Civilinė byla Nr. 2-2114-241/2015

Proceso Nr. 2-55-3-01248-2014-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.5.1.2.; 3.4.2.8.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Dalios Kačinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Šiaurės kompanija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarties, kuria sumažintas kreditoriaus bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Auksinis eršketas“ reikalavimas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Šiaurės kompanija“ bankroto byloje.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. lapkričio 12 d. nutartimi patvirtino BUAB „Šiaurės kompanija“ kreditorių sąrašą, į kurį įtraukė BUAB „Auksinis eršketas“ su trečios eilės 395 211,19 Eur (1 364 585,23 Lt) reikalavimu. BUAB „Šiaurės kompanija“ administratorius pareiškė prašymą pripažinti BUAB „Auksinis eršketas“ kreditorinį reikalavimą nepagrįstu bei patikslinti BUAB „Šiaurės kompanija“ kreditorių sąrašą, iš sąrašo išbraukiant BUAB „Auksinis eršketas“. Administratorius nurodė, kad ginčo šalys yra susijusios įmonės, kadangi priklausė vienam asmeniui – S. B., kuris vienu metu ėjo šių abiejų įmonių vadovo pareigas (nuo 2010 m. lapkričio 10 d. iki 2013 m. kovo 13 d.), buvo bendrovių akcininku, be to, įmonėse dirbo tie patys darbuotojai. Toks įmonių tarpusavio ryšys svarbus vertinant šioje byloje pareikšto finansinio reikalavimo pagrįstumą. PVM sąskaitos faktūros neatitiko tarp įmonių susiklosčiusio verslo modelio, kuriuo remiantis pareiškėjas, kaip gamintojas, užsiėmė žuvų ikrų gamyba, o atsakovas užsiėmė pareiškėjo pagamintų žuvų ikrų prekyba, todėl pareiškėjas negalėjo iš atsakovo supirkinėti paties parduotus ikrus. Pagrįstų įtarimų dėl galimo PVM sąskaitų faktūrų klastojimo kelia aplinkybė, kad pareiškėjas neatlikinėjo mokėjimų atsakovui pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras už ikrus, o atsakovas dėl to nereiškė pretenzijų. Iš administratoriui perduotų 2011 m. rugsėjo-lapkričio mėn. bankrutuojančios įmonės išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrų administratorius nustatė, kad BUAB „Šiaurės kompanija“ savo produkciją pardavinėjo tik savo keturioms susijusioms įmonėms (UAB „Auksinis eršketas“, North Cimpany GmbH, UAB „Sanves“ ir UAB „Natural North Caviar“). Banko išrašai patvirtina, kad bankrutuojanti įmonė nepirko nei prekių, nei paslaugų iš UAB „Auksinis eršketas“. Nuo 2012 m. birželio 3 d. prasidėjo iki 2013 m. sausio 6 d. trukęs „permokų“ grąžinimo periodas, kurio metu atsakovas nustojo mokėti pareiškėjui, o pareiškėjas atsakovui grąžino 86 886 Eur „permokų“. Administratoriaus teigimu, tokia didelė permokų suma negalėjo susidaryti, o per 7 mėnesius tokios didelės sumos, įvardijant permokomis, grąžinimas yra apsimestinis, pridengiantis pinigų iš vienos įmonės perkėlimą į kitą to paties asmens valdomą įmonę. Visi bankrutuojančios įmonės atlikti pavedimai bendrovei įvardijami kaip „permokos“ įrodo, jog pavedimų dėl „permokų“ metu buvo sudaryti tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktai, pagal kuriuos bankrutuojanti įmonė grąžino BUAB „Auksinis eršketas“ nurodytas sumas. Administratoriui suderinimo aktai neperduoti. Nurodytos aplinkybės įrodo, kad visi pateikti dokumentai gali būti suklastoti ir neatitinka tikrovės. Buvęs pareiškėjo vadovas V. B. (S. B. uošvis) ilgą laiką nevykdė teismo įpareigojimo ir neperdavė pareiškėjo bankroto administratoriui buhalterinės apskaitos dokumentų bei buhalterinės apskaitos programos, o vėliau perdavė galbūt sugadintą apskaitos programą, kurios administratoriaus pasitelktam auditoriui nepavyko atidaryti. PVM sąskaitos faktūros nėra vienodos, skiriasi sąskaitų forma, stilius, struktūra, duomenų išdėstymas, tačiau to neturėtų būti, nes visos sąskaitos buvo išrašomos kompiuterinės buhalterinės apskaitos programos pagalba, t. y. standartizuotu būdu. Be to, PVM sąskaitų faktūrų numeracija nėra nuosekli, vėlesnių sąskaitų numeriai yra mažesni už ankstesnių sąskaitų numerius. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovo kreditorinis reikalavimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartimi administratoriaus prašymą tenkino iš dalies – BUAB „Šiaurės kompanija“ trečios eilės kreditoriaus BUAB „Auksinis eršketas“ 395 211,19 Eur (1 364 585,23 Lt) reikalavimą sumažino iki 297 129,30 Eur; priteisė BUAB „Auksinis eršketas“ iš BUAB „Šiaurės kompanija“ 730 Eur bylinėjimosi išlaidų, išmokant jas iš BUAB „Šiaurės kompanija“ administravimui skirtų lėšų.

Teismas pažymėjo, kad kreditorius turėjo įrodyti, jog tarp šalių buvo faktiniai teisiniai santykiai, kurių pagrindu BUAB „Šiaurės kompanija“ atsirado pareiga apmokėti pateiktas sąskaitas, tačiau šios pareigos kreditorius BUAB „Auksinis eršketas“ iš dalies neįvykdė. Iš PVM sąskaitų faktūrų registrų išrašų, BUAB „Auksinis eršketas“ sandėlio apyvartos žiniaraščių bei PVM sąskaitų faktūrų Nr. 36472, Nr.36624, Nr. 36586, Nr.30675, Nr. 37591, Nr.37918, Nr. 37942, Nr. 38176, Nr. 36753, Nr.38249, Nr. 37077, Nr. 38539, Nr. 38710, Nr. 38728, Nr. 38798, Nr. 38801 ir Nr. 38817 teismas nustatė, kad tarp ginčo šalių buvo susiklostę pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai. Teismas nustatė, kad PVM sąskaitos faktūros, kaip apskaitos dokumentai, turi joms privalomus rekvizitus bei visus pirkimo – pardavimo sutarčiai būdingus bei reikalingus duomenis. Teismas pažymėjo, kad pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. 38801 ir Nr. 38817 parduotos kitos BUAB „Auksinis eršketas“ prekės (smulki technika ir kt. prietaisai) buvo bendrovėje (pas pardavėją) apskaitytos. UAB „Šiaurės kompanija“ (jos atstovui) pasirašius gautas sąskaitas, savo parašu patvirtinus, kad PVM sąskaitoje faktūroje nurodytas prekes gavo, buvo patvirtintas pirkimo–pardavimo sandorio faktas (prekės perleidimas ir priėmimas), o tuo pačiu sąskaitoje faktūroje nurodytų duomenų teisingumas. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors PVM sąskaitose faktūrose Nr. 38539, Nr. 38710, Nr. 38728 ir Nr. 38798 nėra UAB „Šiaurės kompanija“ (jos atstovo) parašų apie sąskaitose nurodytų prekių gavimą, tačiau įvertinęs tai, kad nurodytos sąskaitos buvo apskaitytos tiek UAB „Auksinis eršketas“, tiek UAB „Šiaurės kompanija“ buhalterinėje apskaitoje, pagal nurodytas sąskaitas parduotos perkės (žuvų ikrai) užfiksuotos ir UAB „Auksinis eršketas“ sandėlio apyvartos už 2012 m. apskaitoje, teismas sprendė, kad pagal nurodytas PVM sąskaitas faktūras prekės buvo perduotos, o pirkėjo priimtos. Įvertinęs, kad 2012 m. vasario 1 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 37077 nurodytos prekės (žuvų ikrai) nėra apskaityti UAB „Auksinis eršketas“ 2012 m. sandėlio apyvartos registre, teismas sprendė, kad šioje dalyje išrašyta PVM sąskaita faktūra yra nepagrįsta, todėl šia dalimi (1 108,09 Eur) sumažino patvirtintą reikalavimą.

