S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 31 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėja Nijolė Danguolė Smetonienė,

sekretoriaujant Loretai Girdziušienei,

dalyvaujant ieškovo BUAB „Aneiga“ bankroto administratoriui L. P., advokatui Algimantui Kolpertui,

atsakovams R. K., jo atstovei advokato padėjėjai V. K., G. A., jo atstovui advokatui Dariui Pinkevičiui, E. S., jo atstovui advokatui Vadimui Makušinui, atsakovo H. L. atstovui advokatui Rimvydui Jasevičiui, atsakovės P. L. atstovei advokatei Ingai Radinienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Aneiga“ ieškinį atsakovams R. K., G. A., E. S., H. L., P. L. dėl žalos atlyginimo ir

n u s t a t ė:

ieškovas patikslintu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovų: H. L. 11 807,17 €, G. A. – 5 935,81 €, E. S. – 9 243,45 €, P. L. – 15 747,63 € žalos atlyginimo už nesavalaikį kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo; priteisti solidariai iš atsakovų G. A., E. S., R. K. ir H. L. 60 000 € žalos atlyginimo, teismui manant, kad solidari atsakomybė negalima priteisti iš kiekvieno atsakovo po 15 000 € žalos atlyginimo už neišsaugotą ir neperduotą bankroto administratoriui įmonės turtą bei turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad bendrovė yra skolinga VSDFV ir VMI, darbuotojams bei kitiems kreditoriams. Bendrovė nuo 2009 m nesavalaikiai vykdo įsipareigojimus VSDFV, skola didėja. Žala atsirado kiekvieno vadovo darbo metu, nes pradėjęs dirbti vadovas jau pradelstų įsipareigojimų nedengė, po truputį mokėdamas naujus įsipareigojimus, didino skolas įmonei, nesikreipė savalaikiai į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl kiekvienas turi atsakyti ta apimtimi, kuria padidėjo įmonės įsiskolinimai kreditoriams. Atsakovė P. L. kaip vienintelė įmonės akcininkė turėjo kasmet tvirtinti įmonės finansinę atskaitomybę, tačiau to nedarė, todėl jai taip pat buvo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismo posėdyje ieškovas papildomai paaiškino, kad kiekvieno atsakovo žalos atlyginimo dydį pagrindžia pateiktas į teismą skolų atsiradimo momentas ir dydis, kurį pagrindžia pateikti lydimieji dokumentai(T. 2, b.l. 126-155). 60 000 € žala atsirado dėl bendrovės prarasto ir neperduoto administratoriui ieškovės turto vertės atlyginimo. Vadovu būnant H. L., skolos kreditoriams siekė 11 807,17 €; G. A. skolos sudarė 5 935,81 €; E. S. skolų suma buvo 9 243,45 €. Todėl, kiekvienas iš vėliau pradėjusių vadovauti bendrovei yra atsakingas ne tik už naujai atsiradusias jų vadovavimo laikotarpiu skolas, bet ir už senų skolų nedengimą. Pradelstos skolos atsirado 2010 metų rugsėjo mėnesio. Todėl pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pirmiausia atsirado vadovui H. L., o vėliau skolos tik didėjo, todėl vėlesniems vadovams ta pareiga atsirado tik pradėjus vadovauti. LR ĮBĮ 3 str. 4 p. numatė pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir įmonės akcininkui. Todėl tokia pati pareiga buvo ir vienintelei akcininkei nuo 2009-09-30 iki 2014-07-23 P. L.. Įmonės vadovas tiesiogiai yra atsakingas už bendrovės turto apsaugą. Dokumentais patvirtinama, kad 2010-12-31 bendrovė viso turto turėjo už 127 863,76 €. Kur buvo panaudotas turimas turtas duomenų nėra, taip pat nėra duomenų, kad turtas būtų prarastas dėl trečiųjų asmenų kaltės. Todėl darytina išvada, kad turto neišsaugojo buvę administracijos vadovai. Todėl jie atsako solidariai už padarytą žalą dėl turto neišsaugojimo. Bendrovėje nėra duomenų, kad atskiru laiku dirbę vadovai būtų užtikrinę tinkamą turto apsaugą, nes nei vienas nesiėmė priemonių, kad turtas būtų apsaugotas ir perduotas vėlesniam vadovui. Administratoriui yra perduotos dvi neveikiančios, iškomplektuotos transporto priemonės. Civilinė byla, kuri nagrinėjama Panevėžio miesto apylinkės teisme dėl prarasto turto atsakovui E. S. neapima tos dalies turto, už kurį ieškovas prašo priteisti žalos atlyginimą šioje byloje. Atsakovas prašo tik pusė sumos turėto turto vertės, todėl ji neįeina į tą sumą, kuri yra nurodyta kitoje byloje.

Atsakovas H. L. atsiliepimu į ieškinį su juo nesutinka ir nurodė, kad už turto neišsaugojimą ir neperdavimą administratoriui yra atsakingas paskutinis buvęs įmonės vadovas, t.y. E. S., kurį teismas ir įpareigojo perduoti administratoriui visą turtą ir dokumentaciją. Administratorius nenurodė, kokį turtą turėjo perduoti buvęs įmonės vadovas ir kokio turto neperdavė, o kildinti žalos atsiradimą vadovaujantis 2010 metų balanso duomenimis nėra pagrindo. Mano, kad ieškovas ieškinio reikalavimui dėl 60 000 € žalos atlyginimo nesuformulavo faktinio ieškinio pagrindo, o atsakovas nėra tinkamas atsakovas šioje ieškinio dalyje. Dėl 11 807,17 € žalos atlyginimo atsakovas su ieškiniu taip pat nesutinka. Juridinių asmenų registre yra nurodyti duomenys, kad jis vadovu buvo nuo 2010-05-10 iki 2011-09-02, tačiau šie duomenys yra neteisingi. Faktiškai jis vadovu buvo nuo 2010-05-10 iki 2010-09-02, ką patvirtina sudaryta su juo darbo sutartis bei SODROS ir Darbo biržos duomenys. Be to, ieškovo prašoma priteisti suma kildinama iš visų patvirtintų įmonės kreditorių finansinių reikalavimų sumos. Tai visiškai nepagrįsta atsakovo atžvilgiu, nes jis neatsakingas už vėliau padidėjusias skolas, kurios atsirado jam seniai nebebūnant įmonės vadovu. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad keistas ieškovo reikalavimas prisiteisti iš atsakovų visų kreditorinių reikalavimų sumą, o taip pat dar ir 60 000 € sumą, kuri ženkliai viršytų patirtą bendrovės žalą, vadinasi įmonė galėtų toliau sėkmingai veikti. Administratorius gina kreditorių interesus, tačiau jis nėra įpareigotas ginti akcininko interesus. Atstovas pažymėjo, kad ieškovas nenurodė ieškinio faktinio pagrindo, ieškinys pareikštas nesivadovaujant suformuota teismų praktika tokio pobūdžio byloje. Ieškovo nurodyta Aukščiausiojo teismo nutartis neatitinka šios bylos faktinėms aplinkybėms, todėl ji negali būti taikoma ir solidari atsakomybė nėra galima.

