Civilinė byla Nr. 2A-636-440/2015

                                             Teisminio proceso Nr. 2-70-3-06719-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 2.2.2.7; 2.5.10.2.1; 2.5.10.2.2; 2.5.10.2.3;

2.5.10.2.4.1;3.1.7.5; 3.2.4.4; 3.2.4.11; 3.3.1.14;

3.3.1.21; 3.4.2.2; 3.4.2.5

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 3 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-281-907/2015 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „RE Group“, atstovaujamos bankroto administratoriaus „Katalonija“, uždarosios akcinės bendrovės (buvęs pavadinimas „ADMINISTRAVIMAS“, uždaroji akcinė bendrovė), ieškinį atsakovams R. Š. ir A. Š. dėl žalos atlyginimo, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) ,,RE Group“, atstovaujamos bankroto administratoriaus „Katalonija“, UAB, patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo R. Š. ir subsidiariai iš atsakovės A. Š. 39641,98 Lt (11481,04 Eur) žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Šiaulių apygardos teismo 2013-02-27 nutartimi pagal kreditoriaus VSDFV Šiaulių skyriaus ieškinį UAB „Re Group“ buvo iškelta bankroto byla. 2013-10-02 nutartimi BUAB „Re Group“ pripažinta bankrutavusia ir likviduota. Šiaulių apygardos teismo 2013-05-07, 2013-08-26, 2013-09-16, 2013-10-02, 2013-12-19 ir 2014-02-18 nutartimis patvirtinti bendrovės kreditorių reikalavimai bendrai 24881,98 Lt sumai. Didžiausios skolos -Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Šiaulių skyriui - 6951,29 Lt ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie LR FM) - 7981,63 Lt. Atsakovas R. Š. nuo bendrovės įregistravimo 2009-06-04 iki 2013-03-18 buvo įmonės direktoriumi, nuo 2009-06-04 bei nuo 2013-03-12 akcininku. Juridinių asmenų registro duomenimis nuo 2009-07-15 iki 2013-03-12 bendrovės akcininke registruota A. Š.. Pažymėjo, kad įmonė buvo nemoki nuo jos įregistravimo metų. Pagal įmonės balanso duomenis 2009 metų pabaigoje įmonė turėjo turto už 23936,00 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 13789,00 Lt ir viršijo pusė į įmonės balansą įrašyto turto vertės. 2010 metais įmonė turėjo turto už 32233,00 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai buvo 43714,00 Lt. 2011 metais įmonės turtas sudarė 24749,00 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 62117,00 Lt. 2012 metais įmonė turėjo turto už 2571,00 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 54493,00 Lt. 2013-04-11 balanso duomenimis įmonės turtas už laikotarpį nuo 2013-01-01 iki 2013-04-01 sudarė 2570,19 Lt, skolos ir įsipareigojimai – 54988,51 Lt. 2009 m. įmonė patyrė 272,00 Lt nuostolių, 2010 m. – 21209,00 Lt, 2011 m. – 25887,00 Lt, 2012 m. – 14554,00 Lt. Ieškovės nuomone įmonės finansiniai duomenys patvirtino, kad 2009 metais UAB ,,RE Group“ buvo nemoki ir įmonės vadovas R. Š. ir akcininkė (savininkė) A. Š. jau 2010 metais turėjo pareigą kreiptis į  teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Pabrėžė, kad atsakovai nevykdydami Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo  (toliau – LR ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos ir laiku nesikreipdami dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei ir jos kreditoriams padarė 39641,98 Lt žalą, kurią sudaro 24881,98 Lt teismo patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma bei 13500,00 Lt bankroto administravimo išlaidų sąmata (1 t. 1-10, 101-110 b.l.).

Atsakovai R. Š. ir A. Š. nurodė, kad su patikslintu ieškiniu nesutinka. Pažymėjo, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovė A. Š. piktnaudžiavo savo, kaip bendrovės akcininkės teisėmis. Pabrėžė, kad atsakovė yra atsakovo R. Š. mama, kuri tik formaliai buvo įmonės akcininkė ir per visą įmonės egzistavimo laikotarpį nepriėmė jokių sprendimų, sandorių, taip pat neatliko jokių kitų veiksmų, kurių pasekmėje įmonė būtų sąmoningai privesta iki nemokumo, būtų bloginta įmonės finansinė padėtis ar kitaip būtų sąmoningai bendrovei ir jos kreditoriams daroma žala. Taip pat nurodė, kad iki įmonei tampant nemokiai ir nemokumo metu atsakovas R. Š. neatliko jokių veiksmų, nesudarė jokių sandorių, kurie būtų sąmoningai akivaizdžiai nenaudingi įmonei ir blogintų jos finansinę padėtį. Įmonės finansiniai duomenys patvirtino, kad įmonės turtas nuo 2009 m. iki 2010 m. išaugo trečdaliu, t.y. nuo 23936,00 Lt iki 32233,00 Lt. 2011 m. turto sumažėjo nežymiai. Be to siekdamas padengti visas įmonės skolas atsakovas 2012 m. kreipėsi į pagrindinį kreditorių VSDFV informuodamas, kad įmonė pristabdė veiklą su tikslu nedidinti skolų dydžio. Atkreipė dėmesį, kad bendrovės nemokumą pagal į pateiktus duomenis galima būtų konstatuoti nuo 2010 m. balandžio pabaigos, kai buvo parengtas įmonės balansas. Atsižvelgiant į tai, kad bankroto bylai objektyviai reikia skirti laiko, atsakovų nuomone, pagrįstas ir protingas laiko momentas nuo  kurio galėtų būti laikoma, kad įmonės vadovas faktiškai turėjo kreiptis į teismą turėjo būti laikomas nuo 2010-07-01. Atsakovai nesutiko su ieškovės nurodytu žalos dydžiu bei nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog 2010-07-01 įmonės įsiskolinimų suma kreditoriams buvo 21744,00 Lt, todėl žalos dydis turėjo būti skaičiuojamas iš nepatenkintų kreditorių reikalavimų sumos (24881,98 Lt) atimant kreditorių reikalavimus iki to momento kai turėjo būti inicijuotas bankrotas (21744,00 Lt), ir likusi suma 3137,98 Lt galėjo būti laikytina dėl bankroto bylos neinicijavimo išaugusi skolų suma. Įvertinus tai, kad įmonė vis dar turi turto už 2570,16 Lt, atsakovų teigimu, ieškovės įrodinėjama įmonės kreditorių patirta žala galėtų būti ne didesnė nei 567,79 Lt (3137,98 Lt – 2570,19 Lt = 567,79 Lt). Atkreipė dėmesį, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad yra priežastinis ryšys tarp ieškovės nurodomos žalos ir atsakovų veiksmų (1 t. 86-91 b.l.; 2 t. 48-54 b.l.).

