Civilinės bylos Nr. 2-2196-794/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02359-2013-0

(S)

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.6.; 2.1.2.4.2.7.; 3.4.2.8.; 3.2.6.; 3.2.6.11.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Vaclovas Paulikas, sekretoriaujant Giedrei Jegorovaitei, dalyvaujant ieškovei M. K. ir jos atstovui advokatui G. A., atsakovo atstovui advokatui D. B., viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę byloje pagal ieškovės M. K. ieškinį atsakovui bankrutavusiam AB bankui Snoras dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo (trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“), 

n u s t a t ė :

Ieškovė M. K. ieškiniu prašo pripažinti negaliojančiomis tarp ieškovės ir atsakovo 2010 m. lapkričio 17 d. sudarytą indėlio sertifikato įsigijimo sutartį, 2011 m. balandžio 13 d. ir 2011 m. spalio 27 d. obligacijų pasirašymo sutartis; taikyti restituciją ir grąžinti ieškovei 49997,63 Lt indėlio draudimo išmoką; pripažinti ieškovės teisę į 49997,63 Lt indėlio draudimo išmoką už  restitucijos būdu į AB bankas SNORAS sąskaitą grąžintas lėšas. Paaiškino, kad 2010 m. spalio 17 d. su AB banku Snoras sudarė indėlio sertifikato įsigijimo sutartį, kuria už banke turėtą 30000 Lt indėlį įsigijo indėlio sertifikatą; 2011 m. balandžio 13 d. sudarė obligacijų pasirašymo sutartį, pagal kurią už grynaisiais į savo sąskaitą pervestus 9997,63 Lt nupirko banko obligacijas; 2011 m. lapkričio 27 d. buvo sudaryta dar viena obligacijų pasirašymo sutartis, pagal kurią už grynaisiais į savo sąskaitą pervestus 10000 Lt įsigijo bankroto obligacijų. Sudarant obligacijų sutartis ieškovė banko darbuotojų buvo užtikrinta, jog bankas yra sėkmingai veikiantis, obligacijos yra saugios ir į jas investuotos yra apdraustos lygiai taip pat kaip ir terminuoto indėlio atveju. Tačiau 2011 m. lapkričio 16 d. buvo apribota banko veikla, banko akcijos paimtos visuomenės poreikiams, 2011 m. gruodžio 7 d. bankui buvo iškelta bankroto byla. 2011 m. gruodžio 14 d. trečiasis asmuo per AB SEB banką pradėjo indėlininkams mokėti draudimo išmokas remiantis Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 str. Tačiau obligacijų pasirašymo sutartis pasirašiusiems asmenims draudimo išmokos nebuvo mokamos, kadangi obligacijos nėra draudimo objektas. Tačiau toks atsisakymas yra nepagrįstas. Atsakovas, prieš sudarydamas obligacijų pasirašymo sutartis su ieškove, turėjo pareigą suteikti išsamią ir teisingą informaciją apie šią priemonę (Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 str.), tačiau tokios informacijos nesuteikė. Ieškovė nėra profesionali investuotoja, tą pripažino ir bankas 2010 m. lapkričio 17 d. duodamas pasirašyti Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį. Kliento aptarnavimo sutartys savo esme yra atlygintinių paslaugų teikimo sutartys, todėl pagal CK 6.719 str. 1 d. ieškovei turėjo būti suteikti išsami informacija, turinti įtakos klientės apsisprendimui. Kliento aptarnavimo sutarties 3.6 p. ieškovei turėjo būti taikomas aukščiausiasis investuotojų interesų apsaugos lygis (FPRĮ 22, 24, 25 str. 2, 3 d.). Bankas prieš pradėdamas teikti investicines paslaugas turėjo pasiūlyti pateikti informaciją apie jo žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis, kurias siūlo bankas. Remiantis Vertybinių popierių komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22 patvirtintų Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 53 p. jeigu bankas, teikdamas investicines paslaugas nesurenka informacijos, jis iš viso neturi teisės klientui ar potencialiam klientui teikti investicinių paslaugų ar rekomenduoti finansinių priemonių. Taisyklėse numatyta, kad banko teikiama informacija turi būti tiksli, neleidžiama akcentuoti galimos naudos, susijusios su investicine paslauga ar finansines priemone, jei tuo pačiu būdu informacija nėra pateikiama taip, kad ją galėtų suprasti asmuo iš asmenų grupės, kuriai informacija skirta, arba kuri, tikėtina, gaus šią informaciją. Informacijoje negali būti nuslepiami ar užgožiami svarbūs dalykai, reikšmingos aplinkybes ar įspėjimai arba sumenkinama jų svarba. Taisyklėse taip pat numatyta, jog bankas privalo iš anksto patvarioje laikmenoje pateikti apibendrintą finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingo rizikos aprašymą, kuriame turi būti paaiškintas konkretus finansinių priemonių tipo pobūdis ir šiam finansinių priemonių tipui būdinga rizika, kad klientas galėtų priimti pagrįstą investicinį sprendimą. Obligacijų pasirašymo sutartys buvo pasirašytos suklydimo įtakoje dėl esminių sutarčių sąlygų. Žinodama, jog obligacijos yra nedraustos, kad tai jos nėra analogiškos terminuotiems indėliams, ir kad banko padėtis yra prasta, ieškovė tokių sandorių nebūtų sudariusi. Banko darbuotojai apie obligacijas jokios informacijos neteikė, išskyrus tai, jog jos yra draudžiamos, už jas mokamos didesnės palūkanos, bankas yra patikimas. Visuose dokumentuose nebuvo nurodyta, jog obligacijos nėra draudžiamos. Priešingai, kliento aptarnavimo sutartyje yra įtvirtinta, jog banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Ieškovė niekada nedribo investavimo srityje, pasirašant sutartis jai buvo 73 metai, todėl negalėjo savarankiškai įvertinti aplinkybių dėl ginčo sutarčių sudarymo rizikos. Tuo tarpu atsakovas yra verslo subjektas, pelno siekianti organizacija, todėl ieškovės pasitikėjo atsakovu, kaip savo srities profesionalu. Atsižvelgiant į tai, sutartys turi būti pripažintos negaliojančiomis CK 1.90 str. 1, 4 d. pagrindais, kaip dėl suklydimo. Ieškovės atžvilgiu taip pat buvo panaudota apgaulė. 2011 m. sausio 18 d. Lietuvos bankas uždraudė atsakovui sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis. Po šio įvykio bankas pradėjo aktyviai platinti indėlio sertifikatus ir obligacijas, 2011 m. birželio 16 d., vadovaudamasis baziniu prospektu, į viešąją apyvartą išleido dvylika fiksuotų palūkanų obligacijų emisijų ir pradėjo platinti obligacijas, taip pat kelias indėlių sertifikatų emisijas. Išleistas finansines priemones savo klientams bankas pristatinėjo kaip analogiškas ir lygiavertes priemones terminuotiesiems indėliams, joms taikoma ta pati draudimo apsauga, mokamos didesnės palūkanos. Viešoje erdvėje bankas buvo pristatinėjamas kaip vienas sėkmingiausiai veikiančių ir patikimiausių bankų šalyje, gavęs daug apdovanojimų, pastoviai skelbdavo apie gautą pelną, net ir 2011 m. lapkričio 4 d., t. y. prieš pat nacionalizavimą. Niekur nebuvo rašoma apie kokius nors nuostolius ar banko vadovų neteisėtus veiksmus. Klientams taip pat buvo dalinami lankstinukai, jog pinigai ir vertybiniai popieriai yra apdrausti. Tokia pati informacija buvo skelbiama banko klientų vertybinių popierių sąskaitas administruojančios finansų maklerio įmonės UAB FMĮ „DV Invest“ interneto tinklapiuose. Visais atvejais buvo atkreipiamas dėmesys į už obligacijas mokamas itin dideles palūkanas, o banko internetiniame puslapyje obligacijos buvo pristatomos kaip alternatyva indėliams. Visur buvo vardinami obligacijų pranašumai, informuojama, kad jas bus galima parduoti, dovanoti, skubiai prireikus pinigų – parduoti bankui „Finasta“, skelbiama apie itin didelį asmenų susidomėjimą obligacijomis, tačiau visiškai neužsimenama apie jų galimas rizikas ar papildomas sąlygas. Banko rinkodarinė informacija buvo orientuota į eilinius piliečius, kuriems buvo suteikta informacija, jog jie gali tapti sėkmingais investuotojais. Dėl tokių banko veiksmų nukentėjo ne tik ieškovė, bet ir daug kitų banko klientų. Todėl obligacijų pasirašymo sutartys turi būti pripažintos negaliojančiomis CK 1.91 str. pagrindu. Pripažinus sandorius negaliojančiais, turi būti taikoma restitucija, o lėšos grąžintos į banko sąskaitą, kuriai taikoma draudimo apsauga (t. I., b. l. 1-13).

