Civilinė byla Nr. 2A-944-464/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00936-2014-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.14.7.; 3.3.1.20.; 3.4.2.8.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Romualdos Janovičienės ir Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vakarų ūkas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3339-798/2015 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus ūkas“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vakarų ūkas“ dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „Vilniaus ūkas“ 2014-04-23 su ieškiniu dėl nuostolių atlyginimo kreipėsi į teismą, kurį 2015-02-18 patikslinęs (t. 1, b. l. 1-4, t. 2, b. l. 113), prašė priteisti iš atsakovo 294 501,27 Eur nuostoliams atlyginti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2011-07-01 nutartimi UAB „Vilniaus ūkas“ iškėlė bankroto bylą. BUAB „Vilniaus ūkas“ banko sąskaitų duomenys patvirtina, kad BUAB „Vilniaus ūkas“ veiklą nustojo vykdyti nuo 2010 m. kovo mėnesio, tačiau iki tol iš ieškovo įmonės sąskaitos buvo atliekami pervedimai atsakovui UAB „Vakarų ūkas“, o taip pat apmokamos UAB „Vakarų ūkas“ sąskaitos tretiesiems asmenims, draudimo mokėjimai ir pan. Bankiniai mokėjimai leido nustatyti, kad ieškovo įmonė reguliariai finansuodavo UAB „Vakarų ūkas“, kuris sėkmingai dirba iki šiol, o ieškovui BUAB „Vilniaus ūkas“ iškelta bankroto byla. Atsakovas UAB „Vakarų ūkas“ laikotarpiu nuo 2006-01-01 iki 2009-12-31 be teisėto pagrindo ieškovo BUAB „Vilniaus ūkas“ sąskaita įgijo iš viso 556 749 Lt, taip pat ieškovas BUAB „Vilniaus ūkas“ nepagrįstai atliko reguliarius mokėjimus įvairiems ūkio subjektams pagal atsakovo UAB „Vakarų ūkas“ pateiktas sąskaitas. Todėl ieškovui iš atsakovo CK 6.237 straipsnio 1 dalies pagrindu priteistina nepagrįstai ieškovo suteikta suma 294 501,27 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015-05-11 sprendimu (t. 3, b. l. 178-184) ieškinį patenkino iš dalies: 1) pripažino negaliojančiais sandorius, kuriais ieškovas BUAB „Vilniaus ūkas“ nuo 2008-06-11 iki 2009-12-31 atliko mokėjimus už atsakovo UAB „Vakarų ūkas“ prievoles tretiesiems asmenims; 2) taikė restituciją ir priteisė ieškovui BUAB „Vilniaus ūkas“ iš atsakovo UAB „Vakarų ūkas“ 34 973,06 Eur sumą; 2) priteisė iš atsakovo UAB „Vakarų ūkas“ 493,14 Eur į valstybės biudžetą bylinėjimosi išlaidų; 3) priteisė iš ieškovo BUAB „Vilniaus ūkas“  5,70 Eur į valstybės biudžetą procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad ieškovas prašo pripažinti ieškovo ir atsakovo sandorius negaliojančiais kaip pažeidžiančius bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, taikyti restituciją, t. y. ieškinys pareikštas actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 str.). Todėl teismas analizavo, ar egzistuoja visos būtinosios actio Pauliana sąlygos. Teismas nustatė, kad atsakovas UAB „Vakarų ūkas“ teikė baldų gamybos paslaugas ieškovui BUAB „Vilniaus ūkas“, o už suteiktas paslaugas atsakovas išrašydavo sąskaitas faktūras, kurias ieškovas BUAB „Vilniaus ūkas“ apmokėdavo. Šalys 2005-04-04 buvo sudariusios jungtinės veiklos (bendradarbiavimo) sutartį, kurios 4.1. punkte nurodyta, jog atsakovas už pagamintus, pristatytus klientui ir sumontuotus baldus išrašo ieškovui PVM sąskaitą faktūrą, kurią ieškovas įsipareigoja apmokėti per nustatytą terminą. Nustatęs, kad atsakovo sąskaitose faktūrose nurodyti privalomi rekvizitai (įmonės pavadinimas, kodas), ieškovas šias sąskaitas priėmė, jas pasirašydamas bei apmokėdamas, o byloje nesama duomenų apie PVM sąskaitų faktūrų fiktyvumą, teismas padarė labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovas atliko baldų gamybos, pristatymo, montavimo paslaugas, už kurias ieškovas sumokėjo 556 749 Lt (CPK 185 str.). Taip pat teismas vertino, kad šis sandoris negalėjo lemti ieškovo nemokumo ar kitaip pažeisti jo kreditorių teisių bei teisėtų interesų.

