Civilinės bylos Nr. e2-93-854/2025

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00221-2023-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.6.1

                        3.4.4.5.4

(S)

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2025 m. sausio 23 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Čėsnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal likviduojamos dėl bankroto mažosios bendrijos „Labus” nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Verslo nota” atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. lapkričio 22 d. nutarties, kuria patenkintas kreditoriaus S. V. skundas dėl 2024 m. spalio 16 d. likviduojamos dėl bankroto mažosios bendrijos „Labus“ kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto 3-iuoju darbotvarkės klausimu, panaikinimo.

 

Teismas

 

n u s t a t ė :

 

I.                      Ginčo esmė

 

1.       Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. spalio 20 d. nutartimi mažajai bendrijai (toliau – MB) „Labus“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Verslo nota“. Nutartis įsiteisėjo 2023 m. spalio 31 d.

2.       Teismo 2023 m. lapkričio 11 d. nutartimi patvirtinta pradinė 580,80 Eur bankroto administravimo išlaidų sąmata; 2024 m. sausio 9 d. nutartimi patvirtintas, o 2024 m. sausio 30 d., 2024 m. vasario 22 d., 2024 m. spalio 31 d. nutartimis patikslintas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas. Teismo 2024 m. kovo 6 d. nutartimi bankrutuojanti MB „Labus“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto; nutartis įsiteisėjo 2024 m. kovo 15 d.

3.       Teisme 2024 m. spalio 30 d. gautas kreditoriaus S. V. (toliau – ir pareiškėjas) skundas dėl 2024 m. spalio 16 d. likviduojamos dėl bankroto MB (toliau – LMB) „Labus“ kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto 3-iuoju darbotvarkės klausimu, panaikinimo ir šio klausimo perdavimo kreditorių susirinkimui spręsti iš naujo.

4.       Pareiškėjas nurodė, kad 2024 m. spalio 16 d. LMB „Labus“ kreditorių susirinkimas 3-iuoju darbotvarkės klausimu nutarė: „Atsižvelgiant į tai, kad 2024 m. rugpjūčio 7 d. antrosios S. V. įkeisto nekilnojamojo turto (nebaigto statyti poilsio pastato, baigtumas 70 proc., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini)) varžytynės Nr. (duomenys neskelbtini) paskelbtos neįvykusiomis, įkaito turėtojas kreipėsi į nemokumo administratorę su pasiūlymu perimti varžytynėse neparduotą įkeistą turtą už 152 847 Eur (neįvykusių varžytynių Nr. (duomenys neskelbtini)) ir nemokumo administratorė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 98 straipsnio nuostatomis, parengė atsiskaitymo perdavus įkeistą nekilnojamąjį turtą paskaičiavimą, pritarti nemokumo administratorės parengtam atsiskaitymo perdavus įkeistą nekilnojamąjį turtą paskaičiavimui ir patvirtinti, kad išlaidos, atskaitomos iš perduodamo įkeisto nekilnojamojo turto vertės, kurias įkaito turėtojas S. V. iki įkeisto turto perdavimo turi pervesti į LMB „Labus“ kreditorių sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“, sudaro 20 636,72 Eur (dėl perimamo įkeisto nekilnojamojo turto turėtos bankroto proceso administravimo išlaidos – 10 761,50 Eur, bankroto proceso administravimo išlaidų, likusių atskaičius dėl įkeisto turto turėtas bankroto administravimo išlaidas, dalis – 9 875,22 Eur)“.

5.       Už nurodytą sprendimą balsavo vienintelė kreditorė – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI), turinti 51,03 proc. visų balsų (166 261,26 Eur), o kiti kreditorių susirinkime dalyvavę kreditoriai (S. V. bei K. V.) nepritarė nemokumo administratorės pateiktam kreditorių susirinkimo nutarimo projektui.

6.       Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad nemokumo administratorė pateikė informaciją, jog dėl perimamo įkeisto nekilnojamojo turto turėtos bankroto proceso administravimo išlaidos sudaro 10 761,50 Eur, iš jų – įkeisto nekilnojamojo turto atstatytas ir mokėtinas pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM) su delspinigiais – 10 433,19 Eur. Tačiau, pasak pareiškėjo, atstatytas ir mokėtinas PVM su delspinigiais nėra laikomas bankroto proceso administravimo išlaidomis JANĮ 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 73 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme ir dėl to negali būti įtraukiamas į atskaitomas sumas pagal JANĮ 98 straipsnį. Iškėlus nemokumo bylą, būtent juridinis asmuo, o ne jo kreditoriai, privalo mokėti einamuosius mokėjimus, kurie nėra laikomi bankroto proceso administravimo išlaidomis. Pareiškėjo vertinimu, atstatyto ir mokėtino PVM su delspinigiais suma turėtų būti padidintas VMI finansinis reikalavimas.

7.       Be to, 2024 m. vasario 29 d. kreditorių susirinkimo patvirtintoje LMB „Labus“ bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatoje mokėtinas PVM neatsispindi. Šiuo atveju nėra aišku, kokia bankroto proceso administravimo išlaidų, tiesiogiai susijusių su turto perdavimu, suma buvo realiai patirta, nemokumo administratorė nepateikė tokių duomenų. Todėl į atskaitytinas sumas įtraukus PVM su delspinigiais (kuris net nėra sumokėtas), akivaizdžiai piktnaudžiaujama kreditoriaus sąskaita.

 

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė 

 

8.       Klaipėdos apygardos teismas 2024 m. lapkričio 22 d. nutartimi pareiškėjo S. V. skundą patenkino – panaikino 2024 m. spalio 16 d. LMB „Labus“ kreditorių susirinkimo nutarimą, priimtą 3-iuoju darbotvarkės klausimu, ir grąžino šį klausimą kreditorių susirinkimui spręsti iš naujo; priteisė iš LMB ,,Labus“ bankroto administravimui skirtų lėšų pareiškėjui 600 Eur bylinėjimosi išlaidas.

9.       Teismas procedūrinių pažeidimų, susijusių su skundžiamo kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimu, nenustatė (JANĮ 55 straipsnis).

10.       Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl 10 433,19 Eur atstatyto ir mokėtino PVM su delspinigiais, kuris įtrauktas į 10 761,50 Eur dėl perimamo įkeisto nekilnojamojo turto turėtas bankroto proceso administravimo išlaidas.

11.       Teismas sutiko su nemokumo administratore, kad, remiantis JANĮ 28 straipsnio 3 dalimi, iškėlus nemokumo bylą juridinis asmuo privalo mokėti visus einamuosius mokėjimus, tarp jų ir PVM. Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 69 straipsnio 1 dalį apmokestinamąjį asmenį išregistruojant iš PVM mokėtojų arba PVM mokėtojui pasibaigiant dėl likvidavimo yra patikslinama PVM atskaita ir į biudžetą grąžinamas į PVM atskaitą įtrauktas prekių ir (arba) paslaugų, įskaitant ilgalaikį turtą, kurios nebebus panaudotos šios įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje nurodytai veiklai, pirkimo (arba) importo PVM. Nepriklausomai nuo to, ar mokėtinas PVM turtui apskaičiuotas PVMĮ 69 straipsnio pagrindu (grąžintas ar atstatytas) patikslinus turto PVM atskaitą dėl išregistravimo iš PVM mokėtojų ar likvidavimo, ar ši prievolė atsirado minėtą turtą pardavus ar perdavus (PVMĮ 14 straipsnis), jis išimtinai susijęs su konkrečiu turtu (šiuo atveju – su įkeistu nebaigtu statyti poilsio pastatu).

12.       Teismas pažymėjo, kad pagrindas ir pareiga teisingai apskaičiuoti ir sumokėti mokesčius kyla iš įstatymo ir jame numatytos tvarkos bei terminų. O JANĮ 98 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytų pardavus ar perdavus įkeistą turtą atskaitomų išlaidų sumą (t. y. dėl įkeisto turto turėtas bankroto proceso administravimo išlaidas ir bankroto proceso administravimo išlaidų, likusių atskaičius šios dalies 1 punkte nurodytas išlaidas, dalį) nustato kreditorių susirinkimas. Todėl, teismo vertinimu, mokėtinas PVM negali patekti į dėl įkeisto turto turėtas bankroto proceso administravimo išlaidas taip, kaip jos suprantamos pagal JANĮ 98 ir 73 straipsnius, nes nei mokėtinų privalomų mokesčių dydžio nustatymas, nei jų mokėjimo tvarka nepriklauso kreditorių susirinkimo kompetencijai, šie klausimai yra reguliuojami imperatyviomis teisės normomis. Teismas pabrėžė, kad kreditorių susirinkimas negali nuspręsti nei dėl tokių mokesčių dydžio, nei dėl jų (ne)mokėjimo. 