Teismas nurodė, kad administratoriaus pastebėjimai dėl PVM sąskaitų faktūrų struktūrinių skirtumų, trūkumų, netikslumų ir galimų klaidų; aplinkybės, kad nagrinėjamų sąskaitų faktūrų išrašymo metu abi įmonės buvo susijusios, buvo valdomos to paties asmens, įmonėse dirbo tie patys darbuotojai, esant aplinkybei, kad UAB „Šiaurės kompanija“ bankrotas pripažintas tyčiniu, sudaro tam tikrų prielaidų abejoti UAB „Auksinis eršketas“ išrašytų PVM sąskaitų faktūrų teisėtumu, tačiau pažymėjo, kad bankroto administratorius teigdamas, jog kreditoriaus išrašytos PVM sąskaitos faktūros yra suklastotos, nepateikė suklastojimo įrodymų. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes ir  rašytinius įrodymus ir nesant priešingų įrodymų, teismas konstatavo, kad faktiniai pirkimo–pardavimo santykiai tarp ginčo šalių buvo, todėl konstatavo, kad BUAB „Auksinis eršketas“ reikalavimai iš dalies yra pagrįsti.

Teismo vertinimu, 2010 m. spalio 10 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 36624 kaip rašymo apsirikimą galima vertinti jos išrašymo datą (vietoje 2011 m. spalio 10 d., įrašyta 2010 m. spalio 10 d.), o 2011 m. spalio 18 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 30675 nurodyti parduodami pasibaigusio galiojimo ikrai teisinio vertinimo nekeičia, nepriklausomai nuo to, ar tai buvo nurodyta per klaidą ar ne, šalys yra laisvos susitarti dėl tokių prekių pirkimo–pardavimo. Teismas pažymėjo, kad įstatymai nenumato draudimo susijusioms įmonėms turėti komercinių santykių, todėl vien tai, kad ginčo įmonės buvo valdomos to paties asmens, savaime neįrodo, kad PVM sąskaitos faktūros buvo išrašomos be teisinio pagrindo. Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog išrašytose sąskaitose faktūrose nebuvo laikomasi eiliškumo, nedaro šių sąskaitų negaliojančiomis; sąskaitų išrašymo metu galiojęs Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas taip pat nenumatė, kad sąskaitose būtų nurodomas prekių galiojimo terminas, partijos numeris, prekes išdavęs ir priėmęs asmuo, veterinarijos sertifikatas, vairuotojas ir mašinos numeris, prekių iškrovimo vieta, laikas ir pan. (PVMĮ 80 str. 1 d.).

Teismas neanalizavo šalių sudarytų sandorių tikslingumo bei ekonominio naudingumo, nurodęs, kad jis nepatenka į nagrinėjamo ginčo ribas, taip pat nepasisakė dėl bendrovės permokų susidarymo aplinkybių ir jų grąžinimo.

Teismas pripažino nepagrįstais administratoriaus argumentus, kad išrašytos PVM sąskaitos faktūros buvo išankstinio mokėjimo. Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog tam tikrose sąskaitose buvo numatytas apmokėjimas sąskaitos išrašymo, o tuo pačiu ir prekės perdavimo metu, nedaro šių sąskaitų išankstinio mokėjimo sąskaitomis; banko sąskaitos išrašai neįrodo, kad buvo atsiskaityta su pardavėju, įrodymų apie atsiskaitymus grynaisiais pinigais ar priešpriešinių reikalavimų įskaitymo būdu taip pat nepateikta. Teismas nesutiko su administratoriaus argumentais, kad turėjo būti sudaryti tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktai, pažymėjo, kad inventorizacijos taisyklės yra tik rekomendacinio pobūdžio.

Teismas nustatė, kad PVM sąskaitos faktūros Nr. 37059, Nr. 37072, Nr. 37919, Nr. 38805, Nr. 38807, Nr. 38811, Nr. 38820, Nr. 38825, Nr. 38830, Nr. 38834, Nr. 38838, Nr. 38842, Nr. 38844, Nr. 38846, Nr. 38850, Nr. 38856, Nr. 38858 už automobilio nuomą buvo pasirašytos abiejų ginčo šalių atstovų, be to, sąskaitos buvo apskaitytos abiejų įmonių buhalterinėje apskaitoje. Aplinkybė, kad administratorius neginčijo, jog UAB „Auksinsis eršketas“ turėjo nuomojamą automobilį ir jis buvo perduotas bendrovei, leido teismui daryti išvadą, kad automobilių nuomos paslaugos UAB „Šiaurės kompanija“ buvo suteiktos, todėl PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos pagrįstai. Teismas nurodė, kad UAB „Šiaurės kompanija“ neatsiskaičius pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras, šių sąskaitų suma BUAB „Auksinis eršketas“ įgijo finansinį reikalavimą. Teismas sprendė, kad administratorius neįrodė, jog nuomos mokestis už transporto priemonę buvo nepagrįstai didelis ir nepaaiškinamas logiškai, tačiau pažymėjo, kad net ir priešingu atveju tokias aplinkybes pagrindus jos neįrodytų išrašytų sąskaitų fiktyvumo. Administratoriaus argumentus, kad jam nebuvo perduotos transporto priemonių nuomos sutartys, teismas pripažino nepakankamais reikalavimams dėl skolos sumokėjimo atmesti, kadangi privalomos rašytinės tokio pobūdžio sandorio formos nesilaikymas nedarė tokio sandorio negaliojančiu.

Teismas sprendė, kad pagal kitas PVM sąskaitas faktūras Nr.37037, Nr. 37056, Nr. 37078, Nr. 37701, Nr. 38803, Nr. 38810, Nr. 38814, Nr. 38821, Nr. 38826, Nr. 38831, Nr. 38836, Nr. 38839 už „BITĖS“ ryšių paslaugų kompensavimą ir Nr. 38851, Nr. 38867 bei Nr. 38868 palūkanoms pagal paskolos sutartis kompensuoti atsakovo BUAB „Šiaurės kompanija“ prievolė atsiskaityti neįrodyta. BUAB „Auksinis eršketas“ nepateikė sutarčių su „BITĖ“, tačiau ir BUAB „Šiaurės kompanija“ administratorius neneigė aplinkybių, kad BUAB „Auksinis eršketas“ naudojosi „BITĖ“ ryšio paslaugomis, o dėl to tokias paslaugas galėjo gauti ir UAB „Šiaurės kompanija“, kaip su UAB „Auksinis eršketas“ susijusi bendrovė. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad abi bendrovės buvo susijusios, jose dirbo tie patys darbuotojai, o BUAB „Auksinis eršketas“ administratorius nepateikė įrodymų, kad sąskaitose nurodytais numeriais naudojosi išimtinai UAB „Šiaurės kompanija“ darbuotojai ir tik šios bendrovės interesais, todėl reikalavimus pagal nurodytas sąskaitas už „BITĖS“ ryšių paslaugų kompensavimą teismas pripažino nepagrįstais ir šia dalimi sumažintino BUAB „Auksinis eršketas“ patvirtintą finansinį reikalavimą.