Atsakovas bankrutavęs AB bankas Snoras atsiliepimu prašo ieškinį atmesti. Paaiškino, kad obligacijų sutarties 1.22 punkte prieš pat šalių parašus, aiškiai matomoje vietoje yra nurodyta, jog investuotojas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir suprantant jų pasekmes; investuotojas patvirtino, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis su jomis sutinka ir jos išreiškia investuotojo valią; prieš pasirašydamas sutartį, investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su prospektu ir galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka. Atsakovo obligacijų emisijų baziniuose prospektuose be kitų rizikų nurodyta, jog investuotojai, įsigydami pagal šį prospektą leidžiamas obligacijas, prisiima riziką, kad bankas nustatytais terminais ir sąlygomis gali neatsiskaityti su investuotojais. Prospektai buvo patvirtinti Vertybinių popierių komisijos ir buvo viešai prieinami tinklapiuose www.snoras.lt ir www.crib.lt. Aptarnavimo sutartyje ieškovė patvirtino, kad gavo ir susipažino su finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu bei veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauka, įskaitant santraukos forma pateikiamą indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos, taikomos banko atžvilgiu, atsižvelgiant į jo vykdomą veiklą Lietuvoje ar kitoje valstybėje narėje, aprašymu. Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo 7 punkte nurodoma, kad obligacija yra terminuotas ne nuosavybės vertybinis popierius, pagal kurį įmonė išleidžianti obligacijas, tampa obligacijos savininko skolininke ir prisiima įsipareigojimus obligacijos savininko naudai; 8 punkte nurodyta, jog investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kitimas, o taip pat galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika); 9-10 punktuose nurodoma, jog nerizikingos yra tik valstybių išleistos pinigų rinkos priemonės (iždo vekseliai), kitais atvejais būtina įvertinti galimą emitento bankroto riziką. Ieškovė iki ginčijamų sandorių sudarymo buvo sudariusi ne vieną terminuotų indėlių sutartį ir privalėjo bei atskyrė, jog pasirašo ne terminuoto indėlio sutartis, o vertybinių popierių įsigijimo sutartis (CK 6.879, 6.902 str.). pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams 3 str. 4 d. draudimo objektas negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai. Teisės aktų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, todėl akivaizdu, jog ieškovė, sudarydama ginčo sandorius, tikėjosi gauti didesnę piniginę grąžą, nei terminuoto indėlio atveju. Šalys, sudarydamos ginčo sandorius, prisiėmė riziką, realizavo sandorių privalomumo ir vykdytinumo principą, todėl sandorių pripažinimas negaliojančiais pažeistų tarp šalių egzistuojančią pusiausvyrą. Ieškovė neįrodė, jog sandoriai buvo sudaryti dėl suklydimo, banko darbuotojai įkalbinėjant. Pratęsti terminuoto indėlio sutartį ieškovė galėjo atlikti internetu,  ne vykstant į banką. Ieškovė taip pat neįrodė, jog negalėjo atskirti terminuoto indėlio sutarties nuo vertybinių popierių įsigijimo sutarties. Remiantis Investicinių apsaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 22 p. ieškovei, kaip neprofesionaliai klientei, iš anksto buvo pateikta visa būtina informacija apie rizikas. Ieškovė, pasirašydama Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, raštiškai atsisakė pateikti duomenis apie savo investavimo patirtį, t. y. patvirtino suprantanti, jog atsakovas neturėdamas žinių apie ieškovės finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės ieškovei yra tinkamos. Ieškovei buvo suteikta visa ginčijamų sandorių sudarymui būtina informacija ir atskleista galima rizika, todėl bankas ieškovės nesuklaidino ir neapgavo, o ginčijami sandoriai buvo sudaryti ieškovės rizika. Ieškovė neįrodė, jog turėjo klaidingas prielaidas apie egzistavusias esmines sandorio faktines aplinkybes; atsakovas savo veiksmais įtakojo, kad ieškovė nesuvoktų esminių sudaromų ginčijamų sandorių aplinkybių; ieškovė nebūtų sudariusi sandorių, jeigu būtų žinojusi, kad atsakovo vertybinis popierius nėra draudžiamas indėlių sertifikatu; ginčijamų sandorių sudarymą lėmė išimtinai atsakovo veiksmai nuslepiant esminę informaciją bei pateikiant tik atsakovui naudingą informaciją. Už vertybinius popierius ieškovė apmokėjo sandorių sudarymo dieną, todėl Indėlių draudimo įstatymo prasme ji laikytina investuotoja. Jokia neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių nuostata negali būti laikoma klaidinančia, kadangi niekur nebuvo nurodoma, jog atsakovo išleisti popieriai yra draudžiami indėlių draudimu. Sudarant ginčijamus sandorius esminiais šių sandorių elementais buvo išpirkimo terminas, galimybė parduoti juos atsakovui anksčiau išpirkimo datos, išsaugant didžiąją dalį priskaičiuotų palūkanų, ir mokamu palūkanų dydis. Ginčijamų sandorių sudarymo metu atsakovas buvo mokus, vykdė visus riziką ribojančius normatyvus bei savo prievoles kontrahentams, todėl ieškovė negalėjo žinoti, kad ateityje atsakovo veikla bus sustabdyta ir jam bus iškelta bankroto byla. Ieškovė neturėjo jokio pagrindo abejoti, kad atsakovas bus pajėgus atsiskaityti pagal ginčijamus sandorius, todėl indėliu ir įsipareigojimu draudimo įsigyjamam atsakovo popieriams taikymas arba netaikymas negali būti pripažintas esminiu ginčijamu sandoriu elementu. Ieškovė eilę kartų pas atsakovą buvo padėjusi indėlius litais, todėl atsižvelgiant į jos patirtį sudarant terminuotojų indėlių sutartis su atsakovu akivaizdu, kad ji turėjo suvokti sudaromo sandorių įsigijimo sutarties esmę ir suprasti skirtumus tarp terminuotojo indėlio sutarties ir vertybinio popieriaus. Ieškovė nepagrįstai teigia, jog jai buvo išaiškinta, kad popieriai yra apdrausti įstatymų nustatyta tvarka, kaip ir terminuoti indėliai, kadangi tai prieštarauja ieškovės pasirašytoms sutartims. Sudarant obligacijų įsigijimo sutartis atsakovo darbuotojai vadovavosi 2008 m. vasario 8 d. susietų obligacijų platinimo banke instrukcija, pagal kuria prieš sudarant obligacijų įsigijimo sutartį atsakovo darbuotojas turėjo pasidomėti, ar klientas susipažinęs su sutarties sudarymo metu platinamos obligacijų emisijos sąlygomis, kuriuos išdėstytos prospekte ir galutinėse sąlygose. Jei klientas nėra susipažinęs su galutinėmis sąlygomis, kliento prašymu atsakovo darbuotojas turėjo atspausdinti šiuos dokumentus iš banko interneto puslapio ir pateikti klientui. Vilniaus apygardos teismas ieškovei patvirtino kreditorinius reikalavimus atsakovo bankroto byloje, kurie susideda iš pinigų sumos, sumokėtos ginčijamų sandorių ir jų pagrindu priskaičiuotų palūkanų. Ieškovė neginčijo patvirtintų kreditorinių reikalavimų, pareikalavo, kad atsakovas pinigus grąžintų bankroto byloje, todėl tai patvirtina CK 1.79 str. 2 d. 2 p. numatytą sandorio patvirtinimo prezumpciją (t. I, b. l. 103-120).

Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimu prašo ieškinį atmesti. Paaiškino, kad yra išmokėjęs ieškovei 18426,2 Lt indėlių draudimo išmoką už banke laikytus terminuotus indėlius ir pinigines lėšas. Terminuoto indėlio sutartį, už kurios pagrindu bankui patikėtą indėlį gavo indėlio draudimo išmoką, ieškovė sudarė po pirmosios ginčo sutarties sudarymo (2011 m. sausio 6 d.). Ieškovė, kaip habilituota mokslų daktarė, su banku sudarydama terminuoto indėlio sutartis ir jų pratęsimus bei investicines ginčo sutartis negalėjo nepastebėti dokumentų formos skirtumų. Tai, kad ginčo sutartimis įsigyjamos atsakovo finansinės priemonės nėra draudžiamos indėlių draudimu, numatyta įstatyme, todėl ieškovė negali teigti buvusi suklaidinta. Ieškovė nepateikė nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad iki ginčo sutarties sudarymo teiravosi ar derėjosi su banko darbuotoju tik dėl išimtinai indėlių draudimu apdraustų banko produktų. Priešingai, tik dalį savo santaupų ieškovė bankui patikėjo kaip terminuotą indėlį, o likusias lėšas investavo į finansines priemones, kurių pateikimo banko išpirkimui pirmiau sutartyse nurodyto termino atveju, ieškovė nebūtų praradusi sukauptų palūkanų. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties, sudarytos tarp ieškovės ir banko, priede „Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauka“ yra išsamiai ir aiškiai nurodoma visa IĮIDĮ 13 str. numatyta informacija. Atsakovo nemokumo niekas (įskaitant ir banko darbuotoją atstovavusį bankui sudarant ginčo sutartis su ieškove) negalėjo numatyti. Net ir darant prielaidą, kad atsakovas pažeidė FPRĮ 22 str., tai nereikštų, kad ginčo sutartys tampa negaliojančiomis, kadangi FPRĮ įtvirtintu atsakovo pareigų pažeidimas būtu laikomas pagrindu ieškovei reikalauti iš atsakovo žalos atlyginimo, o ne pagrindu ginčo sutartis pripažinti negaliojančiomis. Ieškovės niekas nevertė skubėti pasirašyti sutarčių, ji turėjo neribotą galimybę susipažinti su sutarčių sąlygomis iki jų pasirašymo bei turėjo neribotą galimybę išsiaiškinti popierių esmę ir tai, kad jiems netaikomas indėlių draudimas, po sutarčių sudarymo. Bet kuris protingas ir atidus asmuo, priimantis sprendimą dėl investavimo, negali teisintis nesupratęs ir negalėjęs suprasti jam pasiūlytų sutarties sąlygų ar nesuvokęs sandorio esmės. Ginčijamų sutarčių sudarymo metu atsakovas nebuvo nemokus, todėl indėlių draudimo taikymas/netaikymas popierių atžvilgiu buvo neaktualus ir negali būti pripažįstamas esminiu ginčijamų sandorių elementu, kuris būtų nulėmęs ieškovės valia, sudaryti sutartis. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje ieškovė patvirtino, kad gavo eilę dokumentų, apibendrintą finansinėms priemonėms būdingos rizikos aprašymą  bei veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientų finansinių priemonių bei piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką. Ieškinyje nurodoma, kad ji skaitė minėtą dokumentą, nes jos suklydimą dėl sutarčių sąlygojo jame esanti viena iš nuostatų, todėl ieškovė negali ginčyti susipažinimo ir su kitomis sutarties nuostatomis. Apibendrintame finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme yra nurodyta, kad obligacijos turi jas išleidusio emitento nemokumo ar bankroto riziką, dėl ko obligacijos gali būti neišperkamos. Sutarčių sąlygos nėra deklaratyvios, o bet koks asmuo, pasirašytinai išreiškiantis patvirtinimą, kad yra susipažinęs su sandorio sąlygomis ir visa susijusia informacija, negali teisintis nesupratęs tokios sutarties nuostatos esmės. Ieškovė negalėjo nepastebėti ginčijamų sutarčių nuostatų apie susipažinimą su bendrosiomis sąlygomis, vien dėl to, kad jos buvo arčiausiai parašų. Atsakovo veiksmuose nebuvo apgaulės, kadangi ieškovė buvo banko klientė ir jame laikė savo santaupas iki ginčo sutarčių sudarymo, todėl bankas neturėjo tikslo „pritraukti“ ieškovės pinigines lėšas. Byloje taip pat nėra jokių duomenų ar juos patvirtinančių įrodymų, kad atsakovo darbuotojai tyčia klaidintų ieškovę (t. I, b. l. 220-232).

