Civilinė byla Nr. 2A-476-330/2015

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00230-2010-9

                                                               Procesinio sprendimo kategorijos 35.6.1; 45.6;

27.3.2.5

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 11 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės, Alvydo Poškaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų G. V., L. V., V. J., S. J., L. R. ir A. R. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-252-252/2014 pagal ieškovo bankrutavusios G. V. vaistinės ieškinį atsakovams G. V., L. V., V. J., S. J., L. R. ir A. R. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais; trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Express Vaistinė“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

          Pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje ieškovas bankrutavusi G. V. vaistinė prašė pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento: 2009 m. rugsėjo 10 d.  pirkimo - pardavimo sutartį, kurios pagrindu atsakovai G. V. ir L. V. atsakovei V. J. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su atsakovu S. J. už 69 000 Lt (19 983,78 Eur) pardavė žemės sklypą ir už 594 000 Lt (172 034,29 Eur) pardavė prekybos paskirties pastatą – vaistinę, esančius (duomenys neskelbtini); 2009 m. rugsėjo 21 d. privačios žemės sklypo su pastatu pirkimo - pardavimo sutartį, kurios pagrindu atsakovai V. J. ir S. J. atsakovui L. R. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise kartu su sutuoktine atsakove A. R. už 663 000 Lt (192 018,07 Eur) pardavė žemės sklypą su prekybos paskirties pastatu – vaistine, esančius (duomenys neskelbtini); prašė įpareigoti šalis grąžinti viena kitai visa, ką yra gavusios pagal ginčijamus sandorius; įpareigoti atsakovus L. R. ir A. R. grąžinti ieškovui bankrutavusiai G. V. vaistinei prekybos paskirties pastatą – vaistinę, o atsakovams G. V. ir L. V. – žemės sklypą.

            Ieškovas bankrutavusi G. V. vaistinė nurodė, jog G. V. vaistinei iškėlus bankroto bylą, įmonės bankroto administratorius nustatė, kad 2009 m. rugsėjo 10 d. G. V. vaistinė su atsakove V. J. sudarė pirkimo - pardavimo sutartį, kurios pagrindu G. V. ir L. V. už 69 000 Lt (19 983,78 Eur) atsakovei V. J. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su sutuoktiniu S. J. pardavė 0,0960 ha žemės sklypą, o už 594 000 Lt (172 034,29 Eur) pardavė prekybos paskirties pastatą – vaistinę, esančius (duomenys neskelbtini). 2009 m. rugsėjo 21 d. V. J. ir S. J. atsakovui L. R. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su A. R. už 663 000 Lt (192 018,07 Eur) pardavė ginčo turtą. Nurodė, jog sudarius ginčijamas sutartis, turtas (vaistinės pastatas) buvo  išnuomotas ieškovui. Administratorius taip pat nustatė, kad 2009 m. rugsėjo 9 d. atsakovė V. J. į įmonės kasą įnešė 594 000 Lt (172 034,29 Eur), iš kurių 372 602,34 Lt (107 913,09 Eur) atsakovas G. V. tą pačią dieną išėmė iš įmonės kasos įnešimui į banko sąskaitą, o 250 000 Lt (72 405 Eur) pasiėmė avansiniams mokėjimams, kad 2009 m. rugsėjo 18 d. kasos pajamų orderiu grąžino įmonei 681 050 Lt (197 245,71 Eur) nepanaudoto avanso ir tą pačią dieną pagal kasos išlaidų orderį tas pačias lėšas iš įmonės kasos pasiėmė asmeniniams poreikiams. Ieškovo manymu, 2009 m. rugsėjo 10 d. pirkimo - pardavimo sutartis atitinka visas actio Pauliana ieškinio sąlygas: sandorio sudarymo metu įmonė buvo nemoki; sandoris pažeidė įmonės kreditorių teises, nes buvo prarastas turtas, į kurį galėjo būti nukreiptas išieškojimas; turtas parduotas už mažesnę kainą nei buvo rinkos vertė; sandorio šalys buvo nesąžiningos. 2009 m. rugsėjo 21 d. sutartis, ieškovo nuomone, yra tariamas sandoris, kadangi surinkti duomenys patvirtina, jog šalys nesiekė realių teisinių padarinių. Ieškovo teigimu, ginčo turtą galima išreikalauti iš įgijėjų, kadangi atsakovai buvo nesąžiningi.

          Atsakovai G. V. ir L. V. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Paaiškino, jog ginčo turtą buvo priversti perleisti įmonei nepajėgiant atsiskaityti su kreditoriais bei siekiant užtikrinti jos veiklos tęstinumą. Pardavus turtą, gautos lėšos buvo panaudotos atsiskaitymui su hipotekos kreditoriumi, o nepanaudota lėšų dalimi ketinta atsiskaityti su kitais kreditoriais. Atsakovų nuomone, ieškovas neįrodė nei sandorio sudarymo neprivalomumo, nei kreditorių interesų pažeidimo sąlygų. Ginčo turtas buvo parduotas už rinkos kainą. Atsakovai nesutiko su byloje atliktos ekspertizės turto vertei nustatyti išvadomis. 

          Atsakovai V. J. ir S. J. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, jog ginčijamu sandoriu buvo realizuota abiejų sutarties šalių valia. Tvirtino, kad jiems buvo pasiūlyta įsigyti ginčo turtą, o jie patys siekė įsigyti parduodamą turtą, taip pat žinojo, jog gautais pinigais bus siekiama atsiskaityti su įmonės kreditoriais. Akcentavo aplinkybę, jog turtas buvo parduotas už rinkos kainą, vertintojų nustatytą prieš sandorio sudarymą. Nurodė, jog jų nesąžiningumas nėra preziumuojamas. Paaiškino, jog įsigytoje vaistinėje siekė plėsti veiklą, tačiau buvo priversti parduoti vaistinės pastatą dėl vaistinių rinkos monopolininko spaudimo. Sutartis su L. R. ir A. R. sudaryta atsižvelgiant į giminės sprendimus dėl palikimo dalybų.

           Atsakovai L. R. ir A. R. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovai nurodė, kad įsigydami ginčo turtą imperatyviųjų teisės normų nepažeidė ir yra laikytini sąžiningais įgijėjais. Įsigydami turtą, žinojo apie jo nuomą, todėl užtikrino nuomos santykių tęstinumą, o nuomininkui nevykdant pareigos mokėti nuomos mokestį, ginčo turtą perdavė trečiojo asmens UAB „Express Vaistinė“ nuomon. Atsakovai nurodė turėję planų persikelti į Uteną, ginčo patalpose vykdyti veiklą, užtikrinti mediciną studijuojantiems vaikams darbo vietas. Atsakovų teigimu, jie rūpinosi ginčo turtu kaip savu – užtikrino jo apsaugą, apdraudė, ėmėsi priemonių nuomos mokesčio įsiskolinimui išieškoti.

           Panevėžio apygardos teismas 2011 m. sausio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė visų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų. Atsižvelgęs į aplinkybę, jog įmonės finansinė padėtis buvo sunki, teismas nusprendė, jog siekiant atsiskaityti su kreditoriais, ginčo turto pardavimas buvo būtinas. Teismo vertinimu, turtas buvo parduotas už rinkos kainą. Teismo aiškinimu, aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis buvo sunki ir artima Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) įtvirtintai bankroto bylos iškėlimo ribai, nesudarė pagrindo konstatuoti ieškovo nemokumą, kaip actio Pauliana taikymui būtiną sąlygą. Pardavus nekilnojamąjį turtą ir gavus už jį ekvivalentinę pinigų sumą, vaistinės turimo turto vertė realiai nesumažėjo, todėl sandorio sudarymas neturėjo neigiamos įtakos įmonės ir atsakovų G. V. bei L. V. mokumui, nepažeidė jos kreditorių teisių ir interesų. Aplinkybė, kad, atsiskaičius su banku, likusios lėšos nebuvo išmokėtos kitiems įmonės kreditoriams, teismo vertinimu, rodo tik įmonės savininkų nesąžiningumą. Ieškovas, pardavęs ginčo patalpas, turėjo galimybę tęsti įmonės veiklą, todėl ginčo turto perleidimas neturėjo neigiamos įtakos įmonės veiklai.

            Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. spalio 31 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. sprendimą paliko nepakeistą.

             Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 2014 m. birželio 26 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartį bei Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. sprendimą ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kasacinis teismas akcentavo aplinkybę, jog kreditorių interesų pažeidimo atveju svarbu nustatyti, ar ginčo turtas buvo perleistas už pagrįstą ir tinkamą kainą. Byloje turėjo būti įvertinta, kad atsakovai perleido ne vien nekilnojamąjį turtą, bet ir verslui naudojamą objektą. Kasacinis teismas pagrįstomis pripažino bylą nagrinėjusių teismų išvadas dėl atsakovo G. V. nesąžiningumo. Kasacinis teismas konstatavo, jog bylą nagrinėję teismai nevertino atsakovų nesąžiningumą pagrindžiančių duomenų: atsakovus siejusių ryšių, keleto perleidimo sandorių sudarymo per trumpą laiką aplinkybių, turto perleidimo nuomon aplinkybių, ginčijamų sandorių sudarymo momento (sandorių sudarymas likus trumpam laiko tarpui iki bankroto bylos įmonei iškėlimo), atsiskaitymo grynaisiais pinigais didelėmis lėšų sumomis fakto. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje taip pat akcentuota galimybė vertinti, ar ginčijami sandoriai neturi apsimestinio sandorio požymių.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio apygardos teismas 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino –  pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2009 m. rugsėjo 10 d. pirkimo - pardavimo sutartį, 2009 m. rugsėjo 21 d. privačios žemės sklypo su pastatu pirkimo - pardavimo sutartį. Taikė restituciją: žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), grąžino atsakovų G. V. ir L. V. nuosavybėn, o prekybos paskirties pastatą – vaistinę, esantį (duomenys neskelbtini), grąžino ieškovo bankrutuojančios G. V. vaistinės nuosavybėn, iš bankrutavusios G. V. vaistinės priteisė V. J. 372 602,34 Lt (107 913,09 Eur), iš atsakovo G. V. priteisė atsakovės V. J. naudai 290 397,66 Lt (84 104,98 Eur), iš atsakovės V. J. priteisė atsakovo L. R. naudai 267 000 Lt (77 328,54 Eur).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs surinktus duomenis, padarė išvadą, jog G. V. vaistinės finansinė padėtis prieš turto perleidimo sandorių sudarymą buvo sunki, įmonė turėjo kreditorių, nemokėjo darbo užmokesčio darbuotojams, kurie įspėjo ieškovą dėl ketinimo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, kitus teisminius procesus, o duomenų dėl blogos finansinės padėties neneigė ir atsakovai, argumentuodami turto perleidimo būtinumą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo atsakovų G. V. ir L. V. nesąžiningumą, kurį, teismo vertinimu, patvirtina iš turto pardavimo gautomis lėšomis neatsiskaitymo su kreditoriais faktas,  kitoje civilinėje byloje nustatyti neteisėti šių atsakovų veiksmai perleidžiant turtą. Pirmosios instancijos teismas taip pat akcentavo ir atsakovų, kuriems buvo perleistas ginčo turtas, tarpusavio ryšius: G. V. ir S. J. bei V. J. buvo bendramoksliai, juos siejo ne tik sena draugystė nuo mokslo laikų, bet ir toks pat vystomas verslas. Pastarieji neneigė žinoję apie įmonės finansinių sunkumus. Akcentavo aplinkybę, jog žinodami apie skolas, atsakovai, būdami sąžiningi ir rūpestingi asmenys bei suprasdami verslo santykius, pinigus už perkamą nekilnojamąjį galėjo mokėti pavedimu, tačiau juos išgrynino, siekdami nuo įmonės kreditorių nuslėpti lėšų iš turto pardavimo gavimo faktą. Teismas paneigtais laikė V. J. ir S. J. argumentus, esą šie su ginčo turtu siejo verslo plėtros planus. Teismo vertinimu, aplinkybę, jog šalys nesiekė realių teisinių padarinių, patvirtina tai, jog ginčo turtas tą pačią dieną buvo išnuomotas ieškovui. Teismas vadovavosi byloje atliktos ekspertizės turto vertei nustatyti išvadomis. Teismas kritiškai vertino kitų turto vertintojų pateiktų išvadų turinį, kadangi vertintojas A. J. negalėjo paaiškinti, kodėl atlikdamas vertinimą jis rėmėsi kituose rajonuose atliktais nekilnojamojo turto sandoriais, kodėl lyginamuosius objektus ėmė labai senus, kuriems netaikyta statinio rekonstrukcija ir jie nėra atnaujinti. Teismo įsitikinimu, atsižvelgiant ir į tai, jog šį turto vertinimą užsakė turto savininkas, vertintojo išvados nėra objektyvios. Vertindamas teismo paskirtos ekspertės ir turto vertintojo K. K. išvadas, teismas nustatė, kad vertinant ginčo objektus, kaip verslo objektą, išvados dėl vertės iš esmės yra panašios: remiantis K. K. išvadomis – 879 000 Lt (254 575,99 Eur), ekspertės A. K. – 883 000 Lt (255 734,47 Eur). Teismas nepagrįstais pripažino atsakovų argumentus, kuriais šie ginčijo teismo ekspertizės akto išvadų pagrįstumą. Atmetė atsakovės V. J. teiginį, esą vertintojas ir ekspertė neatsižvelgė į tai, jog kartu buvo parduotas G. V. asmeninės nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas prie pastato, kadangi individualios įmonės savininko turtas nėra atskiras nuo įmonės turto, todėl reiškiant ieškinį pagal actio Pauliana teismas turi vertinti ne tik įmonės vardu registruoto turto realizavimą, bet ir įmonės savininko turto realizavimą.

