Civilinė byla Nr. 2A-771-186/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00108-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija: 22.3.1.; 21.4.2.7.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Virginijos Čekanauskaitės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Trakų akmuo“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-414-258/2015 pagal ieškovo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Trakų akmuo“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“, Vilniaus rajono 7-ojo notarų biuro notarei J. Š. dėl vekselio ir vykdomojo įrašo pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir RUAB) „Trakų akmuo“ (toliau – ir ieškovas, vekselio davėjas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti niekiniais ir negaliojančiais ieškovo 2010 m. birželio 17 d. pasirašytą 1 960 171,93 Lt vekselį, kurio turėtojas yra atsakovas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Swedbank lizingas“ (toliau – ir atsakovas, lizingo bendrovė, vekselio turėtojas), ir atsakovo Vilniaus rajono 7-ojo notaro biuro notarės J. Š. 2011 m. gruodžio 6 d. vykdomąjį rašą, išduotą atsakovui UAB „Swedbank lizingas“.

Ieškovas nurodė, kad ieškovas ir atsakovas UAB „Swedbank lizingas“ 2003-2007 metais sudarė 27 lizingo sutartis. Dėl ekonominės krizės pablogėjus ieškovo turtinei padėčiai ir bendrovei nepajėgiant laiku mokėti įmokų lizingo sutartyse numatytais terminais, ieškovas ir lizingo bendrovė 2009 m. spalio 23 d. sudarė Įsiskolinimo mokėjimo sutartį Nr. LT085017/ĮMS bei 2010 m. birželio 14 d. Įsiskolinimo mokėjimo sutartį Nr. LT087288/ĮMS. Įsiskolinimo sutartimis šalys susitarė dėl įsiskolinimų pagal lizingo sutartis mokėjimo grafiko bei papildomų lizingo sutarčių vykdymą užtikrinančių priemonių pateikimo atsakovui. Lizingo bendrovė pareikalavo, kad ieškovas įsipareigojimų pagal 2010 m. birželio 14 d. Įsiskolinimo mokėjimo sutartį Nr. LT087288/ĮMS vykdymą taip pat užtikrintų pasirašydamas vekselį skolos, palūkanų ir sutarties mokesčio sumai, iš viso už 1 960 171,93 Lt. Ieškovas, norėdamas išsaugoti įmonės veiklos tęstinumą, dėl susidėjusių sunkių aplinkybių ir patikintas atsakovo, kad vekselis nesukurs savarankiškos prievolės, pasirašė vekselį. Lizingo bendrovė 2011 m. kovo 15 d. pranešė, kad nuo 2011 m. kovo 15 d. vienašališkai nutraukia lizingo ir įsiskolinimo sutartis. UAB „Swedbank lizingas“ 2011 m. rugpjūčio 12 d. ieškovo restruktūrizavimo byloje pateikė pareiškimą dėl 4 780 685,24 Lt reikalavimo, tačiau reikalavimas pagal vekselį nebuvo pareikštas. 2011 m. rugsėjo 23 d. ieškovas iš UAB „Swedbank lizingas“ gavo reikalavimą apmokėti 2010 m. birželio 17 d. vekselį, vėliau – ir vykdomąjį įrašą. Ieškovas vekselį pasirašė dėl susidėjusių aplinkybių ir ekonominio spaudimo: atsakovas reikalavo pasirašyti vekselį; grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų (grasino lizingo sutarčių nutraukimu ir lizingo sutarčių dalyku buvusio turto atsiėmimu, o tai būtų lėmė ieškovo verslo žlugimą); sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis ieškovui sąlygomis (dėl atsakovo ekonominio spaudimo ir nesąžiningų atsakovo veiksmų bendrovė buvo priversta pasirašyti savarankiškais teisiniais santykiais neparemtą didelės vertės vekselį); nesant atsakovo ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas. Be to, atsakovas praleido Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme (toliau – ĮPVĮ) įtvirtiną terminą pateikti vekselį apmokėti (ĮPVĮ 36 straipsnio 1 dalis), todėl notaras negalėjo atlikti vykdomojo įrašo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 16 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad ieškovo ir atsakovo sudarytų sutarčių bendra vertė buvo 9 620 456,65 Lt, nuo sutarčių sudarymo pradžios ieškovas atsakovui buvo sumokėjęs 4 590 310,55 Lt. Teismas pažymėjo, kad byloje nebuvo paneigta, jog vekselis išduotas pagal 2010 m. birželio 14 d. Įsiskolinimo mokėjimo sutarties Nr. LT087288/ĮMS 6.1.2 punktą, kuris patvirtina, jog ši sutartis įsigalioja ieškovui pasirašius vekselį skolos, palūkanų ir sutarties mokesčio sumai. Teismas, įvertinęs šią aplinkybę, neturėjo pagrindo pripažinti, kad vekselyje nurodyta prievolė neturi jokio pagrindo, t. y. ieškovas nepaneigė, jog vekselio išrašymo datai turėjo atsakovui vekselyje nurodytos sumos įsiskolinimą. Teismo vertinimu, nepaneigus ieškovo įsiskolinimo atsakovui fakto, negalima pripažinti, kad ieškovas buvo priverstas sudaryti ginčijamą sandorį nenaudingomis sąlygomis. Teismas pažymėjo, kad iš sutarties pasirašymo (2010 m. birželio 14 d.) ir vekselio datos (2010 m. birželio 17 d.) matyti, jog ieškovas turėjo 3 dienų terminą apsispręsti pasirašyti vekselį dėl skolos ar ne. Pasirašytu vekseliu ieškovas gavo finansinės naštos palengvinimą, nes juo faktiškai buvo atidėtas skolos mokėjimas apibrėžtam laikotarpiui. Vienos sutartinių santykių šalies įsiskolinimas kitai šaliai negali būti vertinamas kaip sandoris, kuris negalėjo būti sudarytas.

