Civilinė byla Nr. 2A-159-370/2015

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00314-2014-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

121.14; 126.8. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Danguolė Martinavičienė (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutė Milašienė ir Vigintas Višinskis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų J. D. ir A. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. B2-1879-254/2014 (Nr. B2-1840-254/2014) pagal tų pačių ieškovų ieškinį atsakovui akcinei bendrovei Ūkio bankui dėl įpareigojimo grąžinti lėšas, trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

AB Ūkio bankas 2012 m. liepos 11d. ieškovei J. D. išdavė kredito kortelę su 1 000 litų vartojimo kredito suma.

Ieškovai J. D. ir A. D. 2012 m. rugsėjo 24 d. su atsakovu AB Ūkio banku sudarė terminuoto indėlio sutartį, turėjusią galioti iki 2013 m. rugsėjo 24 d. ir įnešė į sąskaitą 8 000 Lt.

Lietuvos banko valdyba 2013 m. vasario 12 d. nutarimu paskelbė atsakovui AB Ūkio bankui moratoriumą.

Lietuvos banko valdyba 2013 m. vasario 18 d. atsakovą AB Ūkio banką pripažino nemokiu, atšaukė jo veiklos licenciją. Lietuvos banko valdyba taip pat nutarė kitam bankui perduoti atsakovo turtą, teises, sandorius ir įsipareigojimus.

Laikinasis Ūkio banko administratorius, AB Šiaulių bankas ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 2013 m. vasario 23 d. pasirašė trišalę sutartį, pagal kurią AB Šiaulių bankas perėmė dalį AB Ūkio banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų.

Iš AB Ūkio banko į AB Šiaulių banką 2013 m. vasario 25 d. ir 2013 m. kovo 16 d. buvo perkelta dalis ieškovų terminuoto indėlio lėšų (7 651, 43 Lt). Likusi indėlio dalis (452,35 Lt indėlis su 2,54 Lt palūkanų) buvo palikta AB Ūkio banke ir deponuota ieškovų prievolėms pagal kredito kortelės sutartį vykdyti.

Ieškovė J. D. 2013 m. balandžio 15 d. atsakovui sumokėjo 100 Lt kredito kortelės įsiskolinimui padengti.

Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi AB Ūkio bankui iškėlė bankroto bylą. Ši nutartis įsiteisėjo 2013 m. birželio 7 d.

Ieškovė J. D. 2013 m. liepos 15 d. sumokėjo atsakovui BAB Ūkio bankui 352, 36 litų kredito kortelės įsiskolinimui padengti.

Ieškovai J. D. ir A. D. 2014 m. balandžio 9 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu atsakovui BAB Ūkio bankui ir prašė grąžinti J. D. 452, 36 Lt šio banko nepagrįstai gautų lėšų. Ieškovai nurodė, kad bankrutavus AB Ūkio bankui, visas jų indėlis turėjo būti perkeltas į AB Šiaulių banką, tačiau paaiškėjo, kad į AB Šiaulių banką buvo perkelta tik 7 787, 17 Lt suma, o 452,35 Lt indėlis su 2,54 Lt palūkanų buvo paliktas BAB Ūkio banke J. D. kredito kortelės įsiskolinimui padengti, nors ieškovai nedavė sutikimo modifikuoti jų indėlio sutartį. Ieškovai kredito kortelės įsiskolinimui padengti per du kartus pervedė BAB Ūkio bankui 452, 36 Lt, manydami, kad vykdo šiam bankui egzistuojančią prievolę, tačiau prievolę įvykdė tariamam kreditoriui, kuris, ieškovų teigimu, privalo jiems be pagrindo gautas lėšas grąžinti. Ieškovai nurodė maną, kad draudžiamasis įvykis įvyko 2013 m. gegužės 2 d., kai buvo priimta nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo AB Ūkio bankui.

Atsakovas BAB Ūkio bankas nesutiko su ieškovų reikalavimu ir prašė ieškinį atmesti, nurodė, kad draudžiamasis įvykis įvyko ne ieškovų nurodomu laiku (2013 m. gegužės 2 d.), o 2013 m. vasario 18 d., kuomet bankas buvo paskelbtas nemokiu ir buvo panaikinta jo turėta licencija. Nuo tada banke esančių lėšų naudojimo tvarką reglamentuoja Bankų įstatymas (toliau tekste - BĮ), Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas (toliau tekste - IĮIDĮ) ir kt. Pagal IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 4 punktą į AB Šiaulių banką buvo perkelta indėlio suma, iš jos atėmus ieškovės turėtą 452, 35 Lt įsipareigojimą pagal kredito kortelės sąskaitos sutartį. Po draudžiamojo įvykio ieškovė savanoriškai vykdė įsipareigojimus atsakovui, todėl tik dėl pačių ieškovų kaltės pas atsakovą liko nepanaudotas į AB Šiaulių banką neperkeltas 452, 35 Lt indėlis su 2, 54 Lt palūkanomis, paskaičiuotomis nuo šios sumos iki bankroto bylos bankui iškėlimo. Iškėlus bankui bankroto bylą, jam draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo. Todėl ieškovų 454, 89 Lt finansinis reikalavimas pagrįstas, tačiau ieškovai negali įgyti jokios pirmenybės prieš kitus banko kreditorius atgauti indėlio lėšas.

Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašė ieškinį atmesti, nurodė, kad ieškovams išmokėta draudimo išmoka buvo apskaičiuota tinkamai. Draudžiamasis įvykis, nulėmęs draudimo išmokos išmokėjimą, įvyko ne 2013 m. gegužės 2 d., o 2013 m. vasario 18 d. ir nuo pastarosios datos šalių santykius reglamentavo IĮIDĮ, o pagal jo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktą į AB Šiaulių banką galėjo būti perkelta ieškovų indėlio suma, atėmus jų įsipareigojimus bankui, todėl ieškovų argumentai dėl draudimo išmokos sumažinimo yra nepagrįsti. Po draudžiamojo įvyko ieškovų sumokėtos bankui lėšos gali būti išreikalautos tik Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau tekste - ĮBĮ) nustatyta tvarka, nes bankui nuosavybės teisė į ieškovų pervestas pinigines lėšas perėjo nuo jų perdavimo momento, todėl jų išreikalavimas remiantis daiktinių teisių gynimo būdais nebeįmanomas ir ieškovų teisės gali būti ginamos tik prievoliniais reikalavimais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2014 m. birželio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Kauno apygardos teismas nurodė, kad draudžiamasis įvykis įvyko 2013 m. vasario 18 d., nuo kurios šalių teisinius santykius reglamentavo IĮIDĮ. Atsakovas laikėsi šio teisės akto nuostatų. Pagal šio IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 4 punktą draudimo išmoka, kurią ieškovai gavo per AB Šiaulių banką, buvo išmokėta iš indėlio sumos atėmus šalių neginčijamo 452, 36 Lt dydžio ieškovės kredito kortelės įsiskolinimą ir šią sumą deponavus BAB Ūkio banke. Kadangi draudžiamasis įvykis įvyko 2013 m. vasario 18 d., ieškovės 2013 m. balandžio 15 d. kasos pajamų orderiu Nr. 642366 atsakovui pervesta 100 Lt suma negalėjo turėti jokios įtakos draudimo išmokos dydžiui, t. y. šia suma negalėjo būti padidinta draudimo išmoka. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovų argumentai dėl netinkamo draudimo išmokos išmokėjimo yra nepagrįsti.

Priėmus nutartį iškelti atsakovei bankroto bylą, bankroto procedūras reglamentuoja BĮ, Finansų įstaigų įstatymas (toliau tekste - FĮĮ) ir ĮBĮ, jeigu BĮ bei FĮĮ nenustato kitaip (BĮ 83 straipsnis). Kauno apygardos teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog bankas iki paskutinio mokėjimo (2013 m. liepos 15 d. sumokėta 352, 36 litų) gavimo būtų atlikęs įstatymo nedraudžiamą banke paliktų indėlininko lėšų įskaitymą (BĮ 85 straipsnio 4 dalis), tai būtų pagrindas konstatuoti ieškovės prievolės pabaigą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste - CK) 6.130 straipsnis). Ieškovai taip pat nenurodė, kad apie tokį įskaitymą jiems buvo pranešta, todėl nėra jokių aplinkybių konstatuoti, kad ieškovė prievolę įvykdė tariamam kreditoriui (CK 6.45 str.). Ieškovė savo įsipareigojimus atsakovei įvykdė 2013 m. balandžio 15 d. ir 2013 m. liepos 15 d. mokėjimais, todėl po draudimo išmokos išmokėjimo teisėtai banke paliktos ieškovų 452, 36 Lt terminuoto indėlio lėšos suponuoja atsakovui prievolę jas grąžinti, tačiau tik bankroto procedūras reglamentuojančių įstatymų nustatyta tvarka. Teismas nurodė, kad indėlio lėšos – pinigai (finansinis turtas) pagal CK 4.38 straipsnį priskiriami „kito turto“ kategorijai. Kasacinio teismo praktika suteikia pagrindą spręsti, kad nuosavybės teisę į ieškovų indėlio lėšas atsakovas įgijo nuo pinigų perdavimo momento, nuo to paties momento pasibaigė ieškovų nuosavybės teisė į juos, todėl teisę reikalauti juos grąžinti jie gali įgyvendinti tik ĮBĮ nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-10-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2013). Teismas ieškovams išaiškino, kad jie turi teisę pateikti finansinį reikalavimą atsakovo bankroto administratoriui bankroto byloje.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliantai J. D. ir A. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 19 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. B2-1879-254/2014 ir priimti naują sprendimą - įpareigoti BAB Ūkio banką, grąžinti nepagrįstai gautą 452, 36 Lt sumą į J. D. banko sąskaitą. J. D. ir A. D. apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl Lietuvos banko 2013 m. vasario 22 d. informaciniame pranešime Nr. 16-0 nurodytos informacijos, jog Lietuvos banko valdyba 2013 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 03-31 priėmė sprendimą visam laikui atšaukti AB Ūkio bankui išduotą banko licenciją ir nustatė, kad minėtas sprendimas įsigalioja teismui priėmus nutartį iškelti AB Ūkio bankui bankroto bylą ir paskyrus šio banko administratorių. Todėl draudžiamojo įvykio momentas turėtų sutapti su teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo AB Ūkio bankui priėmimu bei administratoriaus paskyrimu. Šias aplinkybes patvirtina tai, kad bankas toliau vykdė savo veiklą, vykdė finansines operacijas ir t.t. Tik inicijavus bankroto bylą, banko veikla buvo sustabdyta.
2. Lietuvos banko valdybos 2013 m. vasario 18 d. nutarimas Nr. 03-31, pagrįsta manyti, buvo riboto naudojimo, todėl apeliantai negalėjo susipažinti su jo turiniu.
3. Iš indėlio sumos atėmus šalių neginčijamo 452, 36 Lt sumos dydžio apeliantės įsipareigojimą bankui pagal kredito kortelę ir šią sumą deponavus banke, prievolė iš vartojimo kredito sutarties (CK 6.886 str.) pasibaigė įvykdymu. Kai kreditorius priėmė įvykdymą, pareiga įrodinėti, kad prievolė neįvykdyta ar įvykdyta netinkamai, tenka kreditoriui (CK 6.123 str. 2 d.).
4. Pripažįstant, kad draudžiamasis įvykis įvyko 2013 m. vasario 18 d., ieškovės 2013 m. balandžio 15 d. kasos pajamų orderiu Nr. 642366 atsakovui pervesta 100 Lt suma negalėjo būti priimta ir ją atsakovas privalėjo grąžinti, kaip ir 2013 m. liepos 15 d. apeliantės pervestą 352, 36 Lt sumą, nes J. D. prievolė pagal vartojimo kredito sutartį (CK 6.886 str.) pasibaigė įvykdymu, t. y. ši suma buvo deponuota banke iki lėšų pervedimo.
5. Bankui patenkinus savo reikalavimus ir deponavus apeliantės įsipareigojimų sumą, nebuvo pagrindo priimti kitas lėšas už tariamą prievolės vykdymą. Tariamas kreditorius, priėmęs prievolės įvykdymą, privalo visa, ką yra gavęs, grąžinti tikrajam kreditoriui arba skolininkui pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste - CK) XX skyriaus taisykles. Asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta (CK 6.45 str., 6.237 str. 1 d.).
6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 2 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2013, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, ir šios bylos ratio decidendi nesutampa. Manytina, kad CK 4.38 straipsnio normos šiuo atveju laikytinos lex generalis, o CK 6.892 str. - 6.899 str., 6.913 str. - 6.928 str. laikytinos lex specialis. Pagal normų konkurencijos taisykles taikytina specialioji teisės norma.
7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamai bylai taikė CK 4.38 str. nuostatas ir šis pažeidimas turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Netinkamas materialiosios teisės normų taikymas sudaro pagrindą panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste - CPK) 330 str.).