PVM sąskaitų faktūrų Nr. 38851, Nr. 38867 ir Nr. 38868 turinys leido teismui spręsti, kad jos išrašytos kaip palūkanos už paskolą pagal 2012 m. vasario 15 d., 2012 m. kovo 7 d., 2012 m. balandžio 2 d. ir 2012 m. gegužės 15 d. paskolos sutartis. Nurodytų paskolos sutarčių ir įrodymų, jog paskola UAB „Šiaurės kompanija“ buvo suteikta, t. y. pinigai buvo perduoti, BUAB „Auksinis eršketas“ nepateikė. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą (CK 6.871 str. 2 d.), todėl nesant pateiktų rašytinių paskolos sutarčių ir pinigų perdavimą patvirtinančių įrodymų, pripažino, kad paskola UAB „Šiaurės kompanija“ suteikta nebuvo, todėl pareiga sumokėti PVM sąskaitose faktūrose nurodytas palūkanas neatsirado. Teismas įvertino tai, kad BUAB „Auksinis eršketas“ 2015 m. rugsėjo 25 d. prašymu dėl papildomų įrodymų pateikimo pakeitė savo poziciją, teigdamas, kad nurodytose sąskaitose palūkanos paskaičiuotos ne už suteiktą kreditą, o už delsimą atsiskaityti pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Teismas pažymėjo, kad pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punktą apskaitos dokumente, įskaitant ir PVM sąskaitoje faktūroje, turi būti nurodyta ūkinė operacija arba ūkinio įvykio turinys, o BUAB „Auksinis eršketas“ administratorius neįrodė, kaip už vėlavimą atsiskaityti pagal PVM sąskaitas faktūras buvo skaičiuojamos palūkanos, kad buvo sutarta dėl skirtingo dydžio palūkanų skaičiavimo, tokių įrašų nebuvo ir pačiose sąskaitose. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas pripažino, kad PVM sąskaitos faktūros Nr. 38851, Nr. 38867 ir Nr. 38868 išrašytos nepagrįstai, nesant tam juridinio pagrindo, todėl reiškiami reikalavimai, kylantys iš tokių sąskaitų, yra nepagrįsti. Kadangi į BUAB „Auksinis eršketas“ patvirtintą finansinį reikalavimą buvo įtrauktos mokėtinos sumos ir pagal paminėtas sąskaitas, teismas šių sąskaitų bendra suma sumažino patvirtintą BUAB „Auksinis eršketas“ finansinį reikalavimą. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, teismas pripažino, kad patvirtintas BUAB „Auksinis eršketas“ finansinis reikalavimas iš dalies buvo nepagrįstas, todėl BUAB „Šiaurės kompanija“ administratoriaus prašymą iš dalies tenkino, sumažindamas kreditoriaus patvirtintą reikalavimą.

Įvertinęs advokato suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, jų apimtį, ginčo sudėtingumą, bylos apimtį bei remdamasis 2015 m. kovo 19 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.2, 8.16, 8.17 punktais, teismas BUAB „Auksinis eršketas“ prašomas priteisti 1 875,50 Eur bylinėjimosi išlaidas sumažino iki 730 Eur, jas atlyginant iš atsakovo BUAB „Šiaurės kompanija“ administravimui skirtų lėšų.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

BUAB „Šiaurės kompanija“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarties dalį, kuria netenkintas prašymas dėl atsakovo LUAB „Auksinis eršketas“ išbraukimo iš pareiškėjo kreditorių sąrašo; spręsti bylos sustabdymo klausimą ir atskira nutartimi kreiptis į prokurorą, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas siekiant nustatyti, ar BUAB „Auksinis eršketas“ pateikto kreditorinio reikalavimo pagrindą sudarančios PVM sąskaitos faktūros nėra suklastotos, ar išrašant šias PVM sąskaitas faktūras nebuvo UAB „Šiaurės kompanija“ ir (ar) UAB „Auksinis eršketas“, jų vadovų ir (ar) savininkų atliktas apgaulingas apskaitos tvarkymas; jeigu teismas nuspręstų nesikreipti į prokurorą, tuomet siekiant įsitikinti BUAB „Auksinis eršketas“ kreditorinį reikalavimą sudarančių PVM sąskaitų faktūrų tikrumu, prašo teismo išreikalauti iš BUAB „Auksinis eršketas“ PVM sąskaitų faktūrų originalus ir skirti teismo ekspertizę išsiaiškinti, ar šios PVM sąskaitos faktūros nėra suklastotos; prašymą dėl BUAB „Auksinis eršketas“ išbraukimo iš kreditorių sąrašo tenkinti visiškai; priteisti su bylos nagrinėjimu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose susijusias bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pripažinęs esant prielaidų abejoti kreditorinio reikalavimo teisėtumu, teismas nepagrįstai nevertino šalių sandorių, kuriais reikalavimą pareiškęs kreditorius tariamai pardavė UAB „Šiaurės kompanija“ (t. y. gamintojui) žuvų ikrus, ekonominio tikslingumo, skyrė nepakankamą dėmesį aplinkybei, jog šalys yra susijusios įmonės, kad pareiškėjo bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, kad pareiškėjo bankroto procesas nuo pat pradžių vyko komplikuotai, vadovui vengiant perduoti buhalterinės apskaitos dokumentus, todėl nepagrįstai konstatavo, jog labiau tikėtina, kad BUAB „Auksinis eršketas“ reikalavimai iš dalies yra pagrįsti.

2. Atsižvelgiant į tai, kad kreditorinis reikalavimas buvo suformuotas PVM sąskaitų faktūrų pagrindu, kurios buvo išrašytos tuo metu, kai ginčo šalims vadovavo tas pats asmuo – S. B., buvęs ir abiejų įmonių akcininku, šis faktas, visų kitų bylos aplinkybių kontekste, sustiprina įtarimus dėl galimo dokumentų klastojimo (BK 300 str.), taip pat apgaulingo apskaitos tvarkymo (BK 222 str.), todėl teismas nepagrįstai nesustabdė bylos nagrinėjimo ir nesikreipė į prokurorą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl galimai BK 222 ir 300 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų padarymo.

3. Nepagrįsta teismo išvada, kad tarp ginčo šalių buvo susiklostę faktiniai pirkimo–pardavimo santykiai. Ji padaryta netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad UAB „Auksinis eršketas“, o ne UAB „Šiaurės kompanija“ užsiėmė prekyba žuvų ikrais. Taigi UAB „Šiaurės kompanija“ nėra ir nebuvo žuvies ikrų pardavėjas nei didmeninėje, nei mažmeninėje rinkoje, todėl PVM sąskaitose faktūrose atsispindinti aplinkybė, jog neva UAB „Šiaurės kompanija“ pirko iš UAB „Auksinis eršketas“ žuvų ikrus, neatitinka tikrovės. Tarp ginčo šalių negalėjo būti atgalinio ikrų pirkimo–pardavimo teisinių santykių, kadangi jie yra nelogiški ir neturi tikslo.