                           II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2015-02-25 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo R. Š. ieškovei BUAB „Re Group“ naudai 4260,08 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą 4260,08 Eur nuo bylos iškėlimo teisme – 2014-09-03 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 136,00 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei. Likusioje dalyje ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovo R. Š. naudai 456,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgdamas į kilusio ginčo pobūdį, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, nors pagal LR ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį juridinio asmens dalyvio ir jo valdymo organo civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas yra toks pat (pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimas), tačiau, sprendžiant civilinės atsakomybės šiems asmenimis taikymo bylas ir konstatavus, kad nurodyta pareiga pažeista, kitos civilinės atsakomybės sąlygos (kaltė, žala, priežastinis ryšys) turi būti nustatinėjamos, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktikoje suformuluotus išaiškinimus dėl juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių teisinės prigimties ir statuso skirtumų. Nagrinėjamu atveju įvertinęs VĮ Registrų centro duomenis, teismas sprendė, kad už žalos atsiradimą dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo gali būti atsakingi tik bendrovės vadovas ir dalyvis (šiuo atveju - akcininkė), t. y. atsakovai. Spręsdamas nuo kada įmonė tapo nemoki, teismas pažymėjo, kad aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė LR ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, turėtų būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, bei kt. Remdamasis byloje pateiktais įrodymais teismas nustatė, kad bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai visada sutapo su per vienerius metus mokėtinomis sumomis ir trumpalaikiais įsipareigojimais, todėl sprendė, kad šie įsipareigojimai gali būti vertinami, kaip pradelsti, nes metų pabaigoje jie turėjo būti įvykdyti. Teismas sutiko su atsakovų argumentais, kad įrodinėjant vadovo ir (ar) akcininko civilinę atsakomybę dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo ir žalos dydį balansai nėra pakankama įrodinėjimo priemonė ir turi būti vertinami kartu su kitais byloje pateiktais įrodymais, tačiau konkrečiu atveju pažymėjo, kad kiti byloje esantys įrodymai nepaneigė balanse įrašytų duomenų teisingumo, todėl teismui nekilo abejonių dėl balanso duomenų patikimumo. Įvertinęs byloje pateiktų finansinių įmonės duomenų visumą bei atsižvelgęs į tai, kad 2011 metais bendrovė ilgalaikio turto visai neturėjo, buvo tik trumpalaikis turtas, teismas padarė išvadą, kad bendrovė jau buvo pasiekusi nemokumo ribą. Iš byloje pateiktų duomenų teismas taip pat nustatė, kad  Šiaulių apygardos teismo 2014-02-18 nutartimi buvo patvirtinti įmonės kreditorių reikalavimai 24881,98 Lt sumai, kuriuos sudaro antros eilės kreditoriai: 6951,29 Lt VSDFV, 7981,63 Lt VMI prie LR FM, 534,13 Lt LR FM, 222,00 Lt VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrui (toliau – ŠRATC), viso 15689,05 Lt, trečios eilės kreditoriai: 496,00 Lt UAB „Orgsita“, 273,33 Lt UAB „G4S Lietuva“, 475,05 Lt VĮ Registrų centras, 5546,70 Lt UAB „Omnitel“, 2401,85 Lt UAB „Tifoja“, viso 9192,93 Lt. Didžiausias UAB „Re Group“ kreditorius yra valstybė, t. y. antros eilės kreditoriai: VSDFV - 6951,29 Lt skola ir VMI prie LR FM - 7981,63 Lt skola. Iš VSDFV Šiaulių skyriaus pateiktų skolos paskaičiavimų teismas nustatė, kad UAB „Re Group“ už laikotarpį nuo bendrovės įkūrimo iki 2009-10-01 įmokas VSDFV biudžetui sumokėjo, nors ir su nedideliu pavėlavimu, tačiau jau 2010-01-01 skola VSDFV buvo 742,07 Lt, bendrovei delspinigiai dar nebuvo skaičiuojami, vėliau skola tik augo ir nuo įsiskolinimo jau buvo pradėti skaičiuoti delspinigiai. Iki bankroto bylos iškėlimo VSDFV dalis skolos buvo padengta tik 2011-05-23 - buvo sumokėta 866,55 Lt, nors skola VSDFV tuo metu jau sudarė 4754,38 Lt. Jeigu 2010-01-01 bendrovė VSDFV biudžetui buvo skolinga 742,07 Lt socialinio draudimo įmokų, tai 2014-01-01 - 6951,29 Lt, t. y. bankroto bylos iškėlimo dieną VSDFV reikalavimas įmonei dėl priskaičiuotų įmokų ir delspinigių išaugo nuo 742,07 Lt iki 6951,29 Lt. Iš VMI prie LR FM pateiktų dokumentų teismas nustatė, kad delspinigiai bendrovei pradėti skaičiuoti taip pat nuo 2010-01-01, vėliau skolos biudžetui dėl nesumokėtų mokesčių tik augo. Iš VĮ ŠRATC pateiktos pažymos nustatė, kad UAB „Re Group“ vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nemokėjo nuo 2009 m. gruodžio mėnesio, 2010-01-01 bendrovei buvo perskaičiuotas apskaičiuotos rinkliavos dydis, nes pasikeitė bendrovės darbuotojų skaičius, t. y. jų sumažėjo, ir toliau skola augo, 2013 m. vasario mėnesiui ji sudarė 222,00 Lt. Kreditoriui UAB „Orgsita“ nebuvo apmokėta 2009-08-14 PVM sąskaita - faktūra, todėl Šiaulių miesto apylinkės teismas 2011-09-21 skolą pagal pateiktą sąskaitą priteisė, skolos išieškojimas buvo perduotas priverstinai vykdyti antstoliui. Skola kreditoriui UAB „G4S Lietuva“ atsirado 2011 m. vasario mėnesį, po to ji didėjo, PVM sąskaitos – faktūros nebuvo apmokamos, todėl elektroninės saugos sutartis su UAB „Re Group“ buvo nutraukta 2011-08-22. UAB „Re Group“ 2009-07-20 sudarė Nekilnojamojo turto registro duomenų teikimo sutartį su VĮ Registrų centras, bendrovė VĮ Registrų centras teikiamomis paslaugomis naudojosi, tačiau už jas neapmokėjo. VĮ Registrų centras minėtą skolą ketino iš UAB „Re Group“ prisiteisti teismo įsakymu, tačiau nepavyko, nes nei vadovas, nei akcininkai, nei darbuotojai bendrovės buveinėje 2010 metais jau buvo nerandami, tai patvirtina Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-08-26 sprendimas, priimtas už akių, kas įrodo, kad bendrovė jau tada negalėjo atsiskaityti su kreditoriais ir to vengė. Skola UAB „Omnitel“ susidarė laikotarpiu nuo 2011-11-01 iki 2012-03-01, t. y. iki tol, kol paslaugų teikimas UAB „Re Group“ buvo nutrauktas. Kreditorius UAB „Tifoja“ su UAB „Re Group“ 2010-03-09 buvo sudaręs valymo paslaugų sutartį, pagal kurią atliko kilimėlių keitimo ir patalpų valymo paslaugas, už paslaugas nebuvo apmokėta už laikotarpį nuo 2010-03-31 iki 2011-06-30. Remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis teismas taip pat nustatė, kad atsakovui vykdant pareigas bendrovėje, o atsakovei būnant akcininke, kreditorius VĮ Registrų centras 2010 metų birželio mėnesį kreipėsi į teismą ir reiškė pretenzijas ir reikalavimus dėl vėluojamų ir pradelstų mokėjimų, tačiau supaprastinto proceso tvarka (teismo įsakymu) jam skolos iš UAB „Re Group“ prisiteisti nepavyko, tačiau 2011 metais į teismą dėl pradelstų įsiskolinimų priteisimo iš UAB „Re Group“ kreipėsi ne tik minėtas kreditorius, bet ir kiti kreditoriai, o 2013-01-28 vienas iš didžiausių kreditorių - VSDFV kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą dėl bankroto bylos UAB „Re Group“ iškėlimo. Be to, steigiant UAB „Re Group“ buvo suformuotas 10000,00 Lt įmonės įstatinis kapitalas, kuris įmonės veiklos metu pradėjo kisti neigiama linkme ir įstatinio kapitalo deficitas nuo 11481,00 Lt 2010 metais padidėjo iki 52418,32 Lt 2013 metais. Įvertinęs šią aplinkybę bei remdamasis Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – LR ABĮ) 59 straipsnio 11 dalimi, teismas konstatavo, jog vien įstatinio kapitalo deficitas buvo pakankamas pagrindas bendrovės vadovui imtis priemonių bendrovės veiklai gerinti arba pertvarkyti ar likviduoti bendrovę, tačiau tokio pobūdžio sprendimas nebuvo priimtas. Remdamasis ieškovės balansų ir pelno nuostolių ataskaitų duomenimis, teismas padarė išvadą, kad dar 2009 – 2010 metais įmonė buvo galimai nemoki ir nepajėgė atsiskaityti su kreditoriais, tačiau atsižvelgė ir į tai, kad tuo metu, nors skolos ir augo, bet padidėjo bendrovės trumpalaikis turtas, kurio pagrindą sudarė pinigai ir pinigų ekvivalentai. Atsižvelgiant į tai, teismas vertino, kad tuo metu bendrovė dar vykdė veiklą ir dėjo pastangas gauti pelno ir atsiskaityti su kreditoriais, tačiau 2011-01-01 susiformavo dabartinės bendrovės skolos, ji jau neatsiskaitinėjo ne tik su pagrindiniais, bet ir su visais kitais kreditoriais, kreditoriai pradėjo kreiptis į teismą dėl skolų priteisimo ir į antstolius dėl priteistų skolų priverstinio išieškojimo, t. y. nuo to momento (2011-01-01) tiek bendrovės vadovas, tiek akcininkė turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Vertindamas ar įmonės vadovas priimdamas sprendimą nesikreipti į teismą dėl bankroto bylos jo vadovaujamai bendrovei iškėlimo elgėsi bona fides, teismas pagal byloje esančius duomenis, padarė išvadą, kad vadovo R. Š. veiksmai, matant, kad turto mažėja, o skolos kreditoriams auga, kreditoriams kreipiantis į teismą dėl skolų priteisimo, buvo nesąžiningi ir neprotingi tiek bendrovės, tiek jos kreditorių atžvilgiu. Kadangi bendrovės ir vadovo santykiai iš dalies yra darbo teisiniai santykiai, todėl teismas pripažino, kad atsakovo R. Š. atsakomybė ieškovei nepasibaigė, kuomet jie nutraukė darbo santykius su bendrove. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas R. Š. nepateikė į bylą jokių įrodymų ar kitų duomenų atleidžiančių jį nuo civilinės atsakomybės ieškovei bei nepaneigė prezumpcijos ir nepateikė įrodymų, kad žala atsirado ne dėl jo kaltės. Spręsdamas ar yra priežastinis ryšis tarp žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų, teismas padarė išvadą, kad pernelyg ilgas atsakovo delsimas inicijuoti bankroto bylą ir neveikimas nulėmė ne tik žalos atsiradimą, bet ir jos padidėjimą. Dėl prašomos priteisti žalos dydžio teismas nurodė, kad konstatavus, jog vėliausiai 2011-01-01 vadovas turėjo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą ir esant visoms nustatytoms sąlygoms, būtinoms civilinei atsakomybei kilti, atsakovui taikytina civilinė atsakomybė ir iš jo ieškovui priteistina žala, susidariusi kreditoriams nuo 2011-01-01: VSDFV – 3991,42 Lt, VMI prie LR FM – 3268,56 Lt, LR FM – 534,13 Lt, ŠRATC - 144 Lt, UAB „G4S Lietuva“ – 273,33 Lt, UAB „Omnitel“ - 5546,70 Lt, UAB „Tifoja“ – 951,06 Lt, viso 14709,20 Lt (4260,08 Eur). Dėl ieškovės reikalavimo priteisti bankroto administravimo išlaidas, teismas pažymėjo, jog teismo patvirtinta bankroto administravimo išlaidų sąmata negali būti laikoma leistinu įrodymu, pagrindžiančiu bankroto administratoriaus realiai patirtas administravimo išlaidas, nes administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimas nereiškia, kad administratorius yra laisvas sąmatoje numatytas lėšas savo nuožiūra išnaudoti. Nagrinėjamu atveju teismas vertino, kad nors ieškovė prašė priteisti 14760,00 Lt bankroto administravimo išlaidų, tačiau nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžio metu nenurodė, kokias išlaidas faktiškai patyrė ir nepateikė tai pagrindžiančių dokumentų, nors teismas tai siūlė padaryti. Atsižvelgiant į tai, kad žala laikytinas bendras išaugęs bendrovės skolų dydis, kurio bendrovė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, į tai, kad žalos priteisimas nėra sankcija, kad prašomos priteisti bankroto administravimo išlaidos nebuvo pagrįstos tinkamais įrodymais, kad BUAB „Re Group“ bankroto procedūra dar nėra baigta ir šiai dienai nėra žinomas tikslus administravimo išlaidų dydis, bei į tai, kad byloje nebuvo įrodyta, kad tai yra atsakovo neteisėtais veiksmais padaryta žala, teismas šioje dalyje ieškinį atmetė. Dėl reikalavimo priteisti žalą subsidiariai iš atsakovės A. Š., teismas pažymėjo, jog pats faktas, kad atsakovė buvo bendrovės akcininkė savaime nelemia jos civilinės atsakomybės. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nebuvo pateikta duomenų, jog atsakovė aktyviai dalyvavo bendrovės veikloje ir (ar) valdyme, kad buvo informuota apie bendrovės nemokumą, teismas sprendė, kad ši atsakovė neturėjo realios galimybės daryti įtakos bendrovės veiklai, jai nekilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl ieškovės reikalavimą dėl žalos priteisimo jos atžvilgiu atmetė.  