Atsakovas BAB Ūkio bankas atsiliepime prašo apeliantų A. D. ir J. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. B2-1879-254/2014, atmesti ir minėtą pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo BAB Ūkio banko atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Atsakovo priežiūros institucija Lietuvos banko valdyba 2013 m. vasario 18 d. pripažino atsakovą BAB Ūkio banką nemokiu ir panaikino jo turėtą licenciją. Vadinasi, atsakovo banke draudžiamasis įvykis įvyko 2013 m. vasario 18 d. Priešingu atveju nebūtų pasirašyta minėta trišalė sutartis, pagal kurią 2013 m. vasario 25 d. ir 2013 m. kovo 16 d. iš BAB Ūkio banko į AB Šiaulių banką buvo perkelta dalis ieškovų terminuoto indėlio lėšų, deponuojant pas atsakovą 452, 35 Lt lėšų vykdyti ieškovų finansinėms prievolėms pagal kredito kortelės įsipareigojimus.
2. Ieškovų įsipareigojimai BAB Ūkio bankui baigėsi prievolės įvykdymu atlikus įmokas, o ne priešpriešinių įsipareigojimų įskaitymu. BĮ 85 str. 4 d. leidžia banko bankroto procedūros metu įskaityti indėlininko, kuris kartu yra ir banko paskolos gavėjas, reikalavimą, už kurį, remiantis IĮIDĮ 12 str. 1d. 4 p., indėlininkui nemokama draudimo išmoka, į banko reikalavimą indėlininkui dėl negrąžintos paskolos. Atlikus nurodytą priešpriešinių įsipareigojimų įskaitymą, būtų galima konstatuoti ieškovų prievolės pabaigą (CK 6.130 str.), tačiau šie įskaitymai nebuvo atlikti bei apie juos nebuvo pranešta ieškovams (CK 6.131 str.), tai yra, Atsakovo banke ieškovų indėlio lėšos liko ir toliau.
3. Ieškovams įmokomis tinkamai įvykdžius savo prievolę (įmokomis padengus savo kredito įsipareigojimus) kitai sandorio šaliai (BAB Ūkio bankui), tai yra, tinkamam kreditoriui, ieškovų prievolė baigėsi (CK 6.123 str. 1 d.). Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovai įvykdė prievolę netinkamam kreditoriui (CK 6.45 str.) ir kad jų teisės turi būti ginamos taikant be pagrindo įgyto turto grąžinimo institutą reglamentuojančias teisės normas (CK 6.237 str. 1 d ).
4. BĮ 85 str. 3 d. 2 p. nustatyta, kad teismui priėmus nutartį iškelti bankui bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, taip pat iš bankrutuojančio banko išieškoti skolas teismo ar ne ginčo tvarka. Atsakovas turi laikytis šios įstatymo nuostatos, kuri apimtų visus šiame ginče keliamus atvejus apskritai - ar tai būtų finansinė prievolė grąžinti ieškovams deponuotas indėlio lėšas, ar įmokėtas iki bankroto bylos iškėlimo atsakovui lėšas (2013 m. balandžio 15 d. - 100 Lt), ar po bankroto bylos iškėlimo įmokėtas lėšas (2014 m. liepos 15 d. - 352,36 Lt).
5. Atsakovas BAB Ūkio bankas palaiko pirmosios instancijos teismo poziciją, kad ieškovai, kaip kreditoriai, turi 454, 89 Lt (452,35 Lt deponuota indėlio suma ir 2,54 Lt palūkanos) finansinį reikalavimą atsakovui. Ieškovai turėtų bendra tvarka kreiptis į teismą dėl jų finansinio reikalavimo patvirtinimo ir, jeigu toks reikalavimas būtų patvirtintas, jis turėtų būti tenkinamas ĮBĮ nustatyta tvarka.

Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo teismo atmesti apeliantų J. D. ir A. D. apeliacinį skundą, o skundžiamą Kauno apygardos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Trečiasis asmuo atsiliepime formuluoja šiuos esminius argumentus:

1. Draudžiamasis įvykis įvyko 2013 m. vasario 18 d.
2. Apeliantai prarado nuosavybės teisę į bankui sumokėtas lėšas, todėl jų reikalavimai bankui gali būti tenkinami tik apeliantams reiškiant finansinį reikalavimą banko bankroto byloje pagal ĮBĮ.
3. Apeliantai po draudžiamojo įvykio patys savanoriškai ir neraginami įvykdė prievoles BAB Ūkio bankui - apeliantė J. D. 2013 m. balandžio 15 d. sumokėjo 100 litų, o 2013 m. liepos 15 d. sumokėjo 352, 36 Lt.
4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad finansinis turtas (pinigai) pagal Lietuvoje galiojančias daiktinės teisės normas priskirtinos CK 4.38 straipsnyje nurodyto „kito turto“ kategorijai. CK ketvirtosios knygos normos ir kitos CK normos, reglamentuojančios daiktus, jų apyvartą ir daiktinių teisių į šį turtą gynimą, kito turto teisiniam statusui apibrėžti ir jo apyvartai bei gynimui reglamentuoti taikomos bendra tvarka, išskyrus, kai tai prieštarauja šio turto pobūdžiui ar iškreipia šio turto teisinę prigimtį. Tai galioja ir finansinio turto teisiniam režimui, todėl jei specialūs finansų rinkų įstatymai ar jų lydimieji aktai nenustato kitaip, šio turto perleidimui taikytina CK 4.49 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji daiktinės teisės norma, pagal kuria turto nuosavybės teisė pereina įgijėjui nuo turto perdavimo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2013 ir kt.).
5. Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad tais atvejais, kai lėšos jau yra perduotos, t. y., nuosavybės teisė į jas yra pasibaigusi, tai jų išreikalavimas remiantis daiktinių teisių gynimo būdais tampa nebeįmanomas, taigi ieškinio reikalavimas sugražinti perduotas lėšas negali būti tenkinamas. Apeliantų teisės gali būti ginamos tik prievoliniais reikalavimais. Skolininkui iškėlus bankroto bylą, įsigaliojo ĮBĮ nustatytas draudimas vykdyti prievoles, todėl asmenys savo teisę reikalauti sumokėtų lėšų grąžinimo gali įgyvendinti ĮBĮ nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2013).
6. Apeliantų nuosavybės teisė į prašomas grąžinti lėšas pasibaigė nuo jų perdavimo momento - atitinkamai nuosavybės teisė į 100 litų pasibaigė nuo 2013 m. balandžio 15 d., o į 352, 36 litų - nuo 2013 m. liepos 15 d.
7. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog bankas iki paskutinio (2013 m. liepos 15 d.) mokėjimo gavimo būtų atlikęs įstatymo nedraudžiamą banke palikto rezervuoto indėlio likučio lėšų įskaitymą (BĮ 85 str. 4 d.), kas leistų konstatuoti apeliantų prievolės pabaigą CK 6.130 str. pagrindu. Apeliantai neįrodė, kad jiems buvo pranešta apie tokį įskaitymą ir jų prievolės bankui pabaigą. Todėl apeliantai tinkamai įvykdė savo prievolę bankui ir minėtais dviem mokėjimais padengė skolą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK) 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ar aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos ieškovų J. D. ir A. D. apeliacinio skundo ribos (CPK 329 str. 2 d., 320 str. 2 d.).

Dėl apeliantų argumentų, susijusių su draudžiamojo įvykio momentu

Pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, sprendė, kad draudžiamojo įvykio data yra 2013 m. vasario 18 d. Apeliantai įrodinėja, kad draudžiamojo įvykio momentas turėtų sutapti su teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo AB Ūkio bankui priėmimu bei administratoriaus paskyrimu. Atsakovas ir trečiasis asmuo šiai apeliantų pozicijai nepritaria.

