Civilinė byla Nr. 3K-3-699-611/2015Teisminio proceso numeris: 2-56-3-00222-2014-9

                                                                            Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.5.8.11.3; 3.1.18.5; 3.4.2.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 28 d. 

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. S. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 31 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Jusvana“ ieškinį atsakovei R. S. dėl kasos išlaidų orderių pripažinimo niekiniais ir lėšų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujančių sandorių (kasos išlaidų orderių, pagal kuriuos bankrutuojančios įmonės vadovei išmokėtos lėšos) negaliojimą, aiškinimo ir taikymo, nukrypimo nuo kasacinio teismo išaiškinimų.

Ieškovė prašė: 1) pripažinti niekiniais 2013 m. birželio 14 d. kasos išlaidų orderį Nr. 2013/056, 2013 m. liepos 19 d. kasos išlaidų orderį Nr. 2013/077, 2013 m. rugpjūčio 7 d. kasos išlaidų orderį Nr. 2013/081, 2013 m. rugpjūčio 29 d. kasos išlaidų orderį Nr. 2013/091, 2013 m. rugsėjo 25 d. kasos išlaidų orderį Nr. 2013/101, 2013 m. lapkričio 4 d. kasos išlaidų orderį Nr. 2013/109, 2013 m. gruodžio 17 d. kasos išlaidų orderį Nr. 2013/111; 2) priteisti iš atsakovės neteisėtai jai išmokėtus 153 948,12 Lt (44 586,46 Eur) ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2013 m. gegužės 21 d. nutartimi iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą UAB „Jusvana“ ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo areštavo UAB „Jusvana“ nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, lėšas, uždrausdamas areštuotu turtu disponuoti, jį realizuoti ar atlikti kitus veiksmus, susijusius su šio turto perdavimu tretiesiems asmenims, taip pat uždrausdamas areštuotomis lėšomis naudotis, sustabdant jų išmokėjimą, išskyrus išmokų, susijusių su darbo santykiais, išmokėjimą, privalomus mokėjimus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV), Privalomajam sveikatos draudimo fondui, valstybės ir savivaldybės biudžetams, bei sustabdydamas turto išieškojimą ir realizavimą pagal vykdomuosius dokumentus. Turto aprašas, areštuojant UAB „Jusvana“ kilnojamąjį turtą, sudarytas 2013 m. liepos 2 d.

Po nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemonės priėmimo ir jos įregistravimo Turto arešto aktų registre (2013 m. gegužės 21 d.) atsakovei iš UAB „Jusvana“ kasos buvo išmokėta (kaip mokėjimo pagrindą nurodant „Prekėms ir paslaugoms“) 137 914,20 Lt (39 942,92 Eur) pagal kasos išlaidų orderius Nr. 2013/056, Nr. 2013/077, Nr. 2013/081, Nr. 2013/091, Nr. 2013/101, Nr. 2013/109.

Kauno apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi UAB ,,Jusvana“ iškėlė bankroto bylą. Atsakovė nuo pat UAB „Jusvana“ įkūrimo (2011 m. balandžio 11 d.) iki 2013 m. gruodžio 12 d. buvo šios bendrovės direktore. Po nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo 2013 m. gruodžio 12 d. atsakovei iš įmonės kasos pagal kasos išlaidų orderį Nr. 2013/111 išmokėta 16 033,92 Lt (4643,74 Eur).