4. Teismas esant nepakankamai įrodymų dėl galimo PVM sąskaitų faktūrų suklastojimo, tačiau esant prielaidų abejoti PVM sąskaitų faktūrų teisėtumu, pažeidė savo pareigą bankroto byloje būti aktyviu, kadangi iš atsakovo neišreikalavo ginčytinų dokumentų originalų ir savo iniciatyva nerinko įrodymų dėl galimo šių dokumentų suklastojimo (CPK 179 str.).

5. Teismas nepagrįstai nevertino sandorių, kuriais UAB „Šiaurės kompanija“, esantis žuvų ikrų gamintojas, tariamai pirko tuos pačius ikrus iš UAB „Auksinis eršketas“, tikslingumo bei ekonominio naudingumo. Visais UAB „Šiaurės kompanija“ sudarytais sandoriais privalėjo būti siekiama pelno. Ginčo PVM sąskaitomis faktūromis sudaryti ir logiškai nepaaiškinami sandoriai buvo ekonomiškai nuostolingi. Įvertindamas vadovo įstatyminių fiduciarinių pareigų laikymąsi, teismas privalėjo vertinti PVM sąskaitų faktūrų pagrindu atsiradusių sandorių ekonominį naudingumą, kadangi per ekonominio naudingumo, elementarios tokių sandorių logikos nebuvimą akivaizdžiai matyti CK 2.87 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų pažeidimas, kas inter alia suponuoja ir sandorių neteisėtumą bei galimą PVM sąskaitų faktūrų klastojimo faktą.

6. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad permokų susidarymo ir jų grąžinimo aplinkybės yra nesusijusios su byloje nagrinėtu ginču. UAB „Auksinis eršketas“ 2011-2013 m. pervedė UAB „Šiaurės kompanija“ 2 986 411,12 Eur, o pastaroji įmonė bendrovei „Auksinis eršketas“ – 98 692,07 Eur. UAB „Šiaurės kompanija“ atliko vienintelį mokėjimą pagal sąskaitą – 2011 m. liepos 21 d., taip pat kelis mokėjimus, įvardintus kaip „pagal susitarimą“, tačiau mokėjimų pagal PVM sąskaitas faktūras už ikrus, taip pat pagal kitas PVM sąskaitas faktūras (ryšio paslaugų, transporto nuomos, palūkanų, įrangos nuomos) neatlikinėjo. Nėra aišku, kodėl UAB „Šiaurės kompanija“ neatsiskaitinėjant su UAB „Auksinis eršketas“, pastaroji, išrašiusi tokį kiekį sąskaitų, niekuomet nereiškė pretenzijų.

7.Vertindamas PVM sąskaitų faktūrų už transporto priemonės nuomą originalų teisėtumą, teismas netinkamai paskirstė šalių įrodinėjimo pareigą ir netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Konstatavęs, jog pagal CK 6.523 straipsnį transporto priemonės nuomos sutartis privalėjo būti rašytinė, o tokios sutarties nesant, nepagrįstai sprendė apie nuomos santykių tarp šalių buvimą. Sutartinių santykių buvimą privalo įrodyti kreditorius. Kreditoriui nepateikus nei rašytinių transporto priemonės nuomos sutarčių, nei apmokėjimo dokumentų bent už vieną automobilio nuomos kartą, t. y. iš esmės neįrodžius tokių nuomos santykių buvimo, o pareiškėjui pateikus išsamius įrodymus dėl galimo PVM sąskaitų faktūrų suklastojimo fakto, nebuvo teisėto pagrindo konstatuoti tokius santykius buvus.

8. Iš pateiktų UAB „MAXIMA LT“ PVM sąskaitų faktūrų originalų matyti, kad UAB „Auksinis eršketas“ PVM sąskaitas faktūras rašė kompiuterinės programos pagalba, todėl tuo pačiu laikotarpiu išrašytų PVM sąskaitų faktūrų struktūra privalo būti identiška. Vadinasi, bendrovei „Šiaurės kompanija“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros gali būti suklastotos, kadangi jų struktūra akivaizdžiai skiriasi nuo tuo pačiu laikotarpiu kitam klientui išrašytų sąskaitų. Be to, nemažos dalies sąskaitų numeriai vėlesniais metais yra mažesni už ankstesniais metais išrašytų sąskaitų numerius, o tai yra griežtai draudžiama pagal Taisyklių 12 punktą ir teoriškai neįmanoma kompiuterinei programai pagal nutylėjimą didėjimo tvarka numeruojančiai išrašomas sąskaitas. PVM sąskaitos faktūros nėra vienodos, skiriasi jų išdėstymas, stilius, tariamai standartinių duomenų turinys, nors UAB „Auksinis eršketas“ tvirtinant neva PVM sąskaitos faktūros buvo rašomos buhalterinės apskaitos programos pagalba, standartizuotai išrašomos sąskaitos formos prasme turėjo būti vienodos, o skirtis galėjo tik sąskaitose esančių duomenų turinys.

Kreditorius BUAB „Auksinis eršketas“ prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti, o teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliantas sąskaitų klastojimo faktą grindžia ne įrodytais faktais, o prielaidomis ir spėliojimais. Apeliantas nepateikė teismui įrodymų, kurie paneigtų pateiktų PVM sąskaitų faktūrų teisėtumą ir pagrįstumą, todėl jo argumentai yra teisiškai nepagrįsti. Atskirajame skunde nenurodyti motyvai, paneigiantys teismo išvadų pagrįstumą, todėl tenkinti atskirąjį skundą jame nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

2. Skundo argumentas, kad teismas savo iniciatyva privalėjo rinkti įrodymus, patvirtinančius PVM sąskaitų faktūrų suklastojimo faktą, nėra susijęs su nutarties teisėtumu ir pagrįstumu. Minėtų veiksmų neatlikimas neįrodo PVM sąskaitų faktūrų nepagrįstumo. Kreditorius pateikė įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas PVM sąskaitų faktūrų kopijas, kurios yra tinkami įrodymai byloje ir teismas pagrįstai jais vadovavosi. Teismas neskyrė ekspertizės PVM sąskaitų faktūrų suklastojimo faktui nustatyti, kadangi CPK 184 straipsnis numato teismo teisę, o ne pareigą skirti ekspertizę pareiškimui apie dokumento suklastojimą patikrinti. Teisės aktai neįpareigoja teismo nei reikalauti dokumentų originalų, nei kreiptis į prokurorą, nei skirti ekspertizę dokumentų suklastojimo faktui patikrinti.

3. Teismas nagrinėjamoje byloje buvo aktyvus, rinko ir vertino papildomus įrodymus, kurių šalys savo iniciatyva neteikė, o savo išvadas dėl kreditorinio reikalavimo pagrįstumo grindė ne tik pareiškėjo ginčijamomis PVM sąskaitomis faktūromis, bet ir kitais byloje surinktais įrodymais – abiejų įmonių išrašytų ir gautų PVM sąskaitų faktūrų registrų išrašais, sandėlio apyvartos žiniaraščiais, banko sąskaitos išrašais, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog teismas nebuvo aktyvus.

4. Teismas padarė pagristą išvadą, jog pirkimo–pardavimo sandoriai, užfiksuoti PVM sąskaitose faktūrose, tarp ginčo šalių buvo. Ginčijamos PVM sąskaitos faktūros buvo tik vienas iš įrodymų, kurių pagrindu teismas padarė minėtą išvadą, todėl net ir nustačius, kad PVM sąskaitos faktūros yra suklastotos, tai savaime nepaneigtų pirkimo–pardavimo sandorio tarp šalių buvimo fakto. Pareigą rinkti įrodymus teismas turi tik tuo atveju, kai byloje esančių įrodymų nepakanka išvadai dėl kreditorinio reikalavimo pagrįstumo padaryti.