           Įvertinęs ginčijamos 2009 m. rugsėjo 21 d. sutarties sudarymo aplinkybes, teismas nusprendė, kad jos šalys nesiekė realių teisinių padarinių, todėl konstatavo šio sandorio tariamumą. Teismas atmetė atsakovų V. J. ir S. J. argumentus, esą jie su ginčo turtu siejo verslo planus. Tokiam tikslui prieštaravo atsakovų veiksmai jau po vienuolikos dienų nuo įsigijimo parduodant įsigytą turtą. Teismas kritiškai vertino atsakovės V. J. paaiškinimus, kad dėl sudaryto sandorio atsakovams realiai buvo grasinta, kad jie bijojo susidorojimo, kad paskesnį turto perleidimo sandorį su pusbroliu sudarė tik todėl, jog buvo toks giminės susitarimas, nes jų tėvai norėjo atsidalinti paveldėtą turtą. Teismo vertinimu, ginčijamo sandorio tariamumą patvirtina ir aplinkybė, jog pirkėjai L. R. ir A. R. neieškojo turto Utenoje, nors deklaravo norą įsigytame pastate apsigyventi ir užtikrinti vaikams darbo vietas. Sandorio tariamumą patvirtina tai, jog jis sudarytas tarp artimų giminaičių, jog pirkėjai neturėjo lėšų net pirmajai įmokai, kuriai lėšų paskolino atsakovo S. J. buhalterė paties S. J. prašymu. Kitoms įmokoms mokėti skirtos paskolos buvo parūpintos taip pat S. J. pastangomis. Kad sandorio tikslas nebuvo teisinių pasekmių sukūrimas, naujų teisių ir pareigų atsiradimas, patvirtina byloje esančios nekilnojamojo turto nuomos sutartys, kad tuoj po 2009 m. rugsėjo 10 d. sandorio sudarymo patalpos buvo išnuomotos G. V. vaistinei, o po 2009 m. rugsėjo 21 d. sandorio sudarymo ta pati nuomos sutartis buvo sudaryta jau L. R. su G. V. vaistine, nors vaistinės įranga L. R. nepriklausė. Teismo vertinimu, S. J. ir V. J. nesąžiningumas pasireiškė tuo, kad sandorį sudarė su artimu giminaičiu, kad būdami verslininkai ir žinodami visas verslo taisykles, įgytą nekilnojamąjį turtą pardavė labai skubiai už tą pačią kainą ir, patys sumokėję visą pinigų sumą, iš naujojo pirkėjo sutiko gauti tą pačią pinigų sumą per trejus metus, ir dar prisiėmė pareigą ieškoti asmenų, kurie skolintų pinigus pirkėjams. Būtent šie veiksmai patvirtina ieškovo įrodinėjamą aplinkybę, kad sandoris sudarytas tik dėl akių, nesiekiant sukurti jokių teisinių pasekmių, o siekiant išsaugoti turtą G. V.. Teismo vertinimu, atsiskaitymas grynaisiais pinigais sudaro prielaidas vertinti šalių nesąžiningumą, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais ir išsaugoti ginčo turtą. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovų L. R. ir A. R. nesąžiningumas yra preziumuojamas, kadangi ginčo sandoris sudarytas tarp artimų giminaičių. Teismas konstatavo, kad sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybės paneigia šių atsakovų siekį ginčo patalpose vykdyti ūkinę veiklą. Sandoris sudarytas neturint net pradinio įnašo už perkamą turtą sumokėti, visas sandoris pagrįstas skolinių įsipareigojimų sudarymu, skolintojų paieška pačių pardavėjų pastangomis ir verslo atžvilgiu visiškai nepalankiomis sąlygomis pardavėjams. Teismo vertinimu, kiekvienas apdairus, protingas ir verslu užsiimantis asmuo neparduos savo tik ką įgyto turto (verslui) už tą pačią kainą ir dar išsimokėtinai, neturėdamas tikslo nuslėpti tikruosius ketinimus. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad atsakovai V. J. ir S. J. bei atsakovai L. R. ir A. R., teigdami, kad sandorį jie sudarė kaip giminaičiai tik todėl, kad tuo pačiu sprendė kito paveldėto turto pasidalinimą, tam pagrįsti jokių įrodymų nepateikė.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

          Apeliaciniu skundu atsakovai L. R. ir A. R. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.  Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog bankroto administratorius turi teisę ginčyti tik bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės sandorius. Nagrinėjamu atveju administratorius ginčijo ir įmonės savininko sudarytą sandorį dėl žemės sklypo perleidimo. L. V. nėra įmonės savininkė, todėl jos teisės parduoti nuosavą turtą nebuvo suvaržytos. Administratorius nepateikė duomenų, kad realizavus visą turtą, nepakako lėšų visiems finansiniams reikalavimams patenkinti. Nėra duomenų, kad būtų imtasi veiksmų atskirti L. V. turto dalį.  
2. Pirmosios instancijos teismas nevisiškai ir neišsamiai įvertino ekspertės A. K. atliktos ekspertizės išvadas. Ekspertė neturėjo pagrindo ginčo pastato laikyti nauja statyba, kadangi ne visas pastatas yra atnaujintas. Taip pat nepagrįstai į turto vertę įtraukė ir žemės sklypo vertę. Šių aplinkybių kontekste bei atsižvelgęs į turto vertintojo A. M. išvadas teismas turėjo konstatuoti, jog pastatas buvo parduotas už rinkos kainą.
3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai preziumavo atsakovų L. R. ir A. R. nesąžiningumą. Teismas plečiamai aiškino artimųjų giminaičių sąvoką. Nesąžiningumo nepatvirtina ir vaistinės patalpų nuomos sutarties sudarymas, kadangi pardavus turtą, esantys nuomos santykiai išlieka.
4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog 2009 m. rugsėjo 21 d. sutartis sudaryta dėl akių. L. R. ir A. R. tinkamai ir sąžiningai vykdė sutartį, po sutarties sudarymo rūpinosi turtu. Iš sąžiningų įgijėjų turtas negalėjo būti išreikalautas.

  Apeliaciniu skundu atsakovai V. J. ir S. J. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.  Skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1.              Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo įmonės kreditorių pažeidimo sąlygos egzistavimą. 2009 m. rusėjo 10 d. sandorio sudarymo metu UAB „Limedika“ dar neturėjo kreditorinio reikalavimo teisės į G. V. vaistinę. Skolą vaistinė turėjo sumokėti iki 2009 m. rugsėjo 15 d.

  2.              Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog turtas parduotas už mažesnę nei rinkos vertė kainą. Turto vertintojai nepagrįstai vaistinės įrangą ir inventorių priskyrė ginčo pastatui. Todėl teismas turėjo vadovautis prieš turto pardavimą atlikto vertinimo duomenimis, kuriame nėra aptartos vertinimo klaidos. Pardavus turtą už rinkos kainą ir gavus ekvivalentą pinigais, kreditorių teisės nebuvo pažeistos. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovų argumentą, jog ekspertė neatsižvelgė į tai, kad kartu buvo parduotas G. V. asmeninės nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas.

  3.              Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti V. J. ir S. J. nesąžiningumo. Ginčo vaistinėje įrengta apskaitos programa leido kreditoriui UAB „Limedika“ sekti vaistinės lėšų judėjimą. Todėl teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovai siekė nuslėpti lėšų judėjimą. Atsakovai siekė atlaisvinti ginčo turtą nuo hipotekos, o likusiomis lėšomis atsiskaityti su kreditoriumi. Atsiskaitymas pavedimu būtų sukėlęs atsakovams nepatogumų. Pirmosios instancijos teismas iš esmės pripažino, jog UAB „Limedika“ galėjo grasinti turto įgijėjui atsakovui S. J..

  4.              Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė neįrodytu teiginį, jog atsakovai V. J. ir S. J. su ginčo turtu siejo verslo planus. Teismas nevertino aplinkybės, kad atsakovai yra provizoriai, jų sūnus ir dukra studijavo farmaciją, Utenos rajone tiekė vaistus medicinos punktams. Kadangi leidimų gavimas vaistinės veiklai užtrunka, (duomenys neskelbtini) atsakovai sudarė vaistinės nuomos sutartį.

   5.   Pirmosios instancijos teismas atsakovų L. R. ir A. R. atžvilgiu nepagrįstai taikė nesąžiningumo prezumpciją.

   6.    Teismas nepagrįstai nurodė, kad S. J. dirbo vaistų priežiūros tarnyboje. Priešingai nei nurodė teismas, S. J. nebuvo pareigūnas, galintis daryti įtaką vaistų tiekėjams - didmenininkams. Teismas nepagrįstai sandorio tariamumą susiejo su turto pardavimu atsakovams L. R. ir A. R.. Dėl patirtų grasinimų atsakovai Jasiulevičiai turėjo patys skubiai surasti pirkėjus.

  Apeliaciniu skundu atsakovai G. V. ir L. V. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.              Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir netikslingai skyrė teismo ekspertizę ginčo pastato ir žemės sklypo, kaip verslo objekto, vertei nustatyti. Atsakovų nuomone, tokio rinkos vertės nustatymo esmė yra naudos, sukuriamos naudojant ginčo turtą verslo tikslais, vertinimas bei atitinkamai ginčo turto rinkos vertės šios naudos pagrindu nustatymas. Iš K. K. vertinimo išvadų matyti, kad verslas buvo nuostolingas ir nesukūrė verslininkui naudos. Ekspertizės akte išdėstytos eksperto išvados negali būti laikomos pagrįstomis ir teisingomis, dėl to pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo jomis vadovautis.