Atsakovas G. A. atsiliepimu į ieškovo ieškinį su juo nesutinka ir nurodė, kad ieškovas vertindamas įmonės nemokumą nepagrįstai vertina bendrą įsipareigojimų sumą, o ne pradelstus įmonės įsipareigojimus. Ieškovas norėdamas įrodyti įmonės nemokumą, turėjo lyginti konkrečiai to laikotarpio įmonės pradelstų įsipareigojimų sumą su puse į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Laikotarpyje nuo 2011-08-22 iki 2012-10-27 kada atsakovas ėjo įmonės vadovo pareigas, ieškovas nurodė, kad tuo laikotarpiu skolos siekė 5 935,17 €. Šiam teiginiui pagrįsti ieškovas pateikė kreditorius ir skolų atsiradimo laiką. Iš šios suvestinės matyti, kad net ieškovo teiginys, jog nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio įmonė tapo nemokia, nepagrįstas, nes įmonės skolos sudarė gerokai mažiau nei pusė turimo turto vertės. Atsakovas nesutinka su ieškovo teiginiais, kad įmonė atsakovo vadovavimo laikotarpiu nevykdė veiklos. Pagal pasirašytas statybų rangos sutartis, įmonė vykdė normalią ūkinę veiklą, atsiskaitinėjo pagal lizingo sutartis ir su kreditoriais, todėl atsakovui nekilo jokia pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Nepagrįstas ieškovo teiginys, kad atsakovas neatsiskaitinėjo pagal ankstesnius įsipareigojimus. 2012-01-02 VSDFV Panevėžio skyrius atliko patikrinimą ir iš akto aiškiai matyti, kad atsakovo vadovavimo įmonei metu, bendrovė atsiskaitinėjo su kreditoriais. Faktinis įmonės savininkas ir vadovas visą laiką buvo E. S., ką patvirtina jo parašai ant 2010 m. balanso-, skolų suderinimo aktuose esantys E. S. parašai. Be to, atsakovo vadovavimo laikotarpiu E. S. buvo išduotas įgaliojimas veikti įmonės vardu. Ieškovas neįrodė padarytos žalos dydžio. Savalaikis nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo negali būti lyginamas su patvirtintų visų kreditorinių reikalavimų suma. Teismo posėdyje atsakovo atstovas pažymėjo, kad bylos duomenys kaip tik patvirtina, kad atsakovo vadovavimo laikotarpiu buvo atnaujintos tos pačios lizingo sutartys, įmonė vykdė veiklą, mokėjo mokesčius. Šias aplinkybes patvirtina 2012-09-27 raštas dėl lizingo skolos. Ieškovas dubliuoja žalos dydį, nes reikalauja žalos už nesikreipimą į teismą ir už turto neišsaugojimą.

Atsakovė P. L. atsiliepimu į ieškinį su juo nesutinka. Atsakovė nurodė, kad ieškovo teiginiai, jog ji privalėjo reikalauti sušaukti akcininkų susirinkimus, reikalauti pateikti įmonės finansines ataskaitas ir pan. yra nepagrįsti. Atsakovė įmonės akcininkė buvo nuo 2009-09-23 iki 2013-04-18, ką patvirtina vieši duomenys, todėl jos atsakomybė galėtų būti sprendžiama tik už šį laikotarpį. Be to, įstatymo leidėjas numato skirtingus atsakomybės dėl kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui ir įmonės akcininkui pagrindus. Bylos duomenys paneigia ieškovo teiginius, kad įmonė nuo 2010 m pabaigos tapo nemoki. Kaip matyti iš pateiktų duomenų, tuo laikotarpiu įmonė vykdė komercinę-ūkinę veiklą, vykdė savo įsipareigojimus pagal sutartis. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovės kokie tai veiksmai būtų nesąžiningi ir būtų priežastinis ryšys tarp jos veiksmų ir atsiradusios žalos. Tiek teisės aktai, tiek teismų praktika aiškiai yra nurodžiusi skirtumus tarp vadovo ir akcininko atsakomybės. Ieškovas šių skirtumų nepagrindė jokiais įrodymais. Be to, ieškovas nepagrindė ir reikalaujamos žalos dydžio. Teismo posėdyje atsakovės atstovė prašė teismo pripažinti akcijų pirkimo pardavimo sutartį, kuria ji iš E. S. nupirko įmonės akcijas, niekine, nes kaip paaiškino atsakovas E. S., ji sudarydama sutartį realiai jokių teisių ir pareigų neįgijo, sutartis buvo sudaryta tik dėl akių, t.y. apsimestinis sandoris, nes įmonei visą laiką vadovavo E. S., kuris ir buvo realiai įmonės savininkas ir direktorius.