Teismas taip pat nustatė, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2006-01-01 iki 2009-12-31 apmokėjo atsakovo sąskaitas, pateiktas įvairių trečiųjų asmenų. Nors ieškovui bankroto byla iškelta 2011-07-01, tačiau jau 2006 m. ilgalaikio turto ieškovas turėjo už 537 929 Lt, pinigai ir pinigų ekvivalentai sudarė 25 409 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 405 963 Lt, iš viso mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 486 314 Lt. 2007 m. ilgalaikio turto sumažėjo (523 550 Lt), per vienerius metus mokėtinos sumos išaugo (438 160 Lt), nors įmonė turėjo ir pelno, o nuo 2008 m. ieškovo finansinė padėtis intensyviai prastėjo, turto mažėjo, įmonė patyrė vis didesnius nuostolius. Pagal Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos skolos valstybės biudžetui suvestinę, ginčijamu laikotarpiu (t. y. 2006-01-01 iki 2009-12-31) ieškovas turėjo mokestinę nepriemoką, be to, ieškovas jau 2008 m. buvo skolingas ir darbuotojams. Todėl teismas vykdydamas už atsakovą jo prievoles tretiesiems asmenims ginčijamu laikotarpiu ieškovas gerokai sumažino savo turtą, o ieškovo kreditoriai iš dalies prarado galimybę tenkinti savo reikalavimus. Kadangi atsakovas nenurodė, jog ieškovas privalėjo už jį vykdyti prievoles, teismas konstatavo, kad ieškovas neprivalėjo mokėti už atsakovo prievoles. Teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu ieškovo vadove buvo J. K., o atsakovui vadovavo V. R. T.. Tačiau laikotarpiu nuo 2004-11-01 iki 2008-06-11 atsakovo akcininku buvo I. V., o nuo 2008-06-11 iki 2011-12-02 atsakovo akcijas valdė UAB „Ūko projektai“. UAB „Ūko projektai“ vadovu ir akcininku ginčijamu laikotarpiu buvo K. K., - J. K. sutuoktinis. Šių duomenų pagrindu todėl teismas sprendė, kad atsakovui UAB „Vakarų ūkas“ dėl artimų ryšių su ieškovu UAB „Vilniaus ūkas“ buvo žinomi ieškovo įsiskolinimai kreditoriams. Tiek ieškovas, tiek atsakovas turėjo informaciją apie ieškovo kreditorius (valstybinę mokesčių inspekciją, darbuotojus), tačiau vis tiek ieškovas atliko mokėjimus už atsakovą tretiesiems asmenims. Iš 2005-04-04 jungtinės veiklos sutarties 4.2 ir 4.3 punktų teismas nustatė, kad šalys galėjo apmokėti viena kitos finansinius įsipareigojimus tiekėjams, tačiau nėra duomenų, kad ir atsakovas būtų apmokėjęs ieškovo sąskaitas tretiesiems asmenims. Be to, ieškovas apmokėjo ir kitas, t. y. ne tiekėjų sąskaitas. Todėl, teismo vertinimu, šalių veiksmai neatitiko sąžiningo elgesio standartų. Teismas nurodęs, kad ieškinio senatimi atsakovas nesigynė, ieškinio senaties aspekto neanalizavo. Nustatęs, kad egzistuoja visos actio Pauliana taikymo sąlygos sandoriams, kuriais ieškovas atliko mokėjimus už atsakovo prievoles tretiesiems asmenims laikotarpiu nuo 2008-06-11 iki 2009-12-31, teismas  juos pripažino negaliojančiais ir per restitucijos institutą priteisė ieškovui pinigus, perleistus tretiesiems asmenims už atsakovą - 120 754,98 Lt (34 973,06 Eur).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas UAB „Vakarų ūkas“ apeliaciniame skunde (t. 3, b. l. 200-221) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015-05-11 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. 2014-03-18 ieškovas pareiškė ieškinį dėl nuostolių atlyginimo, kurį grindė CK 6.237 straipsnio 1 dalimi (nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas). 