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas R. Š. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015-02-25 sprendimą ir priimti naują sprendimą – BUAB „Re Group“ civilinį ieškinį atsakovui R. Š. dėl žalos atlyginimo atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika finansinės ataskaitos nėra pakankama įrodinėjimo priemonė nemokumo faktui nustatyti, todėl vien tik iš ieškovės į bylą pateiktų balansų pirmosios instancijos teismas negalėjo pagrįstai nuspręsti, kada ieškovė tapo nemoki pagal LR ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį. Bendrovės balansuose sumos, nurodytos kaip bendrovės įsipareigojimai, nesant įrodymų, kad balansų sudarymo metu jų mokėjimo terminai buvo suėję, negali būti vertinamos kaip pradelstos ir sudarančios pagrindą inicijuoti bankroto procedūrą. Vadovaujantis LR ĮBĮ nuostatomis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nustatant įmonės nemokumą yra privalu vertinti įmonės turto ir pradelstų įsipareigojimų santykį. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė viena kitai prieštaraujančias aplinkybes, t.y. iš vienos pusės jis konstatavo, jog iš ieškovės į bylą pateiktų finansinių ataskaitų nėra galimybės nustatyti įmonės nemokumo ir konstatuoti faktą kada UAB „Re Group“ įsipareigojimai buvo pradelsti ir viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, iš kitos pusės pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog dar 2009 - 2010 metais UAB „Re Group“ galimai buvo nemoki. Be to teismas neįvertino kartu su atsiliepimu į ieškinį pateikto VSDFV Šiaulių skyriui teikto aiškinamojo rašto, kuriame atsispindi jog bendrovės vadovas 2011 m. gruodžio mėnesį laikinai pristabdė veiklą, tačiau atsigaunant rinkos sąlygoms dėjo pastangas ją atnaujinti 2012 m. rugsėjį ir atsiskaityti su kreditoriais. Taigi iš esmės vykdoma veikla suteikė pagrindo tikėtis, jog įmonės veikla bus subalansuota ir atsakovas neturėjo pagrindo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo anksčiau nei 2013 m.

2. Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą netinkamai nustatė būtent atsakovo pareigos kreiptis į teismą dėl BUAB „Re Group“ bankroto bylos iškėlimo (civilinės atsakomybės) atsiradimo momentą bei atsiradusį žalos dydį. Pagal byloje esančius įrodymus, UAB „Re Group“ finansinių ataskaitų už 2010 metus rinkinys buvo parengtas ir patvirtintas tik 2011-05-20, todėl jeigu laikantis pirmosios instancijos teismo pozicijos, kad 2011-01-01 bendrovė tapo nemoki, tik nuo finansinių ataskaitų sudarymo ir patvirtinimo dienos bendrovės vadovas (atsakovas) protingai galėjo vertinti, jog bendrovė laikytina nemokia, dėl ko atsakovui galėjo kilti pareiga inicijuoti jos bankroto procedūras. Nagrinėjamu atveju atsakovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momentas laikytinas ne anksčiau nei nuo 2011-07-01, t.y. mažiausiai mėnuo po to, kai atsakovas sužinojo tikrąją bendrovės finansinę padėtį ir faktinį UAB „Re Group“ nemokumą (2011-05-20), ir tik nuo šio momento teismas galėjo skaičiuoti bendrovės skolų kreditoriams padidėjimą (žalą), bet ne nuo 2011-01-01.

3.  Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą nesiaiškino, kokiu būdu ir kokiais laikotarpiais susiformavo bendrovės skolos kreditoriams. Būtent UAB „Omnitel“ 5546,70 Lt dydžio reikalavimas BUAB „Re Group“ susidaro iš 2 dalių - 1547,70 Lt dydžio įsiskolinimas ir 3999,00 Lt dydžio netesybų, kurios susidarė dėl to, jog UAB „Re Group“ naudojosi UAB „Omnitel“ paslaugomis mažiau nustatyto minimalaus termino, t.y. po to, kai įmonė nutraukė sutartį su UAB „Omnitel“, o ši pareikalavo atlyginti su tuo susijusias netesybas. Būtent šiam UAB „Omnitel“ 3999,00 Lt dydžio reikalavimui bankroto bylos iškėlimas ar neiškėlimas neturėjo ir negalėjo turėti jokios įtakos. UAB „Omnitel“ reikalavimas didėjo dėl objektyvių, nuo atsakovo ir įmonės nepriklausančių veiksnių, t.y. po sutarčių nutraukimo pradėjo aiškėti UAB „Omnitel“ skaičiuojamos netesybos, kurios nėra laikoma žala LR ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies prasme. Apelianto vertinimu, teismas vertindamas ieškovui padarytos žalos dydį, ją skaičiavo itin formaliai, netgi nevertindamas kokia tariama žala galėjo susidaryti, jeigu neva įmonė tapo nemoki nuo 2011-01-01.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė BUAB „Re Group“ nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius duomenis ir priėmė pagrįstą sprendimą, neprieštaraujantį jo paties nustatytoms aplinkybėms. Šiaulių apylinkės teismas tinkamai nustatė bendrovės nemokumo momentą ir pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, jog vėliausiai 2011-01-01 įmonės vadovui atsakovui R. Š. buvo kilusi pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo. Teismas konstatavo, jog iš bendrovės balansų matyti, kad bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai visada sutapo su per vienerius metus mokėtinomis sumomis ir trumpalaikiais įsipareigojimais, todėl pagrįstai juos vertino kaip pradelstus, nes metų pabaigoje jie turėjo būti įvykdyti, tačiau jie ne tik nebuvo sumokėti, bet ir nuolat bei sparčiai augo. Kaip matyti iš bylos duomenų, 2010-12-31 bendrovė turto turėjo už 32233,00 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė net 43714,00 Lt, iš kurių visi per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai, o įmonė atsiskaitymų iš esmės nuo 2011-01-01 apskritai nebevykdė. Kartu su atsiliepimu į ieškinį atsakovo pateikta aiškinamojo rašto VSDFV Šiaulių skyriui kopija niekaip nepaneigia aplinkybių ieškovei buvus nemokiai. Deklaratyvūs atsakovo teiginiai, neva pastarasis planuoja veiklą atnaujinti ir kt., nepaneigė pastarojo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo buvimą.