13.       Teismas vertino, kad nemokumo administratorės pozicija dėl apskaičiuoto mokėtino PVM nėra nuosekli. Nurodė, kad iš pateiktų 2024 m. spalio 1 d. atsiskaitymų pardavus (perdavus) įkeistą turtą paskaičiavimų ir atsiliepimo į skundą matyti, jog nemokumo administratorė atstatytą ir mokėtiną 10 433,19 Eur PVM su delspinigiais priskiria JANĮ 98 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytoms dėl įkeisto turto turėtoms bankroto proceso administravimo išlaidoms, o 3 117,14 Eur įkeisto kilnojamojo turto (automobilio) atstatytą ir mokėtiną PVM apskaičiavime priskyrė JANĮ 98 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytoms bankroto proceso administravimo išlaidoms, likusioms atskaičius šios dalies 1 punkte nurodytas išlaidas. Teismas pažymėjo, kad parduoto įkeisto kilnojamojo turto (automobilio) atstatyto ir mokėtino 3 117,14 Eur PVM su delspinigiais nemokumo administratorė iš automobilio pardavimo gautos 7 994 Eur sumos neišskaičiavo, iš jos išskaičiavo tik 520 Eur JANĮ 98 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų  išlaidų, o būtent – įkeistos transporto priemonės varžytynių paskelbimo išlaidas (138,85 Eur) ir įkeistos transporto priemonės saugojimo išlaidas (381,15 Eur). O įkaito turėtojui, perimančiam įkeistą nekilnojamąjį turtą, nurodyta sumokėti ne tik 245 Eur įkeisto nekilnojamojo turto vertinimo ir 83,31 Eur varžytynių paskelbimo išlaidas, bet ir visą 10 433,19 Eur atstatytą ir mokėtiną PVM su delspinigiais, apskaičiuotą nuo įkeisto nekilnojamojo turto. Teismo vertinimu, tokia situacija ir išimtinai vienos kreditorės – VMI – šiuo klausimu priimtas sprendimas pažeidžia kreditorių lygiateisiškumo principą.

14.       Be to, teismas pažymėjo, kad nemokumo administratorė neinicijavo kreditorių susirinkimo patvirtintos 4 141 Eur bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos visam bankroto procesui pakeitimo, tačiau pateikusi kreditorių susirinkimui ginčijamo nutarimo projektą iš esmės ją pakeitė (padidino) iki 22 682,12 Eur (iš jų 4 200 Eur teismo nustatytas bazinis nemokumo administratorės atlygis). Nemokumo administratorė nepateikė duomenų, kad dėl bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos pakeitimo (padidinimo) būtų pasisakę kreditoriai.

15.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2024 m. vasario 29 d. pirmojo kreditorių susirinkimo 2-uoju klausimu nutarta teisinių paslaugų išlaidas tvirtinti bankroto proceso eigoje esant poreikiui ir pagrįstam prašymui. O byloje nėra duomenų, kad šios išlaidos kreditorių būtų patvirtintos, nors nemokumo administratorė įtraukė 2 178 Eur bylinėjimosi išlaidas į jos nurodytas 22 682,12 Eur bankroto proceso administravimo išlaidas. Taigi kreditoriai JANĮ nustatyta tvarka nepatvirtino padidintų bankroto administravimo išlaidų, todėl nėra teisinio pagrindo jas šiuo metu paskirstyti.

16.       Teismo vertinimu, nemokumo administratorės pateiktas ginčijamo nutarimo projektas sukūrė situaciją, kai vieno kreditoriaus – VMI – balsais (51,03 proc.) iš esmės buvo patvirtinta bankroto proceso administravimo išlaidų suma, beveik keturis su puse kartų (neįskaičiavus teismo nustatyto bazinio atlygio nemokumo administratorei) viršijanti pirmojo kreditorių susirinkimo metu patvirtintą viso bankroto proceso administravimo sąmatą. Be to, negali būti tvirtinamas nemokumo administratorės siūlymas, kuriuo prašoma nustatyti įkeistam turtui priskirtinų administravimo išlaidų sumą, ne didesnę kaip 15 proc. nuo įkeisto turto vertės, kadangi tiek kreditorių susirinkimui, tiek teismui nebuvo pateikta duomenų, kad būtent tokio dydžio išlaidos buvo patirtos dėl įkeisto turto administravimo.

17.       Teismas konstatavo, kad LMB „Labus“ kreditorių susirinkimo nutarimas, priimtas 3-uoju darbotvarkės klausimu, prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams bei pažeidžia kreditorių interesus, todėl jį panaikino, nurodydamas, jog nemokumo administratorė turėtų organizuoti naują kreditorių susirinkimą, kuriam teiktinas projektas dėl įkeistam nekilnojamajam turtui tenkančių administravimo išlaidų apskaičiavimo, taip pat ir dėl bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo.

18.       Teismas, patenkinęs pareiškėjo skundą, jam iš LMB „Labus“ administravimui skirtų lėšų priteisė 600 Eur bylinėjimosi išlaidas.

 

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

19.       LMB „Labus“ nemokumo administratorė UAB „Verslo nota“ (toliau – ir apeliantė) atskirajame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. lapkričio 22 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo skundą dėl 2024 m. spalio 16 d. LMB „Labus“ kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto 3-iuoju darbotvarkės klausimu, panaikinimo, atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1.                      Pirmosios instancijos teismas neįsigilino į bylos esmę, klaidingai aiškino JANĮ nuostatas, todėl nepagrįstai panaikino 2024 m. spalio 16 d. bendrovės kreditorių susirinkimo nutarimą, priimtą 3-iuoju darbotvarkės klausimu, ir grąžino šį klausimą kreditorių susirinkimui spręsti iš naujo.

19.2.                      Priešingai nei nurodė teismas, nemokumo administratorė 2024 m. vasario 29 d. kreditorių susirinkime patvirtintos išlaidų sąmatos neviršijo, todėl ji neturėjo ir neturi pareigos dėl bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos pakeitimo (padidinimo) kreiptis į kreditorių susirinkimą.

19.3.                      Teismas 2 178 Eur išlaidas klaidingai kvalifikavo kaip teisinių paslaugų išlaidas, kurios 2024 m. vasario 29 d. kreditorių susirinkime nebuvo patvirtintos. Ši suma yra bylinėjimosi išlaidos, kurios Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-6019-867/2024 iš LMB „Labus“ buvo priteistos atlyginti kitai šaliai. 2024 m. spalio 16 d. kreditorių susirinkimas nutarimu, priimtu 4-uoju darbotvarkės klausimu, pasisakė dėl 2 178 Eur sumos bylinėjimosi išlaidų įtraukimo į bankroto proceso administravimo išlaidų sumą bei patvirtino, kad jos patenka į kreditorių susirinkimo patvirtintos sąmatos „bylinėjimosi ir sprendimų vykdymo išlaidos“ eilutę.

19.4.                      Teismo teiginiai dėl į atsiskaitymo perdavus įkeistą turtą apskaičiavimą įtraukto mokėtino 13 550,33 Eur dydžio PVM, kurį sudaro 3 117,14 Eur PVM su delspinigiais, apskaičiuotas neįkeistam turtui ir 10 433,19 Eur PVM, apskaičiuotas įkeistam nekilnojamajam turtui –  nebaigtam statyti namui, prieštarauja vienas kitam. Viena vertus, teismas nurodė, kad pagrindas ir pareiga teisingai apskaičiuoti bei sumokėti mokesčius kyla iš įstatymo ir jame numatytos tvarkos bei terminų, taip pat nurodė, jog nei mokėtinų privalomų mokesčių dydžio nustatymas, nei jų mokėjimo tvarka nepriklauso kreditorių susirinkimo kompetencijai. Kita vertus, spręsdamas dėl į apskaičiavimą įtraukto mokėtino PVM išlaidų, teismas nurodė visiškai priešingai, t. y., kad dėl mokėtino PVM turi būti patikslinta bankroto proceso administravimo išlaidų sąmata, nes ši suma į kreditorių susirinkimo patvirtintą sąmatą nėra įtraukta. 