2015-04-21 teismo posėdyje, kuriame byla jau buvo nagrinėjama iš esmės, ieškovas pateikė teismui pakartotinį prašymą dėl ieškinio dalyko tikslinimo. Ir nors 2015-04-21 posėdyje teismas atmetė 2015-04-20 ieškovo prašymą dėl ieškinio dalyko tikslinimo, t. y. nepriėmė nagrinėti reikalavimo dėl mokėjimų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, 2015-05-11 sprendimu teismas išnagrinėjo bylą iš esmės pagal patikslintus reikalavimus. Teismas savo iniciatyva negalėjo keisti ieškinio elementų (pagrindo ir dalyko). Teismas peržengė ieškovo pareikšto reikalavimo ribas, savo iniciatyva actio Pauliana pagrindu pripažino BUAB „Vilniaus ūkas“ mokėjimus negaliojančiais, taikė restituciją. Todėl teismo sprendimas turėtų būti panaikintas CPK 329 straipsnio pagrindu.
2. Pripažinus, kad teismas vis tik priėmė 2015-04-21 teismo posėdyje ieškovo pateiktą prašymą dėl dalyko patikslinimo, atsakovui turėjo būti suteikta galimybė pareikšti atsikirtimus į ieškovo reikalavimus (CPK 141 str. 2 d.). Teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, UAB „Vakarų ūkas“ nesudarė sąlygų pateikti atsikirtimų ir įrodymų dėl actio Pauliana sąlygų taikymo.
3. Teismas nepagrįstai nusprendė dėl actio Pauliana sąlygų egzistavimo. Remiantis 2005-04-04 sudaryta bendradarbiavimo sutarties 1.2 ir 4.2 punktais UAB „Vilniaus ūkas“ įsipareigojo apmokėti UAB „Vakarų ūkas“ finansinius įsipareigojimus tiekėjams, vietoj apmokėjimo nustatyto sutarties 4.1. punkte (t. y. tokiu būdu atsiskaitant su UAB „Vakarų ūkas“ už UAB „Vakarų ūkas“ pagamintus, pristatytus klientui ir sumontuotus baldus pagal PVM sąskaitas faktūras). Todėl teismo argumentai, kad ieškovas neprivalėjo už atsakovą vykdyti prievolių, nepagrįsti.
4. Kadangi atsakovui nebuvo suteikta galimybė gintis (teikti prieštaravimus, paaiškinimus, įrodymus) dėl actio Pauliana sąlygų taikymo, atsakovas negalėjo savo atsikirtimų pagrįsti praleista ieškinio senatimi.
5. Teismas netikrino, ar UAB „Vakarų ūkas“ galėjo žinoti apie BUAB „Vilniaus ūkas“ įsiskolinimą valstybės biudžetui, darbuotojams. UAB „Vakarų ūkas“, vykdydamas bendradarbiavimo sutartį ir ja prisiimtus įsipareigojimus, buvo pakankamai apdairus, rūpestingas ir sąžiningas. Be to, teismas neatsižvelgė į 2008 - 2009 metais įvykusį šalies nuosmukį, kai Lietuvos ekonomiką ištiko visuotinė ir daugelį bendrovių palietusi krizė, kurios metu įmonės susidūrė su netikėtais finansiniais sunkumais.
6. Šalių išlaidų ir tarpusavio atsiskaitymo už paslaugas tvarka yra nustatyta 2005-04-04 jungtinės veiklos (bendradarbiavimo) sutarties 4 dalyje. BUAB „Vilniaus ūkas“, apmokėdamas už UAB „Vakarų ūkas“ finansinius įsipareigojimus tiekėjams, tokiu būdu pats atsiskaitė su UAB „Vakarų ūkas“ už pagamintus, pristatytus klientui ir sumontuotus baldus pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Panaikinęs sandorius už 120 754 Lt (34 973,06 Eur) sumą teismas negalėjo taikyti vienašalės restitucijos, nes tokiu atveju BUAB „Vilniaus ūkas“ šia suma nepagrįstai praturtėtų. Todėl teismo sprendimas pažeidžia proporcingumo, protingumo, teisingumo, sąžiningumo, šalių lygybės principus.
7. Atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikia papildomus įrodymus, kurie negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, nes teismas nesudarė tokios galimybės, ir prašo juos prijungti prie bylos. UAB „Vakarų ūkas“ pateikti prašymai mokėjimo bendrovei BUAB „Vilniaus ūkas“ ir tarpusavio mokėjimų tretiesiems asmenims suderinimo aktai, patvirtina mokėjimas už UAB „Vakarų ūkas“ buvo įprasta praktika bendrovių bendradarbiavime.