Atsakovas R. K. su ieškiniu nesutinka. Teismo posėdžio metu atsakovas ir jo atstovė paaiškino, kad jis jokio turto nepaėmė, dirbo vadovu labai trumpą laiką, tiksliau tik buvo juo apiformintas, realiai juo nedirbo, nes įmonei vadovavo jos savininkas E. S.. Įmonės turtą sudarė lizinguojamos transporto priemonės ir kitas materialus turtas, t.y. medžiagos ir darbo įrankiai, kurie buvo laikomi pas E. S. namuose. Jis jokio turto niekada nėra perėmęs ir jo perdavęs. Mano, kad ieškovas netinkamai suformulavo faktinį ieškinio pagrindą, todėl jo tenkinti nėra teisinio pagrindo. Ieškovas nenurodė kokį būtent turtą jis turėjo perduoti, kokio būtent turto jis neišsaugojo. Jis veikė tik vidiniuose santykiuose pagal sudarytą darbo sutartį, todėl jei ir galėtų atsakyti, tai tik dėl materialinės atsakomybės kylančios iš darbo teisinių santykių. Tokiai atsakomybei ieškovas yra praleidęs ieškinio senatį, kurią prašo taikyti.

Atsakovas E. S. atsiliepimu į ieškinį su juo nesutiko ir nurodė, kad jis būdamas paskutiniu vadovu iki bankroto bylos iškėlimo pateikė administratoriui įmonės balansus už 2012-2014 metus. Iš pateiktų balansų duomenų matyti, kad įmonės skolos buvo sistemingai mažinamos. Ieškovas ieškiniu neįrodinėja ir nesiaiškina nuo kada įmonė tapo nemoki, neįrodinėja kiekvieno atsakovo kaltės ir priežastinio ryšio. Kaip matyti iš balanso duomenų, būtent atsakovo pastangomis įmonės skolos buvo ženkliai sumažintos. Tik lizingo įmonėms nutraukus lizingo sutartis, įmonė tapo faktiškai nebemoki, tačiau po faktinio įmonės nemokumo skolos nedidėjo, neatsirado naujų. Todėl ieškinys yra nepagrįstas toje dalyje. Dėl žalos 60 000 € priteisimo atsakovas nurodė, jog šiuo atveju taip pat būtina nustatyti kiekvieno atsakovo įtaką turto neišsaugojimui ir kiekvieno atsakovo prarasto turto vertę. Iš pateiktų balansų duomenų matyti, kad turto piniginė išraiška kasmet kito. 2014 -08-31 balanso duomenimis įmonės turtas buvo 75799 Lt. Ilgalaikio turto vertė buvo 5058 Lt, o 70741 Lt buvo debitoriniai įsiskolinimai. Vien šie duomenys atskleidžia, kad ieškovo ieškinys yra nepagrįstas. Teismo posėdžio metu atsakovas E. S. pripažino, kad jis nuo pat įmonės įsteigimo buvo faktinis jos savininkas ir direktorius. Kitus direktorius jis samdydavo tik todėl, kad jie tvarkytų dokumentus. Jis vienintelis turėjo priėjimą prie įmonės sąskaitų ir sprendė kam ir kiek mokėti. Kartais tardavosi su direktoriumi, bet spręsdavo jis. P. L. niekada nebuvo reali įmonės akcininkė. Ji tik pasirašydavo įsakymus apie direktoriaus priėmimą ir atleidimą iš darbo ir tuos dokumentus, kurie buvo būtini patvirtinti akcininkės parašu. Jis pats direktoriumi ir savininku tos įmonės negalėjo būti, nes turėjo savo individualią įmonę, kuri šiai dienai yra jau bankrutavusi. Paaiškino, kad jokio turto įmonė niekada neturėjo, turėjo du automobilius, kuriuos jis administratoriui yra perdavęs ir jų vertė balanse apskaityta 5058 Lt. Kitas ilgalaikis turtas buvo lizinginis turtas ir lizingas nutraukęs sutartį jį pasiėmė, todėl negali nieko administratoriui perduoti. Prie trumpalaikio turto visuose balansuose nurodyta piniginė išraiška turėtų medžiagų bei darbo įrankių, kurie yra(įrankiai) nurašyti, o medžiagos yra sunaudotos. Todėl administratoriaus reikalavimas priteisti žalą už neišsaugotą ir neperduotą turtą yra nepagrįstas. Be to, iš jo Panevėžio miesto apylinkės teisme yra prašoma priteisti už konkretų turtą ir toje byloje jis pateikė įrodymus, kad įrankiai yra nurašyti ir jis jų negali perduoti, jie susidėvėję. Kaip ant šiandien pateiktų balansų galėjo pasirašyti H. L., jis negali pasakyti, matyt jis paprašė. Atsakovo atstovas nurodė, kad ieškovo ieškinys kitų atsakovų atžvilgiu pareikštas nepagrįstai, nes kaip nurodė jo atstovaujamasis, jis buvo vienintelis ir tikrasis įmonės akcininkas ir direktorius. Be to, byloje yra teismo sprendimas, kuriuo iš E. S. ir iš įmonės banko lizingui yra priteista būtent ta suma, kuri pareikšta kaip kreditorinis reikalavimas, todėl administratorius tą pačią sumą ketina prisiteisti iš atsakovo antrą kartą. Mano, kad administratorius be jokio teisinio pagrindo nevertina atsakovo pateiktų balansų. Tai prieštarauja paties administratoriaus reikalavimui pateikti įmonės balansą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienai. Atsakovas jį pateikė, todėl neaišku, kodėl administratorius juo nesivadovauja.

