Civilinė byla Nr. 2A-45-241/2017

Proceso Nr. 2-58-3-00526-2014-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.7; 3.2.4.8.2

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. balandžio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės R. V. ieškinį dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, A. P. ieškinį dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, pareikštus atsakovei Pakruojo ūkininkų kredito unijai, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, A. V., A. P., A. P., G. P..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė R. V. prašė pripažinti nesudaryta arba negaliojančia 2008 m. birželio 28 d. paskolos sutartį Nr. 08-00263, sudarytą tarp A. V., veikusio per įgaliotą asmenį R. V., ir Pakruojo ūkininkų kredito unijos (toliau – ir unija ar PŪKU), priteisti iš atsakovės Pakruojo ūkininkų kredito unijos ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad 2008 m. birželio 28 d. tarp Pakruojo ūkininkų kredito unijos ir A. V., veikiančio per įgaliotą asmenį R. V., buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. 08-00263 dėl 165 000 Lt paskolos, nustatant fiksuotas 10 proc. dydžio metines palūkanas ir paskolos išmokėjimo terminą iki 2012 m. rugpjūčio 16 d. Pagal paskolos sutartį laidavo tretieji asmenys A. V., A. P. ir A. P., kurie manė, jog pasirašo ne laidavimo, o stojimo į kredito uniją sutartis. Paskolos sutartis buvo sudaryta nesiekiant šios sutarties tikslų, sudarymo motyvas buvo tuomečio Pakruojo ūkininkų kredito unijos valdybos pirmininko A. A. pasiūlymas sudaryti fiktyvias sutartis tam, kad Lietuvos bankas matytų Pakruojo ūkininkų kredito uniją vykdant veiklą. Ieškovei buvo nurodyta, kad paskolos sutartis bus vėliau panaikinta, o jokie reikalavimai pagal šią sutartį nebus reiškiami. Pasirašydama paskolos sutartį R. V. niekuomet neskaitė, ką pasirašo, besąlygiškai pasitikėjo A. A., tačiau buvo suklaidinta, sudarė fiktyvų sandorį, kuris neturėjo būti vykdomas. Ieškovė buvo apgauta, nes vėliau Pakruojo ūkininkų kredito unija ėmė reikalauti pagal paskolos sutartį atsiskaityti, nors paskolos pagal paskolos sutartį unija nebuvo išmokėjusi.
Atsakovė neturi sistemų, susietų su kitais bankais ar Lietuvos banku, todėl jos atidarytos sąskaitos duomenys tėra paprasti buhalteriniai duomenys, kuriais pati atsakovė gali nesunkiai manipuliuoti. Dėl šios priežasties šie duomenys savo patikimumu bei įrodomąja verte negali būti prilyginami oficialiam banko patvirtintam sąskaitos išrašui. Pakruojo ūkininkų kredito unijos atžvilgiu atlikti vidiniai Lietuvos banko ir Lietuvos centrinės kredito unijos patikrinimai, kurių metu nustatyta aibė pažeidimų. Vien pateikiami Pakruojo ūkininkų kredito unijos duomenys apie kredito unijos sąskaitų balansus ir pokyčius kredito ar debeto stulpeliuose nepatvirtina, jog realiai vyko bet koks realus pinigų judėjimas.
Paskolos sutarties sudarymo momentą apibrėžia pinigų perdavimas paskolos gavėjui, o duomenų, kad pinigai kaip paskola buvo perduoti ieškovei ar jos sutuoktiniui, nėra, todėl yra pagrindas pripažinti paskolos sutartį nesudaryta.
Teismui atmetus ieškinio reikalavimą dėl sutarties pripažinimo nesudaryta, ieškovė teikė alternatyvų reikalavimą pripažinti paskolos sutartį fiktyvia, o sandorį, kuriuo ji sudaryta – tariamu ir sudarytu dėl apgaulės. Ieškovė ir jos sutuoktinis nėra atlikę jokių mokėjimų, pateikiami 2008 m. birželio 28 d. ir du 2008 m. birželio 30 d. mokėjimo nurodymai yra suklastoti ir juose nurodytas ieškovės parašas nėra autentiškas, ieškovė niekada šių mokėjimo nurodymų nepasirašinėjo, ji nežino teisinio pagrindo mokėjimo nurodymuose nurodytiems asmenimis gauti nurodytas sumas. 2008 m. birželio 28 d. mokėjimo nurodyme Nr. 0000000022 nurodoma pervedama 85 000 Lt suma R. P., o prie mokėjimo paskirties nurodyta „Išankstinis apmokėjimas už perkamą žemės ūkio techniką“, nors ieškovės sutuoktinis ar ieškovė iš jo niekada jokios technikos nepirko. Atsakovė civilinėje byloje Nr. 2-895-267/2010 neįrodė, kad R. P. pinigus gavo, neįrodė, kad ieškovė davė nurodymą pervesti A. P. 35 000 Lt ir 45 000 Lt sumas už statybines medžiagas ir už paslaugas. A. P. yra ieškovės ir mirusio sutuoktinio žentas, esant tarp šalių geriems santykiams nebuvo pagrindo ieškovės sutuoktiniui skolintis tokias dideles sumas. A. P. nurodė, kad niekada 80 000,00 Lt sumos nebuvo gavęs, o dalis šių pinigų, kiek daugiau nei 45 000,00 Lt, buvo be A. P. žinios panaudoti A. V. paskolai, palūkanoms ir delspinigiams dengti, taip PŪKU sudarant klaidingą įspūdį, jog paskolos sutartis buvo realiai vykdoma. Jokių duomenų apie likusių A. P. pervestų sumų panaudojimą ieškovė neturi, o pats A. P. taip pat nežino, kur gautos sumos panaudotos, nes net nebuvo informuotas apie jų gavimą. Iki atsakovei pareiškiant ieškinį anksčiau minėtoje byloje, A. V. turėjo būti atlikęs ne mažiau nei keturis mokėjimus (2008 m. rugpjūčio 16 d., 2009 m. vasario 16 d., 2009 m. rugpjūčio 16 d. ir 2010 m. vasario 16 d.), tačiau nei vieno jų nebuvo atlikęs, iki ieškinio padavimo dienos A. V. atsakovei buvo pervedęs mokėjimų už 85 805,66 Lt. Jokia kredito įstaiga, jei sandoris būtų sudarytas realiai, neleistų susidaryti tokiai praleistų mokėjimų sumai ir imtųsi veiksmų išieškoti tokio dydžio skolą. Sutartis sudaryta 2008 m. birželio 28 d., o A. V. 2008 m. gavo 160 092,08 Lt išmokų iš Nacionalinės mokėjimų agentūros už pasėlius, todėl poreikio gauti paskolą nebuvo.
Atsakovė neteisi, jog pagal paskolos sutartį A. V. 2009 m. rugpjūčio 31 d. ir 2009 m. lapkričio 30 d. mokėjo unijai sutartyje numatytus delspinigius. Kitoje byloje esančioje 2012 m. kovo 30 d. specialisto išvadoje Nr.5-4/26 nurodyta, jog (duomenys neskelbtini), kaip nurodo atsakovė, o (duomenys neskelbtini). PŪKU 2009 m. rugpjūčio 31 d. 012 pluošto ir 2009 m. lapkričio 30 d. 009 pluošto kopijos rodo, jog neva šiuo pluoštu A. P. pervedė D. Š. 7 100 Lt, kad padengtų jos paskolos grąžinimą, pluošte Nr. 012 nurodyta R. M., tačiau A. P. jokiu būdu už jas paskolos nemokėtų. Taip pat A. P. nėra žinomi ir šiuose pluoštuose nurodyti mokėjimai A. V. bei R. V..
Byla, kuria remiasi atsakovė, neturi prejudicinės galios, nes įrodinėjimo dalykas šioje byloje ir kitoje byloje nesutampa, todėl kitoje byloje teismo nustatytos aplinkybės neturi reikšmės. A. V. dėl vekselio buvo apgautas, vekselis 760 000 Lt sumai neatspindi jo valios, jam buvo nurodyta, jog pagal šį vekselį niekuomet nereikės mokėti, o vekselis reikalingas tik tam, kad PŪKU veikla prieš Lietuvos Banką atrodytų aktyvi.

Trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, A. P. prašė pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2008 m. birželio 28 d. laidavimo sutartį Nr. 08-00265, sudarytą tarp A. P. ir Pakruojo ūkininkų kredito unijos, priteisti iš atsakovės trečiojo asmens turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Trečiasis asmuo nurodė, kad 2008 m. birželio 28 d. tarp Pakruojo ūkininkų kredito unijos ir A. V., veikusio per įgaliotą asmenį R. V., buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. 08-00263, dėl 47 787,30 Eur paskolos. Manydamas, kad pasirašo stojimo į PŪKU sutartį, 2008 m. birželio 28 d. pasirašė laidavimo sutartį Nr. 08-00265, tokias pat sutartis pasirašė ir kiti tretieji asmenys A. V. ir A. P.. Pasirašydamas sutartį nesusipažino su jos tekstu, nes manė, kad tai įprasta stojimo į PŪKU sutartis, kurios sąlygos standartinės. Žinojo, kad R. V. ir jos vyras tuo metu buvo PŪKU nariai, todėl, pasitikėdamas jų rekomendacija, pasirašė sutartį. PŪKU atstovas nurodė, jog tai stojimo į narius sutartis ir tik vėliau, kai prasidėjo teisminiai ginčai tarp R. V. ir PŪKU, sužinojo, kad pasirašyta sutartis iš tiesų yra ne stojimo į uniją, o laidavimo už A. V. prievoles. Laidavimo sutartis sudaryta dėl apgaulės, ji turi būti pripažinta negaliojančia. Dėl nurodytų aplinkybių 2010 m. rugpjūčio 27 d. kreipėsi į Šiaulių vyriausiojo policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnybą, pateikdamas pareiškimą dėl apgaulės įtakoje suklastotų PŪKU dokumentų. Trečiasis asmuo neturėjo pagrindo siekti laiduoti už A. V. įsipareigojimus, už tokį įsipareigojimą jau laidavo kiti du laiduotojai, todėl nesuprantama tokia laiduotojų gausa. Visos sutartys yra tos pačios dienos, todėl teigti, jog poreikis papildomai laiduoti atsirado vėliau, sumažėjus vieno iš laiduotojų mokumui, nėra pagrindo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2016 m. balandžio 14 d. sprendimu ieškovės R. V. ieškinį ir trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, A. P. ieškinį atmetė.
Teismas konstatavo, kad šioje byloje aktualios paskolos ir laidavimo sutarčių nuostatos, dėl kurių Šiaulių apygardos teismas pasisakė išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-112-267/2013. Teismo vertinimu, byloje dalyvavo tie patys asmenys, o paskolos sutarties aiškinimas buvo įrodinėjimo dalykas toje byloje. Teismas, vadovaudamasis Šiaulių apygardos teismo įsiteisėjusiame 2013 m. gruodžio 9 d. galutiniame sprendime išdėstytais argumentais, sprendė, kad minėtame teismo sprendime išaiškinta šalių valia sutarties sąlygų taikymo prasme šioje byloje yra prejudiciniai faktai.
Teismas padarė išvadą, kad ieškovės sudarytų finansinių sandorių gausa patvirtina, jog ieškovė buvo patyrusi finansų rinkos dalyvė, todėl tokia apgaulė, kokią byloje įrodinėja ieškovė (kad ji pasirašinėjo viską), yra neįmanoma. Teismas sprendė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog viso šio proceso metu ji būtų buvusi veikiama kažkokios atsakovės darbuotojų apgaulės. Teismas vertino, kad ieškovė turėjo žinoti, kur pagal paskolos sutartį gautos lėšos panaudotos.
Teismas sprendė, kad paskolos sutarties sudarymas ir pinigų išmokėjimas yra konstatuotas byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. galutiniu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-112-267/2013.
Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog 2008 m. birželio 28 d. paskolos sutartis Nr. 08-00263 yra negaliojanti dėl apgaulės. Teismo vertinimu, šį ieškovės reikalavimą paneigia tai, kad paskolos sutarties sudarymas ir pinigų išmokėjimas yra konstatuotas Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimu. Taip pat tai, kad 2009 m. rugpjūčio 31 d. ir 2009 m. lapkričio 30 d. Pakruojo ūkininkų kredito unijai buvo mokami paskolos sutartyje numatyti delspinigiai. Be to, pinigai pagal paskolą buvo pervesti iš A. V. sąskaitos pateiktais trimis 2008 m. birželio 28 d., 2008 m. birželio 30 d. mokėjimo nurodymais. Tai patvirtina, kad tikroji šalių valia buvo sudaryti paskolos sutartį, todėl teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovės argumentą, kad sutartis sudaryta Pakruojo ūkininkų kredito unijos valdybos pirmininko prašymu sudaryti fiktyvią sutartį tam, kad Lietuvos bankas matytų Pakruojo ūkininkų kredito uniją vykdant veiklą.
Teismas padarė išvadą, kad ieškovės motyvą, jog prievolės pagal paskolos sutartį niekada nebuvo vykdomos, paneigia unijos finansinės ūkinės veiklos tyrimo specialisto išvada Nr. 5-4/26, kurioje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini).
Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių abejoti atsakovės Pakruojo ūkininkų kredito unijos teikiamų finansinių dokumentų objektyvumu. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Šiaulių apygardos valdyba atliko ieškovės R. V. inicijuotą ikiteisminį tyrimą medžiagoje Nr. 40-1-158-10, kurio metu ištyrė Pakruojo ūkininkų kredito unijos apskaitą. Nenustačius nusikaltimo požymių, ikiteisminis tyrimas 2014 m. sausio 10 d. nutrauktas.
Teismas padarė išvadą, kad byloje neįrodyta, jog A. V. būtų nesupratęs pasirašomo vekselio reikšmės ir pasekmių, ką nurodė Šiaulių apygardos teismas 2013 m. gruodžio 9 d. galutiniame sprendime.
Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti 2008 m. birželio 28 d. laidavimo sutartį Nr. 08-00265, sudarytą tarp A. P. ir Pakruojo ūkininkų kredito unijos, kaip sudarytą dėl apgaulės. Teismo vertinimu, laiduotojas A. P. nepateikė įrodymų ir byloje nėra nustatyta, kad atsakovės Pakruojo ūkininkų kredito unijos atstovų veiksmai (neveikimas) sudarant laidavimo sutartį atitiktų CK 1.91 straipsnyje nurodytas sąlygas. Laiduotojo A. P. nurodomos aplinkybės, kad pasirašydamas laidavimo sutartį dviem ar trim egzemplioriais neįprastomis sąlygomis (degalinėje, dokumentus atvežus atsakovės atstovui G. B.), manė, jog pasirašo stojimo į Pakruojo ūkininkų kredito uniją sutartį, yra nepakankamos pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia dėl apgaulės.
Aplinkybė, kad laiduotojas A. P. tariamai pasirašė sutartį jos neskaitęs, teismo vertinimu, nereiškia, kad atsakovė Pakruojo ūkininkų kredito unija neinformavo apie svarbias sandorio sudarymo aplinkybes, todėl laiduotojo pasirašymas nesusipažinus su sutarties sąlygomis neatitinka minimalių apdairaus ir protingo civilinių teisinių santykių subjekto standarto. Teismas padarė išvadą, kad laiduotojo A. P. neatidumas, nerūpestingumas negali būti vertinamas kaip paskolos davėjo – kredito unijos, ir paskolos gavėjo – įgalioto asmens R. V., apgaulė laiduotojo atžvilgiu.