Ieškovės įsitikinimu, atsakovei iš viso neteisėtai, pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo normas bei viešąjį interesą, išmokėta 153 948,12 Lt (44 586,46 Eur). Atlikti mokėjimai nepatenka į leidžiamus, nurodytus nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atlikus mokėjimus po to, kai buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, nemokios bendrovės turtinė padėtis dar labiau pablogėjo, buvo pažeisti kreditorių interesai, todėl 137 914,90 Lt (39 942,92 Eur) išmokėjimas atsakovei pripažintinas niekiniu pagal CK 1.81 straipsnį, o 16 033,92 Lt (4643,74 Eur) – pagal CK 1.80 straipsnį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apygardos teismas 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė ieškovei iš atsakovės 810 Lt (234,60 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Teismas nurodė, kad kasos išlaidų orderių nuorašai patvirtina, jog iš įmonės kasos atsakovei buvo išmokėtos lėšos, mokėjimai atlikti po nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones priėmimo, o paskutinis mokėjimas – ir po nutarties iškelti bankroto bylą UAB „Jusvana“ įsiteisėjimo. Tačiau atsakovės pateiktos avanso apyskaitos, teismo vertinimu, patvirtina, jog atsakovės gautos lėšos buvo panaudotos prekėms, degalams, mažaverčiam inventoriui įsigyti, skoloms padengti, paslaugoms apmokėti ir pan., t. y. ūkinės veiklos išlaidoms ir skoloms padengti.

Teismas pažymėjo, kad ieškinio reikalavimai suformuluoti ir grindžiami sandorio negaliojimo institutu. Tačiau civilinės teisės ir pareigos gali atsirasti ne tik iš sutarčių ir kitokių sandorių, bet, pavyzdžiui, ir iš žalos padarymo, taip pat nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo, dėl įvykių ar veiksmų (veikimo, neveikimo), su kuriais įstatymas sieja civilines teisines pasekmes ir pan. Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatas, teismas priėjo išvadą, kad kasos išlaidų orderis yra tik kasos operaciją patvirtinantis dokumentas, kuris sukuria šiose Taisyklėse nustatytą asmens, kuriam buvo sumokėti pinigai, pareigą pateikti pinigų panaudojimo įrodymus ir grąžinti nepanaudotą pinigų sumą. Teismas pažymėjo, kad atsakovė įvykdė Taisyklėse nustatytas pareigas atsiskaityti už išmokėtus iš kasos pinigus ir dėl to tarp šalių nekyla ginčo, todėl šiuo atveju kasos išlaidų orderis nelaikytinas sandoriu CK prasme ir jam netaikytinas sandorių negaliojimo institutas. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju galima kalbėti tik apie tam tikrus kasos operaciją atlikusio asmens neteisėtus veiksmus ir dėl to įmonei padarytą žalą, bet ne apie kasos išlaidų orderių pripažinimą negaliojančiais ir restitucijos taikymą. Tačiau ieškovė aiškiai nurodė, kad savo teises gina, pareikšdama ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, o ne reikalaudama žalos atlyginimo, kuriam pagrįsti būtina įrodyti civilinės atsakomybės sąlygas. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą.

Teismas pažymėjo, kad visos iš kasos gautos lėšos yra atitekusios įvairiems tretiesiems asmenims – ieškovės kreditoriams ar galėjusiems jais tapti, jei nebūtų buvę sumokėta už prekes ir paslaugas. Teismo nuomone, restitucija šiuo atveju nepagrįstai, neproporcingai ir nesąžiningai pablogintų atsakovės padėtį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2015 m. kovo 31 d. sprendimu panaikino Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkino visiškai, priteisė valstybei iš atsakovės 1562,78 Eur žyminio mokesčio.

Teisėjų kolegija, palyginusi atsakovės pateiktų avanso apyskaitų ir jose nurodytų patirtų išlaidų datas (pirmoji avanso apyskaita yra už 2013 m. gegužės mėnesį) bei ginčo kasos išlaidų orderių datas (pirmasis kasos išlaidų orderis yra 2013 m. birželio 14 d.) ir sumas, nustatė, kad didžioji dalis lėšų atsakovei suteikta ne avansu prieš atitinkamų išlaidų faktinį atsiradimą (Taisyklių 9 punktas), o po šių išlaidų apmokėjimo iš atsakovės asmeninių lėšų. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė, atsiskaitydama su ieškovės tiekėjais ir kitaip savo lėšomis užtikrindama įmonės veiklą, faktiškai tapo įmonės kreditore, o UAB „Jusvana“ kasos išlaidų orderiais įforminti mokėjimai traktuotini būtent kaip veiksmai, kuriais buvo siekiama panaikinti ieškovės atsiradusią pareigą grąžinti atsakovei pinigus (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). UAB „Jusvana“ iš esmės suteikė prioritetą šiai kreditorei, nes tuo atveju, jeigu būtų buvę paisoma 2013 m. gegužės 21 d. nutartyje nustatyto draudimo naudotis ir perleisti įmonės lėšas, atsakovė, ieškovei iškėlus bankroto bylą, būtų galėjusi tapti tik viena iš įmonės kreditorių, kurių reikalavimas nebūtų tenkinamas pirmąja eile (Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 35 straipsnis).