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Bylos duomenimis nustatyta, kad BUAB „Aneiga“ bankroto byla iškelta 2014-08-25 Panevėžio apygardos teismo nutartimi ir bankroto administratoriumi paskirtas L. P.. 2014-10-24 nutartimi bankroto byloje patvirtintas kreditorių sąrašas, pagal kurį ieškovas turi 8 kreditorius bendrai 147 552,18 Lt(42 734,07€). Buvęs įmonės direktorius E. S. 2014-11-12 nutartimi yra baustas pinigine bauda už tai, kad nepateikė bankroto administratoriui balanso, sudaryto nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, kreditorių ir debitorių sąrašų bei duomenis apie įkeistą turtą ir vedamas bylas teismuose. Panevėžio apygardos teismo 2015-02-02 nutartimi E. S. buvo uždrausta tris metus eiti viešojo ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas. Abi teismo nutartys priimtos bankroto administratoriui pateikus teismui prašymus taikyti numatytas sankcijas. Byloje yra 2014-11-07 perdavimo priėmimo aktas(b.l. 46, t.1), kuriame fiksuota, kad E. S. perdavė bankroto administratoriui dvi transporto priemones. Byloje taip pat yra pateikti atsakovo E. S. sudaryti įmonės balansai 2012-12-31, 2013-12-31 ir 2014-08-31 bei 2015-05-15 aktas apie minėtų balansų, avanso apyskaitos už 2013 metus, sąskaitos faktūros viso 55 lapai, medžiagų nurašymo aktai 2010-04-01,2011, 2012-01 perdavimą administratoriui(t. 2, b.l.120-123). Byloje pateiktas įsiteisėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-01-10 sprendimas už akių, kuriuo iš UAB „Aneiga“ ir E. bei A. S. solidariai priteista 64 691,46 Lt skolos, 6 procentų metinių palūkanų ir lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidos AB „DNB lizingas“ už sudarytas 3 lizingo sutartis, pagal kurias ieškovas įgijo 3 transporto priemones ir 2012-10-22 nutraukus lizingo sutartis, lizinguojamas turtas grąžintas lizingo bendrovei. Ieškinio sumą sudarė 20 513,16 Lt pradelsti lizingo mokėjimai, 2 232,34 Lt delspinigiai ir 41 945,96 Lt bauda. Priskaičius priteistas bylinėjimosi išlaidas ir paskaičiuotas 6 procentų dydžio palūkanas iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, kreditoriaus kreditorinis reikalavimas yra patvirtintas bendrai 73 004,53 Lt. sumai. Byloje taip pat nustatyta, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015-05-26 sprendimu priteisė BUAB „Aneiga“ iš UAB „Ortitas“ 12 027,22 € skolą.(t.2, b.l. 21-23). Šio dydžio kreditorinis reikalavimas yra patvirtintas BUAB „Ortitas“ bankroto byloje. Taip pat byloje pateiktas bankroto administratoriaus pareikštas ieškinys atsakovui E. S. Panevėžio miesto apylinkės teisme dėl žalos priteisimo. Ieškinio dalyką sudaro E. S. neperduotas ir prarastas įmonės konkretus turtas, kurį bankroto administratorius turėjo gauti iš buvusio vadovo. Ieškinio suma yra 3576,67 € ( t. 2, b.l. 8-9)

Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių įmonės vadovo ir dalyvio atsakomybę už kreditoriui padarytą žalą, pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Ieškovas sutikslinęs savo ieškininius reikalavimus, ieškinį grindžia kiekvieno buvusio įmonės vadovo metu atsiradusiomis neapmokėtomis sąskaitomis, kurios yra lygios visų patvirtintų kreditorinių reikalavimų dydžiui. Ieškovo teigimu, kiekvienas dirbęs vadovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovui, nes įmonė senų skolų nedengė, mokėdavo dalimis naujus įsipareigojimus. Ieškovo atstovų teigimu, ieškovas neįrodinėja nuo kada įmonė tapo nemokia, tačiau nuo 2010 metų II pusmečio įmonė pradėjo nebeatsiskaitinėti su kreditoriais. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad pretenzijų buvusiam vadovui R. K. dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo neturi, nes jis labai trumpą laiką dirbo įmonės vadovu.