5. Tai, kad administratoriaus nuomone, sudaryti sandoriai buvo nelogiški ar ekonomiškai nenaudingi pareiškėjui, nereiškia, kad sandoriai buvo suklastoti. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių sandorių suklastojimo faktą. O jeigu pareiškėjas mano, kad tokius sandorius UAB „Šiaurės kompanija“ vadovas S. B. sudarė pažeisdamas savo, kaip įmonės vadovo, įstatymines fiduciarines pareigas, tai pareiškėjas turėtų reikšti atitinkamus reikalavimus būtent pareiškėjo vadovui. Nagrinėjamoje byloje atsakovu yra ne S. B., o BUAB „Auksinis eršketas“, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad minėti pareiškėjo argumentai nepatenka į nagrinėjamo ginčo ribas.

6. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas, darydamas išvadą, jog faktiniai transporto priemonės nuomos santykiai tarp ginčo šalių buvo, neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą ir netinkamai vertino įrodymus. Visos PVM sąskaitos faktūros už automobilių nuomą yra pasirašytos abiejų ginčo šalių atstovų. Automobilis priklausė kreditoriui ir buvo perduotas pareiškėjui, o nuomos santykių faktą patvirtina abiejų šalių parašai PVM sąskaitose faktūrose, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuomos paslaugos pareiškėjui buvo suteiktos. Apeliantas įrodymais nepaneigė minėtos išvados.

7. Apelianto argumentas, kad visos PVM sąskaitos faktūros buvo spausdinamos kompiuterinės buhalterinės apskaitos programos pagalba, t.y. standartizuotu būdu, ir dėl to esą turėjo būti vienodos, yra nepagrįstas ir neįrodytas. Įstatymai nedraudžia PVM sąskaitų faktūrų spausdinti nestandartizuotu būdu, naudojant skirtingus spausdintuvus, kompiuterius bei programinę įrangą. PVM sąskaitos faktūros neprivalo būti identiškos savo struktūra bei forma.

8. Pareiškėjas savo nepagrįstais argumentais nesąžiningai vilkina šios civilinės bylos nagrinėjimą ir nutarties, patvirtinančios kreditorinį reikalavimą, įsiteisėjimą; kreditorius negali naudotis savo, kaip didžiausio pareiškėjo kreditoriaus, teisėmis, todėl atmetus atskirąjį skundą, pareiškėjo bankroto administratoriui skirtina bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliantas su atskiruoju skundu pateikė UAB „Auksinis eršketas“ kitam klientui išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kurios iš esmės skiriasi nuo šioje byloje tuo pačiu laikotarpiu bendrovei „Šiaurės kompanija“ išrašytų sąskaitų. Šiais įrodymais apeliantas grindžia galimą ginčo sąskaitų suklastojimo faktą ir nurodo, kad teikiamas PVM sąskaitas faktūras gavo tik po teismo nutarties priėmimo, todėl neturėjo objektyvių galimybių šių įrodymų pateikti pirmosios instancijos teismui. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šiais įrodymais apeliantas grindžia savo teiginius dėl ginčo sąskaitų faktūrų nepagrįstumo ir kad šių įrodymų pateikti ankščiau administratorius neturėjo galimybių, teisėjų kolegija naujus įrodymus priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais (CPK 314 str.).

Dėl kreipimosi į prokurorą

Apeliantas atskirajame skunde prašė spręsti bylos sustabdymo klausimą ir atskira nutartimi kreiptis į prokurorą, jog būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas siekiant nustatyti, ar BUAB „Šiaurės kompanija“ pateikto BUAB „Auksinis eršketas“ kreditorinio reikalavimo pagrindą sudarančios PVM sąskaitos faktūros nėra suklastotos, ar išrašant šias PVM sąskaitas faktūras nebuvo UAB „Šiaurės kompanija“ ir (ar) UAB „Auksinis eršketas“, jų vadovų ir (ar) savininkų atliktas apgaulingas apskaitos tvarkymas. Apeliantas informavo teismą, kad kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl BK 182, 183, 206, 222 ir 300 straipsniuose įtvirtintų nusikalstamų veikų padarymo, todėl teisėjų kolegija dėl prašymo kreiptis į prokurorą nepasisako.

Dėl ekspertizės skyrimo

Siekiant  įsitikinti BUAB „Auksinis eršketas“ kreditorinį reikalavimą sudarančių PVM sąskaitų faktūrų tikrumu, apeliantas prašė teismo iš BUAB „Auksinis eršketas“ išreikalauti PVM sąskaitų faktūrų originalus ir skirti teismo ekspertizę išsiaiškinti, ar šios PVM sąskaitos faktūros nėra suklastotos. Atsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaitos faktūros yra tik vienas iš įrodymų sprendžiant dėl tarp šalių susiklosčiusių pirkimo–pardavimo teisinių santykių, kad byloje yra pakankamai įrodymų, leidžiančių įvertinti šių santykių realumą, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamo ginčo atveju nėra pagrindo skirti byloje ekspertizę PVM sąskaitų faktūrų tikrumui nustatyti.

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria sumažintas kreditoriaus BUAB „Auksinis eršketas“ patvirtinimo reikalavimo dydis, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 2 d. nutartimi UAB „Šiaurės kompanija“ iškelta bankroto byla (1 t., 106-107 b. l.), 2014 m. lapkričio 12 d. nutartimi patvirtintas BUAB „Šiaurės kompanija“ kreditorių sąrašas, kuriame trečios eilės kreditoriumi yra BUAB „Auksinis eršketas“ su 395 211,19 Eur reikalavimu (2 t., 110-111 b. l.). BUAB „Šiaurės kompanija“ administratorius UAB „Skolvalda“ pateikė teismui prašymą pripažinti BUAB „Auksinis eršketas“ kreditorinį reikalavimą neteisėtu ir nepagrįstu, patikslinti kreditorių sąrašą, iš jo išbraukiant BUAB „Auksinis eršketas“ (3 t., 14-26 b. l.). Teismas skundžiama nutartimi administratoriaus prašymą tenkino iš dalies.

Byloje kilo BUAB „Auksinis eršketas“ (toliau – kreditorius) finansinio reikalavimo, patvirtinto UAB „Šiaurės kompanija“ (toliau – skolininkas arba pareiškėjas, arba apeliantas) bankroto byloje, pagrįstumo klausimas. Kreditorius savo finansinį reikalavimą grindžia skolininkui išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, kurias galima sugrupuoti pagal suteiktas paslaugas ar parduotas prekes: už parduotus ikrus, kompiuterinę techniką, suteiktas automobilio nuomos paslaugas, telekomunikacijų paslaugas ir palūkanas pagal paskolos sutartį. Skolininko bankroto administratorius prašė kreditoriaus reikalavimą pripažinti nepagrįstu ir išbraukti jį iš kreditorių sąrašo. Teismas iš dalies sutiko su pareiškėjo argumentais ir dalį PVM sąskaitose faktūrose nurodytų sumų nepripažino pagrįstomis ir atitinkama dalimi sumažino kreditoriaus patvirtinto reikalavimo sumą. Apelianto manymu, visas kreditoriaus reikalavimas turėtų būti pripažintas nepagrįstu ir nepatvirtintas, o kreditorius išbrauktas iš kreditorių sąrašo. Apeliantas nurodo, jog teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai konstatavo pirkimo–pardavimo ir nuomos teisinių santykių tarp šalių buvimą, spręsdamas dėl nuomos teisinių santykių, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, todėl nutartis turi būti panaikinta, o kreditoriaus reikalavimas atmestas.