IĮIDĮ (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 2 dalyje, nustatančioje draudžiamojo įvykio sąvoką, reglamentuota, jog draudžiamasis įvykis – bankroto bylos iškėlimas bankui arba priežiūros institucijos sprendimo dėl poveikio priemonės taikymo ar investicinių paslaugų teikimo nutraukimo priėmimas, kai kredito unija, bankas ar banko filialas negali atsiskaityti su kreditoriais ar kai įmonė ar įmonės filialas yra nepajėgi (nepajėgus) įvykdyti įsipareigojimų investuotojams. Taigi minėtoje teisės normoje įtvirtinta keletas alternatyvių draudžiamojo įvykio momento nustatymo kriterijų – 1) bankroto bylos iškėlimas; 2) priežiūros institucijos sprendimo priėmimas bei subjekto negalėjimas atsiskaityti su kreditoriais. IĮIDĮ 2 straipsnio 16 dalyje atskleista termino „priežiūros institucija“ reikšmė. Pagal aptariamą teisės normą priežiūros institucija Lietuvos Respublikoje yra Lietuvos bankas. Termino „poveikio priemonė“ reikšmė ir šių priemonių sąrašas yra įtvirtintas BĮ (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 2 d.) 72 straipsnyje, kurio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta, kad priežiūros institucija turi teisę paskelbti banko ar užsienio banko filialo veiklos apribojimą (moratoriumą). To paties straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinta priežiūros institucijos teisė atšaukti išduotą licenciją ar laikinai sustabdyti jos galiojimą tol, kol egzistuoja pagrindas licenciją sustabdyti. Esant tokioms aplinkybėms, apeliantų argumentai, kuriais įrodinėjama, kad draudžiamojo įvykio momentu laikytinas teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo BAB Ūkio bankui momentas, pirmosios instancijos teismo atmesti pagrįstai. Nepagrįsti apeliantų argumentai, kad šiai bylai teisiškai reikšminga Lietuvos banko 2013 m. vasario 22 d. informaciniame pranešime Nr. 16-0 numatyta sąlyga dėl priežiūros institucijos sprendimo atšaukti AB Ūkio bankui išduotą banko licenciją įsigaliojimo momento, nes IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalies taikymui aktualus atitinkamo sprendimo priėmimo, bet ne jo įsigaliojimo momentas. Taigi draudžiamojo įvykio diena, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, yra 2013 m. vasario 18 d.

Dėl ieškovės 2013 m. balandžio 15 d. ir 2013 m. liepos 15 d. įmokų teisinio vertinimo

Banko indėlio sutartimi viena šalis (bankas ar kita kredito įstaiga) įsipareigoja priimti iš kitos šalies (indėlininko) arba, gavusi kitai šaliai pervestą pinigų sumą (indėlį), įsipareigoja grąžinti indėlį ir sumokėti už jį palūkanas sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka (CK 6.892 str. 1 d.). Banko ar kitos kredito įstaigos ir indėlininko, turinčio sąskaitą, į kurią įdėtas indėlis, santykiams taikomos CK normos, reglamentuojančios banko sąskaitos sutartį, jeigu banko indėlį reglamentuojančio skyriaus taisyklės nenustato ko kita ir tai neprieštarauja banko indėlio sutarties esmei (CK 6.892 str. 3 d.). Banko sąskaitos sutarties samprata įtvirtinta CK 6.913 straipsnyje. Pagal šios teisės normos nuostatas banko sąskaitos sutartimi bankas įsipareigoja priimti ir įskaityti pinigus į kliento (sąskaitos savininko) atidarytą sąskaitą, vykdyti kliento nurodymus dėl tam tikrų sumų pervedimo ir išmokėjimo iš sąskaitos bei atlikti kitokias banko atliekamas operacijas, o klientas įsipareigoja apmokėti bankui už suteiktas paslaugas ir operacijas (CK 6.913 str. 1 d.). Bankas gali disponuoti kliento sąskaitoje esančiomis lėšomis su sąlyga, jeigu užtikrina kliento teisę netrukdomai disponuoti tomis lėšomis (CK 6.913 str. 2 d.). Teisės doktrinoje išsakyta nuomonė, jog perdavus tam tikrą kiekį grynųjų pinigų bankui ir įrašius atitinkamą sumą į banko tvarkomą sąskaitą, tarp banko ir jo kliento susiklosto prievolinio pobūdžio teisiniai santykiai. Klientas netenka nuosavybės teisės į bankui perduotus banknotus ar monetas, vietoj to jis turi prievolinio pobūdžio teisę pareikalauti, kad bankas šalių sutartomis sąlygomis ir tvarka perduotų tam tikrą pinigų kiekį. Sąskaitoje įrašyti negrynieji pinigai yra naujas objektas, pažymintis sumą, kurią bankas privalo išmokėti (yra skolingas) klientui. (Baranauskas E. ir kt. Daiktinė teisė: vadovėlis. – Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2010. P. 87.) Taigi terminuotojo indėlio santykiai, kylantys iš šalių sudarytos 2012 m. rugsėjo 24 d. terminuotojo indėlio sutarties, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, yra ne daiktinio, o prievolinio pobūdžio santykiai, kurių pagrindu bankas įsipareigojo priimti iš kitos šalies indėlį ir mokėti palūkanas, o apeliantai įgijo reikalavimo teisę, kad jiems būtų grąžintas indėlis ir sumokėtos palūkanos sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka.