19.5.                      Vadovaujantis JANĮ 28 straipsnio 3 dalimi, iškėlus nemokumo bylą juridinis asmuo privalo mokėti visus einamuosius mokėjimus. Sumokėti mokesčiai yra ne kas kita, o išlaidos. Su turtu susiję mokėtini privalomi mokesčiai priskirtini bankroto proceso išlaidoms, kurių JANĮ 73 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąrašas nėra baigtinis. Nemokumo administratorė, atlikdama apskaičiavimą, privalo kreditoriams nurodyti visas išlaidas, tame tarpe ir mokesčius.

19.6.                      Sutiktina su teismo pozicija, kad pareiga teisingai apskaičiuoti ir sumokėti mokesčius bendrovei nustatyta imperatyviomis įstatymo normomis ir jų įtraukimas ar neįtraukimas į bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatą šios pareigos negali nei patvirtinti, nei paneigti, kadangi tai kreditorių susirinkimo kompetencijai nepriklauso.

19.7.                      Teismas neteisingai aiškino JANĮ 98 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Pardavus ar perdavus įkeistą turtą, išlaidos, nurodytos JANĮ 98 straipsnio 1 dalyje, jos 1–3 punktuose, yra atskaitomos ne iš gautų pinigų sumų, o iš įkeisto turto vertės. Tuo atveju, kai įkeistas turtas parduodamas, įkeisto turto vertė ir yra lygi jo pardavimo pajamoms, tačiau, kai neparduotas turtas yra perduodamas, bendrovė pajamų negauna, todėl JANĮ 1 dalies 1–3 punktuose nurodytos išlaidos yra atskaitomos ne iš gautų sumų, o iš to įkeisto turto vertės.

19.8.                      Priešingai nei nurodė teismas, kreditorių susirinkimas turi pareigą nustatyti JANĮ 98 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytą išlaidų sumą. Būtent ši išlaidų suma turi būti proporcinga atitinkamai įkeisto ir neįkeisto turto vertei ir negali viršyti 15 proc. parduoto ar perimto turto vertės dydžio, likusio atskaičius šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas išlaidas. O teismas nusprendė, kad „,<...> ne didesnė kaip 15 proc. likusios sumos dalis galėjo būti paskirta bankroto administravimo išlaidoms dengti.“

19.9.                      JANĮ 98 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos išlaidos yra atskaitomos iš įkeisto turto vertės visa apimtimi, nes įstatymas šių išlaidų atskaitymui jokių apribojimų nenustato. Tai matyti iš JANĮ 98 straipsnio 2 dalies, kurioje nurodyta, kad kreditorių susirinkimo sprendimas reikalingas tik dėl JANĮ 98 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytų išlaidų nustatymo. Kreditorių susirinkimui nėra pareigos nustatyti dėl įkeisto turto turėtas bankroto proceso administravimo išlaidas, nes JANĮ tai nėra įtvirtinta. 

19.10.                      PVMĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostata reiškia, kad mokėtinas PVM yra apskaičiuojamas konkrečiam turtui, prekėms arba paslaugoms. Nepriklausomai nuo to, ar mokėtinas PVM turtui apskaičiuotas PVMĮ 69 straipsnio pagrindu (grąžintas (atstatytas)) patikslinus turto PVM atskaitą dėl išregistravimo iš PVM mokėtojų ar likvidavimo, ar ši prievolė atsirado minėtą turtą pardavus ar perdavus (PVMĮ 14 straipsnis), jis išimtinai susijęs su konkrečiu turtu. Atsižvelgiant į tai, 10 761,50 Eur PVM išlaidos visa apimtimi turi būti padengiamos iš įkeisto turto vertės.

19.11.                      Ginčijamas kreditorių susirinkimo nutarimas nepažeidžia bendrovės, įkaito turėtojo, kreditorių interesų, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams neprieštarauja. Jei LMB „Labus“ tebebūtų PVM mokėtoja, t. y. nebūtų išregistruota iš PVM mokėtojų, perduodant įkaito turėtojui nebaigtą statyti įkeistą turtą –  PVM objektą – už tą pačią vertę (152 847 Eur), mokėtinas turto pardavimo PVM būtų jo vertėje (t. y. pardavimo kainoje, kuri buvo skelbta varžytynėse). Atsižvelgiant į tai, įkaito turėtojas, perimdamas turtą, turėtų sumokėti bendrovei 26 527,16 Eur į valstybės biudžetą mokėtino pardavimo PVM (152 847 Eur – (152 847 Eur : 1,21)). Išregistravus bendrovę iš PVM mokėtojų bei įstatymo nustatyta tvarka atstačius PVM atskaitą, įmonei, jos kreditoriams, tame tarpe įkaito turėtojui, teisėtai PVM mokesčio tenka sumokėti dvigubai mažiau. Dėl to, įkaito gavėjas gali gauti savo reikalavimo patenkinimą didesne apimtimi. Pareiškėjas, skųsdamas kreditorių susirinkimo nutarimą, nepagrįstai siekia išvengti iš perduodamo turto vertės atskaitytino PVM mokesčio mokėjimo.

19.12.                      Jei LMB „Labus“ bankroto proceso metu atsiradusios ir neįvykdytos PVM prievolės visa suma būtų dengiamos iš neįkeisto turto, toks dengimas pažeistų juridinio asmens kreditorių, kurių reikalavimai nėra užtikrinti turto įkeitimu, interesus, o tuo atveju, jei bankroto proceso metu atsiradusios neįvykdytos PVM prievolės suma būtų padidintas VMI finansinis reikalavimas, būtų pažeista imperatyvi JANĮ 28 straipsnio 3 dalies nuostata bei kreditorės VMI interesai. 

19.13.                      Teismas ne tik netinkamai taikė JANĮ 98 straipsnio 2 dalies nuostatą, bet dar ir nurodė, kad hipotekos kreditorius administravimo išlaidas turi pareigą dengti proporcingai su kitais kreditoriais ir atsižvelgiant į jo patvirtinto finansinio reikalavimo dydį.

19.14.                      Teismas nepagrįstai nurodė, kad nemokumo administratorės pozicija dėl apskaičiuoto mokėtino PVM nėra nuosekli, nes parduoto įkeisto kilnojamojo turto (automobilio) atstatyto ir mokėtino 3 117,14 Eur PVM su delspinigiais nemokumo administratorė iš automobilio pardavimo gautų 7 994 Eur neišskaičiavo. Pažymėtina, kad įkeistas automobilis buvo pirktas be PVM, taigi jokia PVM suma jo įsigijimo metu į PVM atskaitą nebuvo įtraukta, todėl išregistruojant bendrovę iš PVM mokėtojų nebuvo pareigos šiam turtui atstatyti PVM. Apskaičiavime aiškiai nurodyta, kad 3 117,14 Eur PVM su delspinigiais sumą sudaro atstatytas mokėtinas PVM nuo neįkeisto turto su delspinigiais –  3 117,14 Eur. Todėl su parduota įkeista transporto priemone nesusijusi 3 117,14 Eur PVM suma negalėjo būti atskaityta iš parduotos įkeistos transporto priemonės vertės. Be to, nesuprantama, kokiu pagrindu teismas atstatytą ir mokėtiną 3 117,14 Eur PVM kvalifikavo kaip susijusį su parduota įkeista transporto priemone. Paaiškintina, kad 2024 m. rugsėjo 23 d. PVM atskaitos tikslinimo pažymoje nurodytos padangos yra savarankiškai bankroto procese realizuoti turto vienetai ir su įkeista transporto priemone nėra susiję.

20.       Pareiškėjas (kreditorius) S. V. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo apeliantės atskirąjį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

20.1.                      Pareiškėjas skunde bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos viršijimo klausimo nekėlė, todėl šiuo aspektu atsiliepime į atskirąjį skundą nepasisako. Pareiškėjas ginčijo 2024 m. spalio 16 d. bendrovės kreditorių susirinkimo nutarimą, priimtą 3-iuoju darbotvarkės klausimu, kadangi jis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms – PVM nėra ir negali būti laikomas atskaitomomis iš įkeisto turto vertės bankroto proceso administravimo išlaidomis. 

20.2.                      Teismo klaidingas nurodymas, kad „perdavus šį turtą, iš gautų pinigų sumų visų pirma turi būti atskaitytos išlaidos, konkrečiai susijusios su įkeisto turto administravimu (JANĮ 98 straipsnio 1 dalies 1 punktas) <...>“, nepaneigia skundžiamos nutarties pagrįstumo ir JANĮ 98 straipsnyje įtvirtinto imperatyvo, kadangi byloje keliamas klausimas būtent dėl PVM nelaikymo bankroto proceso administravimo išlaidomis.