Ieškovė dublike paaiškino, kad net kasaciniam teismui nėra aišku, kaip aiškinti IĮIDĮ 3 str. 4 d. ir Indėlių direktyvos nuostatas, todėl bendrasis principas, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, negali būti taikomas. Nepriklausomai nuo to, ar IĮIDĮ nuostatos numato, kad obligacijos nėra drausti, ar nenumato, tai neatleidžia nuo pareigos banko, kaip finansų įmonės, aiškiai apie tai informuoti klientą, juo labiau tą, kuris nėra profesionalus investuotojas, yra garbaus amžiaus, neturintis jokios investavimo patirties ir specialių žinių. Prie ieškovės suklaidinimo prisidėjo ir Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties skyriaus „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 d. nuostata, kad banko įsipareigojimai yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Ieškovei nebuvo pateikti susipažinti nei obligacijų prospektai, nei finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymas, bei veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauka, nei indelio sertifikato bendrųjų sąlygų aprašas, nei jokie kiti dokumentai. Visus dokumentus, kuriuos ieškovė gavo, pateikė kartu su ieškiniu. Su šių dokumentų turiniu ieškovė nebuvo supažinta nei žodžiu, nei raštu, ant jų nėra ieškovės parašo. Nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovas pareigą numatytą FPRĮ 22 str. vykdė tinkamai, nes niekur nėra parašytam, jog obligacijos nėra draudžiamos. Be to, kliento, kuriam suteikta neprofesionalaus kliento kategorija, informavimas apie galimas finansinės priemonės rizikas tokiu būdu, kad jam paliekama savarankiškai įvertinti galimas rizikas banko bankroto atveju, nėra tinkamas tokio kliento informavimas, atsižvelgiant į jo turimą žinių, įgūdžių ir patirties lygį ir galimybę savarankiškai atlikti tinkamą su investavimu susijusių rizikų įvertinimą. Atsakovas neįrodė, kad ieškovė buvo supažindinta su prospektu, nes šiai aplinkybei įrodyti nepakanka nurodyti ,jog informacija apie visas rizikas buvo pateikta prospekte, kuris buvo išviešintas, o kliento patvirtinimas ginčo sutartyje apie tai, jog pasirašydamas ginčo sutartis susipažino su Aprašymu, Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, negali būti laikomas pakankamu įrodymu, siekiant įrodyti susipažinimo su šiais dokumentais aplinkybę. Ieškovė yra garbaus amžiaus asmuo, neturinti patirties ir būtinų žinių investavimo srityje, anksčiau niekada nebuvo investavusi į vertybinius popierius. Aplinkybė, kad ieškovė atsisakė suteikti informaciją apie savo finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, atleidžia atsakovą nuo pareigos įvertinti finansinių priemonių ir siūlomų teikti investicinių paslaugų tinkamumą ieškovei, tačiau neturi įtakos atsakovo informavimo pareigai. Atsakovas neįrodė, kad atliko veiksmus, kurie galėtų būti laikomi tinkamu kitos sutarties šalies supažindinimu su standartinėmis sąlygomis. Ieškovė iki ginčijamų sandorių buvo sudariusi net 20 terminuotųjų indėlių sutarčių. Joms pasibaigus, jas pratęsdavo, tačiau lėšas banke visuomet laikė terminuotų indėlių sutarčių pagrindu. Todėl nėra pagrindo abejoti ieškovės teiginiais, kad ir šiuo atveju į banką vyko turėdama ketinimą savo santaupas į banką padėti būtent terminuotojo indėlio pagrindu. Atsakovo nurodymas banko darbuotojams visais įmanomais būdais siūlyti indėlių sertifikatus ir obligacijas banko instrukcijose gali ir neatsispindėti. Kita vertus, nei atsakovas, nei trečiasis asmuo nepateikia jokių įrodymų, kad banko darbuotojas vadovavosi mokymų medžiaga ir instrukcijomis šiuo konkrečiu atveju ieškovei sudarant ginčijamus sandorius. Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamos 269 civilinės bylos, kuriose net 448 ieškovai ginčija 489 indėlių sertifikatų įsigijimo sutartis ir net 378 ieškovai ginčija 481 obligacijų pasirašymo sutartis tais pačiais pagrindais. Toks ieškovų skaičius patvirtina, jog bankas tyčia klaidino savo klientus. Kreditorinio reikalavimo pateikimas nėra sandorio patvirtinimas CK 1.79 str. prasme. Teismų praktikoje net ir patvirtinus kreditorinius reikalavimus atsakovo bankroto byloje, pripažįstama teisė tokius sandorius ginčyti. Pripažinus tokius sandorius negaliojančiais ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėjus draudimo išmoką, bus tiesiog sprendžiamas kreditoriaus pakeitimo klausimas atsakovo bankroto byloje (t. II, b. l. 4-14).