Susiklosčius banko, kuriame buvo laikomas ieškovų indėlis, nemokumo situacijai, kilo pagrindas atsirasti tam tikroms teisės aktuose numatytoms pasekmėms, pavyzdžiui, turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimui kitam Lietuvos Respublikoje veikiančiam bankui bei indėlininkų teisės gauti draudimo išmoką už teisės aktų nustatyta tvarka apdraustą indėlį atsiradimui. Pagal IĮIDĮ indėlių draudimo objektas yra indėlininkų indėliai (IĮIDĮ 3 str. 1 d.). Indėlis – indėlininko pinigų, laikomų banke, banko filiale arba kredito unijoje pagal banko indėlio ir (ar) banko sąskaitos sutartis, ir kitų pinigų, į kuriuos indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo atlikti operacijas su indėlininko pinigais ar suteikti investicines paslaugas, suma (įskaitant priskaičiuotas palūkanas) (IĮIDĮ 2 str. 4 d.). Indėlininkas – fizinis arba juridinis asmuo, laikantis indėlį banke (IĮIDĮ 2 str. 3 d.). Indėlių draudimu siekiama apsaugoti indėlininkų paskolintus pinigus bankams ar kitoms kredito įstaigoms šių įstaigų bankroto ar jų veiklos apribojimo atveju, kai jie nepajėgūs atsiskaityti su kreditoriais. Taigi teisę į draudimo išmoką, kurios suma nustatyta IĮIDĮ 5 straipsnio 1 dalyje, įgyja tie fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie sprendimo apriboti banko veiklą priėmimo dieną turėjo banke indėlio ar sąskaitos sutartis arba turėjo reikalavimo teises į lėšas pagal sutartis (IĮIDĮ 1 str. 3 d.).

Banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo tvarką reglamentuoja BĮ (nagrinėjamai bylai aktuali šio teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 2 d.) 761 straipsnis. Pagal šio straipsnio 8 dalį vykdant administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą kitam bankui, gali būti perduodamas iš karto visas numatytas perduoti turtas, teisės, sandoriai ir įsipareigojimai arba perdavimas gali būti vykdomas dalimis (1 punktas). IĮIDĮ (analizuojama teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) 9 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad indėlininkas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos (kaip minėta, nagrinėjamu atveju tai yra 2013 m. vasario 18 d.). IĮIDĮ 9 straipsnio 3 dalies 2 punktas numato, kad draudimo išmoka indėlininkams yra 100 procentų indėlio iki 100 000 eurų atitinkančios sumos litais. IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad tuo atveju, jeigu banko, kredito unijos ar įmonės paskolos gavėjo indėlis ar įsipareigojimai investuotojui yra didesni už šio gavėjo įsipareigojimus (negrąžintas paskolas su palūkanomis), draudimo suma skaičiuojama iš indėlio ar įsipareigojimų investuotojui atimant gavėjo įsipareigojimus, bet negali būti didesnė, negu nurodyta IĮIDĮ 9 straipsnio 3 dalyje.

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pasirašius trišalę sutartį, tuo metu galiojusios IĮIDĮ redakcijos nustatyta tvarka iš AB Ūkio banko į AB Šiaulių banką 2013 m. vasario 25 d. ir 2013 m. kovo 16 d. buvo perkelta dalis ieškovų terminuoto indėlio lėšų, o likusi indėlio dalis, dėl kurios nagrinėjamoje byloje ir kilo ginčas, bei nuo jos priskaičiuotos palūkanos buvo palikta AB Ūkio banke ir deponuota ieškovų prievolėms pagal kredito kortelę vykdyti. Nei lėšų įskaitymo, nei apeliantų individualaus informavimo apie šias aplinkybes, bylos duomenimis, atlikta nebuvo. Taip pat nebuvo sustabdytas ir palūkanų pagal minėtą pinigų sumą skaičiavimas. Ieškovė J. D., kaip minėta, dviem mokėjimais pervedė bankui pinigų sumą, atitinkančią jos įsiskolinimo bankui dydį. Taigi reikalinga nustatyti ieškovės J. D. prievolės bankui pagal kredito kortelės sutartį pabaigos momentą, t. y., ar ieškovės J. D. prievolė pasibaigė įsiskolinimo deponavimo momentu, ar, kaip įrodinėja atsakovas ir trečiasis asmuo, ieškovams atlikus du minėtus mokėjimo pavedimus.

IĮIDĮ 10 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, jog draudimo išmokos indėlininkams išmokamos per 20 darbo dienų nuo draudžiamojo įvykio dienos. Draudimo įmonės taryba, esant išskirtinėms aplinkybėms, suderinusi su priežiūros institucija, gali pratęsti šį terminą ne ilgiau kaip 10 darbo dienų. Draudimo išmokos investuotojams išmokamos per 3 mėnesius nuo draudžiamojo įvykio dienos. Draudimo įmonės taryba gali pratęsti šį terminą ne ilgiau kaip 3 mėnesiams. Draudimo išmokos indėlininkams ir investuotojams išmokamos litais arba atitinkamos Europos valstybės nacionaline valiuta, kai indėliai laikomi ir (ar) įsipareigojimai investuotojams prisiimti banko ar įmonės filiale, įsteigtame Europos valstybėje. Vadovaujantis to paties straipsnio 2 dalimi indėlininko ar investuotojo teisė gauti draudimo išmoką galioja 5 metus nuo draudžiamojo įvykio dienos. IĮIDĮ 3 dalyje įtvirtinta, kad draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė, remdamasi draudėjo draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas.