Teisėjų kolegija iš 2013 m. birželio 1 d. pažymos nustatė, kad UAB „Jusvana“ turi 35 396,23 Lt (10 251,46 Eur) įsiskolinimą valstybei (VSDFV ir Valstybinei mokesčių inspekcijai), remdamasi Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutarties turiniu, sprendė, kad kasos išlaidų orderių išrašymo metu įmonė iš esmės jau buvo nemoki. Šias aplinkybes teisėjų kolegija vertino kaip patvirtinančias, kad ieškovės pinigų išmokėjimas atsakovei buvo nesąžiningas pirmenybės jai suteikimas kitų įmonės kreditorių atžvilgiu. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad dalis atsakovės lėšų buvo skirta įsipareigojimams tiekėjams padengti, kurie ateityje taip pat galėjo tapti įmonės kreditoriais. Atsižvelgiant į ĮBĮ 35 straipsnio turinį, šie tiekėjai nebūtų pirmosios eilės kreditoriais įmonės (ieškovės) bankroto byloje, o atsakovei, savo lėšomis padengusiai įsipareigojimus jiems, teisėjų kolegijos vertinimu, kartu perėjo ir jų turėta rizika dėl įsipareigojimų jiems neįvykdymo. Atsakovė, būdama įmonės direktorė ir susigrąžindama sau pinigus iš įmonės kasos, šią riziką iš esmės perkėlė kitiems kreditoriams, tarp jų ir tiems, kurie kreditorių reikalavimų sąraše būtų aukštesnėje eilėje nei pati atsakovė. Be to, Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartyje, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nenustatyta mokėjimų apribojimo išimčių, susijusių su įsipareigojimų tiekėjams vykdymu, todėl draudimų, kartu ir imperatyviųjų įstatymo normų pažeidimas nepateisintinas vien siekiu atsakovei toliau vykdyti įmonės komercinę veiklą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pateiktose avanso apyskaitose užfiksuota bendra 152 763,79 Lt (44 243,45 Eur) išlaidų suma, o pagal ginčo kasos išlaidų orderius atsakovei išmokėta 153 948,12 Lt (44 586,46 Eur).

Padariusi pirmiau nurodytas išvadas, remdamasi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2012 m. gruodžio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-557/2012, kad kasos išlaidų orderio išdavimas ir pinigų išmokėjimas jo pagrindu yra pripažįstamas vienašaliu sandoriu, teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju negali būti taikomas sandorių negaliojimo institutas.

Teisėjų kolegija, remdamasi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2013 m. kovo 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013, pažymėjo, kad sandoriai, sudaryti pažeidžiant teismo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nustatytus apribojimus, pripažįstami niekiniais, prieštaraujančiais imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis). Aplinkybė, kad ieškovė, ginčydama kasos išlaidų orderiais įformintus mokėjimus, atliktus iki nutarties dėl bankroto bylos įsiteisėjimo, labiau akcentavo CK 1.81 straipsnį, teisėjų kolegijos vertinimu, netrukdo ginčo kasos išlaidų orderius ir jais pagrįstus mokėjimus pripažinti niekiniais būtent CK 1.80 straipsnio pagrindu, juolab kad ieškovė ne kartą akcentavo jų prieštaravimą Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartyje nustatytiems draudimams bei kreditorių interesams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-28/2011; 2012 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-557/2012).