Išrašius vekselį ir sukūrus naują civilinių teisių objektą pradinė prievolė sumokėti įsiskolinimą pagal Įsiskolinimo mokėjimo sutartį transformavosi į prievolę sumokėti tą patį įsiskolinimą pagal vekselį, kuris atlieka ir įsiskolinimo grąžinimo užtikrinimo funkciją. Byloje nėra įrodymų, kurie tvirtintų įsiskolinimo atsakovui apmokėjimo faktą. Teismo nuomone, sprendimas dėl vykdomojo įrašo išdavimo laikytinas susijusiu su ieškovo prašymu Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-5150-661/2011 taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, kurios draudė pateikti vekselį apmokėti. Atsakovas pateikė vekselį apmokėti iš karto po to, kai Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. rugsėjo 15 d. panaikino laikinųjų apsaugos priemonių galiojimą. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas pripažino, kad dėl ieškovo iniciatyva pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas neprarado teisės teikti vekselį apmokėti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliantas (ieškovas) RUAB „Trakų akmuo“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo ieškinį tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nagrinėjamu atveju labai sunku ar net neįmanoma gauti tiesioginių bei neabejotinai atsakovo naudoto ekonominio spaudimo faktą patvirtinančių įrodymų. Tokiu atveju esminę reikšmę įgyja netiesioginių įrodymų visapusiškas bei objektyvus vertinimas, tinkamas tikėtinumo taisyklės taikymas. Teismas ieškovo reikalavimą dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu atmetė remdamasis iš esmės vieninteliu argumentu, t. y. kad nebuvo paneigtas įsiskolinimo atsakovui faktas, tačiau tokia formali išvada yra neteisėta. Pats ieškovas neneigia įsiskolinimo atsakovui fakto, tik yra įsitikinęs, kad pasirašius vekselį ir sukūrus naują civilinių teisių objektą pradinė prievolė sumokėti įsiskolinimą pagal įsiskolinimo sutartis transformavosi į prievolę sumokėti tą patį įsiskolinimą pagal vekselį. Kita vertus, teismas neturėjo teisės apsiriboti paviršutinišku aplinkybių tyrimu ir nustatęs, kad „<...> ieškovas turėjo 3 dienų terminą apsispręsti pasirašyti vekselį dėl skolos ar ne“, daryti išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti, kad ginčijamas sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis ieškovui sąlygomis. Teismas turėjo visapusiškai ištirti visus ieškovo nurodytus faktinius duomenis bei argumentus, ypatingą dėmesį skirdamas ieškovo kaip silpnesnės šalies sunkią finansinę ir ekonominę būklę patvirtinantiems įrodymams ir kitoms reikšmingoms bylai aplinkybėms ir tik tuomet, vadovaudamasis įrodinėjimą reglamentuojančiomis proceso teisės normomis, priimti sprendimą.
2. Aplinkybė, kad buvo pratęsti lizingo sutartyse nustatyti mokėjimo terminai, nepaneigia paties vekselio nenaudingumo ieškovui fakto. Lizingo bendrovė, žinodama apie sunkią ieškovo padėtį ir galimą verslo žlugimą, reikalavo pasirašyti vekselį, kitu atveju grasino nepratęsti mokėjimo terminų ir nutraukti lizingo sutartis. Ieškovui neliko kitos išeities kaip tik pasirašyti vekselį, nes lizingo sutarčių nutraukimas ir turto atsiėmimas būtų privedęs ieškovą prie bankroto. Akivaizdu, kad ieškovas vekselį pasirašė dėl susidėjusių sunkių aplinkybių ir ekonominio spaudimo: atsakovas reikalavo pasirašyti vekselį (ieškovas siekė išsaugoti lizingo sutartis, sutiko su prievolių užtikrinimo būdais, garantuojančiais tinkamą bendrovės prievolių įvykdymą, tačiau atsakovas reikalavo pasirašyti ir vekselį, priešingu atveju grasino nepratęsti mokėjimo terminų ir nutraukti sutartis); atsakovas grasino bendrovei ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų (atsakovas nurodė, kad tuo atveju, jei ieškovas nepasirašys vekselio, jis nesutiks atidėti mokėjimo pagal lizingo sutarties, t. y. grasino sunkiais ekonominiais padariniais, kurie būtų lėmę verslo žlugimą); sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis ieškovui sąlygomis, nes dėl atsakovo ekonominio spaudimo ir nesąžiningų atsakovo veiksmų bendrovė buvo priversta pasirašyti savarankiškais teisiniais santykiais neparemtą didelės vertės vekselį; nesant atsakovo ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas.
3. Ieškovas atsakovo raštą, kuriuo buvo reikalaujama apmokėti vekselį, gavo 2011 m. rugsėjo 23 d., tačiau vekselis, kaip tą numato ĮPVĮ, pateiktas nebuvo.
4. Net ir darant prielaidą, kad vekselis yra galiojantis, atsakovas neturi teisės reikalauti jį apmokėti dėl pažeisto ĮPVĮ 36 straipsnyje įtvirtinto vienerių metų termino.
5. Atsakovas kreipėsi į notarą su prašymu išieškoti pinigus iš ieškovo pagal vekselį jau praleidęs ĮPVĮ 36 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, todėl notaras pagal ĮPVĮ 72 straipsnio 2 dalį neturėjo teisinio pagrindo atlikti vykdomąjį įrašą.
6. Įsiskolinimų sutartys, dėl kurių atsakovas pareiškė finansinius reikalavimus ieškovo restruktūrizavimo byloje, liko galioti, todėl atsakovas, reikalaudamas vykdyti prievolę pagal vekselį, nesąžiningais veiksmais siekia dvigubos naudos.