2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai skundžiamame sprendime konstatavo momentą, nuo kada atsakovui R. Š., kaip tuometiniam bendrovės vadovui, atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Re Group“ iškėlimo, tai yra 2011-01-01, o atsakovo teiginiai dėl tariamo pareigos atsiradimo tik 2011-07-01 yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtu pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek nauju potencialiu kreditorių interesus. Todėl nagrinėjamu atveju tuometinis UAB „Re Group“ vadovas apie įmonės finansinę būklę turėjo žinoti ir 2010 m., ir 2011-01-01, todėl visi pastarojo teiginiai dėl tariamo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo 2011-07-01 yra nepagrįsti.

3. Teismas pagrįstai žalos dydį paskaičiavo nuo 2011-01-01 iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo, kuris sudaro 4260,08 Eur. Apelianto teiginiai, kad bankroto ankstesnis iškėlimas ar neiškėlimas neturėjo ir negalėjo turėti jokios įtakos UAB „Omnitel“ finansinio reikalavimo atsiradimui atmesti kaip nepagrįsti, kadangi 3705,00 Lt netesybų iš 3999,00 Lt yra paskaičiuotos būtent už laikotarpį nuo 2011-02-15 iki 2014-10-12. Šiuo atveju atsakovas R. Š., būdamas atsakingas už bendrovės valdymą ir žinodamas, jog įmonė yra pasiekusi nemokumo būklę, dar 2011-02-15 bei 2011-10-12 prisiėmė papildomus įsipareigojimus bendrovės vardu, taip akivaizdžiai padarydamas žalą bendrovei bei jos kreditoriams.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė A. Š. nurodė, kad su apeliaciniu skundu sutinka, prašo jį tenkinti ir panaikinus Šiaulių apylinkės teismo 2015-02-25 sprendimą, priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinį atmesti visiškai. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Kaip teisingai nurodė apeliantas, pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą netinkamai išaiškino ir pritaikė LR ĮBĮ 8 straipsnio 1 ir 4 dalies nuostatas, padarė esminės įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Teismas tik formaliai konstatavo, kad atsakovas R. Š. laiku nesikreipė į teismą, tačiau įmonės finansinių ataskaitų neanalizavo taip, kad būtų nustatyta kokia dalis balanse atspindėtų įsipareigojimų atitinkamu laikotarpiu buvo faktiškai pradelsti ir koks jų santykis su turtu, kokios buvo bendrovės galimybės gauti pajamų ir vykdyti prisiimtus įsipareigojimus.

2. Apeliantas teisingai, pagrįstai ir argumentuotai apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė apelianto pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (civilinės atsakomybės) atsiradimo momentą ir neteisingai apskaičiavo žalos dydį. Teismas vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momento neanalizavo, netyrė ir nevertino sistemiškai su kitais teisės aktais, kuriais yra grindžiama įmonės veikla, taip pat ir įmonės finansiniai klausimai.

3. Pirmosios instancijos teismas vertindamas ieškovui padarytos žalos dydį, ją skaičiavo itin formaliai, netgi nevertindamas kokia tariama žala galėjo susidaryti, jeigu neva įmonė tapo nemoki nuo 2011-01-01.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.  

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio  1 dalis (toliau - LR CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, remdamasi ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl įmonės vadovo atsakomybės už įmonei padarytą žalą, pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, bei byloje pateiktų įrodymų vertinimo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė išvadas, kad ieškovė byloje pateiktais rašytiniais įrodymais iš dalies įrodė pareikštų reikalavimų pagrįstumą atsakovo R. Š. atžvilgiu. Apeliantas, nesutikdamas su teismo sprendimu iš dalies tenkinti ieškinį dėl žalos atlyginimo priteisimo, apeliaciniame skunde įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl atsakovo civilinės atsakomybės netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, nenustatė kokia dalis įmonės balanse nurodytų įsipareigojimų atitinkamu laikotarpiu buvo faktiškai pradelsti ir koks buvo jų santykis su turtu, netinkamai nustatė momentą, nuo kurio įmonės vadovui kilo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, bei atlygintinos žalos dydį.

Pažymėtina, kad pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės administracijos vadovui kyla atsakomybė. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (LR ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiradimo (LR ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). LR ĮBĮ nėra tiesiogiai įvardinta konkretaus termino, per kurį, atsiradus bankroto bylos iškėlimo pagrindams, įmonės vadovas privalo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal LR ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą įmonės vadovas, esant šios teisės normos dispozicijoje nurodytoms sąlygoms, privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad administracijos vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). LR ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtintas pagrindinis bankroto bylos iškėlimo pagrindas – įmonės nemokumas. Pagal LR ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatas, įmonės nemokumas tai – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais ir ankščiau, nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytinas būtent šioje normoje įtvirtintas apibrėžimas (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo  2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-563-186/2015).

Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, kad UAB „Re Group“ 2010 metų pabaigoje neabejotinai jau buvo nemoki, todėl nuo 2011-01-01 apeliantui atsirado pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Apeliantas su tokia teismo pozicija nesutinka ir teigia, kad neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ne anksčiau nei 2013 metais. Taip pat apelianto teigimu, jeigu byloje bus vadovaujamasi pirmosios instancijos teismo pozicija, kad įmonė tapo nemoki 2011-01-01, tai tokiu atveju apelianto pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo momentas turėtų būti skaičiuojamas ne anksčiau nei nuo 2011-07-01. Teisėjų kolegija įvertinusi bylos duomenis neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais. Pažymėtina, kad konkrečiu atveju iš apeliacinės instancijos teismo iš ieškovės BUAB „Re Group“ papildomai išreikalautų duomenų matyti, kad BUAB „Re Group“ pradelsti įsipareigojimai kreditoriams 2009-12-31 sudarė 13132,62 Lt (3 t. 57-58 b.l.), 2010-12-31 sudarė 42842,43 Lt (3 t. 59-61 b.l.). 2011-12-31 sudarė 62276,90 Lt (3 t. 62-64 b.l.), 2013-04-11 – 55046,44 Lt (3 t. 65-67 b.l.). Iš bankroto administratoriaus pirmosios instancijos teismui pateiktų ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad 2009-12-31 įmonės turtas sudarė 23936,00 Lt, įmonė patyrė 272,00 Lt nuostolių (1 t. 41-42 b.l.), 2010-12-31 turtas sudarė 32233,00 Lt, nuostoliai – 21209,00 Lt (1 t. 44-45 b.l.), 2011-12-31 turtas sudarė 24749,00 Lt, nuostoliai – 25887,00 Lt (1 t. 47-48 b.l.), 2013-04-03 turtas – 2571,00 Lt, nuostoliai – 14554,00 Lt (1 t. 50 b.l.). Įvertinusi nurodytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas turėdamas būti aktyvus bankroto bylose, nepagrįstai neišreikalavo konkrečių duomenų apie įmonės pradelstus įsipareigojimus, tačiau iš esmės įmonės nemokumo momentą nustatė tinkamai bei pagrįstai pripažino, kad 2011-01-01 įmonės finansinė padėtis atitiko LR ĮBĮ įtvirtintą nemokumo būseną. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad formaliai 2009-12-13 pradelsti įmonės įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, tačiau ši aplinkybė apeliacinės instancijos teismo vertinimu nesuteikia pagrindo neabejotinai išvadai, kad jau 2009-12-13 įmonė buvo faktiškai nemoki. Iš bylos duomenų matyti, kad Juridinių asmenų registre UAB „Re Group“ įregistruota 2009-06-04 (1 t. 18 b.l.), todėl remdamasi ūkinės veiklos bei protingumo principais, teisėjų kolegija vertina, kad konkrečiu atveju ekonominiu požiūriu objektyviai pagrįsta, kad iš pradžių tik įkūrus įmonę, jos veiklos kaštai viršijo pardavimo pajamas ir buvo nepelninga. Byloje esančių duomenų visuma suteikia pagrindo išvadai, kad įmonė tuo metu veiklą intensyviai vykdė, pardavimo pajamos sudarė 48073,00 Lt, veiklos sąnaudos – 46322,00 Lt, įmonė turėjo 12987,00 Lt vertės materialaus turto bei 10949,00 Lt vertės trumpalaikio turto. Įmonė pirmaisiais veiklos metais patyrė tik 272,00 Lt nuostolių. Pažymėtina, kad Lietuvos teismų praktikoje pažymėta, kad įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Bankroto proceso pirmajame etape, sprendžiant klausimą dėl įmonės mokumo (nemokumo), prioritetas turėtų būti teikiamas reabilitaciniam tikslui. Dėl to bankroto byla įmonei turi būti keliama, kai, teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014). Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija vertina, kad 2009-12-31 įmonė buvo susidūrusi tik su laikinais finansiniais sunkumais, ir atsakovui R. Š. dar nebuvo kilusi pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.

Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, kad UAB „Re Group“ nemokumas buvo akivaizdus 2011-01-01, todėl nuo šio momento apeliantui atsirado pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Apeliantas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teigė, kad įmonės nemokumą pagal į bylą pateiktus finansinius duomenis galima būtų konstatuoti ne anksčiau kaip nuo 2010 m. balandžio pabaigos (2 t. 52 b.l.), tačiau pirmosios instancijos teismui priėmus jam nepalankų sprendimą savo poziciją pakeitė ir apeliaciniu skundu įrodinėja priešingas aplinkybes teigdamas, kad įmonės nemokumas atsirado ne anksčiau nei 2013 metais (3 t. 8 b.l.). Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs jau minėtus papildomai iš ieškovės išreikalautus duomenis apie UAB „Re Group“ pradelstus įsipareigojimus atitinkamais laikotarpiais (3 t. 55-67 b.l.), nesutinka su apelianto apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, vertina juos kaip nepagrįstus, neįrodytus, ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog apeliantui LR ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatyta pareiga atsirado jau 2011-01-01. Pažymėtina, kad bylos duomenys patvirtina, kad vertinant pradelstus kreditorinius įsipareigojimus, matyti, 2010-12-31 tokie įsipareigojimai sudarė ne mažiau kaip 42842,43 Lt. 2010 metais įmonė  ne tik nedengė naujai susidariusių įsiskolinimų, tačiau ir toliau nevykdė 2009 metais prisiimtų įsipareigojimų (3 t. 59-61 b.l.). Be to 2010-12-31 įmonės turtas sudarė tik 32233,00 Lt, nuostoliai net 21209,00 Lt sumą (1 t. 44-45 b.l.). Ieškovės pateiktais duomenimis, beveik 70 procentų visų UAB „Re Group“ pradelstų įsipareigojimų, egzistavusių bankroto bylos iškėlimo metu (vertinant skolų susidarymo momentą) susidarė laikotarpiu nuo 2009-07-10 iki 2010-12-31 (3 t. 65-67 b.l.). Atsižvelgiant į šias nustatytas faktines aplinkybes, teismas pripažįsta, kad 2010-12-31 pradelsti įmonės įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės ir įmonės finansinės padėtis atitiko LR ĮBĮ 2 straipsnyje įtvirtintą nemokumo sąvoką. Pirmiau nurodyti duomenys apie įmonės finansinę padėtį sudaro pagrindą daryti išvadą, kad atsakovas R. Š. susipažinęs su įmonės finansiniais dokumentais, būdamas rūpestingu ir atidžiu bei atsakingu vadovu, nustatęs sunkią įmonės turtinę padėtį ir jos nemokumą, jau nuo 2010-12-31galėjo ir turėjo kreiptis su pareiškimu į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau kaip matyt iš byloje esančių duomenų šios pareigos nevykdė. Šią išvadą teisėjų kolegija daro bei tuo pačiu atmeta apelianto argumentą, kad tik nuo 2011-07-01 jam galėjo kilti pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, kaip neapgrįstą, atsižvelgdama ir į tai, kad įmonės vadovas pagal Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – LR ABĮ) 37 straipsnio 8 punktą organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalis yra atsakingas už įmonės apskaitos organizavimą ir konkrečiu atveju pagal byloje pateiktus duomenis nėra pagrindo išvadai, kad įmonės vadovas (atsakovas R. Š.) nebuvo susipažinęs su įmonės finansine padėtimi bei nežinojo tikrosios jos padėties. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nelaiko reikšmingais apelianto teiginių, kad siekiant stabilizuoti įmonės padėtį 2011 m. gruodžio mėnesį laikinai buvo pristabdyta įmonės veikla, bei, kad atsigaunant rinkos sąlygoms atsakovas dėjo pastangas atnaujinti įmonės veiklą 2012 m. rugsėjį ir atsiskaityti su kreditoriais, kas neva įrodo, jog atsakovas neturėjo pagrindo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo anksčiau nei 2013 m. Pažymėtina, kad bylos duomenys patvirtina, jog įmonės turtas nuo 2010-12-31 sparčiai mažėjo, o pradelsti įsipareigojimai didėjo. 2011 metais įmonės pradelsti įsipareigojimai 2,5 karto viršijo įmonės turimą turtą, o 2012 metais įmonės turtas 21 kartą buvo mažesnis nei per vienerius metu mokėtinos sumos. Aplinkybė, kad atsakovas R. Š. 2012-06-27 aiškinamuoju raštu informavo VSDFV Šiaulių skyrių, jog nuo 2011 metų  gruodžio mėnesio buvo nusprendęs sustabdyti įmonės veiklą, kadangi įmonės išlaikymas tapo nebeįmanomas ir skolos kreditoriams vis didėjo (1 t. 92 b.l.), nepašalina atsakovo atsakomybės dėl jam įstatyme nustatytos pareigos įmonei esant faktiškai nemokiai kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Re Group“ iškėlimo ir taip užtikrinti įmonės bei jos kreditorių teisių ir teisėtų interesų kuo didesnę apsaugą, nevykdymo, taip pat nesudaro pagrindo jį atleisti nuo atsakomybės už neteisėtu neveikimu padarytą žalą. Priešingai, tik patvirtina aplinkybę, kad atsakovas suvokė sunkią finansinę įmonės padėtį bei savo pareigą imtis atitinkamų veiksmų siekiant išvengti tolimesnių kreditorinių reikalavimų didėjimo. Pabrėžtina, kad atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad po 2010 metais ir vėliau jis realiai dėjo pastangas į įmonės išsaugojimą (LR CPK 178 straipsni), todėl teisėjų kolegijos vertinimu pakankamai tikėtina, kad trumpam laikotarpiui sustabdant įmonės veiklą tokiais veiksmais buvo tik siekiama, nepaisant esamos faktinės įmonės finansinės būsenos, dirbtinai atitolinti teisinio įmonės nemokumo momentą. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė pareigos iškelti bankroto bylą atsiradimo momentą.