Pinigų atsakovei išmokėjimą pagal 2013 m. gruodžio 17 d. kasos išlaidų orderį Nr. 2013/111 teisėjų kolegija pripažino prieštaraujančiu imperatyviajai ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatai, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio (niekinio) sandorio atveju pačios sandorio šalies sąžiningumas iš esmės neaktualus, nes negaliojančio sandorio dalyku esantis turtas negali būti išreikalautas būtent iš sąžiningo trečiojo asmens (CK 1.80 straipsnio 4 dalis), o ne sandorio šalies (šiuo atveju – atsakovės). Todėl atsakovės argumentus dėl jos nežinojimo apie įmonei pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones teisėjų kolegija laikė teisiškai nereikšmingais, nors iš bylos duomenų padarė išvadą, kad atsakovė, 2013 m. birželio 4 d. pateikusi dalį teismo reikalautų dokumentų į civilinę bylą Nr. B2-1926-390/2013, žinojo apie šią bylą ir jos eigą bei, tikėtina, ir apie laikinąsias apsaugos priemones, o kaip rūpestinga ir atidi įmonės direktorė, pasirašiusi 2013 m. liepos 2 d. antstolės sudarytą turto aprašą, galėjo ir turėjo susidomėti nutartimi, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, vėliausiai 2013 m. liepos 2 d.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 31 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimą; priteisti atsakovei iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3, 5 punktų nuostatas, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatytų draudimų bankrutuojančiai įmonei vykdyti finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, ir išieškoti iš jos skolas (skirtas kreditoriams ir išieškojimą vykdantiems antstoliams) paskirtis – užtikrinti kreditorių lygiateisiškumą bankroto procese, apriboti galimybę varžytis dėl įmonės turto. Šiuo atveju pagal ginčo kasos išlaidų orderius visos lėšos (153 948,12 Lt, arba 44 586,46 Eur) panaudotos ne iki bankroto bylos iškėlimo finansinėms prievolėms vykdyti, o mažaverčiam inventoriui įsigyti, bendrovės įsiskolinimams kreditoriams dengti, toliau vykdant komercinę įmonės veiklą (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punktas). Taigi atsakovės veiksmais nepažeistas viešasis interesas, ieškovės kreditorių teisės ir teisėti interesai. Atsakovė negali būti laikoma viena iš įmonės kreditorių ir ji turi teisę reikalauti grąžinti jos asmenines lėšas, kurias po bankroto bylos iškėlimo panaudojo įmonės ūkinei veikslai vykdyti, o ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatos negali būti aiškinamos kaip ribojančios tokią atsakovės teisę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2009). Be to, toks įmonės lėšų panaudojimas (dengiant įsiskolinimus, perkant prekes) buvo vykdomas, vadovaujantis Taisyklių 9 punktu. Atsakovės pastangomis buvo atsiskaityta su dalimi kreditorių ir ji pagrįstai tikėjosi, kad tęsdama ūkinę veiklą įmonė galės bent iš dalies padengti įsiskolinimą likusiems kreditoriams.

2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 2.50 straipsnio 3 dalies, 6.245 straipsnio 1 dalies, 6.263 straipsnio 1 dalies nuostatas, pažeidė proporcingumo (CK 1.2 straipsnis), teisingumo ir protingumo principus (CK 1.5 straipsnis), nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė yra pasirinkusi netinkamą savo teisių gynimo būdą. Juridinio asmens vadovui nevykdant ar netinkamai vykdant jo kompetencijai priskirtas pareigas, jam, be kitų atsakomybės rūšių, gali kilti civilinė atsakomybė, tačiau tam turi būti nustatytos civilinės atsakomybės sąlygos. Tokio pobūdžio bylose žala pripažintina tik ta kreditorių reikalavimų dalis, kuri yra nepatenkinta, o vadovas turi būti atsakingas tik už tą žalą, kuri atsirado dėl jo neteisėtų veiksmų. Teismas turėtų kiekvienu atveju vertinti, kurie kreditorių reikalavimai yra atsiradę dėl neteisėtų įmonės vadovo veiksmų. Pripažįstant, kad visi patvirtinti kreditorių reikalavimai yra žala, kurią turi atlyginti įmonės vadovas, būtų pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad bylos duomenys (kasos išlaidų orderiai, avansinės apyskaitos) paneigia atsakovės kaltę dėl žalos atsiradimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad restitucija šiuo atveju nepagrįstai, neproporcingai ir nesąžiningai pablogintų atsakovės padėtį. Atsakovė, kaip įmonės ūkinės veiklos vadovė, jokių neteisėtų veiksmų neatliko, lėšos panaudotos išimtinai įmonės veiklai, o žalos ieškovė neįrodinėjo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino kasos išlaidų orderius niekiniais ir negaliojančiais bei priteisė iš atsakovės įmonės veiklai panaudotas lėšas.       