Teismas atmetė A. P. argumentus, kad laidavimo sutartimi šalis tik prisiėmė pareigas, jokių teisių neįgijo, jis neturėjo pagrindo siekti laiduoti už A. V. įsipareigojimus, nes, įvertinus A. V. išduotos paskolos paskirstymą, teismo vertinimu, akivaizdu, kad dalis šios paskolos (13 032,90 Eur ir 10 136,70 Eur) buvo pervesta laiduotojo A. P. artimam asmeniui – A. P.. Todėl teismas sprendė, kad negalima paneigti galimai buvusio laiduotojo A. P. suinteresuotumo laiduoti už A. V. prievolę.
Teismas sprendė, kad esminių įrodymų, susijusių su konkrečios ginčijamos paskolos išdavimu, PŪKU inspektavimo ataskaitoje nėra.
Teismas atmetė ieškovės ir trečiojo asmens motyvą, kad ikiteisminio tyrimo baudžiamosiose bylose Nr. 41-1-332-04 ir Nr. 73-2-008-08 bei teismo 2008 m. rugpjūčio 29 d., 2008 m. spalio 17 d., 2008 m. lapkričio 19 d. nutartyse yra nustatytas parašų suklastojimo faktas. Teismas konstatavo, kad minėti ikiteisminio tyrimo dokumentai ir teismo procesinės nutartys skundžiant ikiteisminio tyrimo pareigūnų sprendimus prejudicinės reikšmės neturi.
Teismas, atmesdamas šalių prašymus skirti baudas už piktnaudžiavimą procesu, vertino, kad ieškinio dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia pareiškimas po to, kai įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra priteista skola pagal paskolos sutartį, nelaikytinas sąmoningu piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Taip pat teismas pripažino, kad atsakovė byloje pateikė turimus ir reikalaujamus dokumentus, kiti duomenys yra prijungtoje civilinėje byloje, specialisto išvadoje, ikiteisminio tyrimo medžiagoje.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. balandžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ir trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, A. P. ieškinius tenkinti, taip pat priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas nepagrįstai suteikė prejudicinę galią kitoje civilinėje byloje Nr. 2-895-267/2010, išnagrinėtoje Šiaulių apygardos teisme, nustatytoms aplinkybėms. Toje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės nagrinėjamoje byloje nėra reikšmingos, nes joje buvo sprendžiamas skolos pagal paskolos sutartį priteisimo, bet ne paskolos sutarties galiojimo klausimas. Tai, kad kitą bylą nagrinėjęs teismas sprendė, kad ieškovė turi pareigą atsiskaityti su PŪKU pagal paskolos sutartį, nereiškia, kad teismas kitoje byloje nustatė ir aplinkybę, kad nėra jokių paskolos sutarties negaliojimo pagrindų. Paskolos sudarymo aplinkybės, šalių valia sukurti paskolos teisinius santykius kitoje byloje nebuvo nustatytos, šie klausimai nebuvo joje kelti. Todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad įrodinėjimo dalykas šioje byloje ir kitoje byloje sutampa.
Teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Išvadą, kad byloje nėra aplinkybių, patvirtinančių, jog ieškovė paskolos sutartį pasirašė dėl PŪKU darbuotojų apgaulės, teismas padarė tinkamai neįvertinęs visų reikšmingų bylos aplinkybių. Ieškovė ir jos sutuoktinis su PŪKU buvo sudarę daugybę paskolos sutarčių ir visas jas tinkamai vykdė, o tik vienintelės ginčijamos paskolos sutarties apskritai niekada nebuvo pradėję vykdyti. PŪKU ilgą laiką toleravo aplinkybę, kad yra pažeidžiami paskolos grąžinimo terminai, nesiėmė jokių veiksmų, kad paskatintų ieškovę ir A. V. vykdyti paskolos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Pagal PŪKU buhalterinės apskaitos dokumentus paskola buvo išmokėta kitu būdu nei nurodyta paskolos sutartyje – pagal paskolos sutartį turėjo būti išmokama pavedimu ir grynaisiais pinigais, tačiau jokių paskolos išmokėjimą grynais pinigais patvirtinančių įrodymų į bylą nebuvo pateikta. Visas pinigų judėjimas vyko išimtinai PŪKU viduje – piniginės lėšos nebuvo nei išgrynintos, nei pervestos į kitose kredito įstaigose esančias sąskaitas.
Teismo motyvai yra prieštaringi, nes, viena vertus, teismas nustatė, kad visus sandorius A. V. vardu, veikdama pagal įgaliojimą, sudarinėjo ir kitus finansinius reikalus tvarkė ieškovė, o A. V. sudaromomis paskolomis visiškai nesidomėjo, sutarčių sudarymo aplinkybių nežinojo. Kita vertus, teismas, spręsdamas, kad paskola buvo išmokėta, rėmėsi A. V. kitoje byloje išsakyta pozicija, kad paskolą PŪKU jis yra grąžinęs. Todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovės teiginiai dėl sandorio fiktyvumo ir apgaulės yra nepatikimi. A. V. finansiniais klausimais nesidomėjo, nežinojo, kada ir kokios sutartys jo vardu yra sudaromos, žinojo tik tiek, kad visos paskolos PŪKU yra grąžintos. Dėl to kitoje byloje kaip atsikirtimą į PŪKU ieškinį ir nurodė aplinkybę, kad paskolą PŪKU jis grąžino. Tikrąsias paskolos sutarties sudarymo aplinkybes žinojo tik ieškovė, kuri įstojusi į procesą kitoje byloje nurodė, kad paskolos sutartis yra fiktyvi, paskola niekada nebuvo suteikta. Teismas sprendimą priėmė nepagrįstai suteikęs prioritetą vieninteliams paskolos išmokėjimą neva patvirtinantiems įrodymams – PŪKU buhalterinės apskaitos dokumentams, o visas ieškovės nurodomas priešingą išvadą patvirtinančias aplinkybes laikydamas nereikšmingomis.
Teismas nepagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti laidavimo sutartį sudaryta dėl apgaulės. Visos byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad trečiasis asmuo A. P., pasirašydamas laidavimo sutartį, nesuprato sudaromo sandorio esmės, dėl šio sandorio esmės buvo suklaidintas, todėl pagrįstai manė sudarantis ne laidavimo, o stojimo į PŪKU sutartį. Laidavimo sutartis buvo sudaryta neįprastomis aplinkybėmis – ne darbo dieną, degalinėje, nesusipažinus su laidavimo sutarties sąlygomis. Bylos nagrinėjimo teisme metu A. P. ir PŪKU darbuotojas, dalyvavęs sudarant laidavimo sutartį, patvirtino, kad A. P., nebuvo išaiškinta, kokia sutartis yra sudaroma, kokios teisės ir pareigos iš jos kyla. Todėl iš laidavimo sutarties kylančios teisinės pasekmės A. P. negali jo įpareigoti, nes laidavimo sutartis sudaryta dėl suklydimo. A. P. laidavimo sutartį sudarė su profesionaliu rinkos dalyviu, todėl sutartis turi būti aiškinama neprofesionalios šalies – A. P. – naudai. Trečiasis asmuo A. P. PŪKU darbuotojų buvo įtikintas, kad pasirašo standartinę stojimo į PŪKU sutartį, todėl nematė būtinybės susipažinti su laidavimo sutarties sąlygomis. Jeigu A. P. būtų atskleista, kad yra sudaroma ne stojimo į PŪKU, bet laidavimo sutartis, trečiasis asmuo tokios sutarties nebūtų pasirašęs.