2.              Ekspertizės aktas turi esminių trūkumų. Ekspertė tendencingai pasirinko brangiausius palyginamuosius objektus. Apklausos metu ji šių prielaidų nepaneigė. Ekspertė pasirinko analogiškus sandorius iki 2007 metų, nors vėliau tokių objektų vertė smuko. Nagrinėjamu atveju nepagrįstai taikytas ir vartojimo kainų indeksas, kuris negalėjo būti taikomas nekilnojamojo turto rinkai.

3.              Tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad teismas pagrįstai vadovavosi ekspertizės aktu, nėra pagrindo pripažinti, kad turtas buvo parduotas už per mažą kainą. Teismų praktikoje konstatuota, kad kreditorių teisės pažeidžiamos, kai perleisto turto vertė ir kaina skiriasi keletą kartų. Be to, turto kaina kartais neatitinka jo vertės. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad ginčo turtas bankroto procese gali būti parduotas brangiau nei už ginčo sutartyse nurodytą kainą. Bylos duomenys patvirtina, kad UAB „Top Real“ atliktas turto vertinimas yra objektyvus. Teismas nevertino aplinkybės, jog jis buvo atliktas skolininkui derantis su kreditoriumi.

4.              Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovai V. J. ir S. J. buvo nesąžiningi. Atsakovai neturėjo pagrindo abejoti, kad turtas parduodamas už rinkos kainą, kadangi jos realumą patvirtino turto vertinimo išvados. Tai, kad atsakovai yra bendramoksliai, nesukuria nesąžiningumo prezumpcijos. Nesąžiningumo požymiu negali būti laikomas atsiskaitymas grynaisiais pinigais. Bylos duomenys patvirtina, jog toks atsiskaitymo būdas ieškovo veikloje buvo įprastas. Padaręs priešingas išvadas, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

5.      Aplinkybė, kad turtas buvo išnuomotas ieškovui, nepagrindžia ginčijamų sandorių šalių nesąžiningumo. Nuomos sutartis buvo sudaryta tik keliems mėnesiams ir tą lėmė objektyvios aplinkybės.

6.     Teismo išvados dėl atsakovų G. V. ir L. V. nesąžiningumo nepagrįstos. Tokias išvadas teismas galėjo padaryti tik nustatęs, kad minėti atsakovai suprato pažeidžiantys įmonės kreditorių interesus. G. V. strategijos vengti skuboto atsiskaitymo negalima laikyti nesąžiningumo požymiu. Šių atsakovų nesąžiningumas nepagrįstai buvo grindžiamas kitoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, kadangi joje nustatytos aplinkybės nagrinėjamai bylai neturi prejudicinės galios.   

7.      Ginčo turtą buvo būtina perleisti, siekiant išvengti ieškovui nepalankios situacijos.

Atsakovai G. V. ir L. V. apeliaciniame skunde pareiškė prašymą paskirti pakartotinę ginčo turto, kaip verslo objekto, vertės nustatymo ekspertizę.

            Ieškovas bankrutavusi G. V. vaistinė atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus prašo Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinius skundus nurodė, jog apeliantai nepagrįstai teigia, kad UAB „Limedika“ neturėjo reikalavimo teisės į skolininką. Teismų praktikoje laikomais nuostatos, jog actio Pauliana atveju neturėtų būti atsižvelgiama į prievolės suėjimo terminą. Be to, ieškovas turėjo ir kitų kreditorių. Paaiškino, kad pirmosios instancijos teismas nuosekliai įgyvendino visus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodymus, suformuluotus šioje byloje priimtoje nutartyje. Visi duomenys, nors ir skirtingu mastu, patvirtina, kad turtas buvo perleistas už žemesnę nei rinkos vertė kainą. Teismų praktikoje rinkos vertės ir kainos skirtumas 220 000 Lt (63 716,40 Eur) suma pakankamas kreditorių teisių pažeidimui konstatuoti. Atsakovų nurodyta kasacinio teismo praktika nagrinėjamu atveju netaikytina, kadangi bylų, kuriose priimtos atsakovų nurodytos nutartys, faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Paaiškino, jog kaina, už kurią ginčo turtas perleistas, de facto dar mažesnė, kadangi atsakovas G. V. nuslėpė pridėtinės vertės mokesčio prievolę valstybės biudžetui. 2009 m. rugsėjo 10 d. sandorio sudaryme atsakovai G. V., L. V., S. J. ir V. J. buvo nesąžiningi. Nurodė, kad šių asmenų nesąžiningumas įvertintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje. Akcentavo aplinkybę, jog turto įgijėjai bylos nagrinėjimo metu pripažino žinoję apie sunkią įmonės padėtį. Ieškovas nesutiko su atsakovų argumentais dėl sandorio sudarymo privalomumo, kadangi bylos nagrinėjimo metu šalių duoti paaiškinimai nebuvo nuoseklūs. Bylos duomenys paneigia aplinkybę, jog G. V. neturėjo galimybės atsiskaityti su kreditoriumi UAB „Limedika“. Todėl teismas pagrįstai nustatė, kad ginčijamas sandoris sudarytas ne atsiskaitymo su kreditoriais tikslu, o siekiant šios pareigos vykdymo išvengti. Ieškovas nesutiko su apeliaciniuose skunduose išsakyta ekspertizės akto kritika. Pažymėjo, jog ekspertės kandidatūra buvo suderinta šalių, tačiau ekspertės išvados atsakovų kritikuojamos, kadangi jiems nepalankios. Atsakovų argumentai dėl ekspertizės akto trūkumų grindžiami vien prielaidomis. Ieškovas nesutiko su skundų argumentais, jog į rinkos kainos nustatymą nepagrįstai įtraukta žemės sklypo vertė. Nurodė, jog kreditorių interesus pažeidė ne tik vaistinės, bet ir žemės sklypo pardavimas. Ieškovas teigė, jog paskirtos ekspertizės išvadomis teismo vadovautasi pagrįstai, kadangi tokį nurodymą suformulavo kasacinis teismas. Atsakovai nepagrįstai akcentavo verslo nuostolingumą, kadangi tai neturi reikšmės turto rinkos vertės nustatymui. Byloje nėra pagrindo skirti papildomos ekspertizės, kadangi atsakovai neįrodė, kad ekspertizės metu buvo pasirinkti netinkami vertinimui palyginamieji objektai. Apeliantai nepateikė įrodymų, pagrindžiančių vartojimo kainų indekso taikymo nepagrįstumą. Ieškovas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2009 m. rugsėjo 21 d. sutartį pripažino tariamu sandoriu. Atsakovai L. R. ir A. R. iki šiol nesinaudoja ginčo turtu. 2014 m. spalio 3 d. turto vertinimo išvadoje nurodyta, jog turtą apžiūrai pateikė G. V.. Atsakovai neginčijo, jog nėra sumokėję didesnės turto kainos dalies. Protingas asmuo niekada tokiomis sąlygomis turto neparduotų. Sandorio tariamumą patvirtina ir sutarties vykdymo aplinkybės – atsakovas L. R., pats būdamas skolingas už ginčo turtą, nesiėmė priemonių nuomos įsiskolinimui iš G. V. išieškoti. Po nuomos sutarties su G. V. nutraukimo, jau kitą dieną nuomos sutartis buvo sudaryta su trečiuoju asmeniu UAB „Express Vaistinė“, kurios vedėju dirbo G. V.. Tačiau ir pastarasis nuomininkas nuomos mokesčio nemokėjo, o atsakovai net dvejus metus delsė imtis įsiskolinimo išieškojimo veiksmų. Ieškovo teigimu, S. J. neįrodė argumentų dėl UAB „Limedika“ grasinimų. Nėra duomenų ir apie tokių grasinimų realumą, kadangi šio atsakovo vaistinės dirba su daugeliu kitų tiekėjų. Be to, teismo posėdžio metu V. J. pripažino dirbanti „Gintarinėje vaistinėje“, kuri yra susijusi su UAB „Limedika“. Todėl nepagrįsta būtų manyti, jog grasinęs kreditorius vėliau įdarbino V. J.. Sandorio tariamumo nepaneigia jo įregistravimas nekilnojamojo turto registre, atsiskaitymas pagal sandorį, sutarties dėl objektų apsaugos pasirašymas, atsainus dalyvavimas išieškojimo procese. Ieškovo nuomone, L. R. ir A. R. deklaratyvūs ir nenuoseklūs paaiškinimai dėl planų, susijusių su ginčo turtu, taip pat patvirtina sandorio tariamumą. Atsakovai neįrodė ginčijamų sutarčių sudarymo privalomumo. Ieškovas akcentavo atsakovų ir jų pasitelktų liudytojų paaiškinimų tarpusavio prieštaravimą. Ieškovas nurodė, kad nėra pagrindo L. R. ir jo sutuoktinės laikyti sąžiningais įgijėjais. Bylos duomenys patvirtina, kad jiems buvo žinoma turto nuslėpimo schema. Su turto pardavėjais juos siejo giminystė ir glaudus bendravimas. L. R. pripažino, kad kreditoriai grasina iš S. J. atimti turtą, todėl sandorio sudarymas tokiomis aplinkybėmis negali būti pripažintas sąžiningu. Ieškovas, nurodė turįs teisę ginčyti 2009 m. rugsėjo 21 d. sandorį, kadangi jis yra niekinis. Ieškinį dėl tokio sandorio gali pareikšti visi suinteresuoti asmenys, o ne tik sandorio šalys.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

           Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių.

Dėl naujų įrodymų priėmimo bei naujų argumentų vertinimo

           Ieškovas bankrutavusi G. V. vaistinė kartu su atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus pateikė naujus įrodymus: 2014 m. lapkričio 10 d. pažymą dėl kainos, kurią G. V. vaistinė gavo parduodama nekilnojamąjį turtą V. J., PVM sąskaitą faktūrą VIDSA Nr. 000499, Didžiosios knygos suvestinės 2009 m. rugpjūčio, rugsėjo mėnesių išrašo kopiją, 2009 m. rugsėjo mėnesio Pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją, 2009 m. rugsėjo mėnesio PVM skaičiavimo suvestinę (t.7, b. l. 73-78). Ieškovas tvirtino šiuos įrodymus pirmosios instancijos teismui teikęs 2014 m. lapkričio 10 d. posėdyje, tačiau šis atsisakė juos priimti.

            CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas šiuos (naujus) įrodymus, kuriuos apeliacinės instancijos teismo prašo priimti, teikė ir pirmosios instancijos teismui. Kolegija pažymi, jog nustačius, kad pirmosios instancijos teismas sprendė šių įrodymų priėmimo klausimą, svarbu įvertinti atsisakymo juos priimti priežastis. CPK 181 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta, kad atsisakymas priimti byloje dalyvaujančio asmens nustatyta tvarka pateiktą įrodymą turi būti motyvuojamas. Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo atsisakymas priimti šiuos įrodymus yra motyvuotas. Iš teismo procesinio sprendimo nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas būtų nepagrįstai atsisakęs priimti įrodymus, tokių argumentų ir juos pagrindžiančių duomenų nepateikė ir ieškovas. Nustačiusi, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai atsisakė priimti ieškovo teikus įrodymus, taip pat įvertinusi aplinkybę, jog šių įrodymų priėmimas nepagrįstai užvilkintų bylos nagrinėjimą, teisėjų kolegija netenkina ieškovo prašymo (CPK 181, 314 straipsniai). Teisėjų kolegija pastebi, jog ieškovas šiais naujais įrodymais grindžia procesiniame dokumente išdėstytus argumentus, kad G. V. vaistinei po ginčo turto perleidimo nesumokėjus pridėtinės vertės mokesčio, esą galima konstatuoti, kad turtas buvo parduotas de facto dar pigiau. Iš apskųstojo sprendimo turinio nenustatyta, kad ieškovas būtų ieškinį grindęs šiais argumentais, todėl atsižvelgiant į tai bei papildomai įvertinus, jog nurodytas aplinkybes pagrindžiantys įrodymai nebuvo priimti, teisėjų kolegija laikosi nuostatos, jog tokie ieškovo argumentai apeliacinio tyrimo eigoje dėl ginčijamų sandorių (ne) teisėtumo nebus vertinami (CPK 306 straipsnio 2 dalis).

Dėl esminių faktinių aplinkybių ir bylos nagrinėjimo ribų

          Bylos duomenimis nustatyta, kad G. V. ir L. V. esant santuokoje – 1993 m. birželio 21 d. atsakovai G. V. ir L. V. įsteigė individualią įmonę G. V. vaistinę (t. 1, b. l. 35-38). G. V. vaistinė ir UAB „Limedika“ 2009 m. rugpjūčio 10 d. sudarė susitarimą, kuriuo įmonė (vaistinė) įsipareigojo susidariusio įsiskolinimo dalį (500 000 Lt) sumokėti iki 2009 m. rugsėjo 15 d., o likusią skolos dalį – iki 2009 m. gruodžio 31 d. bei iki 2009 m. rugpjūčio 31 d. pateikti kreditoriui papildomą įsipareigojimų užtikrinimą – kreditoriui priimtinų trečiųjų asmenų laidavimą už pirkėjo prievoles (t. 1, b. l. 167). Bylos duomenys patvirtina, kad užtikrinant G. V. vaistinei suteikto banko kredito sutarties vykdymą, G. V. priklausantis žemės sklypas ir jo įmonei priklausantis pastatas, esantys (duomenys neskelbtini), buvo įkeisti AB Šiaulių bankui. 2009 m. rugsėjo 9 d. duomenimis įmonės įsiskolinimas šiam bankui sudarė 372 602,34 Lt (107 913,09 Eur) (t. 1, b. l. 27-28, 82-97, 136-140). Iš atsakovo G. V. užsakymu 2009 m. rugpjūčio 4 d. parengtos nekilnojamojo turto vertės nustatymo ataskaitos matyti, kad vaistinės patalpų rinkos vertė vertinamuoju laikotarpiu siekė 496 000 Lt (143 651,52 Eur), gyvenamosios paskirties patalpų mansardoje rinkos vertė – 98 000 Lt (28 382,76 Eur), žemės sklypo rinkos vertė – 69 000 Lt) (t. 1, b. l. 98-123). 2009 m. rugsėjo 10 d. pirkimo - pardavimo sutartimi už bendrą 663 000 Lt (192 018,07 Eur) kainą žemės sklypas ir pastatas buvo parduoti atsakovei V. J. kartu su S. J. bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis. Už perkamą turtą sumokėta įnešant grynuosius pinigus į G. V. vaistinės kasą. Pirkimo - pardavimo sandorio sudarymo dieną V. J. ir G. V. sudarė kitą sutartį, kurios pagrindu V. J. įsigytas nekilnojamasis turtas buvo išnuomotas G. V. vaistinei. 2009 m. rugsėjo 14 d. pirkimo - pardavimo sutartimi G. V. vaistinė pardavė  V. J. kilnojamąjį turtą (baldus bei įrangą), reikalingą vaistinės veiklai vykdyti (t. 1, b. l. 9-20, 168-171, 191-192). 2009 m. rugsėjo 21 d. privačios žemės sklypo su pastatu pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu atsakovai V. J. ir S. J. žemės sklypą ir pastatą, esančius (duomenys neskelbtini), už 663 000 Lt (192 018,07 Eur) pardavė  atsakovams L. R. ir A. R.. 2009 m. rugsėjo 22 d. sutartimi ginčo turtas buvo išnuomotas G. V. vaistinei. Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 17 d. nutartimi G. V. vaistinei iškelta bankroto byla (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Bankroto administratoriaus atstovaujamas ieškovas prašė pripažinti negaliojančiais ginčijamus turto pirkimo - pardavimo sandorius: 2009 m. rugsėjo 10 d. sutartį actio Pauliana pagrindu, o 2009 m. rugsėjo 21 d. sutartį – sandorio pripažinimo tariamuoju sandoriu pagrindu. Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino – ginčijamus sandorius pripažino negaliojančiais ir taikė restituciją – grąžino šalims tai, ką jie gavo neteisėtų sandorių pagrindu. Atsakovai apeliaciniais skundais prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinės instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų argumentus, pažymi, jog byloje nėra ginčo dėl ieškinio senaties Pauliana ieškiniui pareikšti, nepateikta argumentų ir dėl taikytos restitucijos būdo. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog tokiu būdu apeliantai apibrėžia šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas (CPK 320 straipsnis). Esant tokioms aplinkybėms, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas nebus vertinamas nurodytų sąlygų (argumentų) kontekste.