3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 177, 178, 185 straipsnių nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3, 5 punktų aiškinimo ir taikymo ir laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimo teisinių pasekmių

ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punkto norma suteikia teisę teismui, gavusiam pareiškimą iškelti bankroto bylą, savo arba suinteresuoto asmens iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones CPK nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo. Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies nuostatas bankrutuojančiai įmonei draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas. Negali būti nustatoma priverstinė hipoteka. Įmonės kolektyvinės sutarties galiojimas ribojamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka; įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius, ir iš šios veiklos gautas pajamas naudoti su šia veikla susijusioms išlaidoms. Jeigu dėl ūkinės komercinės veiklos atsiranda reikalavimai dėl neįvykdytų prievolių ir įsipareigojimų, jie yra tenkinami šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 ir 5 punktai). Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų, visą turtą jie turi perduoti bankroto administratoriui, o dėl ūkinės komercinės veiklos tęsimo sprendžia bankroto administratorius (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1, 2 ir 5 punktai, 11 straipsnio 3 dalis).

Aptartų normų analizė sąlygoja išvadą, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, draudžiamas bet koks atsiskaitymas su senaisiais įmonės kreditoriais, draudžiama vykdyti iki bankroto bylos iškėlimo atsiradusias prievoles, o sandoris, kuriuo bankrutuojanti įmonė atsiskaitė su kreditoriumi, yra niekinis ir negalioja nuo jo įvykdymo momento (CK 1.80 straipsnis).

Pažymėtina, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ir pareigūnams, fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdoma skubiai (CPK 152 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių turi būti vykdoma nuo jos priėmimo dienos, nepriklausomai nuo to, ar ji apskųsta ar ne atskiruoju skundu, o asmeniui, kuriam pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, draudžiama atlikti nutartyje nurodytus veiksmus ir atitinkamai leidžiama atlikti tik tuos veiksmus, kuriuos teismas leido atlikti nutartimi. Jokios priežastys, netgi poreikis užtikrinti ūkinės komercinės veiklos vykdymą, negali pateisinti tokių nutarčių nevykdymo.