Atsakovas UAB „Swedbank lizingas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Vekselio bei jo sukeliamų pasekmių negalima vertinti atskirai nuo Įsiskolinimo mokėjimo sutarties ir tą pačią dieną sudarytų lizingo sutarčių pakeitimo. Teismui pateikti įrodymai patvirtina, kad vekselio pasirašymas buvo naudingas ieškovui, nes leido gauti ne tik ilgesnį skolos atsakovui padengimo terminą, bet ir suteikė galimybę skolą dengti dalimis, be to, ieškovo naudai buvo pakeistos ir lizingo sutarčių nuostatos ir nustatyti ieškovui palankesni įmokų mokėjimo terminai.
2. Vekselis nebuvo pasirašytas atsakovo reikalavimu, jis buvo pasirašytas dėl to, kad ieškovas išreiškė iniciatyvą pakeisti galiojančių sutarčių sąlygas.
3. Priminimas, kad tuo atveju, jeigu nebus vykdomos prievolės, nukentėjusioji šalis pasinaudos pažeistų teisių gynybos būdais, negali būti laikomas grasinimu.
4. Teismas pagrįstai įvertino priežastis, nulėmusias tai, kad vekselis buvo pateiktas apmokėti praleidus vienerių metų terminą, t. y. kad vekselis nebuvo pateiktas apmokėti per vienerių metų terminą dėl galiojusių laikinųjų apsaugos priemonių, draudusių tą padaryti. Tik po to, kai atsakovo atskirasis skundas buvo patenkintas ir laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos, UAB „Swedbank lizingas“ nedelsdamas pateikė vekselį apmokėti. Be to, laikinosios apsaugos priemonės, kurios draudė pateikti vekselį apmokėti, buvo taikytos ieškovo iniciatyva.
5. Vekselis buvo pasirašytas 2010 m. birželio 17 d., todėl nesant laikinųjų apsaugos priemonių, draudusių jį pateikti apmokėti, vekselis galėjo būti pateiktas apmokėti iki 2011 m. birželio 17 d. Atitinkamai dėl vykdomojo įrašo išdavimo į notarą buvo galima kreiptis iki 2012 m. birželio 17 d. Ginčijamas vykdomasis įrašas išduotas 2011 m. gruodžio 6 d., t. y. nepraleidus ĮPVĮ nustatyto termino.