          Dėl administratoriaus teisės ginčyti individualios įmonės savininkų sudarytus sandorius

         Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Actio Pauliana instituto tikslas – užkirsti kelią skolininko piktnaudžiavimui teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas.

           CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012; kt.).

             Atsakovai L. R. ir A. R. apeliaciniame skunde nurodė, jog bankroto administratorius turi teisę ginčyti tik bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės sudarytus sandorius. Nagrinėjamu atveju individualios įmonės bankroto administratorius ginčijo ir tokios įmonės savininkų sandorį dėl žemės sklypo perleidimo. Apeliantai akcentavo aplinkybę, jog L. V. nebuvo įmonės savininkė, todėl jos teisės parduoti nuosavą turtą ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo suvaržytos. Pasak apeliantų, bankroto administratorius nepateikė duomenų, kad realizavus visą turtą, nepakako lėšų visiems įmonės kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti. Be to, nėra duomenų, kad būtų imtasi veiksmų atskirti L. V. turto dalį.  Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.

             ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas įpareigoja bankrutuojančios įmonės administratorių patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Kadangi ĮBĮ nenustato savarankiškų sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų, todėl bankrutuojančios įmonės administratorius, ginčydamas bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus iki bankroto bylos iškėlimo, gindamas visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, turi teisę juos ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, taip pat ir CK 6.66 straipsnio pagrindu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003, 2009 m. rugsėjo 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2009). Kolegija pastebi, jog pirmiau nurodytų apeliacinio skundo argumentų esmę sudaro dvi aplinkybės: keliamas tiek įmonės savininko (įmonininko) atsakomybės klausimas (teigiant, jog už neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens prievoles subsidiariai nėra atsakingas įmonės savininko sutuoktinis, todėl įmonės savininko sutuoktinė buvo laisva parduoti jai bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausanti žemės sklypą), tiek subsidiarios atsakomybės atsiradimo momentas (apeliantai teigia, kad ieškovas neįrodė, jog finansiniams reikalavimams patenkinti nepakako pačios įmonės turto). Kaip jau minėta, G. V. vaistinė buvo įsteigta  G. V. ir L. V. santuokos metu. CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad įmonė ir iš jos veiklos gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo, pripažįstamos bendrąja jungtine nuosavybe. Pastebėtina, kad atsakovai neįrodinėjo aplinkybės, jog įmonė asmeninės nuosavybės teise priklausė tik G. V., jie neneigė, jog ši įmonė buvo šeimos verslas. Konstatavus įmonės buvimą šeimos verslu, pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių prievolė yra solidari, bet įmonės atžvilgiu ši jų solidarioji prievolė yra subsidiari. Tai reiškia, kad pirmiausia prievolė vykdoma iš individualios įmonės turto, o jo nesant ar nepakankant – iš sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės, o šios nesant ar nepakankant – iš asmeninio kiekvieno sutuoktinio turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-7-400/2012). Atsižvelgiant į tai, kad individualios įmonės savininkas kartu yra ir civilinės atsakomybės subjektas ir jo pareiga atsakyti atsiranda, kai prievolei įvykdyti neužtenka pagrindinio skolininko (individualios įmonės) turto, laikytina, jog kreditorius įgyja reikalavimo teisę į skolininką (individualios įmonės savininką) tada, kai kreditoriaus reikalavimams patenkinti neužtenka individualios įmonės turto (CK 2.50 straipsnio 4 dalis). Šiame kontekste, sprendžiant dėl reikalavimo teisės į įmonės savininkus atsiradimo momento, svarbus tampa sužinojimo apie tai, kad individualios įmonės turto nebeužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti, faktas. Nustatant momentą, nuo kada individualios įmonės savininkams tampa žinoma apie įmonės turto nepakankamumą atsiskaityti su kreditoriais, taikomas objektyvusis kriterijus, pripažįstant, jog savininkams ši aplinkybė tampa žinoma iš karto jai susidarius, nes individualios įmonės savininkai, valdydami įmonę, privalo žinoti apie jiems priklausančios įmonės turtinę padėtį, prisiimtus įsipareigojimus ir jų santykį. Dėl to objektyvi kreditoriaus teisė CK 2.50 straipsnio 4 dalies pagrindu reikalauti, kad įmonės savininkas atsakytų už individualios įmonės prievoles savo turtu, atsiranda nuo to momento, kai įmonės turtas atsiskaityti su kreditoriais tampa nepakankamas. Tokios įmonės kreditorius įgytą reikalavimo teisę į individualios įmonės savininką nukreipia tada, kai sužino apie tai, kad įmonės turto neužtenka jos prievolėms įvykdyti. Dėl to kreditoriui taikomas subjektyvusis kriterijus ir objektyviai atsiradusią teisę jis pradeda įgyvendinti tik sužinojęs apie trūkstamą įmonės turtą. Vis dėlto ši aplinkybė, kad kreditorius reikalavimą reiškia tik sužinojęs apie tokią situaciją, nedaro jokios įtakos įmonės savininko teisėms ir pareigoms ta prasme, kad objektyviai kreditoriaus teisė nukreipti reikalavimus į įmonės savininką atsiranda anksčiau, nei kreditorius gali ją įgyvendinti dėl subjektyvių sužinojimo aplinkybių, t. y. įmonės savininkas turi suvokti apie tokią teisę nuo pat situacijos, kai trūksta įmonės turto atsiskaityti su kreditoriais, susidarymo. Paprastai kreditoriai apie nepakankamą įmonės turtą sužino tada, kai įmonė pradeda su jais neatsiskaityti, t. y. kai jos turto jau nebeužtenka. Atsižvelgiant į tai, kad rizika dėl nepakankamo įmonės turto tenka individualios įmonės savininkui, ypatingą reikšmę įgauna individualios įmonės savininkų sąžiningumo klausimas. Sąžiningas įmonės savininkas, žinodamas, kad įmonės turto gali neužtekti atsiskaityti su kreditoriais, privalo atitinkamai elgtis, imtis priemonių įmonės turto ir skolų pusiausvyrai atkurti, ir, akivaizdu, jog tokioje situacijoje jis nebegali didinti nei įmonės, nei savo turimų prievolių ar tikslingai mažinti turimo turto. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, sistemiškai taikant CK 6.66 straipsnio 1 dalį ir 2.50 straipsnio 4 dalį, kreditoriaus teisė reikalauti individualios įmonės savininkui atsiskaityti už įmonės prievoles atsiranda nuo to momento, kai įmonės turto neužtenka atsiskaityti su kreditoriais. Savininkui taikant objektyvųjį kriterijų, laikoma, kad jis apie tokią situaciją sužino vos jai susidarius ir prisiima dėl to riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2012). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir į tai, kad skolininkams priklausęs nekilnojamasis turtas buvo perleistas po to, kai individuali įmonė nustojo atsiskaityti su kreditoriumi UAB „Limedika“, kai kelis mėnesius nebuvo mokamas darbo užmokestis, konstatuotina, jog individualios įmonės kreditoriai turėjo galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę ir galėjo savo reikalavimą nukreipti tiek į įmonės, tiek (įmonės turto esant nepakankamai) į jos savininkų bendrosios jungtinės ir asmeninės nuosavybės teisėmis valdomą turtą, taip pat kad skolininkai buvo nesąžiningi, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises, kadangi, kaip jau buvo minėta, apie tai, jog individuali įmonė nebegali atsiskaityti su kreditoriais, jos savininkas sužino vos tik šiai situacijai susiklosčius. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą atmesti apeliantų argumentus, kad administratorius esą turėjo įrodyti, jog bankrutavusios įmonės turto nepakako patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus. Vien ta aplinkybė, kad įmonei buvo iškelta bankroto byla nemokumo pagrindu (kai pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės) yra pakankama konstatuojant negalėjimą įmonės turtu atsiskaityti su kreditoriaus, taigi ir pagrindą savininkų subsidiariosios atsakomybės taikymui. Vertinamos aplinkybės pagrindu atmestini ir skundo argumentai, jog administratorius turėjo imtis papildomų priemonių atsakovės L. V. turto daliai bendrojoje jungtinėje nuosavybėje su G. V. nustatyti (atskirti).