Pagal IĮIDĮ 11 straipsnio 1 dalį tais atvejais, kai draudimo įmonė išmoka draudimo išmokas draudėjo indėlininkams ar investuotojams, draudėjas draudimo įmonės nurodymu privalo sumažinti įsipareigojimus indėlininkams ar investuotojams draudimo įmonės nurodytomis sumomis ir atitinkamai padidinti įsipareigojimus draudimo įmonei. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad, kad indėlininkas ar investuotojas nuo tos dienos, kurią jam buvo išmokėta draudimo išmoka, netenka teisių reikalauti iš banko, kredito unijos ar įmonės draudimo išmokos dydžio pinigų sumos.

IĮIDĮ 121 straipsnio, reglamentuojančio banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo finansavimą, 2 dalis nustato, kad draudimo įmonė dalyvauja banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo finansavime vienu ar abiem šiais būdais: 1) apmokėdama pagal Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymo 71 straipsnio nuostatas steigiamo laikinojo banko akcijas; 2) pervesdama lėšas laikinajam bankui ar kitam bankui, kuris pagal Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 761 straipsnio nuostatas perima banko turtą, teises ir įsipareigojimus, tam, kad būtų padengta perduodamų įsipareigojimų vertės ir kartu perduodamo turto, teisių ir sandorių vertės skirtumo suma.

Pagal IĮIDĮ 121 straipsnio 3 dalį, tuo atveju, jeigu draudimo įmonė dalyvauja banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo finansavime, bendra draudimo įmonės mokama suma neturi viršyti sumos, kurią, įvykus draudžiamajam įvykiui, draudimo įmonė pagal šį įstatymą privalėtų išmokėti banko, kurio turtas, teisės ir įsipareigojimai perduodami, indėlininkams ir investuotojams. To paties straipsnio 4 dalis nurodo, kad draudimo įmonės dalyvavimas banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo finansavime šio straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu būdu prilyginamas draudimo išmokos banko indėlininkams ir investuotojams išmokėjimui, ir bankas, kurio turtas, teisės ir įsipareigojimai perduodami, panaudota finansavimui suma privalo padidinti įsipareigojimus draudimo įmonei.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi minėtas įstatymo nuostatas, konstatuoja, jog kad teisės aktuose nei eksplicitiškai, nei implicitiškai neįtvirtintas draudimas tikslinti indėlininkui mokėtiną draudimo išmokos sumą. Ši aplinkybė akivaizdžiai matoma iš BĮ 761 straipsnio 8 dalies ir IĮIDĮ 11 straipsnio 2 dalies sisteminio aiškinimo. Nors prievolė apskaičiuoti ir sumokėti draudimo išmoką tenka draudimo įmonei, tačiau ji šiuos veiksmus atlieka pagal draudėjo jai pateiktus duomenis, aktualius draudžiamojo įvykio dieną. Pagal minėtas teisės normas draudimo įmonei išmokėjus indėlininkams draudimo išmokas, bankas draudimo įmonės nurodymu privalo sumažinti įsipareigojimus indėlininkams draudimo įmonės nurodytomis sumomis ir atitinkamai padidinti įsipareigojimus draudimo įmonei. Indėlininkai, savo ruožtu, netenka teisės reikalauti tos įsipareigojimų dalies, kurią padengė draudimo išmoka. Taigi tais atvejais, kai draudžiamojo įvykio dieną indėlininkui išmokėtinos draudimo išmokos suma yra tikslintina, įstatymas nedraudžia, vėliau patikslinus duomenis, draudėjui perduoti juos draudimo įmonei. Indėlininko teisė į draudimo išmoką, kaip minėta, galioja penkerius metus. Bankroto bylos iškėlimas bankui šios teisių ir pareigų pusiausvyros nekeičia – bankroto bylos iškėlimas pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalį yra vienas iš draudžiamųjų įvykių, o ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalis leidžia taikyti kitų įstatymų nuostatas, reglamentuojančias įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. Pagal BĮ 85 straipsnio 4 dalį BĮ 83 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyti draudimai netaikomi įstatymų, reglamentuojančių mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų funkcionavimą, ir kitų įstatymų nustatytais atvejais, kai yra tiesiogiai nurodyta, kad bankas privalo vykdyti prievoles po bankroto bylos iškėlimo.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovės įsipareigojimas bankui draudžiamojo įvykio dieną sudarė 452, 35 Lt, kurie dėl šios priežasties buvo deponuoti AB Ūkio banke. Teismas atkreipia dėmesį, kad AB Ūkio banke deponavus ieškovų lėšas, jų teisinis kvalifikavimas nepasikeitė – šios lėšos buvo ir liko ieškovų indėlis, kuriam taikomas IĮIDĮ. Šią išvadą, be kita ko, pagrindžia ir aplinkybė, jog ginčo laikotarpiu iki pat bankroto bylos iškėlimo apeliantų naudai buvo skaičiuojamos indėlio palūkanos, kurios sudaro 2, 54 Lt. Taigi, tiek pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą indėlio sampratą, tiek pagal faktiškai byloje susiklosčiusias aplinkybes, apeliantų BAB Ūkio banke deponuota pinigų suma kvalifikuotina kaip indėlis. Šios aplinkybės neginčija ir atsakovas bei trečiasis asmuo. Nors BĮ 85 straipsnis bei IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas leidžia atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, nagrinėjamoje byloje to padaryta nebuvo. Pažymėtina, jog įstatymas nenumato prievolės, deponavus lėšas, nedelsiant įskaityti priešpriešinius banko ir jo kliento reikalavimus. Manytina, jog tokios prievolės egzistavimas neatitiktų tarp banko ir jo kliento susiklosčiusių sutartinių teisinių santykių esmės – nustačius pareigą atlikti įskaitymą, būtų paneigtas kliento paskolos mokėjimo grafikas, dėl kurio sutarė šalys, tai savaime apsunkintų kliento galimybes planuoti savo finansinę veiklą. Taigi nagrinėjamoje situacijoje faktas, kad buvo deponuotos apeliantų lėšos, tačiau neatliktas jų įskaitymas, laikytinos kliento naudai atliktais veiksmais, siekiant užtikrinti prievolės įvykdymą šalių, sudarant kredito kortelės sutartį, sulygta tvarka. Tačiau apeliantei panaikinus turėtą įsiskolinimą bankui, pastarasis turėjo prievolę informuoti draudimo įmonę apie pasikeitusias aplinkybes, siekiant sudaryti galimybę patikslinti J. D. mokėtiną draudimo išmoką. Esant tokioms aplinkybėms teismas konstatuoja, kad apeliantės J. D. savanoriškai sumokėtas įsiskolinimas pagal kredito kortelės sutartį reiškia prievolės pabaigą. Pasibaigus ieškovės prievolei bankui, nebeliko teisinio pagrindo IĮIDĮ nustatyta tvarka apdraustos ieškovų indėlio dalies deponavimui AB Ūkio banke – kadangi ši pinigų suma, kaip minėta, yra indėlis, kuriam taikomos IĮIDĮ nuostatos, todėl pagal jas suskaičiuota iš indėlio teisinių santykių kylanti draudimo išmokos suma turi būti dengiama iš indėlių draudimo lėšų.

Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių pobūdį, be to, teisingai nustatė draudžiamojo įvykio datą bei pagrįstai sprendė, jog ieškovės prievolės pasibaigimas sietinas su jos savanoriškai atliktomis įmokomis, bet ne su indėlio dalies deponavimo faktu. Nepaisant to, Kauno apygardos teismo išvada dėl ieškovų teisių ir teisėtų interesų gynimo būdo, reiškiant reikalavimą BAB Ūkio banko bankroto byloje, šioje nutartyje apeliacinės instancijos teismo padarytų išvadų kontekste yra nepagrįsta. Susiklosčius tokioms aplinkybėms bei atsižvelgiant į tai, kad ieškovai siekia turtinių savo teisių ir teisėtų interesų gynimo, pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas yra naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – iš dalies tenkintinas ieškovų reikalavimas (CPK 326 straipsnio 1 d. 2 p., 330 str.). BAB Ūkio banko bankroto administratorius UAB „Valnetas“ įpareigotinas patikslinti ieškovams priklausančią draudimo išmoką ir tokius duomenis perduoti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmokai atlikti.

Kiti dalyvaujančių byloje asmenų procesiniuose dokumentuose dėstomi prašymai ir formuluojami argumentai neturi teisinės reikšmės šioje byloje kilusio klausimo teisingam ir visapusiškam išnagrinėjimui, todėl teisėjų kolegija išsamiau dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad byloje esančiame pirmosios instancijos teismo procesiniame sprendime neteisingai nurodytas pirmosios instancijos teismo bylos numeris (vietoje numerio „Nr. B2-1879-254/2014“ nurodytas bylos numeris „Nr. B2-1840-254/2014“ (civilinė byla pagal kreditoriaus UAB „Saurida“ finansinį reikalavimą atsakovui AB Ūkio bankui)), be to, neteisingai nurodytas teisminio proceso numeris (vietoje „Nr. 2-56-3-00314-2014-1“ įrašytas numeris „Nr. 2-56-3-00310-2013-6“ (civilinės bylos Nr. B2-1786-254/2013 dėl bankroto bylos iškėlimo AB Ūkio bankui teisminio proceso numeris)). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tokio pobūdžio klausimai, atsižvelgiant į tai, jog reikalavimas byloje pareikštas nemokiam subjektui, nagrinėtini arba BAB Ūkio bankas bankroto byloje, dėl ginčo esmės priimant nutartį, arba ieškovų reikalavimų pagrindu užvedant savarankišką civilinę bylą atskiru bylos bei teisminio proceso numeriu (kadangi pagrindinis byloje nagrinėjama klausimas nėra bankroto bylos iškėlimas, suteiktinas bylos numerio šablonas „2-„) Pastaruoju atveju galimas sprendimo dėl ginčo esmės priėmimas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326, 330 ir 331 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a:

Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 19 d. sprendimą, priimtą byloje Nr. B2-1879-254/2014, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies.

Įpareigoti bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio banko (įmonės kodas: 112020136, adresas: Maironio g. 25, Kaunas) bankroto administratorių uždarąją akcinę bendrovę „Valnetas“ (įmonės kodas: 135778275, adresas: Kęstučio g. 58-3, Kaunas) perduoti patikslintus ieškovų J. D. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) ir A. D. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) indėlio pagal 2012 m. rugsėjo 24 d. terminuotojo indėlio sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ (įmonės kodas: 110069451, adresas: Algirdo g. 31, Vilnius) draudimo išmokai atlikti.

Teisėjai                                                        Danguolė Martinavičienė

                                                                      Danutė Milašienė

                                                                      Vigintas Višinskis