Atsakovė Vilniaus rajono 7-ojo notaro biuro notarė J. Š. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apelianto skundą atmesti.

Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Išduodant vykdomąjį įrašą pagal vekselį Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 1 d. nutartis, uždraudusi vekselį pateikti apmokėti, buvo įvertinta kaip force majeure (ĮPVĮ 56 straipsnis), dėl kurios atsakovas ne dėl savo kaltės ar aplaidumo negalėjo laiku pateikti vekselį apmokėti.
2. Pateikdamas prašymą vykdomajam įrašui gauti vekselio turėtojas nurodė, kad vekselio apmokėjimo dieną, t. y. 2011 m. rugsėjo 28 d., vekselio mokėjimo vietoje vekselis nebuvo apmokėtas, patvirtino, jog skolininkas ir laiduotojas yra informuoti apie tai, kad vekselis yra neapmokėtas, skolininkui yra pranešta, jog dėl minėto vekselio neapmokėjimo bus kreipiamasi į notarą dėl vykdomojo įrašo pagal vekselį bei pateikė tai patvirtinančius duomenis. Vekselio mokėtojui ir laiduotojui buvo tinkamai pranešta, kad vekselis neapmokėtas. Nei ĮPVĮ 81 straipsnyje, nei vykdomųjų įrašų atlikimo tvarkoje nereikalaujama, kad notarui būtų pateikti įrodymai, jog vekselis buvo pateiktas apmokėti.
3. Tuo atveju, kai vekselio išrašymas neatitinka vidinės vekselio mokėtojo valios, sąžiningas, protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo turėtų iš karto ginčyti vekselį, nelaukdamas, kada šis bus pateiktas vykdyti. Ginčo vekselis buvo išduotas 2010 m. birželio 17 d., ieškinys dėl vekselio negaliojimo pateiktas tik 2012 m. sausio 13 d. Dėl šios priežasties ieškovo reikalavimai dėl vekselio negaliojimo vertintini kritiškai, nebent būtų įrodyta, kad vekselio turėtojas buvo nesąžiningas įgijėjas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgiant į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą patikrina neperžengdamas RUAB „Trakų akmuo“ apeliacinio skundo ribų.

Nagrinėjamoje byloje kilo ieškovo (vekselio davėjo) ir atsakovo (vekselio turėtojo) ginčas dėl paprastojo neprotestuotino vekselio pripažinimo negaliojančiu teisinių pagrindų. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ĮPVĮ, įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, nepagrįstai nepripažino, jog vekselis buvo išduotas dėl ekonominio spaudimo ir susidėjusių sunkių aplinkybių. Šiuos ieškovo apeliaciniame skunde keliamus klausimus teisėjų kolegija aptars toliau šioje nutartyje.