Atsakovas triplike paaiškino, kad ieškovė nepaneigė atsakovo argumentų, jog aplinkybė, kad ieškovė buvo pasirašiusi ir terminuotų indėlių ir indėlio sertifikato įsigijimo ir obligacijų įsigijimo sutartis patvirtina, kad ieškovė suprato skirtumus tarp terminuotų indėlių sutarčių ir ginčijamų sandorių, nes ieškovės pasirašytos sutartys skyrėsi savo turiniu, forma ir susijusiais dokumentais bei sutartimis. Atsakovo obligacijų reklamoje naudojamas teiginys, jog obligacijų įsigijimas yra alternatyvus ir saugus investavimo būdas, negali būti prilygintas tvirtinimui, jog tai yra tapatus investavimo būdas. Atsakovas niekados netvirtino ir neteigė, jog terminuotų indėlių ir obligacijų įsigijimas yra tapatūs investavimo būdai. Ieškovė nepaneigė prezumpcijos, kad ji buvo supažindinta su visais su ginčijamais sandoriais susijusiais dokumentais ir juos gavo. CK 6.719 str. 1 d., FPRĮ 22 str. 3 d. bei 22 str. 4 d. 2 p. neįtvirtina prezumpcijos, jog atsakovas yra pažeidęs teisės normose nurodytas pareigas, susijusias su ieškovės informavimu, todėl atsakovui nėra pareigos įrodinėti, jog jis nepažeidė teisės aktų reikalavimų ir supažindino ieškovę su visais dokumentais, nurodytais ginčijamuose sandoriuose. Prieš pasirašant Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį atsakovas siekė gauti, bet negavo informacijos apie: i) ieškovės nuolatinių pajamų dydį per paskutinius 12 mėn. ir jų šaltinį; ii) ieškovės turto, įskaitant nekilnojamojo ir finansinio, vertę; iii) ieškovės nuolatinius (ilgesnius nei 1 metų) finansinius įsipareigojimu; iv) ieškovės planuojamą investavimo laikotarpį ir tikslus; v) ieškovės įsivaizduojamą priimtinos rizikos lygį ir jos pobūdį; vi) ieškovės žinias apie prekybą ir kitas investicines paslaugas; vii) ieškovės sandorių susijusių su finansinėmis priemonės pobūdį, dažnumą, laikotarpį, per kurį šie buvo sudaryti; viii) ieškovės išsilavinimą. Ieškovė pažeidė CK 1.5, 6.158 str., nes raštiškai atsisakė suteikti apie savo investavimo patirtį bet kokią informaciją, o vėliau būtent šiuo pagrindu ir ginčija sandorius. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyse esanti nuostata: „siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įpareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų numatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nėra klaidinanti ir nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovės valios trūkumą sudarant ginčijamus sandorius. Vertybinių popierių komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22 patvirtintų Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 59 p. nustato, kad finansų maklerio įmonė, prieš pradėdama teikti investicines paslaugas (išskyrus investavimo rekomendacijų teikimą) neprofesionaliems klientams, teisės aktų nustatyta tvarka turi sudaryti su klientu rašytinį susitarimą, kuriame nustatomo pagrindinės kliento ir finansų maklerio įmonės teisės ir pareigos. Kadangi pagal FPRĮ 3 str. 13 p. skolos vertybinių popierių platinimas bei pavedimų, susijusių su jais, priėmimas bei vykdymas laikomi investicinėmis paslaugomis, atsakovas privalėjo sudaryti atitinkamas sutartis su ieškove ir jas sudarė. Atsakovo pareiga informuoti klientą apie draudimo įmonę arba užsienio draudimo įmonę, kurioje apdrausti indėliai ir (arba) įsipareigojimai investuotojams, yra nustatyta teisės aktais (IĮIDĮ 13 str. 1 d.), todėl atsakovas minėtos nuostatos tiesiog negalėjo neįtraukti į neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties tekstą. Ši nuostata yra įtraukta ne į ginčijamus sandorius, o į Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, todėl pastaroji sutartis yra savarankiška nuo ginčijamu sandoriu, yra bendro pobūdžio ir reguliuoja ne vien atsakovo išleistų obligacijų ar indėlių sertifikatų įsigijimo klausimus, o taip pat ir kitus su investicinių paslaugų teikimu susijusius klausimus, nes atskirais atvejais vertybiniai popieriai gali būti įsipareigojimų investuotojams draudimo objektu (t. II, b. l. 20-28).

Atsakovas papildomai paaiškino, kad atsakovas nėra atsakingas už obligacijų negrąžinimą ieškovei, nes investicinė įmonė (atsakovas) to negali padaryti dėl bankroto. Tokia situacija nepatenka į 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9EB reguliavimo sferą ir šios direktyvos taikoma apsauga negali būti taikoma (t. II, b. l. 73-75).

Teismo posėdžio metu ieškovė ir jos atstovas palaikė ieškinyje išdėstytą poziciją ginčo obligacijų atžvilgiu. Papildomai paaiškino, kad net Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje nustatė, kad prospektas ir galutinės sąlygos yra nemažos apimties dokumentai, o finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymas skirtas ne konkrečiai obligacijoms, bet pateikia abstraktų įvairių finansinių priemonių apibūdinimą. Todėl laikytina, jog bankas pažeidė savo pareigas tinkamai išaiškinti ieškovei obligacijų rizikas. Obligacijų sutarties pasirašymo metu bankas buvo nemokus, tačiau ieškovė apie tai nebuvo informuota, todėl buvo suklaidinta. 2011 m. balandžio mėn. indėlio metinė palūkanų norma buvo 2,7 proc., spalio mėn. – 1,95 proc., o atitinkamais laikotarpiais obligacijų palūkanos sudarė 4 ir 4,5 proc. Nors palūkanų skirtumas atrodo didelis, tačiau per metus gautinų palūkanų skirtumas sudaro atitinkamai 130 Lt ir 255 Lt. Tokia maža suma nėra ta, dėl kurios bet kuris protingas asmuo rizikuotų netekti visos 20000 Lt sumos. 