Atsižvelgdama į Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą turto arešto sampratą ir pirmiau aptartą teisinį reguliavimą, įstatymu įtvirtinant teismo procesinio sprendimo privalomumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismo nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nustatyti turto valdymo, naudojimo ir disponavimo teisių suvaržymai laikytini imperatyvais, įtvirtintais įstatyme. Todėl sandoriai, sudaryti pažeidžiant teismo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nustatytus apribojimus, laikytini niekiniais, prieštaraujančiais imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismas 2013 m. gegužės 21 d. nutartimi iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą UAB „Jusvana“ ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo areštavo UAB „Jusvana“ nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, lėšas, uždrausdamas areštuotu turtu disponuoti, jį realizuoti ar atlikti kitus veiksmus, susijusius su šio turto perdavimu tretiesiems asmenims, taip pat uždrausdamas areštuotomis lėšomis naudotis, sustabdant jų išmokėjimą, išskyrus išmokų, susijusių su darbo santykiais, išmokėjimą, privalomus mokėjimus VSDFV, Privalomajam sveikatos draudimo fondui, valstybės ir savivaldybės biudžetams, bei sustabdydamas turto išieškojimą ir realizavimą pagal vykdomuosius dokumentus. Turto areštas tą pačią dieną buvo įregistruotas Turto arešto aktų registre. Taip pat teismas nustatė, kad kasatorei apie pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones buvo žinoma jau 2013 m. birželio pradžioje. Šios apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės saisto kasacinį teismą, kuris iš naujo faktinių aplinkybių nenustatinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kadangi minėta nutartimi teismas leido UAB „Jusvana“ atlikti tik su darbo santykiais susijusius mokėjimus, taip pat privalomus mokėjimus VSDFV, Privalomajam sveikatos draudimo fondui, valstybės ir savivaldybės biudžetams, todėl jokie kiti mokėjimai nebuvo galimi, atitinkamai, priešingai nei teigia kasatorė, nebuvo galimi mokėjimai, susiję su tolesnės įmonės veiklos vykdymu. Teisėjų kolegija pažymi, kad iki nutarties iškelti bankroto bylą UAB „Jusvana“ įsiteisėjimo atlikti bet kokius išmokėjimus draudė Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartis, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, o po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo kasatorei atlikti mokėjimus draudė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies normos. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad didžioji dalis lėšų pagal ginčijamus sandorius kasatorei buvo sumokėta ne avansu prieš atitinkamų UAB „Jusvana“ išlaidų faktinį atsiradimą, o jau po tų išlaidų apmokėjimo. Kitaip tariant, įmonės išlaidos buvo apmokėtos pačios atsakovės lėšomis, o kasos išlaidų orderiais įformintais mokėjimais įmonė iš esmės grąžindavo atsakovei susidariusias skolas. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad kasatorė neturėjo teisės atlikti nė vieno iš teismo nustatytų atliktų lėšų išmokėjimų iš bendrovės kasos pagal kasos išlaidų orderius.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad kasacinio skundo argumentai dėl bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo padarytų ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 ir 5 punktų nuostatų pažeidimo ir netinkamo jų aiškinimo yra teisiškai nepagrįsti. Kartu teisiškai nepagrįstu pripažintinas kasatorės argumentas, kad ji, sumokėjusi lėšas už bendrovę šios ūkinei veiklai palaikyti, turi teisę į jų, kaip asmeninio turto, susigrąžinimą, nes kai kasatorė sumokėjo už bendrovę savo lėšas, tarp jos ir įmonės susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai ir kasatorė įgijo teisę reikalauti įvykdyti prievolę bei sumokėti patirtas išlaidas. Ši prievolė turi būti vykdoma bendra tvarka, o iškėlus bankroto bylą, – ĮBĮ nustatyta atsiskaitymo su kreditoriais nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad nagrinėjamos ir civilinės bylos Nr. 3K-3-91/2009 faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, todėl nagrinėjamoje byloje negali būti taikomi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 3 d. nutartyje pateikti kasatorės cituojami išaiškinimai dėl ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto normos taikymo, išreikalaujant iš bankrutuojančios įmonės trečiajam asmeniui priklausantį turtą.

Dėl sandorių sampratos ir pažeistų teisių gynimo būdų

Apeliacinės instancijos teismas UAB „Jusvana“ kasos išlaidų orderiais įformintus mokėjimus vertino kaip veiksmus, kuriais buvo siekiama panaikinti ieškovės UAB „Jusvana“  pareigą grąžinti kasatorei pinigus, t. y. šiuos veiksmus vertino kaip sandorius (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Kasatorė, kasaciniame skunde teigdama, kad ieškovė yra pasirinkusi netinkamą savo teisių gynimo būdą, nenurodo jokių teisinių argumentų, pagrindžiančių tokį teiginį, tik cituoja pirmosios instancijos teismo motyvus, jog šiuo atveju galima kalbėti tik apie tam tikrus kasos operaciją atlikusio asmens neteisėtus veiksmus ir dėl to įmonei padarytą žalą, bet ne apie kasos išlaidų orderių, kaip tam tikrų sandorių, pripažinimą negaliojančiais.