Ieškovas BUAB „Vilniaus ūkas“ atsiliepime (t. 3, b. l. 241-244) prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2015-05-11 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

1. Atsakovas klaidina teismą nurodydamas, kad ieškinys buvo patikslintas daugiau nei po metų nuo pradinio ieškinio pateikimo. Ieškovas pateikė ieškinio dalyko patikslinimą tik paaiškėjus naujoms aplinkybėms ir gavęs naujus įrodymus iš VMI. Teismas, būdamas aktyvus ir gindamas viešąjį interesą, privalėjo atsižvelgti į ieškovo pateiktą ieškinio dalyko patikslinimą.
2. Atsakovas 2015-04-21 žodiniame teismo posėdyje turėjo galimybę žodžiu pateikti atsikirtimus dėl jo preziumuojamo nesąžiningumo. Tačiau atsakovas kartu su apeliaciniu skundu nepateikia jokių naujų faktų ar įrodymų, nuginčijančių teismo nustatytas aplinkybes.
3. Kadangi įmonės UAB „Vilniaus ūkas“ dokumentai iki šios dienos nėra perduoti bankroto administratoriui, actio Pauliana vienerių metų senaties terminas negali būti skaičiuojamas. Buvusiam UAB „Vilniaus ūkas“ direktoriui D. S. buvo iškelta baudžiamoji byla dėl dokumentų neišsaugojimo ir neperdavimo bankroto administratoriui. Todėl teiginiai, jog senatis prasidėjo 2011-07-09 ir ieškovas galėjo pareikšti ieškinį actio Pauliana pagrindu iki 2012-07-09, neatitinka protingumo kriterijų ir teismų praktikos.
4. Byloje buvo pateikti įrodymai - VMI apskaitos kortelių kopijos, patvirtinančios, kad sandorių sudarymo metu 2006 - 2009 metais kreditorius VMI turėjo neabejotinas ir galiojančias reikalavimo teises. BUAB „Vilniaus ūkas“ buvo skolingas VMI jau nuo 2003 m. Taigi kreditorius turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę.
5. Atsakovas visiškai nepagrįstai teigia, jog mokėjimai tarp UAB „Vilniaus ūkas“ ir UAB „Vakarų ūkas“ bei mokėjimai už UAB „Vakarų ūkas“ tretiesiems asmenims nepažeidė kitų kreditorių interesų. Buvo pažeisti ne tik kreditoriaus VMI, bet ir viešasis visuomeninis interesas, nes mokesčių surinkimas yra viešojo valstybės gyvenimo pagrindas. Atsakovas, pateikdamas šalies ūkio statistiką, neargumentavo, kodėl tik ieškovą palietė visuotinė krizė, o atsakovas UAB „Vakarų ūkas“, už kurį kitų kreditorių sąskaita ieškovas atliko mokėjimus tretiesiems asmenims, sėkmingai dirba iki šiol, nors abi įmonės priklausė tai pačiai ūkio šakai.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

CPK 265 straipsnyje įtvirtinta pirmosios instancijos teismo pareiga nustatyti visų byloje pareikštų reikalavimų pagrindą sudarančias faktines bei teisines aplinkybes (CPK 265 str. 1 d.) ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 259 str., 263 str.). Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 str. 2 d.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai identifikavo faktinį ieškinio pagrindą (ieškovo nurodytas aplinkybes, kuriomis šis grindė savo reikalavimą). Šio procesinio pažeidimo, atsižvelgiant į priešingai šalies, kuriai pareikštas reikalavimas, teises bylos nagrinėjimo pasinaudoti atitinkamomis teisminės gynybos priemonėmis (CPK 141 str. 2 d.), negalima ištaisyti apeliacinės instancijos teisme.

Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus, negali daryti ir įtakos dispozityviai ieškovo teisei pasirinkti konkretų pažeistos teisės gynimo būdą. Ieškinio suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra išimtinė ieškovo procesinė teisė, kuria jis savo nuožiūra disponuoja (CPK13 str., 42 str. 1 d.). Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia svarbiausi ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Kaip ieškinio dalykas suprantamas ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas, o ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (CPK 135 str. 1 d. 2, 4 p.). Teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, negali nei pats suformuluoti už ieškovą ieškinio dalyko ir pagrindo, nei, spręsdamas bylas, pakeisti ieškinio dalyko arba faktinio pagrindo ar taikyti alternatyvius pažeistų teisių gynimo būdus (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis) Bylos nagrinėjimo ribas ieškovas turi apibrėžti teismui teikiamame ieškinyje, suformuluodamas jame ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą (CPK 135 str. 1 d.).

Įstatymai (CPK 42 str. 1 d.) nustato ir tokią dispozityvumo principo išraišką, kaip teisės keisti ieškinio pagrindą arba ieškinio dalyką suteikimas ieškovui po to, kai teismas priima ieškinį (iškelia civilinę bylą). Keisdamas ieškinio pagrindą arba dalyką, kaip ir kreipdamasis su ieškiniu į teismą, ieškovas turi laikytis tam tikrų formaliųjų reikalavimų, nustatytų civilinio proceso normomis. CPK 42 straipsnio 1 dalyje ieškovui įtvirtinta teisė pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus CPK nustatyta tvarka. CPK 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pakeisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą ieškovas turi teisę tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Vėlesnis ieškinio dalyko ar ieškinio pagrindo keitimas įstatymo leidžiamas tik tais atvejais, kai tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama garantuoti proceso koncentraciją ir ekonomiškumą, skatinti šalis rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 str.), derinant tai su šalies teise veikti proceso eigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-07-15 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-407-969/2015).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas (bankroto administratorius) 2014-04-23 ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 834 354 Lt nuostoliams atlyginti sumą, savo tokį reikalavimą grįsdamas atsakovo pareiga grąžinti be jokio teisėto pagrindo įgytą turtą, kas reglamentuojama CK 6.237 straipsnio 1 dalyje (t. 1, b. l. 1-4). Atsikirsdamas į šį ieškinį apeliantas neigė nepagrįstą lėšų gavimo faktą (t. 3, b. l. 27-28). Vėliau, t. y. 2015-02-13, ieškovas patikslino ieškinio dalyką, padidindamas reikalaujamą priteisti sumą iki 1 016 854 Lt (294 501,27 Eur), o atsakovas teikė atsiliepimą, kuriuo nesutiko ir su padidintais ieškovo reikalavimais (t. 3, b. l. 113, 136-138).

Nustatyta ir tai, kad 2015-04-21 teismo posėdžio metu ieškovas pirmosios instancijos teismui pateikė dar vieną, 2015-04-20 parengtą ieškinį (t. 3, b. l. 139-140), kurį nors ir pavadino „prašymu dėl dalyko tikslinimo“, tačiau ne tik patikslino dalyką bei išdėstė naują reikalavimą – pripažinti ieškovo atliktus mokėjimus negaliojančiais ir taikyti restituciją tai sumai, kurią anksčiau įvardijo kaip savo nuostolius ir apelianto nepagrįstai gautą jo sąskaita naudą, bet taip pat nurodė ir kitas faktines aplinkybes, nei pradiniame ieškinyje, teigdamas, kad ginčo mokėjimo pavedimus atlikusios šalys buvo nesąžiningos (CK 6.67 str.), kad tokie mokėjimai pažeidžia ieškovo kreditorių teises ir interesus (actio Pauliana institutas). Teisėjo rezoliucijos, kuria būtų išspręstas šio dokumento priėmimo klausimas, nėra. Dar daugiau, nagrinėjamos bylos medžiaga bei teismų informacinėje sistemoje LITEKO esantis teismo posėdžio garso įrašas patvirtina apelianto skundo argumentus, jog 2015-04-21 teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas pernelyg užsitęsusia bylos proceso eiga, atsisakė priimti šį ieškovo 2015-04-20 ieškinį, pažymėdamas, jog byla bus nagrinėjama pagal prieš tai į bylą pateiktus dokumentus (2015-04-21 teismo posėdžio protokolo garso įrašas [8 min.: 15 sek.]; CPK 179 str. 3 d.). Teismo posėdžio protokolo turinys (garso įrašas) leidžia įsitikinti, kad šalys teismo posėdyje dėstė argumentus pagal teismo priimtą nagrinėjimui pradinį ieškinį ir jo dalyko patikslinimą. Tačiau nepaisant atsisakymo priimti nagrinėjimui šiame teismo posėdyje teikiamą patikslintą ieškinį, pirmosios instancijos teismas, kaip matyti iš 2015-05-11 teismo sprendimo aprašomosios bei motyvuojamosios dalių (t. 3, b. l. 178-184), priimdamas sprendimą dėl kilusio ginčo vadovavosi būtent 2015-04-20 ieškovo pateiktu patikslintu ieškiniu ir jame išdėstytais reikalavimais, tyrė bei analizavo išimtinai actio Pauliana instituto taikymo sąlygas, kuriomis ieškovas savo pradinio ieškinio ir jo patikslinime išdėstytų reikalavimų negrindė.