Dėl vekselio, kaip dėl ekonominio spaudimo ir susidėjusių sunkių aplinkybių, ginčijimo

Ieškovas ir atsakovas (lizingo bendrovė) 2003–2007 metais sudarė 27 lizingo sutartis, pagal kurias atsakovas įsipareigojo įsigyti nuosavybės teise tam tikrą sutartyse nurodytą turtą bei perduoti jį ieškovui valdyti ir naudoti verslo tikslais. Ieškovas neneigia, kad 2009 m. pabaigoje – 2010 metais susidūrė su finansiniais sunkumais, nepajėgė tinkamai vykdyti pagal lizingo sutartis prisiimtų įsipareigojimų, todėl šalys 2009 m. spalio 23 d. ir 2010 m. birželio 14 d. pasirašė Įsiskolinimo mokėjimo sutartis, pagal kurias susitarė dėl įsiskolinimų pagal lizingo sutartis mokėjimo grafiko ir papildomų lizingo sutarčių vykdymą užtikrinančių priemonių atsakovui. Iš priedo, pasirašyto 2010 m. birželio 14 d. prie lizingo sutarčių, matyti, kad 2010 m. birželio 14 d. šalių susitarimu buvo koreguojami įmokų grafikai. Šio susitarimo įsigaliojimas buvo susietas su tam tikromis sąlygomis, t. y. naujas įmokų lizingo bendrovei mokėjimo grafikas turėjo įsigalioti po to kai: lizingo bendrovė ir UAB „Fortra“ pasirašys priedus dėl atpirkimo sutarčių Nr. LT036236/AT, LT039273/AT pakeitimo; lizingo bendrovė ir ieškovas pasirašys 2010 m. birželio 14 d. susitarimą dėl papildomų kliento įsipareigojimų, Įsiskolinimo mokėjimo sutartį Nr. LT087288/IMS, lizingo bendrovė ir B. Z. pasirašys laidavimo sutartį dėl ieškovo įsipareigojimų pagal Įsiskolinimo mokėjimo sutartį Nr. LT087288/IMS užtikrinimo; ieškovas pasirašys vekselį 1 960 171,93 Lt sumai (I t., b. l. 100). Iš 2010 m. birželio 14 d. Įsiskolinimo mokėjimo sutarties Nr. LT087288/ĮMS matyti, kad sutartimi susitarta dėl susidariusio debitorinio įsiskolinimo pagal lizingo sutartis lizingo bendrovei ir delspinigių, kurių mokėjimo terminas suėjo 2010 m. vasario 26 d., 2010 m. kovo 24 d., 2010 m. balandžio 28 d., 2010 m. gegužės 27 d., 2010 m. birželio 29 d. Sutarties 6 dalies, reglamentuojančios sutarties įsigaliojimą, 6.1.2 punkte sutarties įsigaliojimas, be kita ko, buvo susietas su ieškovo vekselio dėl skolos, palūkanų ir sutarties mokesčio išdavimo momentu. 2010 m. birželio 17 d. ieškovas išdavė paprastąjį neprotestuotiną vekselį 1 960 171,93 Lt sumai, pagal kurį iki atskiro UAB „Swedbank lizingas“ pareikalavimo įsipareigojo atsakyti UAB „Swedbank lizingas“.