20.3.                      Perdavus įkeistą turtą, iš jo vertės yra atskaitomos dėl įkeisto turto turėtos bankroto proceso administravimo išlaidos, nurodytos JANĮ 73 straipsnio 2 dalyje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad: 1) pagal JANĮ 73 straipsnio 2 dalies 4 punktą turto perdavimo išlaidomis galėtų būti laikomos, pavyzdžiui, transporto išlaidos, tačiau ne PVM, kuris nėra bankroto proceso administravimo išlaidos; 2) iškėlus nemokumo bylą būtent juridinis asmuo (o ne jo kreditoriai) privalo mokėti einamuosius mokėjimus, kurie nėra laikomi bankroto proceso administravimo išlaidomis. Pagal JANĮ 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą yra atskaitomos bankroto proceso administravimo išlaidos, o ne einamieji mokėjimai.

20.4.                      Teismas teisingai konstatavo, kad atstatytas ir mokėtinas PVM su delspinigiais nėra laikomas bankroto proceso administravimo išlaidomis JANĮ 73 straipsnio prasme, taigi negali būti traukiamas į atskaitomas sumas pagal JANĮ 98 straipsnį. Pareiškėjo vertinimu, mokėtino PVM su delspinigiais sumai turėtų būti padidintas VMI finansinis reikalavimas. Be to, LMB „Labus“ bankroto proceso administravimo išlaidų sąmata buvo patvirtinta dar 2024 m. vasario 29 d. įvykusiame kreditorių susirinkime, o, kaip matyti iš su skundu pateikto priedo Nr. 6 (3 ir 6 lapai), tarp patvirtintų bankroto proceso administravimo išlaidų mokėtinas PVM neatsispindi (kita vertus, ir negali atsispindėti).

20.5.                      Apeliantė atskirajame skunde klaidingai vertina skundžiamos nutarties dalį dėl kreditorių susirinkimo kompetencijos nustatyti JANĮ 98 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytas sumas. Teismas konstatavo, kad būtent valstybei mokėtini mokesčiai nėra ir negali būti laikomi bankroto proceso administravimo išlaidomis, tačiau bendrąja prasme nepaneigė kreditorių susirinkimo kompetencijos spręsti atskaitytinų išlaidų dydį (JANĮ 98 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai).

20.6.                      Nors JANĮ 98 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytoms bankroto proceso administravimo išlaidoms dydžio apribojimų nėra, tačiau: 1) jos yra bankroto proceso administravimo išlaidos, patvirtintos kreditorių susirinkimo (ir neviršytos); 2) yra realiai patirtos; 3) yra tiesiogiai susijusios su įkeistu turtu. Nemokumo administratorė, į atskaitytinas sumas įtraukdama PVM su delspinigiais (kuris net nėra sumokėtas), akivaizdžiai piktnaudžiauja kreditoriaus sąskaita.

20.7.                      JANĮ yra specialusis įstatymas, taikomas juridinių asmenų nemokumo procese, tame tarpe sprendžiant dėl įkaito turėtojo sąskaita atskaitomų sumų pastarajam perimant turtą, o PVM nėra ir negali būti laikomas bankroto proceso administravimo išlaidomis.

20.8.                      Teismas teisingai konstatavo, kad įrodinėjimo našta su visais bankroto proceso administravimo išlaidomis susijusias klausimais tenka nemokumo administratorei, siekiančiai tokių išlaidų atlyginimo. Šiuo atveju nėra aišku, kokia bankroto proceso administravimo išlaidų, susijusių su turto perdavimu, suma buvo realiai patirta, nemokumo administratorė tokių duomenų nepateikė.

20.9.                      Be to, keltinas klausimas ir dėl iš įkeisto turto vertės atskaitytinų bankroto administravimo sumų panaudojimo. Įkaito turėtojui bendrovei sumokėjus atskaitytinas sumas, pastarosios bus fiksuojamos kaip bendrovės gautos sumos, kurios, pirmiausia, bus naudojamos bankroto proceso administravimo išlaidoms padengti, o vėliau – skirstomos kreditoriams JANĮ nustatyta tvarka. Taigi šiuo atveju susidaro ydinga situacija, kai įkaito turėtojas sumokėtų pinigines lėšas (tame tarpe PVM), tačiau šios lėšos yra gaunamos ir naudojamos pačios nemokumo administratorės, o ne sumokamos į valstybės biudžetą.

 

Teismas

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

Dėl esminių faktinių aplinkybių ir ginčo ribų

 

21.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

22.       Byloje nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. sausio 9 d. nutartimi buvo patvirtintas pareiškėjo S. V. 157 421,97 Eur hipoteka užtikrintas finansinis reikalavimas LMB „Labus” bankoroto byloje. 2024 m. spalio 16 d. įvyko bendrovės kreditorių susirinkimas, kurio 3-iuoju darbotvarkės klausimu buvo nutarta: „Atsižvelgiant į tai, kad 2024 m. rugpjūčio 7 d. antrosios S. V. įkeisto nekilnojamojo turto (nebaigto statyti poilsio pastato, baigtumas 70 proc., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini)) varžytynės Nr. (duomenys neskelbtini) paskelbtos neįvykusiomis, įkaito turėtojas kreipėsi į nemokumo administratorių su pasiūlymu perimti varžytynėse neparduotą įkeistą turtą už 152 847 Eur (neįvykusių varžytynių Nr. (duomenys neskelbtini)) ir nemokumo administratorius, vadovaudamasis JANĮ 98 straipsnio nuostatomis parengė atsiskaitymo perdavus įkeistą nekilnojamąjį turtą paskaičiavimą, pritarti nemokumo administratoriaus parengtam atsiskaitymo perdavus įkeistą nekilnojamąjį turtą paskaičiavimui ir patvirtinti, kad išlaidos, atskaitomos iš perduodamo įkeisto nekilnojamojo turto vertės, kurias įkaito turėtojas S. V. iki įkeisto turto perdavimo turi pervesti į juridinio asmens LMB „Labus“ kreditorių sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“, sudaro 20 636,72 Eur (dėl perimamo įkeisto nekilnojamojo turto turėtos bankroto proceso administravimo išlaidos – 10 761,50 Eur, bankroto proceso administravimo išlaidų, likusių atskaičius dėl įkeisto turto turėtas bankroto administravimo išlaidas, dalis – 9 875,22 Eur)“.

23.       Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu kreditorių susirinkimo nutarimu, pateikė pirmosios instancijos teismui skundą, prašydamas šį nutarimą panaikinti ir klausimą perduoti kreditorių susirinkimui spręsti iš naujo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nemokumo administratorė nepagrįstai į pagal JANĮ 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą iš įkeisto turto vertės atskaitytinas išlaidas įtraukė pareiškėjui įkeisto nekilnojamojo turto (nebaigto statyti poilsio pastato) 10 433,19 Eur atstatytą ir mokėtiną PVM su delspinigiais, kuris negali būti laikomas bankroto proceso administravimo išlaidomis.

24.       Pirmosios instancijos teismas, iš esmės pritardamas pareiškėjo pozicijai, padarė išvadą, kad mokėtinas PVM negali patekti į dėl įkeisto turto turėtas bankroto proceso administravimo išlaidas taip, kaip jos suprantamos pagal JANĮ 98 ir 73 straipsnius, nes nei mokėtinų privalomų mokesčių dydžio nustatymas, nei jų mokėjimo tvarka nepriklauso kreditorių susirinkimo kompetencijai, o šie klausimai yra reguliuojami imperatyviomis teisės normomis. Pabrėžė, kad kreditorių susirinkimas neturi kompetencijos nuspręsti nei dėl tokių mokesčių dydžio, nei dėl jų (ne)mokėjimo. Be to, teismo vertinimu, nemokumo administratorės pateiktas ginčijamo nutarimo projektas sukūrė tokią situaciją, kai vieno kreditoriaus (VMI) balsais iš esmės buvo patvirtinta bankroto proceso administravimo išlaidų suma, beveik keturis su puse kartų viršijanti 2024 m. vasario 29 d. kreditorių susirinkimo metu patvirtintą viso bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatą; byloje nėra duomenų, jog sąmata buvo pakeista, kad būtent nurodomo dydžio išlaidos buvo patirtos dėl įkeisto turto administravimo. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas panaikino kreditorių susirinkimo nutarimą, priimtą 3-iuoju darbotvarkės klausimu, ir grąžino jį kreditorių susirinkimui spręsti iš naujo. Teismas akcentavo, kad nemokumo administratorė turėtų organizuoti naują kreditorių susirinkimą, kuriam teiktinas projektas dėl įkeistam nekilnojamajam turtui tenkančių administravimo išlaidų apskaičiavimo, taip pat ir dėl bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo. 