Tokia ieškovo pozicija prieštarauja suformuotai teisminei praktikai. Ne kartą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad būtina nustatyti nuo kada įmonė tapo nemokia ir tik tada atsiranda pareiga įmonės vadovui kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, kurie nėra nuginčyti ir turi prejudicinę galią šioje byloje, matyti, kad įmonei pirmą kartą keliant bankroto bylą, 2012-08-20 (t. 2, b.l. 92-93), teismo nutartyje konstatuota, kad įmonė nebeišgali atsiskaityti su kreditoriais. Tačiau įmonei 2012-08-20 iškėlus bankroto bylą, pastaroji pilnai atsiskaitė su kreditoriumi UAB „Gelbera“ ir byla buvo nutraukta. Įmonė toliau veikė ir iš dalies vykdė įsipareigojimus. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-01-10 sprendimu už akių konstatuota, kad įmonė nebemoka įmokų pagal lizingo sutartis nuo 2012 metų ir nutraukus 2012 metų spalio mėnesį lizingo sutartis, įmonė praktiškai nebevykdė veiklos ir tapo nebemokia. Tai, kad įmonė tapo nemokia nuo 2012 metų pabaigos patvirtina byloje esantis DNB lizingas 2012-09-27 raštas Nr. 30.56.174467 ieškovui, kuriame lizingas nurodo, kad yra pradelsti mokėjimai (t.2,b.l.141). Kad įmonė dar 2012 metų pradžioje vykdė savo veiklą patvirtina ir byloje esančio 2012-03-15 naujai pasirašytos lizingo sutartys(t.1,b.l.123-125), kurių pagrindu buvo išperkamosios nuomos pagrindu įsigyti trys krovininiai automobiliai. Šių aplinkybių ieškovas neginčijo, todėl teismas, įvertinęs minėtus bylos įrodymus konstatuoja, kad įmonė nemokia tapo nuo 2012 metų pabaigos, kad tuo laikotarpiu įmonė jau nesugebėjo subalansuoti susidariusios nepalankios finansinės situacijos, dėl ko atsirado teisinės prielaidos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Byloje apklausus atsakovą E. S. nustatyta, kad jis buvo tas asmuo, kuris įsteigė UAB „Aneiga“ ir jis buvo tas asmuo, kuris visą laiką faktiškai vadovavo įmonei ir faktiškai buvo jos vienintelis akcininkas. Tas pačias aplinkybes patvirtino visi kiti atsakovai byloje, kurie nuo pat atsiliepimų pateikimo momento teigė, kad jie faktiškai vadovu įmonėje nedirbo, visus finansinius reikalus įmonėje tvarkė E. S.. E. S. paaiškino, kad jis tuo metu turėjo savo individualią įmonę ir todėl negalėjo būti bendrovės akcininku bei direktoriumi, todėl tik dėl dokumentų suforminimo akcijas perleido žmonos draugei P. L., o direktorius jis samdydavo tik todėl, kad jie tvarkytų dokumentus. P. L. vienintelis vaidmuo buvo pasirašyti įsakymus apie direktorių priėmimą ir atleidimą iš darbo. Taip pat paaiškino, kad buvo tarpas kada įmonės vadovo išvis nebuvo. Jis turėjo visus kontaktus prie įmonės sąskaitos banke, jis spręsdavo kam ir kiek reikia mokėti, su kitais klientais jis bendraudavo kaip įmonės vadovas. Šias atsakovo aplinkybes patvirtina byloje pateiktas UAB „Kelda“ raštas(t.1, b.l. 21), kuriame direktoriumi nurodomas būtent E. S.; pateiktas bankroto administratoriaus balansas už 2010 metus, tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas 2010-10-31, kuriuos kaip vadovas pasirašė E. S., nors tuo metu vadovu buvo G. A. ir tarpas, kai vadovo išvis nebuvo.(t.1, b.l.15-16), pateikti atliktų darbų aktai(t.1, b.l. 126-127), kuriuos taip pat pasirašė E. S.. Kad E. S. buvo vieninteliu ir faktiniu įmonės akcininku ir vadovu, patvirtina ir byloje esantis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-01-10 sprendimas už akių(t.2, b.l. 153-155), iš kurio matyti, kad E. S. su žmona buvo laiduotojai už UAB „Aneiga“ prisiimtus įsipareigojimus bankui. Iš to darytina išvada, kad E. S. laidavo už savo įmonę kaip jos akcininkas ir vadovas. Tai, kad E. S. buvo vieninteliu įmonės savininku ir vadovu, patvirtina ir tos aplinkybės, kad visas įmonei priklausantis turtas buvo laikomas jo namų sodyboje, t.y. mašinos, darbo įrankiai ir kt. Šias aplinkybes nurodė pats atsakovas, o ir kiti atsakovai patvirtino, kad pas jį buvo laikomi darbo įrankiai ir automobiliai. Šioms aplinkybėms paneigti ieškovas nepateikė jokių įrodymų, o netikėti visų atsakovų paaiškinimais ir paties E. S. paaiškinimais, kuriuos patvirtina bylos medžiaga, teismas neturi pagrindo. Tokiu būdu, byloje neginčytinai nustatyta, kad įmonės vieninteliu akcininku ir vadovu buvo atsakovas E. S..

CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Išdėstytu pagrindu teismas sprendžia, kad de facto pakankamai reikšmingai įmonės veikloje dalyvavo, tvarkė jos turtą atsakovas E. S., kuris nors oficialiai įmonėje nedirbo tais laikotarpiais, kuriais dirbo kiti atsakovai, nebuvo jos akcininku, tačiau dėl savo reikšmingo vaidmens UAB „Aneiga“ veikloje savo statusu prilygintinas įmonės vadovui bei akcininkui ir turėtų atlyginti jai savo veiksmais padarytą žalą.

Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pirmiausiai įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, nes akcininkas kasdienėje įmonės veikloje (nebent jis būtų įmonės valdymo organo narys), taip pat ir santykiuose su kreditoriais ir įsipareigojimais jiems nedalyvauja. Tokią veiklą vykdo ir visų pirma atsakingas už ją yra įmonės vadovas, jis geriausiai žino įmonės finansinę situaciją, taigi, ir ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje numatyta pareiga, susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms, pirmiausiai kyla jam. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kad įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovą ir jo įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo įmonės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Įmonės vadovo civilinė atsakomybė gali atsirasti tiek įmonei, kai įmonės vadovo veikla prieštarauja įmonės interesams, tiek tretiesiems asmenims (kreditoriams), kai įmonės vadovas pažeidžia apribojimus, trečiųjų asmenų teisių apsaugos garantijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006). Kasacinio teismo išaiškinta ir tai, kad bendrovės akcininkai (juridinio asmens dalyviai), priimdami sprendimus, privalo veikti bendrovės naudai, užtikrinti, kad jų veiksmai (neveikimas) nesukeltų žalos tretiesiems asmenims (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2009; ). Nors pagal Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalį juridinio asmens dalyvio ir jo valdymo organo civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas yra toks pat (pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimas), tačiau, sprendžiant civilinės atsakomybės šiems asmenimis taikymo bylas ir konstatavus, kad nurodyta pareiga pažeista, kitos civilinės atsakomybės sąlygos (kaltė, žala, priežastinis ryšys) turi būti nustatinėjamos, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktikoje suformuluotus išaiškinimus dėl juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių teisinės prigimties ir statuso skirtumų ( LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2009; Nr. 3K-3-130/2011.). Esminis dalyvio ir vadovo teisinės padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis. Atsižvelgiant į tai, vadovu laikytinas valdymo ar priežiūros organo narys, kurio veikla susijusi su kasdienės juridinio asmens veiklos organizavimu ir jos priežiūra. Dalyvis yra įmonės kapitalo teikėjas ir bendrovės organo – dalyvių susirinkimo – narys. Dalyvių susirinkimas nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 straipsnio 2 dalis), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų. Tačiau dalyvių susirinkimas sprendžia, neperžengdamas jam įstatymo priskirtos kompetencijos ribų, svarbiausius ir paprastai su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva susijusius, nekasdienius veiklos klausimus, todėl dalyvių veikla kasacinio teismo vadinama strateginiu bendrovės valdymu (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012;). Atsižvelgiant į šių funkcijų skirtumus, civilinės atsakomybės taikymo bylose kiekvienu atveju spręstina, ar kaip atsakovas nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Civilinės atsakomybės už pavėluotą bankroto bylos iškėlimą taikymo atveju ši aplinkybė reikšminga, nustatant, kada atsakingas asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti, kad įmonė nemoki. Sužinojimo apie pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo momentas lemia kitų įmonės vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės sąlygų – kaltės, žalos, priežastinio ryšio – nustatymą (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).