Dėl apelianto argumentų susijusių su žalos dydžio ir priežastinio ryšio nustatymo, teisėjų kolegija pažymi, kad bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (LR CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose ieškovas privalo įrodyti ne tik neteisėtus atsakovo veiksmus, bet ir padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (LR CPK 178 straipsnis). Bendrovės vadovo ir jos dalyvių neteisėtais veiksmais padarytos žalos įstatymai nepreziumuoja, vien įmonės vadovo neteisėtos veikos nepakanka jo civilinei atsakomybei. Bendrovės vadovas už įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žalos (nuostolių), kuri yra ne tik viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ir pagrindas tokio pobūdžio bylose nagrinėjamus konkrečius bendrovės vadovo veiksmus (neveikimą) vertinti kaip neteisėtus ir lėmusius žalos atsiradimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apelianto veiksmais įmonei bei jos kreditoriams padaryta 14709,20 Lt (4260,08 Eur) žala, kurią apskaičiavo kaip kreditorinių įsipareigojimų nuo 2011-01-01 padidėjimą konkretiems kreditoriams - VSDFV, VMI prie LR FM, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrui, UAB „G4S Lietuva“, UAB „Omnitel“ ir UAB „Tifoja“. Apeliantas kvestionuoja šį teismo žalos apskaičiavimo būdą, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nustatydamas žalos dydžio nesiaiškino kokiu būdu ir kokias laikotarpiais susiformavo įmonės skolos kreditoriams, taip pat netinkamai įvertino UAB „Omnitel“ kreditorinio reikalavimo susidarymo aplinkybes. Teisėjų kolegija, nors iš esmės nesutinka su apelianto argumentais, tačiau atsižvelgusi į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką šiuo klausimu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas patirtos žalos dydį, netinkamai taikė jos dydžio apskaičiavimo būdą, aiškiai nukrypdamas nuo teisminėje praktikoje nustatytų taisyklių.

Atkreiptinas dėmesys, kad kasacinio teismo ne kartą yra išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  Civilinių bylų skyriaus  2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014). Vertinant padarytą žalos dydį ir priežastinį ryšį turi būti vertinama atsakovo valdymo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, todėl žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015). Remiantis nurodytu, konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, kokio dydžio pradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai buvo apeliantui pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, t.y. 2011-01-01, ir apelianto įmonės valdymo laikotarpio pabaigoje (2013-03-12, kai įsiteisėjo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Re Group“). Tik nustačius šių dydžių skirtumą buvo galima konstatuoti, kokio dydžio nuostolius patyrė įmonė dėl jos vadovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. kokio dydžio nuostolius su atsakovo neteisėtu neveikimu sieja teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys bei kokio dydžio žalą ieškovei turi pareigą atlyginti atsakovas. Pabrėžtina, kad pradelsti įmonės įsipareigojimai kreditoriams yra reikšmingi vertinant įmonės (ne)mokumą ir nustatant pareigos dėl bankroto bylos inicijavimo atsiradimo momentą, o ne nustatant padarytos žalos dydį, kaip šiuo atveju žalą apskaičiavo pirmosios instancijos teismas. Kaip minėta, žalos dydžiui nustatyti vertintinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, t. y. kiek kreditorinių reikalavimų (skolų) turėjo įmonė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momentu ir kiek šie kreditoriniai reikalavimai (skolos) padidėjo iki kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo, nepaisant to, kokia įsipareigojimų dalis buvo (ne)pradelsta pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momentu. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatydamas patirtos žalos dydį, nepagrįstai išaugusį įmonės skolų dydį apskaičiavo atsižvelgdamas tik bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų padidėjimą nuo 2011-01-01 iki bankroto bylos iškėlimo.