25.       Apeliantė atskirajame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu nesutinka, teigdama, kad pareiškėjui įkeisto nekilnojamojo turto atstatytas ir mokėtinas PVM su delspinigiais – 10 433,19 Eur, pagrįstai priskirtas bankroto proceso administravimo išlaidoms ir būtent toms, kurios susijusios su įkeisto turto administravimu, taigi PVM pagrįstai išskaitytas iš įkeisto turto vertės (JANĮ 98 straipsnio 1 dalis 1 punktas). Be to, pažymi, kad pirmajame kreditorių susirinkime patvirtina bankroto proceso administravimo išlaidų sąmata viršyta nebuvo, todėl, priešingai nei nurodė teismas, nėra pagrindo šaukti kreditorių susirinkimą dėl pasikeitusios (padidėjusios) sąmatos tvirtinimo.

26.       Kadangi apeliantė nesutinka su skundžiama teismo 2024 m. lapkričio 22 d. nutartimi, kuria patenkintas kreditoriaus S. V. skundas dėl 2024 m. spalio 16 d. LMB „Labus“ kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto 3-iuoju darbotvarkės klausimu, panaikinimo ir šio klausimo grąžinimo kreditorių susirinkimui spręsti iš naujo, šios nutarties teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas sudaro apeliacijos objektą.

27.       Remiantis JANĮ 55 straipsnio 4 dalimi, teismas gali panaikinti kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto sprendimą, jeigu jis priimtas pažeidžiant JANĮ nuostatas ir šis pažeidimas galėjo turėti įtakos sprendimo turiniui, taip pat jeigu kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto sprendimas prieštarauja įstatymams arba pažeidžia prieš šį sprendimą balsavusių kreditorių arba kitų asmenų teises ir įstatymų saugomus interesus. Taigi kreditorių susirinkimo (komiteto) nutarimai gali būti naikinami dviem alternatyviais pagrindais, t. y. dėl esminių procedūrinių pažeidimų, susijusių su kreditorių susirinkimo (komiteto) sprendimo priėmimu, padarymo, galėjusių nulemti neteisėtą tokio nutarimo turinį (šiuo aspektu patikrinama, ar buvo laikytasi įstatymo ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos), arba dėl materialiųjų aspektų (turinio) neteisėtumo, kuris pasireiškia imperatyviųjų įstatymo nuostatų pažeidimu, prieštaravimu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnis) bei kreditorių ir (ar) bankrutuojančios įmonės interesų esminiu pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2012; 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-469/2022, 38 punktas; 2022 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-823/2022, 6 punktas; Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1177-577/2023). 

28.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenustatė procedūrinių pažeidimų, kad, priimant ginčijamą kreditorių susirinkimo nutarimą, būtų buvusi pažeista kreditorių susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, balsavimo ir sprendimų priėmimo tvarka. Apeliantė atskirajame skunde taip pat nenurodo argumentų, kurie būti siejami su kreditorių susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, balsavimo ir sprendimų priėmimo tvarka. Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad procedūrinių pažeidimų, susijusių su kreditorių susirinkimo nutarimų priėmimu, nepadaryta, o skundžiamą kreditorių susirinkimo nutarimą toliau vertina materialiniu (turinio) aspektu.

 

Dėl bankroto proceso administravimo išlaidų nustatymo, perleidžiant įkeistą turtą bankroto procese 

 

29.       Remiantis byloje esančiais duomenimis, tarp jų ir nemokumo administratorės 2024 m. spalio 1 d. atsiskaitymo perdavus pareiškėjui įkeistą nekilnojamąjį turtą – nebaigtą statyti poilsio pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), – apskaičiavimu, nustatyta, kad šiam turtui priskirtas bankroto proceso administravimo išlaidas sudaro: 1) 245 Eur įkeisto nekilnojamojo turto vertinimo išlaidos; 2) 83,31 Eur turto varžytynių paskelbimo mokestis; 3) 10 433,19 Eur atstatytas ir mokėtinas PVM su delspinigiais (iš šios sumos PVM sudaro 9 828,13 Eur, o delspinigiai –  605,06 Eur). Neparduoto iš varžytynių įkeisto turto vertė – 152 847 Eur.

30.       Byloje nekilo ginčas dėl to, kad nagrinėjamu atveju atstatytas PVM turi būti mokamas (PVMĮ 69 straipsnio 1 dalis), šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo išvados apeliacine tvarka nėra ginčijamos. Byloje ginčas iš esmės kilo dėl to, ar atstatytas ir mokėtinas 10 433,19 Eur dydžio PVM su delspinigiais, kuris įtrauktas į 10 761,50 Eur dėl perimamo įkeisto nekilnojamojo turto turėtas bankroto proceso administravimo išlaidas, apskritai gali būti laikomas bankroto proceso administravimo išlaidomis, kurios, perduodant turtą, turi būti atskaitomos iš šio turto vertės (JANĮ 98 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas toliau pasisako nurodytu aspektu.

31.       Bankroto proceso administravimo išlaidų sampratos JANĮ nenustato. Kasacinio teismo praktikoje administravimo išlaidos suprantamos kaip išlaidos, susijusios su bankroto procedūromis ir skirtos jų vykdymo išlaidoms apmokėti, kurios būtinos surinkti ir apskaityti bankrutuojančios įmonės turtą, turtines teises, lėšas, taip pat išreikalauti bankrutuojančios įmonės turtą iš trečiųjų asmenų neteisėto valdymo, išieškoti skolas iš įmonės skolininkų ir nuostolių, patirtų dėl neteisėtų kitų asmenų veiksmų, įskaitant išlaidų, patirtų dėl teisminių procesų, atlyginimą. Taip pat prie jų priskirtinos išlaidos, patirtos dėl turto saugojimo, vertinimo, pardavimo, kitos išlaidos, atsiradusios atliekant ĮBĮ (dabar – JANĮ) normų nustatytus veiksmus. Be to, vienas iš šias išlaidas kvalifikuojančių požymių yra jų atitiktis bankroto proceso tikslams (nepertraukiamas, greitas ir sklandus bankroto procesas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273-219/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1257-407/2021).

32.       Nustatant, ar išlaidos priskirtinos prie administravimo išlaidų, reikia atsižvelgti į tokių išlaidų paskirtį, teisinę prigimtį, subjektus, kurių naudai tos išlaidos apmokamos, taip pat jų atsiradimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013).

33.       JANĮ 73 straipsnio 2 dalyje pateiktas bankroto proceso administravimo išlaidų sąrašas: 1) bazinis atlygis už bankroto proceso administravimą nemokumo administratoriui; 2) su darbo santykiais susijusios išmokos juridinio asmens darbuotojams (įskaitant mokesčius, apskaičiuojamus nuo susijusių su darbo santykiais išmokų), kurie dirba administruojant bankroto procesą, išskyrus darbuotojus, dalyvaujančius juridinio asmens ūkinėje komercinėje veikloje; 3) juridinio asmens buhalterinės apskaitos tvarkymo, finansinių ataskaitų audito, turto ar verslo vertinimo, teisės ir kitų ekspertų ar specialistų paslaugų atlikimo išlaidos; 4) turto, išskyrus ūkinėje komercinėje veikloje naudojamą turtą, išlaikymo, paieškos, išieškojimo, saugojimo, pardavimo, perdavimo išlaidos; 5) turto likvidavimo, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo išlaidos; 6) juridinio asmens ir (ar) jo turto dokumentų sutvarkymo ir saugotinų juridinio asmens dokumentų perdavimo archyvui išlaidos; 7) bylinėjimosi ir sprendimų vykdymo išlaidos; 8) restruktūrizavimo plano parengimo išlaidos; 9) pašto, ryšių, organizacinės išlaidos; 10) kitos išlaidos, reikalingos bankroto procesui administruoti.

34.       JANĮ 98 straipsnio, reglamentuojančio atsiskaitymą pardavus ar perdavus įkeistą turtą, 1 dalyje įtvirtinta, kad iš parduoto ar perduoto įkeisto turto vertės yra atskaitomos šios išlaidos: 1) dėl įkeisto turto turėtos bankroto proceso administravimo išlaidos; 2) bankroto proceso administravimo išlaidų, likusių atskaičius šios dalies 1 punkte nurodytas išlaidas, dalis; 3) kintamojo atlygio už bankroto proceso administravimo rezultatus dalis. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytų išlaidų sumą nustato kreditorių susirinkimas. Ji turi būti proporcinga atitinkamai įkeisto ir neįkeisto turto vertei ir negali viršyti 15 procentų parduoto ar perimto turto vertės dydžio, likusio atskaičius šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas išlaidas.