Atsakovė prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Ieškovės teiginiai, kad ji paskolos sutartį pasirašė PŪKU valdybos pirmininko A. A. prašymu, norėdama padėti A. A. ir jo įtikinta, kad paskolos sutartis realiai nebus vykdoma, paskolos pasirašymo tikslas buvo parodyti Lietuvos bankui, kad PŪKU realiai vykdo veiklą, yra išgalvoti ir nelogiški. Ieškovė nepaaiškino, kaip paskolos sutarties pasirašymas galėjo padėti A. A.. Taip pat ieškovė nepaaiškino, kokią reikšmę vienos sutarties pasirašymas galėjo turėti Lietuvos bankui vertinant PŪKU veiklą. Ieškovė buvo ilgametė PŪKU narė ir paskolų gavėja, PŪKU finansavo ieškovės ir jos sutuoktinio ūkinę veiklą, todėl ji negalėjo nesuvokti paskolos sutarties pasirašymo pasekmių.
Ieškovė, įrodinėdama tariamą apgaulę, prieštaravo pati sau. Viena vertus, ji teigė, kad aplinkybę, jog yra pasirašiusi paskolos sutartį sužinojo, kai PŪKU kreipėsi į teismą dėl skolos paskolos sutarties pagrindu priteisimo. Kita vertus, ieškovė teigė, kad A. A. apgaule ją privertė pasirašyti paskolos sutartį ir įtikino, kad jos atliekami veiksmai neturės jokių teisinių pasekmių. Todėl ieškovė yra nesąžininga, jos vienintelis tikslas – išvengti piniginių prievolių vykdymo.
Ieškovės teiginys, kad pinigai pagal paskolos sutartį A. V. niekada nebuvo išmokėti, neatitinka tikrovės, jie yra paneigti Šiaulių apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-112-267/2013 ir šioje byloje esančiais rašytiniais įrodymais – duomenimis iš A. V. sąskaitos.
Ieškovė teigia, kad tretieji asmenys A. V., A. P. ir A. P., laidavę už A. V. suteiktą paskolą, taip pat buvo suklaidinti, nes manė, kad pasirašo stojimo į PŪKU sutartis. Tačiau ieškovė nutyli, kad jos sūnus A. V. PŪKU nariu buvo jau nuo 1998 m. gruodžio 26 d., A. P. – nuo 2004 m. kovo 8 d.
Šiaulių apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-112-267/2013 įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra nustatytos teisinę reikšmę šioje byloje turinčios faktinės aplinkybės (prejudiciniai faktai) – paskolos sutarties sudarymas ir paskolos išmokėjimas. Šiaulių apygardos teismas ex officio patikrino PŪKU pareikšto ieškinio pagrindą ir nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą pripažinti sandorį niekiniu. Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendime yra ištirtos paskolos sutarties sudarymo ir jos išmokėjimo faktus patvirtinančios aplinkybės, A. V. ieškovei suteiktų įgaliojimų apimtis ir valia sudaryti paskolos sutartį. Nagrinėjamoje byloje ieškovė nenurodė jokių naujų aplinkybių nei buvo nurodžiusi Šiaulių apygardos teismo išnagrinėtoje byloje.
Ieškovės poziciją apie tariamą nežinojimą, kad ji turi vykdyti prievoles pagal paskolos sutartį, paneigia byloje esantys įrodymai. PŪKU finansinės ūkinės veiklos tyrimo specialisto išvadoje Nr. 5-4/26 nustatyta, kad (duomenys neskelbtini). Ikiteisminio tyrimo metu A. P. duoti parodymai patvirtina, kad (duomenys neskelbtini).
Ieškovės teiginys, kad PŪKU ilgą laiką toleravo aplinkybę, kad yra praleidžiami paskolos grąžinimo terminai ir nesiėmė jokių veiksmų, nepagrįstas. Paskolos sutartis turėjo būti įvykdyta iki 2012 m. rugpjūčio 16 d. Paskolos sutarties priede Nr. 1 buvo numatytas įmokų mokėjimo grafikas su 6 mėn. įmokų intervalais. Pirmas paskolos įmokos ir palūkanų mokėjimas turėjo būti atliktas 2009 m. vasario 16 d. Vykdant paskolos sutartį, 2008 m. gruodžio 3 d. buvo sumokėtos palūkanos – 2500 Lt, 2009 m. rugpjūčio 31 d. – paskolos grąžinimo įmoka, palūkanos ir delspinigiai – 41 900 Lt, 2009 m. lapkričio 30 d. – palūkanos ir delspinigiai – 3 846,99 Lt. 2010 m. vasario 2 d. įvyko PŪKU valdybos posėdis, kuriame buvo nuspręsta paskolos sutartį nutraukti ir kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo, 2010 m. balandžio 20 d. buvo pateiktas ieškinys. Todėl ilgo paskolos sutarties nevykdymo toleravimo nebuvo, PŪKU veikė atsižvelgdama į paskolos sutarties sąlygas ir realią situaciją.