           Dėl neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės

           Kaip minėta, apeliantai V. J. ir S. J. skunde nurodė, kad Pauliana ieškinys negalėjo būti patenkintas vien dėl tos priežasties, jog 2009 m. rusėjo 10 d. sandorio sudarymo metu UAB „Limedika“ neturėjo reikalavimo teisės į G. V. vaistinę. Skolą vaistinė turėjo sumokėti iki 2009 m. rugsėjo 15 d. Nesant kreditoriaus reikalavimo teisės, ginčijamu sandoriu negalėjo būti pažeisti ir jo interesai. Teisėjų kolegija neturi  pagrindo sutikti su šiais argumentais.

            Actio Pauliana institutui taikyti būtina, kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, t. y. institutas taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Kreditorius turi pareigą įrodyti byloje, kad jis turi tokią, t. y. neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, kad ši egzistuoja, nėra tariama, pasibaigusi ir pan. Tais atvejais, kai skolininkas ginčija kreditoriaus reikalavimo teisę ar šios dydį, ginčas turėtų būti nagrinėjamas iki sprendimo dėl skolininko sudaryto sandorio negaliojimo actio Pauliana pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-809/2003). Taigi sąlyga turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, kaip actio Pauliana sąlyga, reiškia, kad ji taikoma, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, būtina turėti omenyje tai, kad actio Pauliana taikymo atveju svarbus yra prievolės tarp kreditoriaus ir skolininko atsiradimo momentas, nes kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana ieškinį, kaip teisių gynimo būdą, kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo. Taigi tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo momento, gali pažeisti kreditoriaus teises ir interesus, nes skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2004). Tačiau sprendžiant dėl to, kada atsirado skolininko prievolė kreditoriui, taip pat būtina įvertinti tai, kad pagal CK įtvirtintą actio Pauliana instituto reglamentavimą tokio ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, kad reikalavimo teisė būtų vykdoma, t. y. neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija teisiškai nereikšmingu pripažįsta argumentą, jog skola kreditoriui turėjo būti sumokėta iki 2009 m. rugsėjo 15 d., o ginčo turtas buvo perleistas iki šio termino – 2009 m. rugsėjo 10 d. Kita vertus, atsižvelgiant į G. V. vaistinės ir UAB „Limedika“ 2009 m. rugpjūčio 10 d. susitarimo (t. 1, b. l. 167) turinį, nėra pagrindo išvadai, jog kreditorius sandorio sudarymo metu dar neturėjo reikalavimo teisės skolininkui. Susitarimo turinys leidžia teigti, jog įsiskolinimas kreditoriui to susitarimo sudarymo metu jau buvo pradelstas, susitarimu skolininkui suteikta galimybė įsiskolinimą sumokėti dalimis, pateikiant papildomas prievolės užtikrinimo priemones.

            Dėl kreditorių interesų pažeidimo

           CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012), taip pat tai, kad šios aplinkybės, susijusios su skolininko mokumo sumažėjimu, būtų nulemtos skolininko sudaryto sandorio. Taigi, kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu G. V. vaistinė buvo pasiekusi faktinio nemokumo būseną. Minėtą aplinkybę patvirtina ir tai, jog praėjus keliems mėnesiams po ginčijamo sandorio sudarymo buvo kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo būtent dėl jo nemokumo. Nagrinėjant klausimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo jos savininkas neneigė sudėtingos įmonės finansinės padėties, įsiskolinimų kreditoriams, įmonės darbuotojams faktų, pats pripažino, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Nutartyje, kuria įmonei iškelta bankroto byla, konstatuota, kad  įmonė turi turto už 1 396 046 Lt (404 322,86 Eur), o pradelsti įsipareigojimai sudaro 1 975 222 Lt (572 063,83 Eur) (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Panevėžio apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-739-278/2010, kurioje buvo vertinamas G. V. ir L. V. sudarytų dovanojimo sandorių teisėtumas, konstatuota nagrinėjamai bylai reikšminga aplinkybė, jog įmonės padėtis kryptingai blogėjo jau nuo 2007 metų, o 2008 metais įmonės skolos viršijo turimo turto vertę (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Minėti duomenys leidžia daryti išvadą, jog faktinio nemokumo būseną G. V. vaistinė pasiekė dar likus metams iki ginčo turto perleidimo. Todėl kolegija nurodo, jog skolininko finansinė padėtis ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo sunki, atitinkanti ĮBĮ apibrėžtus nemokumo kriterijus. Kita vertus, minėta, jog kreditorių teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio, nes pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriams patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2007). Arba pakanka nustatyti, kad nors skolininkas, perleidęs turtą, ir netapo nemokus, tačiau gerokai sumažino savo turtą ir sudarė realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007). Teisėjų kolegija pažymi, jog prie tokių atvejų priskirtinas skolininko turto pardavimas už aiškiai mažesnę kainą, kai po tokio sandorio sudarymo kreditorius negali išieškoti skolos, nes skolininko gautos už parduotą turtą sumos ir likusio skolininko turto gali neužtekti skolai grąžinti. Turto pardavimas už žymiai mažesnę kainą kartu yra ir pagrindas taikyti CK 6.67 straipsnio 4 punkte įtvirtintą nesąžiningumo prezumpciją. Ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumo klausimas bus analizuojamas kitoje šios nutarties dalyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad svarbu įvertinti, ar turtas perleistas už tinkamą ir pagrįstą kainą. Šiuo aspektu yra reikšminga perleisto žemės sklypo su jame esančiu pastatu rinkos vertė, buvusi jų perleidimo momentu, nes aiški perleisto turto vertės ir kainos neatitiktis yra pagrindas daryti išvadą dėl kreditoriaus teisių pažeidimo. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčijama 2009 m. rugsėjo 10 d. sutartimi atsakovai G. V. ir L. V. jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą pardavė už 69 000 Lt (19 983,78 Eur), o  individualiai įmonei G. V. vaistinei priklausantį pastatą – už 594 000 Lt (172 034,29 Eur). Lietuvos Aukščiausiajam Teismui grąžinus bylą nagrinėti iš naujo pirmojoje instancijoje, buvo paskirta teismo ekspertizė, kurios metu nustatyta, kad ginčo turto vertė yra 883 000 Lt (255 734,47 Eur). Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ginčo turto rinkos vertės ir kainos, už kurią jis buvo perleistas, santykį, rėmėsi šiomis ekspertizės išvadomis. Teismas akcentavo, jog ekspertės nustatyta turto rinkos vertė artima kito turto vertintojo pateiktoms byloje  išvadoms. Teismas neobjektyviomis pripažino likusias į bylą pateiktų vertinimų išvadas, be kita ko, ir tas, kuriomis, kaip aiškino atsakovai, buvo remtasi sudarant sandorį, nurodydamas tų vertinimų trūkumus (pvz., jog buvo pasirinkti netinkami palyginamieji objektai, vertinimai atlikti atsakovo G. V. užsakymu ir pan.). Įvertinęs ekspertizės metu nustatytos turto vertės ir kainos, už kurią turtas parduotas, santykį, teismas konstatavo, jog ginčo nekilnojamasis turtas parduotas už per mažą kainą, kas lėmė įmonės kreditorių interesų pažeidimą. Atsakovai su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutiko.