Ginčijamas vekselis išrašytas galiojant lizingo sutartims. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo ir lizingo bendrovės sudarytų sutarčių sąlygas, sprendžia, kad tarp vekselio, lizingo ir 2010 m. birželio 14 d. Įsiskolinimo mokėjimo sutarčių egzistuoja ryšys, šalių susitarimai, įforminti priede prie lizingo sutarties, 2010 m. birželio 14 d. Įsiskolinimo mokėjimo sutartyje, t. y. dėl skolos ir įmokų mokėjimo bei vekselio išdavimo yra vientiso derybų proceso rezultatas ir šiuos susitarimus bei vekselį lydi vieninga šalių valia. Vekseliu šalys susitarė įsipareigojimų pagal 2010 m. birželio 14 d. Įsiskolinimo mokėjimo sutartį vykdymą užtikrinti vekseliu. Vekselio išdavimas taip pat buvo sąlyga tam, kad būtų pakeistos lizingo sutarčių sąlygos, susijusios su nustatytais įmokų grafikais. Apeliantas neneigia, kad jis siekė išsaugoti lizingo sutartis, susitarti su lizingo bendrove dėl mokėjimo terminų pratęsimo, o pasirašius vekselį kaip tik ir įsigaliojo susitarimai, kuriais buvo išdėstytas susidariusios skolos mokėjimas dalimis, pakeistas įmokų pagal lizingo sutartis mokėjimo grafikas. Toks abipusis šalių susitarimas, papildomai užtikrinant prievolių įvykdymą lizingo bendrovei, negali būti vertinamas kaip ekonominis spaudimas. Apeliantas neginčija, kad tuo metu neturėjo finansinių galimybių tinkamai vykdyti prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, o įsiskolinimo ir įmokų pagal lizingo sutartis mokėjimo grafikas buvo nustatytas jo naudai. Vekselio išrašymas suteikė apeliantui galimybę nukelti prievolių įvykdymą vėlesniam laikui, taip išvengiant lizingo sutarčių nutraukimo ir veiklos sutrikimų, todėl buvo ieškovui naudingas. Kaip jau minėta, pats ieškovas neginčija, kad dėl susidariusios sunkios finansinės padėties negalėjo mokėti lizingo įmokų, susidaręs įsiskolinimas ir negalėjimas mokėti einamųjų įmokų galėjo lemti lizingo sutarčių nutraukimą, o jis jas siekė išsaugoti, todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad atsakovas turėjo pagrindą reikalauti papildomų garantijų, jog įsiskolinimas pagal lizingo sutartis bus padengtas, lizingo įmokos bus mokamos laiku, nepripažįsta, kad atsakovo veiksmai reikalaujant papildomų garantijų, yra ekonominis spaudimas. Byloje nenustatyta, kad lizingo bendrovės pasiūlymas suteikti papildomų garantijų tam, kad būtų nustatytas įsiskolinimo mokėjimas dalimis ir naujas įmokų pagal lizingo sutartis mokėjimo grafikas, buvo daromas įstatymo draudžiamais veiksmais. Apskritai vekselio kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės naudojimas civilinėje apyvartoje sudaro kreditoriui galimybę paprasčiau, operatyviau ir ekonomiškiau gauti prievolės, kurios įvykdymas užtikrintas vekseliu, įvykdymą ir negali būti vertinamas kaip ekonominis spaudimas.

Priešingai nei nurodo apeliantas, tai, kad buvo išduotas vekselis, kuris, kaip jau minėta, buvo išrašytas galiojant lizingo sutartimis ir kuris buvo viena iš Įsiskolinimo mokėjimo sutarties, taip pat priede prie lizingo sutarčių nustatyto susitarimo įsigaliojimo sąlygų, nereiškia, kad ieškovas prisiėmė dvigubai didesnius skolinius įsipareigojimus nei realiai buvo skolingas. Kreditorius pagal vekselį neturi teisės išsiieškoti tos pačios sumos dvigubai, t. y. pagal pirminį sandorį, ir pagal vekselį, atlikusį to sandorio užtikrinimo funkciją (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014 ir kt.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu vekselio turėtojas piktnaudžiauja vekselio teisiniais ypatumais (prievolės abstraktumu) ir taip pažeidžia vekselio davėjo teises, šis turi teisę pažeistas teises ginti įstatymo nustatyta tvarka (ginčyti kreditoriaus reikalavimą teisme, reikšti ieškinį dėl kreditoriaus nepagrįsto praturtėjimo, kt.) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2013 ir kt.).

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad, priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo reikalavimų pagrįstumo, išvadą dėl ginčo vekselio nepripažinimo negaliojančiu dėl ekonominio spaudimo ar susidėjusių sunkių aplinkybių padarė nustatęs ir ištyręs šalių ginčui teisingai išspręsti reikšmingus bylos faktus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių.

Dėl ĮPVĮ nuostatų, reglamentuojančių vekselio pateikimą apmokėti, laikymosi

Apeliantas teigia, kad lizingo bendrovė nepateikė vekselio apmokėti, be to, praleido imperatyvų ĮPVĮ nustatytą terminą vekseliui pateikti apmokėti. Vekselio nepateikimą apeliantas sieja su tuo, kad ieškovas atsakovo raštą, kuriame lizingo bendrovė reikalavo apmokėti vekselį, gavo 2011 m. rugsėjo 23 d., tačiau pats vekselis su raštu nebuvo jam pateiktas.