Bylos duomenimis Šiaulių apygardos teismo nutartimis patvirtinti BUAB „Re Group“ kreditorių finansiniai reikalavimai sudaro 24881,98 Lt (7206,32 Eur) sumą (1 t. 16-17). Byloje konstatavus, kad apeliantui jau po 2010-12-31 atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tuo metu esančių įsipareigojimų kreditoriams suma nustatytina pagal bylos duomenis. Ieškovė apeliacinės instancijos teismui pateikė įmonės skolų suvestinę, iš kurios matyti, kad įmonės skolos tiekėjams ir kitiems kreditoriams 2010-12-31 sudarė 42842,43 Lt (12408,03 Eur) (3 t. 59-61 b.l.). Bankroto bylos iškėlimo UAB „Re Group“ įsiteisėjimo dieną (2013-03-12) įmonės įsipareigojimai kreditoriams sudarė 54964,44 Lt (15918,80 Eur) (3 t. 65-67 b.l.). Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau paminėtas teismų praktikos taisykles dėl žalos dydžio nustatymo, sprendžia, kad apelianto neteisėtais veiksmais įmonei bei jos kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kuris skaičiuotinas kaip skirtumas tarp apelianto įmonės valdymo laikotarpio pabaigoje buvusios kreditorinių reikalavimų sumos 54964,44 Lt (15918,80 Eur) bei 2011-01-01 jau buvusių įsipareigojimų 42842,43 Lt (12408,03 Eur), o tai sudaro 12122,01 Lt (3510,78 Eur). Todėl skundžiamas sprendimas, pirmosios instancijos teismui nenustačius visų bylai reikšmingų aplinkybių bei neteisingai įvertinus į bylą teiktus įrodymus dėl žalos dydžio ir dėl to ją neteisingai apskaičiavus, keistinas, iš atsakovo ieškovei priteista suma mažintina iki 3510,78 Eur (LR CPK 185 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą atitinkamai keistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Atsakovas R. Š. pirmosios instancijos teisme patyrė 2500,00 Lt procesinių dokumentų ruošimo ir atstovavimo išlaidų (2 t. 193-194 b.l.). Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo praktika , įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, piniginė prievolė, atsiradusi išsprendus procesinį bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, priskirtina prie šios bankrutavusios įmonės administravimo išlaidų, dėl ko kreditorių reikalavimai dėl tokių lėšų grąžinimo tenkintini LR ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka kartu su kitomis administravimo išlaidomis. Tokią išvadą Lietuvos apeliacinis teismas motyvavo tuo, kad tiek įmonės turto gausinimas bankroto proceso metu, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, reiškia reikalavimus skolininkams, tiek įmonės turto išsaugojimas, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, ginasi nuo jai pareikštų kreditorių reikalavimų, yra tiesiogiai susiję su įmonės bankroto proceso administravimu, o iš šios veiklos atsiradusios išlaidos priskirtinos prie įmonės bankroto administravimo išlaidų, kurių sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo jomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas (pvz. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. lapkričio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-2097/2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi tokios pačios pozicijos (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013). Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į tai, kad iš esmės yra patenkinta 30 proc. ieškinio reikalavimų atsakovo R. Š. atžvilgiu, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai iš ieškovės atsakovo R. Š. naudai priteistina 1750,00 Lt (506,84 Eur) bylinėjimosi išlaidų, atlyginant šias išlaidas iš bankrutavusios UAB „Re Group“ bankroto administravimo išlaidų.

Ieškovė BUAB „Re Group“ nuo žyminio mokesčio mokėjimo buvo atleista pagal įstatymą (LR CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą), todėl, patenkinus ieškinį iš dalies (30 proc.) iš atsakovo R. Š. valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 105,00 Eur žyminio mokesčio ir 9,00 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, viso 114,00 Eur (LR CPK 80 straipsnis, 93 straipsnis, 96 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Apeliantas pateikė įrodymus, kad už apeliacinio skundo pateikimą sumokėjo 128,00 Lt žyminio mokesčio į valstybės biudžetą (3 t. 12 b.l.). Pažymėtina, kad vadovaujantis LR CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktu, bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Atsižvelgiant į nurodytą, apeliantui gražintinas be pagrindo 2015-03-27 mokėjimo pavedimu sumokėtas 128,00 Lt žyminis mokestis (LR CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5 dalis).

Apeliantas taip pat pateikė duomenis, kad už apeliacinio skundo parengimą patyrė 960,00 Eur atstovavimo išlaidų (3 t. 45-46 b.l.). Teisėjų kolegija atsižvelgdama į 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015-03-20 galiojanti redakcija), į Rekomendacijų 8.10 punktą, kuris numato, jog už apeliacinį skundą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 2,5 koeficiento, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), byloje pateiktus duomenis dėl patirtų išlaidų, bei į tai, kad apeliacinis skundas tenkintas maža apimtimi, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (tenkinti 10 procentų apeliacinio skundo reikalavimų) atsakovui R. Š. iš ieškovės BUAB „Re Group“ Priteistina 96,00 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis 2 dalis), atlyginant šias išlaidas iš bankrutavusios UAB „Re Group“ bankroto administravimo išlaidų.

Ieškovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą prašo priteisti 242,00 Eur (3 t. 40-44 b.l.). Įvertinus tai, kad apeliacinis skundas tenkintas 10 procentų, ieškovei iš apelianto priteistina 217,80 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis 2 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 80 straipsnis, 87 straipsnis, 93 straipsnis, 96 straipsnis 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a : 

Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimą iš dalies pakeisti.

Priteisti iš atsakovo R. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovei bankrutavusiai UAB „RE Group“, įmonės kodas 302347006, 3510,78 Eur (tris tūkstančius penkis šimtus dešimt eurų 78 ct) žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą 3510,78 Eur nuo bylos iškėlimo teisme – 2014-09-03 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš ieškovės bankrutavusios UAB „RE Group“, įmonės kodas 302347006, atsakovui R. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) 506,84 Eur (penkis šimtus šešis eurus 84 ct) bylinėjimosi išlaidų, atlyginant šias išlaidas iš bankrutavusios UAB „Re Group“ bankroto administravimo išlaidų.

Priteisti iš atsakovo R. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) valstybei 114,00 Eur (vieną šimtą keturiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų, pinigus pervedant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660. 

Šiaulių apylinkės teismo 2014-10-29 nutartimi byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones – R. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) turto, piniginių lėšų ir turtinių teisių areštą 39641,98 Lt (11481,11 Eur) sumai palikti galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, sprendimui įsiteisėjus sumažinti taikomų laikinųjų apsaugos priemonių mastą - R. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) turto, piniginių lėšų ir turtinių teisių areštą 3510,78 Eur sumai palikti galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos grąžinti atsakovui R. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) 2015-03-27 mokėjimo pavedimu sumokėtą 128,00 Lt (vieno šimto dvidešimt aštuonių eurų) žyminį mokestį už apeliacinio skundo pateikimą.

Priteisti atsakovui R. Š. iš ieškovės bankrutavusios UAB „RE Group“, įmonės kodas 302347006, 96,00 Eur (devyniasdešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginant šias išlaidas iš bankrutavusios UAB „Re Group“ bankroto administravimo išlaidų.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai UAB „RE Group“, įmonės kodas 302347006, iš atsakovo R. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) 217,80 Eur (du šimtus septyniolika eurų 80 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.

Teisėjai                                                                                                         Vilija Valantienė

                                                                                                                      Rasa Bartašienė

                                                                                                                      Egidijus Mockevičius