Paskola buvo išmokėta tokiais pavedimais, kokių pageidavo pagal įgaliojimą A. V. vardu veikusi ieškovė. Byloje esantys trys mokėjimo pavedimai (2008 m. birželio 28 d. ir 2008 m. birželio 30 d.), patvirtinantys paskolos lėšų panaudojimą, pasirašyti ieškovės. Taip pat į bylą pateikti 2008 m. birželio 28 d. kasos operacijos kvitai, pasirašyti ieškovės. Šių finansinių dokumentų pasirašymas patvirtina, kad ieškovė negalėjo nežinoti, kokias finansines operacijas ir kokiu tikslu atlieka.
Ieškovės abejones dėl PŪKU buhalterinės apskaitos dokumentų kaip įrodymų patikimumo paneigė ieškovės inicijuotas ikiteisminis tyrimas, kurio metu išanalizavus visus duomenis, jokių dokumentų klastojimo, neteisingos buhalterinės apskaitos faktų nebuvo nustatyta.
Aplinkybė, kad didžioji dalis atsiskaitymų vyko PŪKU viduje paaiškinama tuo, kad PŪKU finansavo ieškovės ir jos sutuoktinio ūkinę veiklą, visi ieškovės šeimos nariai buvo PŪKU nariai, turėjo PŪKU sąskaitas, paskolos sutartis, jie buvo ūkininkai, jų ūkių buhalterinę apskaitą tvarkė ieškovė, ji sprendė, kokio dydžio paskolas ir kada imti.
Ieškovė neturi procesinės teisės ginčyti teismo sprendimo dalyje dėl A. P. ieškinio atmetimo ir reikšti reikalavimą A. P. ieškinį patenkinti, nes ji nėra A. P. atstovė, ji nereiškė reikalavimo dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia pirmosios instancijos teisme, todėl tokio reikalavimo negali reikšti ir apeliacinės instancijos teisme.
Trečiasis asmuo A. P. nepateikė jokių naujų argumentų ir įrodymų, nei buvo išnagrinėti Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-112-267/2013, jis nebuvo nei PŪKU narys, nei skolininkas, tačiau, turėdamas paskolinių santykių su kita kredito įstaiga (banku AB „Swedbank“), būdamas protingas ir apdairus, negalėjo nesuprasti pasirašomų dokumentų prasmės, juolab, kad pasirašė ne vieną dokumentą, be to, A. V. paraiškoje paskolai gauti savo ranka atliko įrašą „laiduoju A. P.“. Šios aplinkybės paneigia A. P. teiginius, kad jis manė pasirašantis dėl stojimo į PŪKU.
Paskolos sutartyje buvo numatytos paskolos grąžinimą užtikrinančios priemonės, be kita ko, A. P. laidavimas. Pinigai pagal paskolos sutartį negalėjo būti išmokėti tol, kol A. P. nepasirašė laidavimo sutarties. Pati ieškovė buvo suinteresuota, kad laidavimo sutartis būtų pasirašyta, buvo skubama, todėl A. P. dokumentus pasirašė degalinėje, dalyvaujant PŪKU atstovui G. B., ieškovei, A. P. sūnui A. P..
Ieškovė, vengdama vykdyti prievoles pagal paskolos sutartį, veikia išimtinai savo rizika ir privalo prisiimti visas su bylinėjimusi susijusias išlaidas. Ieškovės pateikti dokumentai (2014 m. VSDFV pažyma ir negaliojantis neįgaliojo pažymėjimas) nelaikytini pakankamais atleisti ieškovę nuo 1 230 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo. Ieškovė naudojasi mokamomis advokato paslaugomis, už atstovavimą pirmojoje instancijoje sumokėjo 1 570 Eur. Be to, ieškovė po sutuoktinio mirties priėmė palikimą – 12 žemės sklypų, kurių plotas apie 60 ha, tačiau teismui duomenų apie šį turtą nepateikė. Todėl ieškovė turi galimybę ir pareigą sumokėti žyminį mokestį.
Apeliacinį skundą ieškovės vardu pasirašė advokatas M. Tamošiūnas, tačiau atsakovei nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei su apeliaciniu skundu nėra pateikta atstovavimo sutartis, nei viename teismui pateiktame procesiniame dokumente nenurodyta, kad tokia sutartis būtų buvusi pateikta teismui.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. V. prašo patenkinti ieškovės apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Teismas, atsisakydamas kreiptis į Europos Teisingumo Teismą dėl Direktyvos 93/13/EEB ir Direktyvos 2005/29/EB, suvaržė proceso dalyvių teises. Teismas nesiaiškino šių direktyvų pažeidimų, nors apie tai teismo posėdžių metu buvo informuotas.
Trečiasis asmuo A. V. asmeniškai nukentėjo dėl nesąžiningo atsakovės elgesio, todėl bankrutavo.

Trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, A. P. prašo patenkinti ieškovės apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Visos byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad A. P., pasirašydamas laidavimo sutartį, nesuprato sudaromo sandorio esmės, dėl šio sandorio esmės buvo suklaidintas, todėl pagrįstai manė sudarantis ne laidavimo, o stojimo į PŪKU sutartį.
Laidavimo sutartis buvo sudaryta neįprastomis aplinkybėmis – ne darbo dieną, degalinėje, nesusipažinus su laidavimo sutarties sąlygomis.
Bylos nagrinėjimo teisme metu A. P. ir PŪKU darbuotojas, dalyvavęs sudarant laidavimo sutartį, patvirtino, kad A. P. nebuvo išaiškinta, kokia sutartis yra sudaroma, kokios teisės ir pareigos iš jos kyla. Todėl iš laidavimo sutarties kylančios teisinės pasekmės A. P. negali jo įpareigoti, nes laidavimo sutartis sudaryta dėl suklydimo. A. P. laidavimo sutartį sudarė su profesionaliu rinkos dalyviu, todėl sutartis turi būti aiškinama neprofesionalios šalies – A. P. – naudai.
A. P. PŪKU darbuotojų buvo įtikintas, kad pasirašo standartinę stojimo į PŪKU sutartį, todėl nematė būtinybės susipažinti su laidavimo sutarties sąlygomis. Jeigu A. P. būtų atskleista, kad yra sudaroma ne stojimo į PŪKU, bet laidavimo sutartis, trečiasis asmuo tokios sutarties nebūtų pasirašęs.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, G. P. prašo patenkinti ieškovės apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi argumentai, analogiški išdėstytiems trečiojo asmens A. P. atsiliepime į apeliacinį skundą.
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. P. prašo patenkinti ieškovės apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi argumentai, analogiški išdėstytiems trečiojo asmens A. V. atsiliepime į apeliacinį skundą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir atmesdamas ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