35.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir jį aiškinančią teismų praktiką, bankroto proceso administravimo išlaidų paskirtį ir tikslus, nagrinėjamu atveju neturi pagrindo pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atstatytas ir mokėtinas PVM, kuris yra neatsiejamai susijęs su konkrečiu turtu – šiuo atveju iš antrųjų varžytynių neparduotu pareiškėjui įkeistu nebaigtu statyti nekilnojamuoju turtu (poilsio pastatu) – negali būti laikomas bankroto proceso administravimo išlaidomis taip, kaip jos suprantamos pagal JANĮ 98 ir 73 straipsnių nuostatas.

36.       Nors pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai ir pagrįstai nurodė, kad pareiga mokėti PVM kyla iš įstatymo ir jo dydis bei mokėjimo tvarka yra imperatyviai reglamentuojami įstatymų, vis dėlto tai savaime nereiškia, jog šis viešosios teisės nustatytas mokestis (nepaisant jo prigimties, mokestinio pobūdžio), bendrovės nemokumo (bankroto) procese negali būti pripažįstamas bankroto proceso administravimo išlaidoms – konkrečiai numatytomis JANĮ 73 straipsnio 2 dalies 4 punkte (turto pardavimo ir (ar) perdavimo išlaidoms), ir būtent tomis, kurios dėl jų sąsajumo su konkrečiu įkeistu turtu turi būti išskaitomos iš parduodamo (perduodamo) įkeisto turto vertės pagal JANĮ 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

37.       Pirmosios instancijos teismas be pagrindo PVM negalėjimą būti bankroto proceso administravimo išlaidomis išimtinai susiejo su tuo, kad, esant imperatyviam reglamentavimui, dėl šio mokesčio dydžio ir mokėjimo tvarkos kreditorių susirinkimas negali priimti sprendimus, nes tai nėra priskirta jo kompetencijai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kreditorių susirinkimo negalėjimas spręsti vienus ar kitus klausimus nėra kriterijus, kuriuo remiantis atitinkamos išlaidos gali būti kvalifikuojamos bankroto proceso administravimo išlaidomis (JANĮ 73 straipsnio 2 dalis), t. y. nelemia nei šių išlaidų pobūdžio, nei jų paskirties.

38.       Aplinkybė, kad kreditorių susirinkimas negali daryti įtakos mokėtino PVM dydžiui (jo tarifui, ir remiantis juo, nuo atitinkamo turto vertės paskaičiuotam objektyviam ir absoliučia skaičių suma išreikštam konkrečiam jo dydžiui), mokėjimo tvarkai, nesudaro pagrindo teigti, kad šis mokestis pagal savo esmę negali būti laikomas bankroto proceso administravimo išlaidomis, kurios susijusios su konkrečiu įkaito davėjui perduotinu įkeistu turtu ir kurios išskaitomos iš šio turto vertės (JANĮ 73 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 98 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Priešingas aiškinimas ne tik neatitiktų bankroto proceso administravimo išlaidų esmės ir paskirties, teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principų (CPK 3 straipsnio 1 dalis), tačiau ir nepagrįstai pastatytų į palankesnę padėtį pareiškėją (hipotekos kreditorių), siekiantį perimti iš varžytynių neparduotą jo naudai įkeistą nekilnojamąjį turtą, jam sudarant prielaidas išvengti sumokėti su šiuo konkrečiu turtu susijusias išlaidas (pagal įstatymą privalomą sumokėti mokestį – atstatytą PVM), tuo pažeidžiant kitų kreditorių, kurių reikalavimai bendrovės bankroto procese nėra užtikrinti įkeitimu, teises ir teisėtus interesus.  

39.       Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas anksčiau aptartą išvadą, neteisingai aiškino JANĮ 98 straipsnio 2 dalį, kurioje expressis verbis (tiesiogiai, aiškiais žodžiais) numatyta, jog šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytų išlaidų sumą nustato kreditorių susirinkimas; ji turi būti proporcinga atitinkamai įkeisto ir neįkeisto turto vertei ir negali viršyti 15 procentų parduoto ar perimto turto vertės dydžio, likusio atskaičius šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas išlaidas. Taigi, remiantis paminėtomis nuostatomis, matyti, kad kreditorių susirinkimas nustato JANĮ 98 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose esančią išlaidų sumą (apskaičiuojamą pagal šio straipsnio 2 dalyje numatytą tvarką), tačiau ne JANĮ 98 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas dėl įkeisto turto turėtas bankroto proceso administravimo išlaidas (kurioms šiuo konkrečiu atveju ir priskirtinas atstatytas bei mokėtinas PVM). Kreditorių susirinkimas iš esmės sprendžia tik tai, kokia turi būti konkreti likusių bankroto administravimo išlaidų, atskaičius JANĮ 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto išlaidas, dalis (JANĮ 98 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir kintamojo atlygio nemokumo administratorei dalis (JANĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Išsprendus šiuos klausimus, gaunama bendra hipotekos kreditoriaus dengtina bankroto proceso administravimo išlaidų suma, apimanti tiek JANĮ 98 straipsnio 1 dalies 1 punkte, tiek JANĮ 98 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytas išlaidas (jų dalį).

40.       Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atstatytas ir mokėtinas 9 828,13 Eur dydžio PVM laikytinas bankroto proceso administravimo išlaidomis, susijusiomis su įkeistu ginčo turtu, kurios hipotekos kreditoriui perduodant šį turtą, turi būti atskaitomos iš jo vertės (152 847 Eur) (JANĮ 73 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 98 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

41.       Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad greta atstatyto 9 828,13 Eur PVM į iš įkeisto turto vertės atskaitomas bankroto proceso administravimo išlaidas nemokumo administratorė įtraukė ir 605,06 Eur PVM delspinigius (10 433,19 Eur – 9 828,13 Eur). Vis dėlto iš byloje esančių duomenų nėra aišku, kuo remdamasi nemokumo administratorė nusprendė, kad šie delspinigiai turi būti laikomi bankroto proceso administravimo išlaidomis ir gali būti atskaitomi iš įkeisto turto vertės pagal JANĮ 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Nemokumo administratorė jokių su tuo susijusių argumentų neišdėstė, todėl liko neatskleistos ir neįvertintos aplinkybės, nulėmusios šių delspinigių susidarymo priežastis, laikotarpį už kurį jie paskaičiuoti, subjektą, turėjusį prievolę dengti šiuos delspinigius. Pažymėtina, kad tai, jog, siekdamas perimti iš varžytynių neparduotą įkeistą turtą, hipotekos kreditorius turi iš įkeisto turto vertės padengti pagal įstatymą privalomą mokėti PVM, savaime nereiškia, kad iš įkeisto turto vertės turi būti dengiami ir delspinigiai, kurie savo esme yra netesybos ir yra mokami tik praleidus prievolės įvykdymo terminą. Byloje nėra duomenų, kad už delspinigių susidarymą būtų išimtinai atsakingas hipotekos kreditorius, siekiantis turto perėmimo, tokios aplinkybės byloje nebuvo įrodinėjamos. Dėl to nemokumo administratorės pozicija delspinigius įtraukti į pagal JANĮ 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą iš įkeisto turto vertės atskaitomas bankroto proceso administravimo išlaidas stokoja pagrįstumo.

42.       Kasacinio teismo išaiškinta, kad hipotekos kreditoriaus pirmenybės teisė gauti kreditoriaus reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto pardavimu gautų lėšų neatleidžia ir nepašalina jo pareigos proporcingai su kitais kreditoriais mokėti administravimo išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-690/2017, 2021 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299-943/2021). Hipotekos kreditorius privalo mokėti proporcingą jo tenkinamo reikalavimo dydžiui administravimo išlaidų dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2016, 32 punktas; 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-1075/2020, 25, 26 punktai).  Įkeitimu (hipoteka) užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami tik iš lėšų dalies, neviršijančios jo užtikrintu reikalavimų dydžio, prieš tai atskaičius atitinkamą administravimo išlaidų dalį (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-724-585/2020).