Dėl pirkimo–pardavimo teisinių santykių

Pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalį pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Didžiąją kreditoriaus finansinio reikalavimo dalį – 959 728,85 Lt (277 956,69 Eur) – sudaro reikalavimas, kurį kreditorius grindžia PVM sąskaitomis faktūromis, sąskaitų faktūrų registrų išrašais, sandėlio apyvartos žiniaraščiais, įrodinėdamas pirkimo–pardavimo tarp šalių teisinius santykius, pagal kuriuos kreditorius pardavė, o skolininkas pirko žuvų ikrus. Rašytinė pirkimo–pardavimo sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta. Pagal PVM įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 30 punkte įtvirtintą sąvokos apibrėžimą PVM sąskaita faktūra – šiame įstatyme nustatytus privalomus reikalavimus atitinkantis dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad PVM sąskaitos faktūros teismui neturi iš anksto nustatytos galios (CPK 185 str. 2 d.), tai tik viena iš įrodinėjimo priemonių sprendžiant dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjo administratoriaus pastebėjimai dėl PVM sąskaitų faktūrų struktūrinių skirtumų, trūkumų, netikslumų ir galimų klaidų; aplinkybės, kad nagrinėjamų sąskaitų faktūrų išrašymo metu abi įmonės buvo susijusios, buvo valdomos to paties asmens, įmonėse dirbo tie patys darbuotojai, kad skolininko bankrotas pripažintas tyčiniu, sudaro tam tikrų prielaidų abejoti kreditoriaus išrašytų PVM sąskaitų faktūrų teisėtumu, tačiau byloje esant pateiktiems rašytiniams įrodymams (PVM sąskaitoms faktūroms, sąskaitų faktūrų registrų išrašams, sandėlio apyvartos žiniaraščiams) ir nesant priešingų įrodymų, teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog faktiniai pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai tarp ginčo šalių buvo. Taigi teismas, vadovaudamasis rašytiniais įrodymais – sąskaitomis faktūromis, žiniaraščiais, konstatavo tarp šalių buvus pirkimo–pardavimo teisinius santykius. Apelianto įsitikinimu, teismas netinkamai vertino įrodymus, neatsižvelgė į byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes, kurios sudaro pagrindą kreditoriaus pateiktų sąskaitų faktūrų nepripažinti pagrįstomis.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas išvadą dėl pirkimo–pardavimo teisinių santykių tarp šalių egzistavimo grindė tikėtinumo principu, t. y. konstatavo, kad labiau tikėtina, jog pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai tarp šalių egzistavo. Pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo įrodymų vertinimo klausimais formuojama praktika, išvadas dėl tam tikrų faktų buvimo ar nebuvimo teismas daro vadovaudamasis ne tikėtinumo, o įrodymų pakankamumo principu. Pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas; teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle ir išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008).

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad teismas nepakankamai įvertino šiai bylai teisingai išnagrinėti pareiškėjo nurodytas aplinkybes – bendrovių sąsajas, tarp šalių susiklosčiusį verslo modelį, mokėjimų srautus, sudarytų sandorių tikslą, ekonominį naudingumą ir loginį pagrindimą, PVM sąskaitų nenuoseklumą ir turinio bei formos skirtumus, pareiškėjo tyčinio bankroto faktą, pareiškėjo vadovo nebendradarbiavimo su administratoriumi ir bendrovės finansinių dokumentų neperdavimo faktą, aplinkybę, kad pagal išrašytas sąskaitas skolininkas nė karto neatliko mokėjimų, o kreditorius nereiškė reikalavimų. Teisėjų kolegijos vertinimu visos šios administratoriaus nurodytos aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo klausimą.

Teismas teisus, jog susijusioms įmonėms nėra draudžiama vykdyti komercinę veiklą, kad sąskaitų faktūrų skirtumai ar netikslumai nesudaro pagrindo spręsti apie sąskaitų suklastojimą. Šios nurodytos aplinkybės kiekviena atskirai nedaro sąskaitų nepagrįstomis, tačiau byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia kritiškai vertinti išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir neleidžia susiformuoti teisėjų kolegijos vidiniam įsitikinimui, kad būtų konstatuotas tarp šalių susiklosčiusių pirkimo–pardavimo teisinių santykių faktas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ir kreditorius yra per valdymo organus susijusios įmonės. Pareiškėjo vieninteliu įmonės akcininku nuo 2008 m. liepos 14 d. yra S. B., kuris ėjo šios įmonės vadovo pareigas nuo 2010 m. lapkričio 10 d. iki 2013 m. kovo 13 d., o nuo 2013 m. kovo 13 d. iki bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo direktoriaus pareigas ėjo V. B. – S. B. uošvis, tačiau įmonės akcininku toliau liko S. B.. Kreditoriaus vieninteliu akcininku nuo 2004 m. gruodžio 6 d. buvo taip pat S. B., kuris ėjo ir šios įmonės direktoriaus pareigas nuo 2010 m. lapkričio 10 d. iki 2013 m. kovo 14 d. Taigi tas pats asmuo kreditorinį reikalavimą sudarančių PVM sąskaitų faktūrų išrašymo metu ėjo tiek skolininko, tiek kreditoriaus vadovo pareigas, buvo šių įmonių akcininku, todėl kontroliavo abi įmones, turėjo teisę inicijuoti ir kontroliuoti sąskaitų faktūrų išrašymo procesą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pirkimo–pardavimo sandorio ekonominis naudingumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir teisėjų kolegija iš dalies su šiuo teismo argumentu sutinka, tačiau administratoriaus nurodytų aplinkybių kontekste faktas, kad jokio ekonominio pagrindimo ir net loginio paaiškinimo minėtas sandoris neturi, sustiprina abejonę dėl tarp šalių susiklosčiusių pirkimo–pardavimo teisnių santykių buvimo. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra žuvų ikrų gamintojas, o kreditorius – pareiškėjo pagamintos produkcijos platintojas. Taigi pareiškėjas pagamintą produkciją parduodavo kreditoriui, o pastarasis ją paskirstydavo po didmeninę ir (ar) mažmeninę prekybą. Pagal tarp šalių susiklosčiusį verslo modelį būtent pareiškėjas parduodavo kreditoriui ikrus, todėl apeliantas teisus, kad tarp šalių negalėjo susiklostyti atgalinio žuvies ikrų pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai. Lieka neaišku, kodėl pareiškėjui, kuris pats gamina žuvies ikrus bei juos parduoda kreditoriui, reikalinga vėliau šią produkciją pirkti atgal. Toks sandoris neturi nei tikslo, nei loginio pagrindimo, todėl kelia abejonių. Taigi šios bylos kontekste sudarytų sandorių ekonominis naudingumas, t. y. kad pirkimas–pardavimas nei naudingas, nei logiškai paaiškinamas, yra viena iš aplinkybių, leidžiančių susiformuoti teisėjų kolegijos įsitikinimui dėl tarp šalių susiklosčiusių pirkimo–pardavimo teisinių santykių realumo. Įmonių sąsajumo aplinkybė, ją vertinant kartu su sandorių netikslingumu, loginio paaiškinimo nebuvimu ir ekonominiu nenaudingumu, leidžia kitame kontekste vertinti PVM sąskaitas faktūras, sąskaitų registrų išrašus ir sandėlio apyvartos žiniaraščius kaip rašytinius įrodymus, neva patvirtinančius pirkimo–pardavimo teisinių santykių realumą.