Dėl bylos faktinių aplinkybių

Byloje nustatyta, kad 2008 m. birželio 28 d. tarp A. V., veikiančio per įgaliotą asmenį R. V., ir atsakovės buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. 08-00263 (8 t., b. l. 172-174), pagal kurią atsakovė įsipareigojo suteikti A. V. 165 000 Lt paskolą žemės ūkio technikos pirkimui ir apyvartinėms lėšoms, galutinis paskolos išmokėjimo terminas – 2008 m. gruodžio 28 d., o A. V. įsipareigojo grąžinti suteiktą paskolą dalimis iki 2012 m. rugpjūčio 16 d., taip pat užtikrinti paskolos grąžinimą A. V., A. P. ir A. P. laidavimu.
2008 m. birželio 28 d. tarp A. P. ir atsakovės buvo sudaryta laidavimo sutartis Nr. 08-00265 (8 t., b. l. 176), pagal kurią A. P. įsipareigojo A. V. negrąžinus paskolos nustatytais terminais, sumokėti atsakovei negrąžintą paskolą per dešimt dienų nuo atsakovės pranešimo išsiuntimo.

Dėl prejudicijos taikymo

Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).
Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; kt.).
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Šiaulių apygardos teismo įsiteisėjusiame 2013 m. gruodžio 9 d. galutiniame sprendime civilinėje byloje Nr. 2-112-267/2013 išaiškinta šalių valia sutarties sąlygų taikymo prasme nagrinėjamoje byloje yra prejudiciniai faktai. Teismas tokią išvadą padarė įvertinęs tai, kad abiejose bylose dalyvavo tie patys asmenys, taip pat paskolos sutarties aiškinimas tiek vienoje, tiek kitoje byloje buvo įrodinėjimo dalykas.
Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, kad nagrinėjamoje byloje ir Šiaulių apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje įrodinėjimo dalykas nesutampa. Apeliantės teigimu, nagrinėjamoje byloje įrodinėjimo dalykas – šalių valia ir suvokimas apie sudaromą sutartį, būtina įrodyti tai, kad apeliantė buvo apgauta ir dėl to sudarė paskolos sutartį, o kitoje byloje buvo sprendžiamas skolos pagal paskolos sutartį priteisimo, bet ne pačios sutarties galiojimo klausimas. Apeliantės nuomone, vien tai, kad kitą bylą išnagrinėjęs Šiaulių apygardos teismas sprendė, jog ji turi pareigą atsiskaityti su PŪKU pagal paskolos sutartį, nereiškia, kad teismas toje byloje nustatė aplinkybę, kad nėra jokių paskolos sutarties negaliojimo pagrindų. Su šiais apeliantės argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.
Apeliantės argumentas dėl nepagrįsto prejudicijos taikymo iš esmės grindžiamas tuo, kad nagrinėjamoje byloje ir Šiaulių apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje skiriasi įrodinėjimo dalykas. Įrodinėjimo dalykas civilinėse bylose pirmiausia yra materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia arba pasibaigia ginčo šalių teisės ir pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2014).
Šiaulių apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje reikalavimas dėl skolos priteisimo buvo grindžiamas Pakruojo ūkininkų kredito unijos su A. V. 2008 m. birželio 28 d. sudaryta paskolos sutartimi Nr. 08-00263 ir Pakruojo ūkininkų kredito unijos su A. V., A. P. ir A. P. tinkamam paskolos gavėjo A. V. įsipareigojimų pagal minėtą paskolos sutartį įvykdymui užtikrinti pasirašytomis laidavimo sutartimis. Taigi įrodinėjimo dalyką toje byloje sudarė faktinės aplinkybės, susijusios su paskolos ir laidavimo sutarčių sudarymu, vykdymu, galiojimu ir pan. Nagrinėjamoje byloje apeliantė siekia pripažinti nurodytas paskolos ir laidavimo (sudarytą su A. P.) sutartis negaliojančiomis, todėl taip pat įrodinėja faktines aplinkybes, susijusias su šių sutarčių (ne)sudarymu, (ne)vykdymu, (ne)galiojimu ir pan. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje reiškiami reikalavimai yra grindžiami iš esmės analogiškomis aplinkybėmis, kurios, be kita ko, sudarė atsikirtimų pagrindą Šiaulių apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje (dėl sandorių fiktyvumo, apgaulės ir kt.), nors toje byloje reikalavimai dėl paskolos ir laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir nebuvo reiškiami. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. procesiniame sprendime civilinėje byloje Nr. 2-112-267/2013 nustatytos faktinės aplinkybės turi prejudicinę galią sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą.

Dėl įrodymų vertinimo

Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, aiškinant CPK 176, 185 straipsnius, kasacinėje praktikoje yra suformuluotos – teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Apeliantė kvestionuoja teismo išvadą dėl paskolos sutarties teisėtumo, teigdama, kad teismas neįvertino, jog apeliantė ir jos sutuoktinis su atsakove buvo sudarę daugybę paskolos sutarčių ir visas jas tinkamai vykdė, o ginčo paskolos sutartis niekada nebuvo pradėta vykdyti. Su šiais apeliantės teiginiais sutikti teisėjų kolegija nemato pagrindo.
Pirmosios instancijos teismas įvertino tiek apeliantės, tiek ir jos sutuoktinio sudarytas sutartis su atsakove ir pagrįstai konstatavo, kad didelis finansinių sandorių kiekis patvirtina, jog apeliantė yra patyrusi finansų rinkos dalyvė, todėl mažai tikėtina, kad ji būtų pasirašiusi sutartį jos neperskaičiusi ir nežinodama sutarties sąlygų. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus įvertino kitaip, nei siekė apeliantė, nesudaro pagrindo spręsti, jog teismas įrodymus įvertino netinkamai. Apeliantės argumentų, kad ginčo paskolos sutarties apeliantė ir jos sutuoktinis niekada nebuvo pradėję vykdyti, pirmosios instancijos teismas atskirai nevertino ne todėl, kad juos ignoravo ar be pagrindo laikė nepagrįstais, o todėl, kad remdamasis Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Pakruojo ūkininkų kredito unijos ūkinės finansinės veiklos tyrimo specialisto 2012 m. kovo 30 d. išvada Nr. 5-4/26, pagrįstai nustatė, jog ginčo paskolos sutartis buvo vykdoma, t. y. (duomenys neskelbtini). Be to, net jeigu paskolos gavėjas ir/ar jo įgaliotas asmuo ir nebūtų pradėję vykdyti ginčo paskolos sutarties, o kitos apeliantės nurodomos sutartys būtų vykdomos tinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, savaime nesuponuotų išvados, kad ginčo paskolos sutartis apskritai nebuvo sudaryta.
Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino ir to, kad atsakovė ilgą laiką toleravo paskolos grąžinimo terminų praleidimą ir nesiėmė jokių veiksmų paskatinti apeliantę ir jos sutuoktinį vykdyti paskolos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Šis apeliantės argumentas, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas. Iš paskolos grąžinimo ir palūkanų mokėjimo tvarkaraščio (8 t., b. l. 172) matyti, kad palūkanos pagal paskolos sutartį turėjo būti pradėtos mokėti 2008 m. rugpjūčio 16 d., o paskolos grąžinimo įmokos – nuo 2009 m. vasario 16 d., toliau jas mokant kas pusmetį iki 2012 m. rugpjūčio 16 d. Viena vertus, kaip teisingai pagal Pakruojo ūkininkų kredito unijos ūkinės finansinės veiklos tyrimo specialisto išvados duomenis nustatė pirmosios instancijos teismas, (duomenys neskelbtini); 2010 m. gegužės 3 d. Šiaulių apygardos teisme buvo gautas atsakovės ieškinys dėl skolos pagal paskolos ir laidavimo sutartis priteisimo (Šiaulių apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-112-267/2013, 1 t., b. l. 1). Kita vertus, pati apeliantė savo apeliaciniame skunde nurodo, kad su atsakovės valdybos pirmininku A. A. ji ilgą laiką palaikė itin draugiškus santykius, kas, savaime suprantama, galėjo lemti platesnes įsipareigojimų tinkamo nevykdymo toleravimo ribas, ypač įvertinus tai, kad apeliantė ir jos sutuoktinis buvo ilgamečiai Pakruojo ūkininkų kredito unijos nariai, su unija buvo sudarę didelį kiekį paskolos ir kitokių finansinių sandorių.
Apeliantės teigimu, paskola buvo išmokėta kitokiu nei paskolos sutarties 2.10 punkte nustatytu būdu, o teismas į šią aplinkybę neatsižvelgė. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-112-267/2013 nustatytam prejudiciniam faktui, kad ginčo paskola buvo išmokėta vienu 2008 m. birželio 28 d. ir dviem 2008 m. birželio 30 d. mokėjimo nurodymais, laikytina teisiškai nereikšminga aplinkybė, kad dalis paskolos nebuvo išmokėta grynaisiais pinigais. Vien pažodinis paskolos sutarties 2.10 punkto aiškinimas neatitiktų pirmosios instancijos teismo byloje teisingai nustatytų faktinių aplinkybių, pagrindžiančių šalių paskolos teisinių santykių susiformavimą. Be to, apeliantė nepateikė jokių argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kad paskolos gavėjui paskolos sumos gavimas ne tik mokėjimo pavedimu, bet ir grynaisiais pinigais buvo reikšminga aplinkybė, todėl šis apeliacinio skundo motyvas taip pat laikytinas nepagrįstu.