Vadinasi, pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė pagal 2015-04-20 procesinio dokumento suformuluotas bylos nagrinėjimo ribas, nors, buvo minėta, šis 2015-04-20 patikslintas ieškinys byloje apskritai nebuvo priimtas, t. y. nekvalifikuotas pagal CPK 141 straipsnio taisykles. Pagrįsti ir tokie apelianto skundo argumentai, kad tokiu atveju jam nebuvo suteikta procesinė galimybė pateikti atsiliepimą, paaiškinimus (raštu ir žodžiu), kas pagal įstatymą yra viena iš įrodinėjimo priemonių, nesuteikta galimybė gintis praleista ieškinio senatimi. Tokia faktinė situacija lemia teisėjų kolegijos išvadą apie šalių lygiateisiškumo, rungimosi, taip pat betarpiškumo principų pažeidimą (CPK 12 str., 14 str., 17 str., 141 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė civilinio proceso įstatymą, dėl ko neatskleidė nagrinėjamo ginčo esmės, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui išspręsti, o apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti šių proceso teisės pažeidimų, kadangi jie susiję su procesiniais veiksmais, kuriuos atlieka pirmosios instancijos teismas, rengdamasis bylos nagrinėjimui bei nagrinėdamas bylą iš esmės. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.). Iš naujo nagrinėjant bylą reikalinga pašalinti aukščiau paminėtus procesinius pažeidimus bei trūkumus – išspręsti 2015-04-20 ieškovo patikslino ieškinio priėmimo klausimą. Nors įstatymas, gindamas proceso šalių teises, ieškinio dalyką arba pagrindą leidžia ieškovui keisti ne bet kada, o tik iki tam tikros proceso stadijos – iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo (CPK 141 str. 1 d.), teisėjų kolegija pažymi, kad šioje konkrečioje byloje ginčas kilęs dėl bankroto administratoriaus pareikšto ieškinio, kuriuo siekiama apginti bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus. Todėl vykdydamas proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principų reikalavimus teismas tuo pat metu turi pareigą imtis kitų įstatyme numatytų procesinių veiksmų, susijusių su tinkamu bylos aplinkybių ištyrimu ir teisinės taikos tarp šalių atkūrimu. Kolegijos vertinimu, atsižvelgdamas į tikslą, kurio siekiama šioje byloje - apginti bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus ir susigrąžinti, administratoriaus nuomone, nepagrįstai išmokėtas  bankrutuojančios įmonės pinigines lėšas, teismas turėtų suteikti ieškovui procesinę galimybę galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir nurodyti teismui konkretų savo pažeistų teisių gynimo būdą, atitinkamai suteikdamas galimybę ir antrajai ginčo šalai išdėstyti savo procesinę poziciją dėl jai pareikštų reikalavimų      

Perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, ginčas iš esmės neišsprendžiamas, todėl bylinėjimosi išlaidos neskirstomos (CPK 93 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjos              Danutė Gasiūnienė

              Romualda Janovičienė

              Dalia Kačinskienė