Ieškinys pareikštas atsakovų H. L.( darbo laikas 2010-05-17 iki 2010-09-02) ir G. A.( darbo laikas 2011-08-22 iki 2012-10-27) atžvilgiu nepagrįstai, nes įmonė jų vadovavimo laikotarpiu vykdė savo ūkinę komercinę veiklą ir atsiskaitinėjo su kreditoriais. Kadangi įmonė nemoki tapo tik 2012 metų pabaigoje, todėl atsakovai už atsiradusią žalą nėra atsakingi, nes jiems nekilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Jie taip pat neatsakingi už atsiradusią žalą ir tuo pagrindu, kad realiai nebuvo įmonės vadovais. Kaip nurodyta aukščiau bylos įrodymais patvirtinama, kad įmonės vadovu buvo atsakovas E. S.. Todėl ieškinys jų atžvilgiu atmestinas. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad ieškovas matydamas neginčytinus rašytinius įrodymus apie H. L. darbo laiką įmonėje, netikslino savo ieškinio reikalavimų. Byloje yra rašytiniai įrodymai, kurie paneigia ieškovo nurodytą jo dirbtą laiką vadovu. Darbo sutarties duomenys teigia, kad atsakovas vadovu dirbo nuo 2010-05-17 iki 2010-09-02 (t.1, b.l.87-88), duomenys iš darbo biržos patvirtina, kad atsakovas nuo 2010-09-08 registruotas darbo biržoje kaip bedarbis(t.1, b.l. 91), duomenys iš VADFV patvirtina, kad atsakovas nuo 2010-09-02 UAB „Aneiga“ nebedirbo (t.1, b.l. 89-90). Tai, kad viešajame registre nebuvo pakeistas įrašas laiku, atsakovas neatsakingas ir šie vieši duomenys yra paneigiami minėtais rašytiniais įrodymais.

Ieškovas ieškinį reiškia ir įmonės buvusiai akcininkei P. L.. Kaip teismas pažymėjo aukščiau, E. S. buvo vieninteliu įmonės akcininku. Sudaryta 2009-09-23 akcijų pirkimo-pardavimo sutartis yra tariamas sandoris nuo pat jo sudarymo momento, nes P. L. už nusipirktas akcijas jokių sutartyje numatytų pinigų nemokėjo ir realiai kaip įmonės savininkė, turinti 100 procentų akcijų, įmonės nevaldė. Šias aplinkybes patvirtino pats atsakovas E. S., nurodydamas, kad jis būdamas savo individualios įmonės savininku negalėjo būti bendrovės akcininku ir kad P. L. vaidmuo apsiribojo tik įsakymų apie direktorių priėmimą ir atleidimą iš darbo pasirašymu. Taip pat sutarties tikrumas kelia abejonių ir todėl, kad tik įkurtos įmonės akcijos buvo parduotos po mėnesio. Atsakovai H. L., R. K., G. A. taip pat parodė, kad jie kaip įmonės savininką žinojo tik E. S.. E. S. ir jo sutuoktinės pasirašyta laidavimo sutartis bankui taip pat patvirtina, kad sudarytas sandoris nesukėlė jokių teisinių pasekmių atsakovės atžvilgiu, nes būtent E. S. kaip tikrasis įmonės akcininkas laidavo už savo įmonę(Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-01-10 sprendimas už akių(t.2, b.l. 153-155) Teismas, įvertinęs šiuos įrodymus, konstatuoja, kad įmonės vieninteliu ir faktiniu akcininku buvo E. S.. Ieškinys akcininkės P. L. atžvilgiu pareikštas nepagrįstai ir tuo pagrindu, kad pirmiausia pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo tenka įmonės vadovui, kuris tiesiogiai dalyvauja įmonės valdyme. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pirmiausiai įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, nes akcininkas kasdienėje įmonės veikloje (nebent jis būtų įmonės valdymo organo narys), taip pat ir santykiuose su kreditoriais ir įsipareigojimais jiems nedalyvauja. Tokią veiklą vykdo ir visų pirma atsakingas už ją yra įmonės vadovas, jis geriausiai žino įmonės finansinę situaciją, taigi, ir ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje numatyta pareiga, susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms, pirmiausiai kyla jam (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-08-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1150/2013). Atsižvelgiant į tai, kad faktiniu įmonės akcininku buvo E. S., atsakovė P. L. įmonės veikloje niekaip nedalyvavo, todėl atsakomybė už žalą tenka faktiniam įmonės vadovui E. S.. Ieškinys P. L. atžvilgiu atmestinas kaip nepagrįstas.

Ieškovas iš E. S. prašo priteisti 9 243,45 € žalos atlyginimą. Žalos dydį ieškovas grindžia pateikta žalos paskaičiavimo lentele, kurioje, kaip teigia ieškovas, yra nurodyti žalos atsiradimo laikotarpiai ir jos dydis(t. 2, b.l.126). Pažymėtina, kad tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų atsakovas, t. y. bendrovės vadovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas, LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Bylos duomenimis nustatyta, kad 2012 metų spalio mėnesį atsakovas E. S. jau žinojo, kad įmonė nebevykdo veiklos, nes lizingo sutartys buvo nutrauktos ir atsakovas grąžino pagrindines darbo priemones lizingo bendrovei, todėl pareiga kreiptis į teismą jam atsirado būtent jau tada. Ir ta aplinkybė, kad atsakovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo tuo metu yra laikytini jo neteisėtais veiksmais, kurie lėmė žalos atsiradimą. Žala atsirado būtent dėl to, kad atsakovas laiku nesikreipė į teismą, todėl teismas laiko, kad tarp atsiradusios žalos ir neteisėtų atsakovo veiksmų yra priežastinis ryšys. Tokiu būdu nustatytos visos sąlygos būtinos atsakovo E. S. civilinei atsakomybei atsirasti. Minėtoje lentelėje atsakovui nurodomos skolos, kurios atsirado nuo 2012 metų pabaigos, t.y. nuo to momento, kad įmonė tapo nemokia. Žalos dydis pagrįstas pridėtais dokumentais, pateiktais kreditorių ir ieškovo, tai duomenys iš VMI bei VSDFV(t.2,b.l.130-132,136-140), todėl ieškinys toje dalyje tenkintinas pilnai.