Lygiai taip pat svarbi aplinkybė, kurios teismas nevertino, kad pareiškėjo vadovas V. B. netinkamai vykdė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtintą pareigą bankroto administratoriui perduoti bendrovės dokumentus, vilkino bankroto procedūras, visi dokumentai iki šiol nėra perduoti, pareiškėjo vadovui teismas bankroto byloje yra skyręs baudą. Be to, pareiškėjo buhalterinės apskaitos programa bankroto administratoriui perduota sugadinta – neleido atidaryti laikotarpio nuo 2010 m. spalio 10 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. duomenų apie prekių gavimą iš kreditoriaus, taip pat pareiškėjo sandėlio apyvartos žiniaraščio, kiek tai susiję su kreditoriumi, todėl neleido administratoriui išsamiai nustatyti ginčijamų sąskaitų faktūrų pagrindu vykusių ūkinių operacijų registravimo. Nors buhalterinės apskaitos programoje administratoriui pavyko patikrinti iš kreditoriaus gautų PVM sąskaitų faktūrų registrą už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 10 d. iki 2013 m. gegužės 1 d., kurio duomenimis vadovavosi pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl tarp šalių susiklosčiusių santykių, tačiau pažymėtina, kad šie duomenys yra išvestiniai, iš programos negalima matyti pirminių duomenų – prekių gavimo ir sandėlio apyvartos duomenų, o nesant galimybės visapusiškai įsitikinti jų pagrįstumu dėl visumos duomenų nebuvimo, tokios aplinkybės tik sustiprina įsitikinimą dėl sąskaitų nepagrįsto išrašymo. Apsunkinta skolininko bankroto administratoriaus galimybė teisingai nustatyti tarp susijusių ginčo šalių susiklosčiusią situaciją taip pat turi įtakos vertinant kreditoriaus reikalavimo pagrįstumą. Šiuo atveju svarbus ir tas faktas, kad pareiškėjo bankrotas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-4932-450/2015 pripažintas tyčiniu. ĮBĮ 2 straipsnio 12 punktas tyčinį bankrotą įvardina kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

Administratorius pateikė kreditoriaus pareiškėjui išrašytų PVM sąskaitų faktūrų formos ir turinio analizę, taip pat prie atskirojo skundo pridėjo kreditoriaus kitam klientui – UAB „Maxima LT“, išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kurios iš esmės skiriasi tiek savo forma, tiek turiniu. Kreditorius nurodo, kad nėra privalomai reglamentuota, jog sąskaitos turi būti išrašomos vadovaujantis ta pačia programa ar turi būti vienodos. Teisėjų kolegija su šiais kreditoriaus argumentais sutinka, tačiau kreditorius nepateikė įrodymų, kad naudojosi keliomis skirtingomis sąskaitų išrašymo programomis. Klientui UAB „Maxima LT“ išrašytos sąskaitos faktūros sunumeruotos eilės tvarka. Tuo tarpu pareiškėjui vėlesniais metais išrašytų dalies sąskaitų numeriai yra mažesni už ankstesniais metais išrašytų sąskaitų numerius, taigi jos išrašytos nesilaikant numeracijos, sąskaitose nėra dalies kitoms sąskaitoms būdingo turinio. Tokie skirtumai esant standartizuotam PVM sąskaitų faktūrų išrašymo procesui, neturėtų būti.

Apelianto teigimu, 2010 m. spalio 10 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 36624 (1 t., 11 b. l.) gali būti suklastota, kadangi sąskaitoje kaip pirkėjas yra nurodomas pareiškėjas – UAB „Šiaurės kompanija“, nors ši įmonė iki 2011 m. balandžio 20 d. vadinosi UAB „Vilpoteka“. Teismas šios sąskaitos faktūros netikslią datą vertino kaip rašymo apsirikimą ir teisėjų kolegija su tuo sutinka, kadangi sąskaitoje nurodytas apmokėjimo terminas – 2011 m. spalio 10 d., leidžia teigti, kad sąskaitos išrašymo datoje padaryta klaida. Kita vertus, didelė netikslumų apimtis (ikrų galiojimo termino pasibaigimas, sąskaitų faktūrų numerių nenuoseklumas, formos ir turinio skirtumai nuo kitam klientui išrašytų sąskaitų, pareiškėjui išrašytų sąskaitų formos bei turinio skirtumai) taip pat sudaro pagrindą abejoti šių sąskaitų faktūrų realumu. Be to, teismas, suabejojęs PVM sąskaitų faktūrų tikrumu, 2015 m. rugpjūčio 11 d. priėmė nutartį, kuria pareikalavo, kad kreditorius pateiktų šių sąskaitų originalus, tačiau teismo įpareigojimas nebuvo įvykdytas, PVM sąskaitų faktūrų originalai nepateikti.

Teismas nevertino pareiškėjo nuodytų pinginių srautų tarp įmonių judėjimo. Byloje nustatyta, kad kreditorius 2011-2013 m. pervedė pareiškėjui 2 986 411,12 Eur, o pareiškėjas kreditoriui – 98 692,07 Eur. Pareiškėjas atliko vienintelį mokėjimą pagal sąskaitą kreditoriui – 2011 m. liepos 21 d., taip pat kelis mokėjimus, įvardintus kaip „pagal susitarimą“ (2011 m. gruodžio 22 d., 2011 m. gruodžio 9 d., 2012 m. birželio 20 d. ir 2012 m. liepos 3 d.). Tačiau mokėjimų pagal PVM sąskaitas faktūras už ikrus bei kitas paslaugas neatlikinėjo, o kreditorius šių sąskaitų apmokėjimo nereikalavimo. Šis faktas taip pat kelia abejonių dėl pirkimo–pardavimo santykių realumo. Ginčo PVM sąskaitų faktūrų išrašymo laikotarpiu pareiškėjas parduodavo kreditoriui produkciją ir kreditorius turėjo prievolę atsiskaityti už įsigytas prekes, tokiu atveju esant pareiškėjo prievolei taip pat atsiskaityti už iš atsakovo įsigytas prekes, nėra aišku, kodėl šalys, turėdamos priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, neatliko jų įskaitymo ir kodėl pareiškėjo skola kreditoriui kaupėsi kelerius metus. Byloje nustatyta, kad nuo 2012 m. birželio 3 d. iki 2013 m. sausio 6 d. kreditorius nustojo mokėti pareiškėjui, o pareiškėjas grąžino kreditoriui 86 886 Eur „permokų“. Ši aplinkybė taip pat sudaro pagrindą abejoti ginčo PVM sąskaitų faktūrų tikrumu, kadangi permokų mokėjimą pareiškėjas vykdė, o atsiskaitymų pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras neatliko. Minėta, kad PVM sąskaitos faktūros yra tik viena iš įrodinėjimo priemonių, sprendžiant dėl tarp šalių susiklosčiusių pirkimo–pardavimo santykių. Nagrinėjamu atveju nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą abejoti realiai tarp šalių susiklosčiusių pirkimo–pardavimo santykių faktu, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių įrodymų ir nustatytų aplinkybių visuma paneigia pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad pareiškėjas pirko iš kreditoriaus žuvų ikrus.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl tarp šalių susiklosčiusių žuvų ikrų pirkimo–pardavimo teisinių santykių buvimo, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į byloje esančių įrodymų visumą, todėl padarė neteisingą išvadą, kad tarp šalių buvo susiklostę žuvų ikrų pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai (CPK 185 str., 329 str. 1 d., 338 str.). Nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą pakeisti teismo nutarties dalį ir 276 848,60 eurais sumažinti kreditoriaus patvirtintą reikalavimą (CPK 337 str. 1 d. 4 p.).

Pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. 38801 ir Nr. 38817 (1 t., 36, 45-46 b. l.) kreditorius perdavė pareiškėjui 2 838,16 Lt vertės kompiuterinę techniką (821,99 Eur). Pažymėtina, kad pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.).Apelianto teiginiai, kad nurodytos sąskaitos yra išankstinio mokėjimo, neįrodyti. Administratorius taip pat nepaneigė, jog šio turto bendrovėje nebuvo, todėl teismas pagrįstai sprendė dėl šių reikalavimų pagrįstumo.

Dėl automobilių nuomos paslaugų

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad PVM sąskaitos faktūros Nr. 37059, Nr. 37072, Nr. 37919, Nr. 38805, Nr. 38807, Nr. 38811, Nr. 38820, Nr. 38825, Nr. 38830, Nr. 38834, Nr. 38838, Nr. 38842, Nr. 38844, Nr. 38846, Nr. 38850, Nr. 38856, Nr. 38858 už automobilio nuomą buvo pasirašytos abiejų ginčo šalių atstovų, be to, sąskaitos buvo apskaitytos abiejų įmonių buhalterinėje apskaitoje. Aplinkybė, kad administratorius neginčijo, jog kreditorius turėjo nuomojamą automobilį ir jis buvo perduotas skolininkui, leido teismui daryti išvadą, kad automobilių nuomos paslaugos pareiškėjui buvo suteiktos, todėl PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos pagrįstai. CK 6.477 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. Už automobilio nuomą išrašytų PVM sąskaitų faktūrų nepagrįstumą apeliantas grindžia per didele nuomos kaina bei aplinkybe, kad nuomos laikotarpiu pareiškėjas tris transporto priemones nuomojosi iš UAB „Natural North Cavariar“. Per didelės nuomos kainą administratorius įrodinėja tuo, kad už paskutinį nuomos mėnesį nuomos mokestis sudarė vos 6,66 procentus už ankstesnius nuomos mėnesius mokėtino nuomos mokesčio. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad už 2013 m. balandžio mėnesį sąskaita faktūra yra ne 3 630 Lt, o 242 Lt, nesudaro pagrindo spręsti apie šių sąskaitų faktūrų nepagrįstumą (1 t., 64 b. l.). Kreditorius paaiškino, kad tokio dydžio sąskaita išrašyta už faktiškai suteiktas nuomos paslaugas. Sutiktina su apelianto argumentais, kad automobilio nuomos kaina per mėnesį yra tikrai didelė, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo spręsti apie sąskaitų faktūrų nepagrįstumą. Ji būtų svarbi vertinant vadovo veiksmų naudingumą įmonės veiklos kontekste. Be to, byloje nėra duomenų, kokią transporto priemonę pareiškėjas nuomojosi ir kokiomis sąlygomis. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog automobilio nuomos paslaugos pareiškėjui nebuvo suteiktos, todėl pagrįstai reikalavimo dalį, atsiradusią iš nuomos teisinių santykių, pripažino pagrįsta ir įtraukė į kreditorių reikalavimų sąrašą (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkinęs pareiškėjo reikalavimus, kreditoriui priteisė iš pareiškėjo 730 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Kreditorius buvo pareiškęs ir teismas ankstesne nutartimi buvo patvirtinęs 395 211,19 Eur reikalavimą. Skolininko bankroto administratoriui paprašius kreditorių išbraukti iš kreditorių sąrašo, o pirmosios instancijos teismui kreditorinį reikalavimą sumažinus, po skundžiamos nutarties peržiūrėjimo apeliacine tvarka patvirtintas 20 280,70 Eur reikalavimas, t. y. patenkinti 5 procentai pareikšto kreditorinio reikalavimo. Kreditorius byloje pateikė atsiliepimą į pareiškėjo prašymą išbraukti jį iš kreditorių sąrašo, papildomus įrodymus bei paaiškinimus (3 t., 186-194 b. l.; 5 t., 50-52 b. l.). Kreditorius prašė priteisti 1 028,50 Eur pirmosios instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų (6 t., 63-64, 65, 66, 67, 68 b. l.). Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Kreditoriaus prašytos priteisti išlaidos neviršija Rekomendacijose įtvirtinto maksimalus dydžio, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byla nėra sudėtinga, joje nėra keliami nauji teisės taikymo ar vertinimo klausimai, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai kreditoriaus prašomas priteisti išlaidas sumažino iki 730 Eur. Nuo šios sumos 5 procentai sudaro 36,50 Eur, kurie priteistini kreditoriui iš pareiškėjo bankroto administravimui skirtų lėšų.

Apeliantas ir kreditorius nepateikė apeliacinės instancijos teisme turėtų išlaidų dydį pagrindžiančių įrodymų, todėl šios išlaidos, vadovaujantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi, nepriteistinos.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 6 d. nutartimi iš dalies tenkino BUAB „Šiaurės kompanija“ administratoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių – uždraudė kreditoriui BUAB „Auksinis eršketas“ balsuoti BUAB „Šiaurės kompanija“ kreditorių susirinkimuose iki įsiteisės procesinis sprendimas pagal bankroto administratoriaus prašymą dėl BUAB „Auksinis eršketas“ reikalavimo išbraukimo iš kreditorių sąrašo (3 t., 174-175 b. l.). Teismas skundžiamoje nutartyje pažymėjo, kad 2015 m. kovo 6 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo terminas nustatytas iki įsiteisės procesinis sprendimas pagal bankroto administratoriaus „Skolvalda“ prašymą dėl BUAB „Auksinis eršketas“ reikalavimo išbraukimo iš kreditorių sąrašo, todėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimo nesprendė.

Lietuvos apeliacinio teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 str. 6 d.), todėl Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 6 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės naikintinos (CPK 150 str.).

Dėl baudos už piktnaudžiavimą procesu skyrimo

Kreditorius prašo apeliantui skirti baudą už piktnaudžiavimą procesu, teigdamas, jog atskirojo skundo padavimu vilkinamas nutarties, kuria patvirtintas kreditoriaus reikalavimas, įsiteisėjimas ir apribojamos didžiausio pareiškėjo kreditoriaus teises bankroto procese. Atskirasis skundas iš dalies patenkintas, todėl kreditoriaus argumentai dėl apelianto piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pripažintini nepagrįstais.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartį pakeisti ir jos rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Prašymą tenkinti iš dalies.

Bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Šiaurės kompanija“ trečios eilės kreditoriaus bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Auksinis eršketas“ 395 211,19 Eur reikalavimą sumažinti iki 20 280,70 Eur (dvidešimties tūkstančių dviejų šimtų aštuoniasdešimties eurų ir 70 ct).

Priteisti bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Auksinis eršketas“ (j. a. k. 126034473) iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Šiaurės kompanija“ (j. a. k. 111800973) 36,50 Eur (trisdešimt šešis eurus ir 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, išmokant jas iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Šiaurės kompanija“ administravimui skirtų lėšų.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 6 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – draudimą kreditoriui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Auksinis eršketas“ balsuoti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Šiaurės kompanija“ kreditorių susirinkimuose.

Teisėjos                                                        Danutė Gasiūnienė

                                                                      Romualda Janovičienė

Dalia Kačinskienė