43.       Minėta, kad, pardavus (perdavus) hipotekos kreditoriui įkeistą turtą, iš gautos sumos visų pirma turi būti atskaitytos išlaidos, susijusios konkrečiai su įkeisto turto administravimu (JANĮ 98 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kitos bankroto proceso administravimo išlaidos turi būti dengiamos proporcingai įkeisto ir neįkeisto turto vertei, neviršijant 15 proc. parduoto turto vertės dydžio (JANĮ 98 straipsnio 2 dalis). Konkrečią sumą nustato kreditorių susirinkimas, o į bankroto proceso administravimo išlaidų dalį, kurią turi pareigą padengti ir hipotekos kreditorius, patenka tiek bankroto proceso administravimo išlaidų dalis (JANĮ 73 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tiek kintamo atlygio už bankroto proceso administravimo rezultatus dalis (JANĮ 73 straipsnio 4 dalis, 98 straipsnio 1 dalies 3 punktas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-584-407/2023).

44.       Vis dėlto tam, kad būtų galimybė nustatyti (apskaičiuoti), kokią konkrečią bankroto proceso administravimo išlaidų sumą, remiantis JANĮ 98 straipsniu, hipotekos kreditorius, perimdamas įkeistą turtą, turi padengti, prieš tai yra būtina įvertinti tai, kokia apskritai yra bendra bendrovės bankroto proceso metu patirta administravimo išlaidų suma, kurios ribose yra sprendžiama dėl konkrečių hipotekos kreditoriaus atlygintinų išlaidų dydžio, inter alia (be kita ko) ir tai, ar ši bankroto proceso administravimo išlaidų suma atitinka kreditorių susirinkimo patvirtintą bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatą, jos neviršija, o jeigu viršija, ar tam buvo gautas kreditorių susirinkimo pritarimas ir (ar) jos patvirtintos teismo (JANĮ 75 straipsnis).

45.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nusprendė, kad 2024 m. vasario 29 d. kreditorių susirinkime patvirtinta bankroto proceso administravimo išlaidų sąmata buvo viršyta (4 141 Eur bankroto proceso administravimo išlaidų sąmata nemokumo administratorės padidinta iki 22 682,12 Eur), todėl, prieš išsprendžiant klausimą, kokia hipotekos kreditoriui turi tekti bankroto proceso administravimo išlaidų suma, nemokumo administratorė turėjo sušaukti bendrovės kreditorių susirinkimą, siekdama, kad būtų patvirtina pakeista (padidinta) bankroto proceso administravimo išlaidų sąmata (JANĮ 75 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai nepritaria. 

46.       Byloje nustatyta, kad 2024 m. vasario 29 d. vykusio kreditorių susirinkimo metu buvo nutarta patvirtinti 4 141 Eur bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatą visam bankroto procesui (neskaitant Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. spalio 20 d. nutartimi nemokumo administratorei nustatyto bazinio atlygio – 4 200 Eur), kurią sudaro: i) buhalterinės apskaitos tvarkymo išlaidos – 1 936 Eur su PVM; ii) ūkio išlaidos (pašto, siuntų, kanceliarinės, skaitmenizavimo, kopijavimo ir pan.) – 560 Eur su PVM; iii) kitos būtinos išlaidos (įvairūs mokesčiai, skelbimų talpinimo, viešųjų registrų, banko paslaugų mokesčiai ir kt.) – 800 Eur su PVM; iv) saugotinų dokumentų tvarkymas ir perdavimas archyvui – 600 Eur su PVM; v) nekilnojamojo turto vertinimas – 245 Eur su PVM. Šioje sąmatoje, be kita ko, nurodyta, kad bylinėjimosi ir sprendimų vykdymo išlaidos (6 sąmatos eilutė), antstolių paslaugų vykdymo išlaidos (7 sąmatos eilutė) – dengiamos pagal teismų priimtus sprendimus ir antstolių pateiktas sąskaitas (2024 m. vasario 29 d. kreditorių susirinkimo protokolo Nr. 1 lentelė Nr. 19). Tuo remiantis darytina išvada, kad aptariamo kreditorių susirinkimo metu patvirtintą bendrą bendrovės  bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatą sudarė ne tik absoliučia skaičių suma išreikšta 4 141 Eur dydžio suma, į kurios sudėtį pateko konkrečios sąmatos 1–5 eilutėse nurodytos išlaidos (1 936 Eur + 560 Eur + 800 Eur + 600 Eur + 245 Eur = 4 141 Eur), tačiau papildomai ir pagal faktą patirsiamos bylinėjimosi ir sprendimų vykdymo bei antstolių paslaugų vykdymo išlaidos, kurios sąmatos tvirtinimo metu dar negalėjo būti įvardintos konkrečia suma.

47.       Nemokumo administratorė nurodė ir byloje esantys duomenys patvirtina, kad bendrovės bankroto procese faktiškai buvo patirtos ir į 2024 m. spalio 16 d. kreditorių susirinkimui pateiktą apskaičiavimą įtrauktos tokio dydžio bankroto proceso administravimo išlaidos: i) 1 452 Eur buhalterinės apskaitos tvarkymo išlaidos; ii) 383,05 Eur pašto, siuntų, kanceliarinės, skaitmenizavimo, kopijavimo ir kitos paslaugos (o būtent: pašto išlaidos – 1,90 Eur, įkeistos transporto priemonės saugojimo išlaidos – 381,15 Eur); iii) 423,74 Eur įmonės duomenų pakeitimų registravimas valstybės įmonėje (toliau – VĮ) Registrų centras, įvairūs mokesčiai už suteiktas būtinas paslaugas administruojant juridinį asmenį, skelbimų talpinimo, viešųjų registrų, banko ir kitų paslaugų išlaidos (o būtent: banko operacijų išlaidos – 7,19 Eur, registrų paslaugos, skelbimų išlaidos – 194,39 Eur, įkeisto nekilnojamojo turto varžytynių paskelbimo išlaidos – 83,31 Eur, įkeistos transporto priemonės varžytynių paskelbimo išlaidos – 138,85 Eur); iv) 250 Eur saugotinų dokumentų tvarkymo ir perdavimo archyvui išlaidos; v) 245 Eur nekilnojamojo turto vertinimo išlaidos. Be to, patirtos 2 178 Eur bylinėjimosi išlaidos (Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m.  rugsėjo 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-6019-867/2024 šios išlaidos iš LMB „Labus“ buvo priteistos kitai bylos šaliai). Taigi faktiškai buvo patirta 2 753,79 Eur (1 452 Eur + 383,05 Eur + 423,74 Eur + 250 Eur + 245 Eur) išlaidų pagal 2024 m. vasario 29 d. kreditorių susirinkimo protokolo Nr. 1 lentelės Nr. 19 sąmatos 1–5 eilutes ir 2 178 Eur bylinėjimosi išlaidos pagal teismo sprendimą (sąmatos 6 eilutė).

48.       Pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2 178 Eur bylinėjimosi išlaidos yra teisinės išlaidos, kurias 2024 m. vasario 29 d. kreditorių susirinkimas atsisakė patvirtinti, nurodydamas, jog jos gali būti tvirtinamos bankroto proceso eigoje esant poreikiui ir pagrįstam prašymui, nėra pagrįsta. Iš nemokumo administratorės 2024 m. vasario 29 d. kreditorių susirinkimui pateiktos 2024 m. vasario 14 d. informacijos (dokumento 17 skyrius, 19 psl.) nustatyta, kad į bankroto administravimo išlaidų sąmatą, kuri buvo teikiama tvirtinti pirmajam kreditorių susirinkimui, buvo įtrauktos ir teisinės (advokatų) išlaidos (6 punktas). Tačiau šios išlaidos, įvertinus VMI pastabas, 2024 m. vasario 29 d. kreditorių susirinkime nebuvo patvirtintos. Svarbu pažymėti, kad nemokumo administratorės pateiktoje 2024 m. vasario 14 d. informacijoje greta teisinių išlaidų buvo numatytos bylinėjimosi ir sprendimų vykdymo išlaidos (7 punktas), o 8 punkte – antstolių paslaugų vykdymo išlaidos, kurios atkartotos ir 2024 m. vasario 29 d. kreditorių susirinkimo protokolo Nr. 1 lentelėje Nr. 19 (sąmatos 6 ir 7 punktuose). O tai sudaro pagrindą išvadai, kad nurodytos teisinių (advokatų) paslaugų išlaidos, bylinėjimosi ir sprendimų vykdymo bei antstolių paslaugų išlaidos nėra priskiriamos tai pačiai išlaidų grupei, todėl teismas nepagrįstai jas sutapatino ir 2 178 Eur bylinėjimosi išlaidas laikė teisinėmis išlaidoms, kurios 2024 m. vasario 29 d. kreditorių susirinkimo nebuvo patvirtintos. Įvertinus nurodytas aplinkybes, civilinėje byloje iš bendrovės kitai šaliai priteistos 2 178 Eur išlaidos kvalifikuotinos bylinėjimosi išlaidomis, kurios buvo patvirtintos 2024 m. vasario 29 d. kreditorių susirinkime (protokolo Nr. 1 lentelė Nr. 19, sąmatos 6 eilutė; nenurodant konkretaus šių išlaidų dydžio) ir kurios turėjo būti atlyginamos pagal objektyvų faktą – esant teismo sprendimui, šiuo atveju – pagal Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-6019-867/2024.