Trečiasis asmuo į teismo posėdį neatvyko, tačiau pateikė prašymą bylą nagrinėti jam nedalyvaujant. Paaiškino, kad remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje Nr. 3K-7-602/2015 pateiktais išaiškinimais, nėra pagrindo teigti, jog ieškovė nesuvokė obligacijų pasirašymo sutarčių pagrindu įgyjamų finansinių priemonių rizikingumo laipsnio ir nėra pagrindo pripažinti obligacijų pasirašymo sutarties negaliojančia (t. II, b. l. 56-58). Todėl byla išnagrinėta trečiajam asmeniui nedalyvaujant (CPK 247 str.).

Ieškovė byloje pareiškė du reikalavimus: dėl indėlio sertifikato pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo (suma 30000 Lt arba 8688,6 Eur) bei dėl dviejų obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo (suma 19997,63 Lt arba 5791,71 Eur). Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartimi civilinė byla dalyje indėlio sertifikato pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo buvo nutraukta, kadangi buvo patvirtinta tarp šalių sudaryta taikos sutartis. Nutartis yra įsiteisėjusi, todėl toliau spręstina dėl ieškinio reikalavimų pripažinti obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis ir restitucijos taikymo.

Ieškinys atmestinas

Nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas 2010 m. lapkričio 17 d. sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, kurios specialiosios dalies 3 p. 6 pastraipoje nurodyta, jog siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, o sutarties 2 p. ieškovė patvirtino, kad gavo šiame punkte nurodytus dokumentus, tame tarpe Aprašymą ir Santrauką. Aprašymo 8 p. nurodyta, kad, investuojant į obligacijas, galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto arba nemokumo rizika) (t. I., b. l. 25-34, 145-146). Aptarnavimo sutartyje ieškovė pasirašytinai patvirtino, kad atsisako suteikti bankui FPRĮ 22 str. 7 dalyje nurodytą informaciją ir supranta, kad jos atsisakymas pateikti Priede Nr. 1-F išvardintą informaciją neleis bankui nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra jai tinkamos. 2011 m. balandžio 13 d. ir 2011 m. spalio 27 d. ieškovė su banku sudarė obligacijų pasirašymo sutartis, už kurias ieškovė grynaisiais pinigais į savo sąskaitą banką įmokėjo atitinkamai 9997,63 Lt ir 10000 Lt (t. I, b. l. 14, 35). Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi atsakovui AB bankui Snoras iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 20 d.

Pagal CPK 4 str. vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris jau yra suformavęs teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (2016 m. sausio 29 d. nutartis Nr. 3K-3-7-687/2016; 2016 m. vasario 5 d. nutartis Nr. 3K-3-12-686/2016; 2016 m. vasario 18 d. Nr. 3K-3-13-969/2016) (CPK 4 str., LR Teismų įstatymo 33 str., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007-10-24 nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4, straipnių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“), todėl teismui šiuo atveju nukrypti nuo šios praktikos nėra pagrindo.

Ieškovė ginčija tarp šalių sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis motyvuodama, jog sudarant sutartis, ji atsakovo buvo suklaidinta (CK 1.90 str.), taip pat sutartys buvo sudarytos apgaulės būdu (CK 1.91 str.). Teismas su ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais ir paaiškinimais nesutinka.

Dėl draudimo apsaugos obligacijoms apimties

Pagal CK 1.103 str. obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises. Aiškindamas vertybinių popierių draudimo nuo juos išleidusių emitentų nemokumo rizikos galimybes kasacinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje Nr. 3K-7-602-684/2015 įvertino Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime (byla Nr. C-671/13) nurodytas aplinkybes, Indėlių ir Investuotojų direktyvų bei jas įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų (IĮIDĮ) nuostatas bei nurodė, kad Investuotojų direktyva apsaugo investuotojus nuo vagystės, grobstymo ir kitokio neteisėto pasisavinimo rizikos, taip pat gali apsaugoti nuo atvejų, kai investuotojo turtas (tiek lėšos, tiek finansinės priemonės) prarandamos dėl netyčinių klaidų, nerūpestingumo ar investicinės įmonės kontrolės sistemos klaidų. Nėra pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos bei ją įgyvendinančio Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos. Taigi įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, todėl nagrinėjamu atveju direktyvoje nurodyta draudimo išmoka (kompensacija) nemokėtina.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo

Kaip minėta. ieškovė ginčija obligacijų pasirašymo sutartis, motyvuodama tuo, kad jos sudarytos jai suklydus, t. y. ji buvo įsitikinusi, kad obligacijoms taikoma tokia pati draudimo apsauga kaip terminuotiems indėliams (apdrausti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“), taip pat, kad sandoriai sudaryti dėl banko apgaulės, t. y. kad sprendimai sudaryti ginčijamus sandorius buvo priimti pasitikint banko darbuotojais ir jų suteikta informacija, kurioje apie galimas rizikas buvo nutylėta.

Vienas iš sandorio negaliojimo teisinių pagrindų yra jo sudarymas suklydus. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 str. 2 d.). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 str. 4 d.). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 str. 5 d.).

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio esmę jis nebūtų sudaręs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis Nr. 3K-3-85/2011). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartis Nr. 3K-3-23-248/2015).

Kasacinis teismas, investicinių paslaugų teikimo byloje spręsdamas, ar investuotojas buvo suklaidintas, taip pat yra nurodęs, kad yra svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis Nr. 3K-3-381/2013). Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą nagrinėjamuose santykiuose, pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis Nr. 3K-3-517/2014).

Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 str. 2 d. nustatyta finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. Reklaminio pobūdžio informacija turi būti aiškiai atpažįstama. To paties straipsnio 3 d. įtvirtinta finansų tarpininko aktyvi pareiga atskleisti informaciją investuotojui, kuri reikalauja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Aukščiau minėtoje kasacinio teismo nutartyje išaiškinta, kad FPRĮ 22 str. prasme reikiama suteikti informacija turėtų būti suprantama investuotojams, kuriems ji yra skirta, t. y. šiuo atveju neprofesionaliesiems investuotojams. Rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliajam investuotojui tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga. Tinkamas finansinių produktų informacijos atskleidimas neprofesionaliesiems investuotojams lemia tinkamą produkto pasirinkimą atsižvelgiant į riziką, asmeninius poreikius ir kitus aspektus.

Tačiau ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją gali būti pagrindu sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Taikant CK 1.90 str. būtina nustatyti, kad asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio analogiškomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis bylos Nr. 3K-3-68/2014).

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, jog ieškovės išsilavinimas (aukštasis) su finansinių rinkomis nėra susiję, taip pat nėra ginčo, kad iki obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo metu ieškovė turėjo terminuotų banko indėlių sutarčių sudarymo patirties (sudarytos 21 sutartys). Atsižvelgiant į tai, jog antroji obligacijų pasirašymo sutartis buvo sudaryta praėjus pusei metų nuo pirmosios sutarties sudarymo, galima teigti, jog ieškovė, sudarydama antrąjį sandorį, turėjo ir investavimo patirties vertybinių popierių srityje. Iš ieškovės procesinių dokumentų turinio ir paaiškinimų galimą spręsti, jog ieškovė obligacijų pasirašymo sutartis sudarė tikėdamasi žymiai didesnių palūkanų nei už terminuotuosius indėlius, banko darbuotojams užtikrinus obligacijų saugumu. Teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais ieškovės argumentais, kadangi net dviejuose obligacijų pasirašymo sutartyse ieškovė pasirašytinai patvirtino, jog yra susipažinusi su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, kuriose pateikta informacija apie finansinės priemonės esmę ir jai būdingą riziką. Todėl darytina išvada, jog sandorius ieškovė sudarė laisva valia, o jų sudarymo aplinkybės, skubotumas ir neįsigilinimas į visą reikiamą informaciją apie sandorius reiškia nepakankamą atidumą ir rūpestingumą, bet dar nereiškia suklydimo dėl sandorių esmės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje Nr. 3K-7-602/2015 išaiškinta, kad obligacijų įsigijimo sutartyje vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Net jei obligacijų draudžiamumo aspektas galimai ieškovei ir nebuvo pakankamai aiškiai atskleistas, tačiau, kaip minėta, nagrinėjamu atveju tai nebuvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovės apsisprendimą sudaryti sandorius arba jų nesudaryti. Atkreiptinas dėmesys, jog prieš pasirašant ginčijamų sandorių sudarymą, šalys sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, kurios specialioje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ ieškovė pasirašytinai patvirtino, kad gavo Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir kitus šioje sutartyje nurodytus dokumentus. Taigi net jei sutinkant su ieškove, jog ji nebuvo tinkamai supažindinta su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, tačiau tai nepaneigia nustatytų aplinkybių, jog apie obligacijų neišpirkimo dėl banko nemokumo riziką buvo nurodyta ieškovui įteiktame Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme, o kitame dokumente – Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santraukoje – nėra nurodyta, kad ginčo investavimo priemonė yra draudžiama indėlių draudimu. Ieškovė, pasirašydama Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje, patvirtino šiuos dokumentus gavusi, o objektyvių duomenų, paneigiančių pastarąją išvadą, nepaneigė. Aptaravimo sutartyje ieškovė taip pat patvirtino, jog turi galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu, taigi bent jau per laikotarpį nuo pirmos iki antros obligacijų pasirašymo sutarties sudarymo ieškovė turėjo pakankamai laiko pasitikrinti pasirašytų dokumentų turinį. Tokie atsakovės veiksmai tik patvirtina, jog esminė sutarčių sudarymo sąlyga buvo jų pelningumas, o ne saugumas. Kita vertus, byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog ieškovė, pernelyg pasitikėdama atsakovu, nesidomėjo obligacijų pasirašymo sutarčių sąlygomis, todėl ir neigiamos tokių sandorių sudarymo pasekmės tenka ieškovei. Kasacinis teismas aukščiau nurodytoje nutartyje išaiškino, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovui turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu. Ieškovė, sandorių sudarymo metu buvo 73 m. amžiaus, turi aukštąjį išsilavinimą, su banku buvo sudariusi 21 terminuotojo indėlio bei terminuotojo indėlio pratęsimo sandorių, todėl turėjo suvokti, kad obligacijų sandorio esmė yra investavimas, kuris savo turiniu skiriasi nuo terminuotojo indėlio sandorio, kurio esmė yra pinigų saugojimas ar taupymas. Ieškovė taip pat negalėjo neatkreipti dėmesio, jog ginčijamose sutartyse ji įvardinama investuotoju, o ne indėlininku. Ieškovė už obligacijas įnešė grynais net 5791,71 Eur sumą, todėl ieškovės tikėjimas banko reputacija ir jo pelningumu, neatleido ieškovės pareigos įvertinti galimas rizikas. Todėl galimų rizikų neįvertinimas nereiškia suklydimo dėl sudaromų sandorių esmės, o iš tokių sandorių atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Ieškovės nurodoma, jog esminė sutarčių sudarymo aplinkybė buvo banko mokumas, neįrodo, jog ji buvo suklaidinto dėl sandorio esmės, kadangi banko nemokumo rizika buvo aptarta Apibendrintame finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme ir ieškovei turėjo būti žinoma.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl apgaulės

Ieškovė taip pat prašo pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais apgaulės pagrindu, kadangi buvo sudaryti bankui esant nemokiam. Teismas su tokiais ieškovės argumentais nesutinka.

Pagal CK 1.91 str. 1 d. sandoriai, turintys valios trūkumų, taip pat sudaryti dėl apgaulės, gali būti teismo tvarka pripažinti negaliojančiais pagal nukentėjusiojo ieškinį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad apgaulė CK 1.91 straipsnio prasme – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26  d. nutartis Nr. 3K-3-264/2013).