Ieškovo atsakovui išduotame paprastajame neprotestuotiname vekselyje nurodyta, kad jis apmokėtinas „pareikalavus“, t. y. vekselio apmokėjimo terminas nenustatytas. Tokiu atveju taikytina ĮPVĮ 4 straipsnio 2 dalies nuostata, kad vekselis, kuriame mokėjimo terminas nenurodytas, laikomas mokėtinu jį pateikus. ĮPVĮ 36 straipsnyje 1 dalyje įtvirtinta, kad vekselis, mokėtinas jį pateikus, turi būti apmokėtas vekselį pateikus mokėtojui. Toks vekselis turi būti pateiktas apmokėti per vienerius metus nuo jo išrašymo dienos. Šis terminas vekselio davėjo gali būti sutrumpintas arba pratęstas. Vekselio turėtojas, prieš įgyvendindamas savo teisę pradėti priverstinį vykdymo procesą pagal jam išduotą vekselį, t. y. prieš kreipdamasis į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo, turi atlikti du savarankiškus veiksmus: pateikti vekselį apmokėti (šiuo atveju – ĮPVĮ 36 straipsnio 1 dalis) ir pranešti apie jo neapmokėjimą (ĮPVĮ 47 straipsnis). Tokių privalomų įstatyme nustatytų procedūrų atlikimo tikslas – apsaugoti vekselio davėjo ir kitų pagal vekselį įsipareigojusių asmenų interesus, užtikrinant, kad jie bus informuoti apie vekselio pateikimą apmokėti ir, tuo atveju, jeigu jis neapmokėtas, – apie jo neapmokėjimą, taip apribojant galimybę, jog vekselio turėtojui pagal tą patį vekselį bus sumokėta daugiau nei vieną kartą, taip pat sudarant prielaidas įvykdyti pagal vekselį atsiradusią prievolę iki priverstinio vykdymo pradžios ir išvengti papildomų išlaidų.

Nagrinėjamu atveju ieškovo išrašytuose vekseliuose nurodyta mokėjimo vieta – Vilnius, bankas AB „Swedbank“, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi darytina išvada, kad, atsakovui pareikalavus apmokėti vekselį, jis turėjo būti ieškovui pateiktas ir apmokėtas Vilniuje. Ieškovui buvo išsiųstas 2011 m. rugsėjo 21 d. pranešimas, kuriame nurodyta iki 2011 m. rugsėjo 28 d. sumokėti 1 722 938,73 Lt paprastąjį neprotestuotiną vekselį į UAB „Swedbank lizingas“ banko sąskaitą AB „Swedbank“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), mokėjimo vieta – Vilnius (I t., b. l. 68). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovo buvo pareikalauta apmokėti vekselį, taip pat į tai, jog vekselyje nurodyta jo apmokėjimo vieta – Vilnius, lizingo bendrovės sąskaitos numeris banke AB „Swedbank“, sprendžia, jog ieškovui vekselis buvo pateiktas apmokėti. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas buvo atvykęs pas vekselio turėtoją, reikalavo pateikti jam vekselį apmokėti ir šis jam nebuvo pateiktas. Dėl to darytina išvada, kad vekselio turėtojas tinkamai įvykdė ĮPVĮ 36 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą. Atsakovas ieškovui 2011 m. rugsėjo 29 d. išsiuntė pranešimą, kuriame nurodė, kad 2011 m. rugsėjo 28 d. vekselis, kurio suma 1 960 171,93 Lt, nebuvo apmokėtas, todėl UAB „Swedbank lizingas“ kreipsis į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo (I t., b. l. 73).

ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vekselio, kuris mokėtinas nustatytą dieną arba per tam tikrą laiko po jo išrašymo ar pateikimo, turėtojas vekselį apmokėti privalo pateikti paskutinę mokėjimo termino dieną arba per dvi po jos einančias darbo dienas. Šių reikalavimų neįvykdžius atsiranda ĮPVĮ 55 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinti padariniai – pasibaigus nustatytiems terminams pateikti neprotestuotiną vekselį apmokėti, vekselio turėtojas netenka teisės pareikšti reikalavimų jo davėjui, indosantams ir kitiems įsipareigojusiems asmenims. Aiškindamas ir taikydamas pirmiau nurodytas ĮPVĮ normas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad vekselio turėtojo teisė „pareikšti reikalavimus“ reiškia kreipimąsi į notarą dėl reikalavimo apmokėti vekselį patenkinimo ne ginčo tvarka, notarui išduodant vykdomąjį įrašą (ĮPVĮ 55 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 72 straipsnio 2 dalis, 81 straipsnis). Taigi įstatyme nustatytų terminų pateikti vekselį apmokėti laikymasis yra būtina sąlyga vekselio turėtojui įgyti teisę reikalauti vekselį apmokėti ne ginčo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2010; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2011).

Vekselis buvo išrašytas 2010 m. birželio 17 d., todėl vekselio turėtojas turėjo vekselį pateikti apmokėti iki 2011 m. birželio 17 d. Kaip jau minėta, vekselį vekselio turėtojas pateikė apmokėti 2011 m. rugsėjo 21 d., t. y. praėjus daugiau nei vieneriems metams po jo išrašymo dienos. Tačiau šiuo atveju pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 1 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-5010-661/2011 pagal ieškovo UAB „Trakų akmuo“ ieškinį atsakovui UAB „Swedbank lizingas“ dėl lizingo sutarčių, įsiskolinimo mokėjimo sutarčių nutraukimo pripažinimo negaliojančiais, uždraudė atsakovui pateikti ieškovui apmokėti ieškovo pasirašytą vekselį, nurodytą 2010 m. birželio 14 d. Įsiskolinimo mokėjimo sutartyje Nr. LT087288/ĮMS, nutartį nurodė vykdyti skubiai. Šį draudimą, tenkindamas UAB „Swedbank lizingas“ atskirojo skundo dalį, Lietuvos apeliacinis teismas panaikino 2011 m. rugsėjo 15 d. (I t., b. l. 82-88). Tai reiškia, kad nuo laikinųjų apsaugos priemonių įsigaliojimo iki jų panaikinimo 2011 m. rugsėjo 15 d. UAB „Swedbank lizingas“ pateikti apmokėti vekselį negalėjo dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. ĮPVĮ 56 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu dėl nenugalimos jėgos nustatytu laiku nebuvo galima pateikti vekselio arba įforminti protesto, tam skirtas laikas pratęsiamas. Nenugalimos jėgos aplinkybėmis nelaikomos asmeninės aplinkybės, kliudančios vien tik vekselio turėtojui arba tam asmeniui, kuriam vekselio turėtojas yra pavedęs pateikti vekselį arba įforminti protestą (ĮPVĮ 56 straipsnio 6 dalis). Teisėjų kolegija šiuo atveju sutinka su notaro atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytomis aplinkybėmis, kad situacija, kai ieškovo prašymu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, dėl kurių vekselio turėtojas neteko galimybės pateikti vekselį apmokėti, galėjo būti įvertinta kaip nenugalimos jėgos aplinkybė, dėl kurios vekselio turėtojas ne dėl savo kaltės ar aplaidumo negalėjo laiku pateikti vekselį apmokėti. Akivaizdu, kad esant pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms aiškiai uždraudusiomis vekselio turėtojui pateikti vekselį apmokėti, pastarasis neturėjo objektyvios galimybės patenkinti savo reikalavimą ne ginčo tvarka. Vekselio turėtojas ėmėsi priemonių, kad nepagrįstai jam uždėtas draudimas būtų kuo greičiau panaikintas, o jį panaikinus, nedelsiant pateikė vekselį apmokėti. Sprendžiant, kad notaras pagrįstai laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymą, uždraudusį pateikti vekselį apmokėti, įvertino kaip nenugalimos jėgos aplinkybę, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto skundo argumentu, kad vekselis buvo pateiktas apmokėti praleidus ĮPVĮ 36 straipsnyje 1 dalyje įtvirtiną terminą, atitinkamai kad notaras nepagrįstai išdavė vykdomąjį įrašą.

Esant pirmiau šioje byloje nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nėra pagrindo keisti ar panaikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliekamas nepakeistas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                 Artūras Driukas

                                                                                                                Virginija Čekanauskaitė

Egidijus Žironas