CK 1.63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Šiuo aspektu kasatorės veiksmai išsimokant iš ieškovės UAB „Jusvana“ kasos lėšas ir tokiu būdu padengiant ieškovės, kaip skolininkės, skolą kasatorei, kaip kreditorei, susidariusią šiai iš savo lėšų apmokėjus bendrovės veiklos išlaidas ir tik po to jas susigrąžinant iš bendrovės, gali būti vertinami kaip sandoriai, nes ieškovė UAB „Jusvana“ turėjo prievolę atlyginti kasatorei šios patirtas išlaidas, kredituojant ieškovę. Tokios pozicijos laikomasi kasacinio teismo jurisprudencijoje analogiškose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Galvijų gausa“ V. G. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-89-421/2015). Todėl nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, jog ieškovė pasirinko netinkamą savo pažeistų teisių gynimo būdą.

Kadangi minėti veiksmai, ieškovei atsiskaitant su savo kreditore (kasatore), atlikti galiojant teismo nutartimi pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, t. y. galiojant draudimui tokius veiksmus atlikti ir bendrovės lėšas naudoti bendrovės veiklos palaikymo išlaidoms padengti, o paskutinis veiksmas buvo atliktas jau po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, jo atlikimą draudžiant ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto normai, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai juos vertino kaip prieštaraujančius imperatyviosioms įstatymo normoms bei pripažino negaliojančiais CK 1.80 straipsnyje nurodytu pagrindu. Pripažinęs mokėjimus niekiniais ir negaliojančiais bei pritaikęs restituciją, kuri tokiu atveju yra privaloma (CK 1.80 straipsnio 2 dalis), skundžiamu sprendimu apeliacinės instancijos teismas pagrįstai įpareigojo kasatorę grąžinti ieškovei tiek niekinių atsiskaitymo sandorių pagrindu gautų lėšų, kiek kasatorei buvo išmokėta pagal juos, t. y. 153 948,12 Lt (44 586,46 Eur). Nėra teisinio pagrindo restitucijos apimtį šiuo atveju sieti su ieškovės UAB „Jusvana“ prievolių jos kreditoriams apimtimi. Kasatorė turi teisę įstoti į ieškovės bankroto bylą kaip kreditorė ir ĮBĮ nustatyta tvarka pretenduoti į ieškovės turtą kaip kreditorė, įskaitant ir ieškovės gautinas lėšas iš kasatorės po restitucijos taikymo.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasacinio skundo argumentai dėl įmonės vadovo atsakomybės, CK 2.50 straipsnio 3 dalies, 6.245 straipsnio 1 dalies, 6.263 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo ginčo išsprendimui, vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, nes šios normos nagrinėjamoje byloje netaikytinos, todėl teisėjų kolegija dėl šių kasacinio skundo argumentų nepasisako.

Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, kurių pažeidimo klausimą kelia kasatorė, suformuluotos CPK 176–185 straipsniuose ir išplėtotos kasacinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB Medicinos bankas v. BUAB „Liturta“ir kt., bylos Nr. 3K-3-290-706/2015; kt.). Remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, kurie aktualūs nagrinėjamoje byloje, kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. T. v. V. T., bylos Nr. 3K-3-373/2013). Kasatorė, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, nepagrindė apeliacinės instancijos teismo vertinant įrodymus padarytų teisės normų pažeidimų, tiesiog pateikė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio, kitokio jų vertinimo. Taigi kasatorė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, susijusios su ieškovės atsiskaitymu su kasatore, kaip kreditore, nei tai padarė bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas. Kasatorei išsamiais teisiniais argumentais nepagrindus pirmiau nurodytų proceso teisės normų pažeidimų ar netinkamo jų aiškinimo bei taikymo, šie argumentai vertintini kaip nesudarantys kasacijos dalyko.

Kiti kasatorės argumentai, atsižvelgiant į pirmiau teisėjų kolegijos pateiktus išaiškinimus ir motyvus, neturi teisinės reikšmės teisiniam bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytus argumentus ir teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad naikinti ar keisti jo kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Netenkinus kasacinio skundo, kasatorės turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Ieškovė nepateikė duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jų priteisimo klausimas nesprendžiamas.

Kasacinis teismas patyrė 5,50 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. gruodžio 28 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 5,50 Eur (penkis Eur 50 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Virgilijus Grabinskas

Andžej Maciejevski

                                                                      Gediminas Sagatys