Kitu ieškinio reikalavimu ieškovas prašo iš atsakovų R. K., H. L., G. A. ir E. S. priteisti solidariai arba po 15 000 € iš kiekvieno už neišsaugotą ir neperduotą įmonės turtą. Atsakovų R. K., H. L. ir G. A. atžvilgiu ieškinys toje dalyje nepagrįstas vien todėl, kad jų darbo laikotarpiu įmonė vykdė komercinę ūkinę veiklą, buvo moki ir turto iššvaistymo faktų byloje nenustatyta ir dėl to, kad faktiniu įmonės vadovu bei turto sergėtoju buvo E. S.. Nepagrįstas ieškovo teiginys ir dėl to, kad žalos atsiradimą jis kildina tik todėl, kad vienas kitam direktoriai neperdavinėjo turto, nėra turto perdavimo priėmimo aktų ir neišsaugoto turto vertę nustato tik pateiktu 2010 metų balanso duomenimis. ĮBĮ nustatyta, kad, iškėlus bankroto bylą, įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 2 punktas); kad įmonės valdymo organai privalo perduoti įmonės bankroto administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas); kad įmonės bankroto administratorius turi teisę gauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, VĮ Registrų centro bei kitų fizinių ir juridinių asmenų teisės aktų nustatyta tvarka reikalingus duomenis apie jo administruojamos bankrutuojančios įmonės vykdytą ir vykdomą veiklą, turėtą ir turimą turtą ir pan., taip pat iš šiame punkte nurodytų asmenų gauti šios įmonės dokumentų, teiktų ataskaitų, informacijos, tikrinimo aktų ir pan. nuorašus (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 11 punktas); kad imasi priemonių išieškoti skolas iš įmonės skolininkų (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 23 punktas) ir pan. Taigi akivaizdu, kad turto masė ir jo vertė turi būti apskaitoma būtent nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienai. Atsakovas E. S. pateikė į bylą balansus už 2012-2014 metus. Finansinės atskaitomybės dokumentų pateikimas pavėluotai nepaneigia minėtų dokumentų duomenų pagrįstumo ir teisingumo už laikotarpį nuo 2012 iki 2014 metų bankroto bylos iškėlimo. Byloje nustatyta, kad įmonės ilgalaikį turtą sudarė trys iš lizingo nupirktos mašinos, dvi įmonės vardu registruotos mašinos, o trumpalaikį turtą sudarė įmonės turėti darbo įrankiai, medžiagos reikalingos užsakymams vykdyti. Iš bankroto administratoriaus pateikto 2010 balanso matyti, kad prie ilgalaikio turto buvo apskaityti visi turimi automobiliai, tame tarpe ir trys gauti pagal lizingo sutartis. Bendra ilgalaikio turto vertė nurodyta 151 235 Lt. Tuo tarpu balanse už 2012 metus taip pat prie ilgalaikio turto apskaityti trys lizinguojami automobiliai, kurių vertė 2012 metais sudarius naujas lizingo sutartis buvo didesnė nei pagal 2010 m lizingo sutartis ir tai akivaizdu turto masės dydyje, nes 2012 metų balanse ilgalaikio turto nurodoma už 265 387 Lt. Pateiktuose balansuose už 2013 ir 2014 metus ilgalaikio turto ženkliai sumažėjo, nes 2012 metais lizingo bendrovei buvo grąžinti trys automobiliai. Šie duomenys paneigia ieškovo teiginį, kad ilgalaikio turto bankroto bylos iškėlimo dienai įmonė turėjo pagal 2010 metų balanso duomenis. Tai, kad lizinguojami trys automobiliai buvo grąžinti lizingo bendrovei byloje patvirtina bendrovės pateiktas raštas ir byloje esantis 2013-01-10 sprendimas už akių. Byloje nepaneigti nei atsakovo E. S., nei kitų atsakovų paaiškinimai, kad trumpalaikį įmonės turtą sudarė medžiagos ir įrankiai bei gautinos sumos pagal sudarytas rangos sutartis. Kaip minėta aukščiau įmonė iki 2012 metų pabaigos vykdė veiklą, todėl akivaizdu, kad turėtas trumpalaikis turtas 2010 metų pabaigai(medžiagos) buvo sunaudotas ūkinėje veikloje, todėl vadovautis tokia mažaverčio turto verte kaip nurodyta 2010 metų balanse ir kurios dydį įrodinėja ieškovas, nėra pagrindo. Šias aplinkybes patvirtina ir vėlesni balansai, kuriuose trumpalaikio turto masė yra sumažėjusi, ir 2014 metais jo likę tik už 70741 Lt ir jį sudaro būtent gautinos lėšos iš įmonės debitorių. Kad dalis lėšų yra išsiieškota, patvirtina byloje esantis 2015-05-26 Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimas, kuriuo iš įmonės skolininko UAB „Ortitas“ yra priteista 12 027,22 € skola. Taip pat iš balansų duomenų matyti, kad kasmet kito ir kiti finansinės atskaitomybės duomenys ir tai yra suprantama bei realu, nes įmonei, nutraukus vykdyti komercinę ūkinę veiklą, mažėjo turto masė bei didėjo įsipareigojimai. Todėl teismas kaip nepagrįstus atmeta ieškovo teiginius, kad pateikti balansai už 2012-2014 yra niekiniai vien todėl, kad jie nebuvo pateikti viešai. Teismas laiko tinkamu įrodymu atsakovo E. S. pateiktus balansus, ir tik jų duomenų pagrindu galima teigti, kiek turto turėjo įmonė bankroto bylos iškėlimo ir nutarties įsiteisėjimo dienai. Be kita ko, ĮBĮ nuostatos įpareigoja buvusį įmonės vadovą pateikti įmonės balansą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienai, ką ir padarė atsakovas E. S., todėl jau vien 2014-08-31 balansu ieškovas turėtų vadovautis. Iš 2014-08-31 balanso matyti, kad įmonė ilgalaikio turto turėjo už 8058 Lt.(2333,76€) ir ši suma sudaro dviejų automobilių vertę, kurie yra perduoti administratoriui(t.1,b.l.46. Trumpalaikio turto suma yra lygi 70 741 Lt(20 489, 79€). Dalis trumpalaikio turto bankroto administratoriui yra perduota, o dėl apskaitytos ir neperduoto trumpalaikio turto dalies bankroto administratorius yra pareiškęs ieškinį Panevėžio miesto apylinkės teisme. Iš pridėto ieškinio matyti, kad administratorius pagal jam perduotus dokumentus nustatė koks konkrečiai turtas jam nėra perduotas ir už kokio konkrečiai turto neišsaugojimą yra atsakingas E. S.. Todėl reikalauti antrą kartą žalos už tą patį turtą, ieškovas negali. Ieškovo teiginys, kad jis reikalauja žalos už turtą, kuris balanse yra nurodytas pinigine išraiška, nepagrįstas. Kaip minėta anksčiau, dalį turto sudarė medžiagos ir darbo įrankiai, kurie gali būti sudėvėti, medžiagos sunaudotos, sugedę, dalį numatytos gautinos lėšos. Bankroto administratorius šioje byloje neįrodinėjo, kad jam nėra perduoti dokumentai, kurių pagrindu jis galėtų nustatyti koks konkrečiai turtas jam nėra perduotas, kokios medžiagos pagal važtaraščius ar PVM sąskaitas yra apskaitytos ir jam neperduotos, todėl negalima teigti, kad visas trumpalaikis turtas sumoje 20 489,79 € jam nėra perduotas. Dalis šio turto vertės yra priteista. Kaip minėta, dalis turto jam yra perduota, o dėl kitos dalies yra pareikštas ieškinys kitame teisme. Įvertinęs surinktus įrodymus, teismas daro išvadą, kad labiau tikėtina, jog bankroto administratoriui turtas, kuris buvo įmonėje iki bankroto bylos iškėlimo, yra perduotas, išskyrus tą trumpalaikį turtą, dėl kurio yra pareikštas ieškinys kitame teisme atsakovui E. S.. Todėl ieškinys dėl žalos atlyginimo už turto neišsaugojimą ir neperdavimą atmestinas kaip nepagrįstas.

Šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos pagal CPK 93 str. nuostatas. Ieškinys atsakovų H. L., R. K., G. A. ir P. L. atžvilgiu yra atmestas, todėl atsakovų turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovo. Atsižvelgiant į tai, kad bankroto administratorius nenustatęs ir net neįrodinėjęs nuo kada įmonė tapo nemokia ir nuo kada įmonės vadovui teko pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, be teisinio pagrindo pareiškė ieškinį atsakovams, todėl jų turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš administravimui skirtų lėšų. H. L. pateikė dokumentus(t. 2,b.l.63-64) kurie patvirtina, kad už atsiliepimų surašymą ir teisines paslaugas jis turėjo 700 € advokato pagalbos išlaidų; atsakovas R. K. pateikė dokumentus(t.2,b.l.86), kad jo išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra 300 €; atsakovas G. A. pateikė mokėjimo duomenis(t.2,b.l.87-91) kurie pagrindžia jo turėtas 700 € išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovų turėtos išlaidos neviršija minimalių įkainių nustatytų LR teisingumo ministro patvirtintu įsakymu dėl darbo užmokesčio advokatams, jos priteistinos pilna apimtimi. Kiti proceso dalyviai dokumentai dėl turėtų bylinėjimosi išlaidų nepateikė. Procesinių dokumentų išlaidos 38,56 € priteistinos iš atsakovo E. S..

Taikytos laikinosios apsaugos priemonės 2015-05-13 Panevėžio apygardos teismo nutartimi ir pagal 2015-05-21 antstolio surašytus turto aprašus atsakovų H. L., R. K., G. A., P. L. atžvilgiu, naikintinos įsiteisėjus teismo sprendimui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259 str., 270 str., teismas

n u s p r e n d ž i a:

ieškovo BUAB „Aneiga“ ieškinį tenkinti iš dalies.

Ieškinį atsakovų H. L., G. A., P. L., R. K. atžvilgiu atmesti.

Priteisti iš E. S. , a. k. (duomenys neskelbtini) 9 243,45 € (devynis tūkstančius du šimtus keturiasdešimt tris eurus 45 ct) žalos atlyginimo BUAB „Aneiga“ naudai.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš E. S. 38,56 € (trisdešimt aštuonis eurus 56 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.

Priteisti iš BUAB „Aneiga“ advokato pagalbos išlaidoms atlyginti atsakovui H. L. 700 € (septynis šimtus eurų); atsakovui G. A. 700 € (septynis šimtus eurų); atsakovui R. K. 300 € (tris šimtus eurų). Bylinėjimosi išlaidas apmokėti iš bankroto administratoriui skirtų administravimo lėšų.

Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones 2015-05-13 Panevėžio apygardos teismo nutartimi ir 2015-05-21 antstolio surašytais turto arešto aprašais atsakovų H. L., R. K., G. A., P. L. atžvilgiu.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant Panevėžio apygardos teisme.

Teisėja Nijolė Danguolė Smetonienė

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Kategorijos