Dėl trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, A. P. ieškinio

Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad apeliantė neturi procesinės teisės ginčyti teismo sprendimo dalyje dėl trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, A. P. ieškinio atmetimo ir reikšti reikalavimą A. P. ieškinį patenkinti. Atsakovės nuomone, apeliantė nėra A. P. atstovė, ji nereiškė reikalavimo dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia pirmosios instancijos teisme, todėl tokio reikalavimo negali reikšti ir apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija su šiais atsakovės argumentais nesutinka.
A. P., pareikšdamas ieškinį dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, dalyvaujančiu A. P. pusėje, nurodė apeliantę R. V. (5 t., b. l. 1-4). Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises, įskaitant teisę į apeliacinio skundo teikimą (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 47 straipsnio 2 dalis, 305 straipsnis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantė turi teisę teikti apeliacinį skundą ir dalyje dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas A. P. reikalavimas pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia. Todėl teisėjų kolegija toliau pasisakys ir dėl šių apeliacinio skundo argumentų.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti laidavimo sutartį sudaryta dėl apgaulės. Apeliantės teigimu, visos byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad A. P., pasirašydamas laidavimo sutartį, nesuprato sudaromo sandorio esmės, buvo suklaidintas, todėl pagrįstai manė sudarantis ne laidavimo, o stojimo į PŪKU sutartį. Laidavimo sutartis, apeliantės nuomone, buvo sudaryta neįprastomis aplinkybėmis – ne darbo dieną, degalinėje, nesusipažinus su laidavimo sutarties sąlygomis. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais negali sutikti.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, remdamasis Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-112-267/2013 nustatytu prejudiciniu faktu, kad atsakovė ir trečiasis asmuo A. P. sudarė ginčo laidavimo sutartį, kurios pagrindu tarp jų susiklostė laidavimo teisiniai santykiai, kitomis byloje nustatytomis reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis, padarė teisingą išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti šią laidavimo sutartį negaliojančia kaip sudarytą dėl apgaulės.
Pagal CK 1.91 straipsnį apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2014; kt.).
Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus ir šios nutarties 42 punkte nurodytą teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo praktiką, sprendžia, kad trečiasis asmuo A. P. įrodymais nepagrindė atsakovės tyčinių nesąžiningų veiksmų, atliktų siekiant paveikti jį ginčo laidavimo sutarties sudarymui, t. y. trečiasis asmuo neįrodė, kad sandoris buvo sudarytas dėl apgaulės. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis skundas šioje dalyje grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos skundžiamame sprendime tinkamai įvertino ir dėl jų pasisakė pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams, pakartotinai jų nedėsto.

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl atskirai dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

Išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, todėl ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl apeliantės R. V. atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo

Pirmosios instancijos teismas atleido apeliantę nuo 1 230 Eur žyminio mokesčio dalies mokėjimo už apeliacinį skundą. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad apeliantė turi pareigą sumokėti visą žyminį mokestį už apeliacinį skundą ir prašo apeliacinės instancijos teismo įpareigoti apeliantę sumokėti 1 230 Eur dydžio žyminio mokesčio dalį.
Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės atleidimas nuo dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo niekaip nepažeidė atsakovės teisių ir teisėtų interesų, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl šio atsiliepimo argumento nepasisako. Pagal CPK 83 straipsnio 3 dalį pirmosios instancijos teismas turėjo teisę iš dalies atleisti apeliantę nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo.

Dėl apeliantės R. V. atstovavimo tinkamumo

Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad apeliacinį skundą ieškovės vardu pasirašė advokatas M. Tamošiūnas, tačiau nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei su apeliaciniu skundu nėra pateikta atstovavimo sutartis, be to, nei viename teismui pateiktame procesiniame dokumente nenurodyta, kad tokia sutartis būtų buvusi pateikta teismui.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovės apeliacinį skundą padavė advokatas Marius Tamošiūnas, veikdamas 2015 m. sausio 13 d. teisinių paslaugų teikimo sutarties pagrindu (1 t., b. l. 84). Todėl darytina išvada, kad apeliacinį skundą ieškovės vardu padavė tinkamai įgaliotas vesti bylą apeliacinės instancijos teisme asmuo (CPK 51 straipsnio 1 dalis, 56 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 57 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, jos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).
Atsakovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 847 Eur advokato pagalbos išlaidų. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo redakcija), šias išlaidas priteisia atsakovei iš ieškovės (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2016 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei Pakruojo ūkininkų kredito unijai, juridinio asmens kodas 110067443, iš ieškovės R. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 847 Eur (aštuonis šimtus keturiasdešimt septynis Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Danutė Gasiūnienė

Kazys Kailiūnas

Vigintas Višinskis

N U T A R T I S

Kategorijos