Ieškovė nurodo, jog sandoriai buvo sudaryti tik dėl aktyvių atsakovo darbuotojų veiksmų, taip pat informacijos viešoje erdvėje, kur ginčijami sandoriai buvo pristatyti kaip finansinė priemonė, apdrausta privalomuoju indėlių draudimu, o bankas nurodomas, kaip sėkmingai veikiantis. Ieškovė turėjo įrodyti, jog sudarydama ginčijamus sandorius, ji turėjo klaidingas prielaidas apie egzistavusias esmines sandorio faktines aplinkybes; atsakovas savo veiksmais įtakojo, jog ieškovė nesuvoktų esminių sudaromų ginčijamų sandorių aplinkybių; ieškovė nebūtų sudariusi ginčijamų sandorių, jeigu būtų žinojusi, jog atsakovo obligacijos nėra draudžiamas indėlių draudimu; ginčijamų sandorių sudarymą lėmė išimtinai atsakovo veiksmai nuslepiant esminę informaciją bei pateikiant tik atsakovui naudingą informaciją. Tačiau atsižvelgiant į sprendimo dalyje dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl suklydimo nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog ieškovė taip pat neįrodė, jog ginčijami sandoriai buvo sudaryti apgaulės pagrindu. Banko veikla apribota Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu, nemokiu jis pripažintas Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu, bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2011 m. gruodžio 20 d. Tuo tarpu du ginčo sandoriai buvo sudaryti pusės metų laikotarpyje iki minėtų įvykių, susijusių su banko veikla, todėl taip pat negalima konstatuoti banko apgaulės ir šias sutartis pripažinti negaliojančiomis CK 1.91 str. pagrindu.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas konstatuoja, jog ieškovė nepagrindė ir neįrodė nė vienos iš aplinkybių, galinčių pagrįsti ginčijamų sandorių pripažinimą negaliojančiais dėl suklydimo ar apgaulės, todėl ieškinys atmetamas.

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas

Pagal CPK 98 str. 1 d. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apsiračiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Priteistina atlyginimo suma negali būti didesnė už teisingumo ministro bei Lietuvos advokatų tarybos pirmininko patvirtintose rekomendacijose nustatytąją.

Atsakovas prašo priteisti 392,48 Eur už atsiliepimo ir tripliko parengimą, o trečiasis asmuo – 367,96 Eur išlaidų advokatui už atsiliepimo į ieškinį parengimą atlyginimo iš ieškovės. Sprendžiant bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą atsakovo naudai, teismas atsižvelgia, jog atsakovas sumažino prašomą bylinėjimosi išlaidų sumą nuo 784,95 Eur iki 392,48 Eur, tačiau atkreipia dėmesį, jog atsakovas išlaidas padalino per pusę. Tuo tarpu ieškinio reikalavimai bylos nagrinėjimo metu iš esmės buvo tenkinti 60:40 proporcija ieškovės naudai (ieškinio suma 14480,31 Eur, atmesta dėl 5791,71 Eur). Todėl tiek atsakovas, tiek trečiasis asmuo turi teisę reikalauti tik 40 proc. bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (CPK 93 str. 2 d.). Išlaidų patyrimo metu galiojusių teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.2 punktas maksimalų dydį už atsiliepimo parengimą nustatė 3 minimalias mėnesio algas – 3000 Lt arba 868,86 Eur (1 MMA – 1000 Lt), 8.3 punktas už tripliko parengimą 1,75 MMA – 506,84 Eur. Taigi formaliai prašomos priteisti sumos neviršija maksimalių rekomendacijų dydžių. Tačiau rekomendacijų 11 p. leidžia nukrypti nuo rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, atsižvelgiant į konkrečias šios bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Šioje byloje ieškovė reiškė tris savarankiškus reikalavimus bendrai 14480,31 Eur sumai, iš kurios, patvirtinus tarp šalių sudarytą taikos sutartį, ieškovės reikalavimai iš esmės buvo patenkinti 8688,6 Eur sumai (60 proc.). Taip pat nėra ginčo, jog atsakovas ir trečiasis asmuo yra dalyvavę ne vienoje analogiško pobūdžio ir buvo atstovaujami tų pačių advokatų civilinėse bylose, kuriose teikė tokią pačią teisinę poziciją pagrindžiančius procesinius dokumentus. Be to, atsakovo ir trečiojo asmens procesiniuose dokumentuose argumentai buvo nurodomi visų ieškovės reikalavimų atžvilgiu, tuo tarpu taikos sutartimi, visi byloje dalyvaujantys asmenys atsisakė nuo patirtų bylinėjimosi išlaidų, susijusių indėlio sertifikatu. Todėl teismas sumažina prašomų priteisti sumų dydžius ir sprendžia, jog pakankama bylinėjimosi išlaidų suma yra 150 Eur atsakovui ir 100 Eur trečiajam asmeniui.

Teismas turėjo 9,58 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atmetus ieškovės ieškinį dalyje, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybei iš ieškovės (CPK 96 str. 1 d.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96, 259, 263, 268 – 270 straipsniais, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1,2, 1.5, 1.6, 1.137 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ž i a:

Atmesti ieškovės M. K. ieškinį dėl atsakovo BAB banko Snoras 2011 m. balandžio 13 d. ir 2011 m. spalio 27 d. obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo.

Priteisti iš ieškovės M. K. atsakovui BAB bankas Snoras 150,00 Eur ir trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 100,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės M. K. 9,58 Eur valstybei procesinių dokumentų  įteikimo išlaidų.

Teismas išaiškina, kad pagal CPK 87 str. 2 d, 140 str. 4 d. per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį dėl ginčo esmės ir pateikti ją teismui tvirtinti po sprendimo priėmimo, bet nepasibaigus jo apskundimo apeliacine tvarka terminui. Tokiu atveju teismas, nutartimi patvirtinęs taikos sutartį, panaikina priimtą sprendimą ir bylą nutraukia, grąžinant 75 %% žyminio mokesčio. Kol sprendžiamas taikos sutarties tvirtinimo klausimas, apeliacinio skundo padavimo termino eiga sustabdoma. Įsiteisėjusius teismo sprendimui, šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį vykdymo procese (LR CK 1.5 str., 1.137 str., 6.145 str. - 6.153 str., CPK 7 str., 8 str., 79 str., 80 str., 88 str., 92 str., 93 str., 96 str., 150 str. 2 d., 177 str. - 179 str., 182 str. 1 p., 185 str.).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą

Teisėjas                                                                                    Vaclovas Paulikas