49.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nėra pagrindo spręsti, jog bankroto proceso administravimo išlaidų sąmata buvo viršyta 4 200 Eur bazinio atlygio nemokumo administratorei suma, kadangi šis atlygis nustatytas teismo 2023 m. spalio 20 d. nutartimi, kuria bendrovei buvo iškelta bankroto byla (šio atlygio nustatymas (keitimas) nepriklauso kreditorių kompetencijai (JANĮ 77 straipsnio 2–3 dalys), be to, jis į 2024 m. vasario 29 d. kreditorių susirinkimo patvirtintą bendrovės bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatą nebuvo įtrauktas.

50.       Nors anksčiau šioje nutartyje pripažinta, kad atstatytas ir mokėtinas PVM laikytinas bankroto proceso administravimo išlaidomis, vis dėlto, įvertinus jo specifiką (jis yra su konkrečiu įkeistu turtu susijęs mokestis, kuris turto pardavimo (perdavimo) atveju atskaitomas iš įkeisto turto vertės), tai, jog pareiga mokėti šį mokestį numatyta įstatyme ir kreditorių susirinkimas negali spręsti nei dėl jo dydžio, nei dėl mokėjimo tvarkos (PVM apskaičiuojamas ir mokamas įstatymų nustatyta tvarka), t. y. kreditorių susirinkimas neturi pasirinkimo laisvės patvirtinti tokias išlaidas ar ne, konstatuotina, kad į šias bankroto proceso administravimo išlaidas (susijusias tiek su įkeistu nekilnojamuoju turtu, tiek su neįkeistu turtu, (įskaitant ir PVM delspinigius)) apskritai nėra pagrindo atsižvelgti vertinant tai, ar 2024 m. vasario 29 d. kreditorių susirinkimo patvirtinta bankroto proceso administravimo išlaidų sąmata buvo viršyta, ar ne.

51.       Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pagal byloje esančius duomenis bendrovei faktiškai patyrus 2 753,74 Eur išlaidas ir 2 178 Eur bylinėjimosi išlaidas (nutarties 47 punktas), 2024 m. vasario 29 d. kreditorių susirinkimo patvirtina bankroto proceso administravimų išlaidų sąmata – 4 141 Eur + pagal faktą patirtos bylinėjimosi ir sprendimo vykdymo, antstolių paslaugų išlaidos – nebuvo viršyta. Dėl to, priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, nemokumo administratorė šiuo atveju neturėjo ir neturi pareigos sušaukti kreditorių susirinkimą pagal JANĮ 75 straipsnio nuostatas, siekdama pakeisti (padidinti) pirmojo kreditorių susirinkimo patvirtintą bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatą.

52.       Nagrinėjamu atveju 2024 m. spalio 16 d. kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto 3-iuoju klausimu, nuspręsta patvirtinti, kad hipotekos kreditoriaus mokėtinos bankroto administravimo išlaidos iš viso sudaro 20 636,72 Eur: i) 10 761,50 Eur dėl perimamo nekilnojamojo turto turėtos bankroto proceso administravimo išlaidos (JANĮ 98 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir ii) 9 875,22 Eur bankroto proceso administravimo išlaidos, likusios atskaičius dėl įkeisto turto turėtas bankroto administravimo išlaidas (JANĮ 98 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai, 2 dalis).

53.       Įvertinus tai, kad šiuo atveju į bankroto proceso administravimo išlaidas, kurios atskaitytinos iš įkeisto turto vertės yra įtrauktas ne tik atstatytinas ir mokėtinas 9 828,13 Eur PVM mokestis, tačiau ir delspinigiai, dėl kurių nėra pateiktas joks pagrindimas ir nenurodyti argumentai, kurių pagrindu būtų galima įvertinti reikšmingas aplinkybes ir nuspręsti dėl jų (ne)priskirtinumo atitinkamos kategorijos išlaidoms, tai, jog hipotekos kreditoriui tenkančios bendros bankrotų proceso administravimo išlaidų sumos dydis yra tiesiogiai susijęs ir su JANĮ 98 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų išlaidų dydžiu (JANĮ 98 straipsnio 2 dalis), darytina išvada, kad esamoje situacijoje 2024 m. vasario 29 d. kreditorių susirinkimo nutarimas, priimtas 3-iuoju darbotvarkės klausimu, kuris iš esmės priimtas pagal nemokumo administratorės pateiktą bankroto proceso administravimo išlaidų apskaičiavimą (kuris tikslintinas), negali būti pripažįstamas teisėtu ir atitinkančiu įstatymų reikalavimus. 

 

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

 

54.       Apibendrindamas nutartyje išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad nors pirmosios instancijos teismas ir nepagrįstai nusprendė, jog atstatytas ir mokėtinas PVM negali būti pripažintas bankroto proceso administravimo išlaidomis JANĮ 73 straipsnio 2 dalies 4 punkto ir 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme, tačiau, nors ir kitų motyvų pagrindu, konstatavęs, kad yra pagrindas panaikinti 2024 m. spalio 16 d. kreditorių susirinkimo nutarimą, priimtą 3-iuoju darbotvarkės klausimu, ir šį klausimą perduoti nagrinėti iš naujo kreditorių susirinkimui, galutiniame teisiniame rezultate priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą nutartį, kuri šioje nutartyje nurodytų motyvų pagrindu paliktina nepakeista. Apeliacijos instancijos teismo vertinimu,  nagrinėjamu atveju nustatytos aplinkybės nepatvirtina situacijos išskirtinumo, kuomet teismas, neperduodamas klausimo kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo, turėjo pagrindą įsiterpti ir išspręsti išskirtinei susirinkimo kompetencijai priskirtą klausimą. 

55.       Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų atskirajame skunde ir atsiliepime į jį išdėstytų argumentų, kaip nesudarančių esminės reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.

56.       Atmetus atskirąjį skundą, apeliantė neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje, atlyginimą, tačiau teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi pareiškėjas (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

57.       Pareiškėjas pateikė įrodymus, kad apeliacinėje instancijoje jis patyrė 700 Eur išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą.

58.       Spręsdamas dėl atlygintinų teisinės pagalbos išlaidų dydžio, apleiacinės instancijos teismas vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti Rekomendacijų redakcija) (toliau – rekomendacijos) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius (rekomendacijų 8.16 punktas), ginčo pobūdį, sudėtingumą, bylos apimtį, galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinių dokumento pobūdį, turinį. Apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pareiškėjo patirtos 700 Eur bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje už advokatės teisinę pagalbą atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo bei būtinumo kriterijus ir laikomos pagrįstomis, todėl jos, atmetus atskirąjį skundą, pareiškėjui priteistinos iš LMB ,,Labus“ bankroto procesui administruoti skirtų lėšų (CPK 98 straipsnis).

59.       Kadangi LMB „Labus“ už šioje byloje paduotą atskirąjį skundą sumokėjo 55 Eur žyminį mokestį, nors įstatymo pagrindu ji yra atleista nuo jo mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), sumokėtas žyminis mokestis jai grąžinamas, išaiškinant, kad jį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

          Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. lapkričio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

           Priteisti kreditoriui S. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš likviduojamos dėl bankroto mažosios bendrijos ,,Labus“, juridinio asmens kodas 305473985, bankroto procesui administruoti skirtų lėšų 700 Eur (septynių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje.

           Grąžinti likviduojamai dėl bankroto mažajai bendrijai ,,Labus“, juridinio asmens kodas 305473985, 55 Eur (penkiasdešimt penkių eurų) žyminį mokestį, sumokėtą 2024 m. lapkričio 29 d. mokėjimo nurodymu Nr. 28, „Swedbank“, AB, žyminio mokesčio mokėjimo užduoties kodas (ID) ZN77717, išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi teismo nutartimi.

 

 

Teisėja                                                        Giedrė Čėsnienė