            Apeliantai L. R. ir A. R. bei V. J. ir S. J. apeliaciniuose skunduose nurodė, jog nagrinėjamu atveju į bendrą ginčo turto vertę be pagrindo buvo įtrauktas ir G. V. nuosavybės teise priklausęs žemės sklypas (jo vertė). Teisėjų kolegija šį argumentą laiko nepagrįstu. Ankstesnėje nutarties dalyje teisėjų kolegija konstatavo, jog bankroto administratorius turėjo teisę ginčyti ne tik individualios įmonės, bet ir jos savininkų sudarytus sandorius. Kito pagrindo, kodėl šis turtas (sklypas) neturėjo būti vertinamas įmonei ir jos savininkui priklausiusio nekilnojamojo turto komplekse, apeliantai nenurodė, todėl apeliantų argumentas atmetamas.

          Apeliantai L. R. ir A. R. apeliaciniame skunde nurodė, jog atliekant ekspertizę ginčo turtas nepagrįstai vertintas kaip nauja statyba. Apeliantai V. J. ir S. J. skunde teigė, kad į turto vertę nepagrįstai įtraukta ir vaistinės kilnojamojo turto vertė. Apeliantų G. V. ir L. V. apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, jog ekspertizė turto, kaip verslo objekto, vertei nustatyti paskirta nepagrįstai ir netikslingai, kadangi atsakovų verslas buvo nuostolingas, todėl nebuvo pagrindo vadovautis tokio vertinimo išvadomis. Be to, pasak šių apeliantų, ekspertizės aktas turi trūkumų, nes ekspertė tendencingai pasirinko brangiausius palyginamuosius objektus už ginčui neaktualų laikotarpį, nepagrįstai taikė vartojimo kainų indeksą, neatsižvelgė į visuotinai žinomą aplinkybę, jog 2007-2009 metų laikotarpiu nekilnojamojo turto kainos krito trečdaliu. Apeliantų nuomone, nurodytos aplinkybės dėl ekspertizės išvadų objektyvumo kelia abejonių, kurios gali būti pašalintos tik byloje paskyrus pakartotinę ekspertizę. Teisėjų kolegija su apeliantų argumentais nesutinka.

            Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011).

         Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, kaip to reikalaujama CPK 218 straipsnio nuostatų. Teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas bylos sprendime arba nutartyje. Pagrindas atmesti kaip įrodymą eksperto išvadą (jos dalį) gali būti tai, kad ekspertizės akto turinys prieštaringas, kad išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kad išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Ekspertizės akto duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, todėl, kad ekspertizės akto duomenys neturi išankstinės galios (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2012; kt.).

           Teisėjų kolegija atmeta šioje nutarties dalyje nurodytus apeliantų argumentus dėl ekspertizės akto trūkumų. Pažymėtina, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ekspertizės aktas turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Jei byloje esantis ekspertizės aktas neatitinka įstatymo reikalavimų ir, nepaisant jo tiriamojo - mokslinio pobūdžio, gauta išvada negali būti laikoma įrodymu – eksperto išvada CPK 212 straipsnio prasme, toks dokumentas gali atitikti kitą įrodinėjimo priemonės rūšį – rašytinį įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2009; 2009 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2009). Net ir tuo atveju, kai konstatuojami ekspertizės akto trūkumai, tai savaime nereiškia, kad teismas praranda galimybę remtis šiuo įrodymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2010). Apeliantų pateikti pastebėjimai dėl ekspertizės akto, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nedaro esminės įtakos šio įrodymo reikšmei ir galiai vertinant ginčo objekto vertę. Pažymėtina ir tai, jog byloje, be apeliantų subjektyvių ir deklaratyvių argumentų, nepateikta patikimų duomenų, paneigiančių vertinamo įrodymo turinį (CPK 178 straipsnis). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ta aplinkybė, jog ekspertizė paskirta ir ją atlikusios ekspertės kandidatūra parinkta bendru šalių sutarimu, neleidžia daryti prielaidos dėl ekspertės neobjektyvumo ar nuolankumo (šališkumo) ieškovui. Apeliantų argumentai dėl nurodyto asmens galimo šališkumo išsakomi deklaratyviai, vertinant ekspertės išvadų reikšmę nagrinėjamai bylai (jog išvados nėra palankios apeliantams). Teisėjų kolegija, išanalizavusi ekspertizės akto turinį, atmeta apeliacinių skundų argumentus dėl akto trūkumų. Ekspertizės akte išsamiai aprašyti taikomi ginčo objekto vertinimo metodai, jų taikymo ypatumai, nurodyta palyginamųjų objektų parinkimo tvarka, pataisų (korekcijų) taikymo reikšmė, vertinimo eiga ir kitos aplinkybės. Ekspertizės išvados nuosekliai išplaukia iš ekspertizės akto tiriamosios dalies. Nėra pagrindo pritarti apeliantų teiginiui, jog ekspertė esą tendencingai pasirinko brangiausius lyginamuosius objektus. Pažymėtina, jog dalimi tų pačių lyginamųjų objektų vertinimo tikslais naudojosi ir kiti turto vertintojai, parengę į bylą pateiktas išvadas (pvz., palyginamieji objektai Kupiškio gatvėje, Utenoje). Atmesdama apeliantų argumentą dėl vartojimo kainų indekso taikymo vertinimo procese, kolegija pažymi, jog jo taikymo poreikis aprašytas ekspertizės akto tiriamojoje dalyje, jo taikymas numatytas ir specialiuosiuose teisės aktuose (pvz., Turto ir verslo vertinimo metodikoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159). Kita vertus, ekspertizės akto tiriamosios dalies turinys leidžia daryti išvadą, jog vartojimo kainų indekso taikymas, skirtas pašalinti bet kokioms prielaidoms dėl turto vertės neatitikties, analizuojamoje situacijoje yra logiškas retrospektyvinio vertinimo kriterijus, be to, turto vertės pokytis, nulemtas šio indekso taikymo, yra nežymus. Ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nurodyta, kad ginčo pastato rekonstrukcija atlikta 2005 metais, todėl pastatas lyginamas su naujos statybos (2003-2009 metų statybos) pastatais. Apeliantai, ginčydami šią išvadų dalį, nepateikė išvadų neteisėtumą pagrindžiančių argumentų. Ekspertė nustatė, kad pastatas baigiamas rekonstruoti (didžioji dalis patalpų įrengta ir naudojama įmonės veikloje), neįrengtoje dalyje trūksta tik apdailos. Ta aplinkybė, kad rekonstruoto pastato dalies (vidaus) apdailos darbai nėra pabaigti, neleidžia daryti išvados, jog tokiu atveju visas pastatas ar konkreti jo dalis negalėjo būti laikomas naujos statybos nekilnojamojo turto objektu. Todėl nėra pagrindo remtis apeliantų prielaidomis, jog ekspertizės metu nustatyta turto vertė turėjo būti mažinama nebaigtos statybos dalimi, nurodyta Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje. Kolegijos vertinimu, minėti apeliantų pastebėjimai ir paskaičiavimai parengti neatsižvelgiant į turto vertinimą reguliuojančius teisės aktus, taigi subjektyviai ir nepagrįstai nukreipti į ekspertizės akte nurodytos kainos tendencingą ir šališką (neobjektyvų) mažinimą. Nėra pagrindo išvadai, jog ekspertė pasirinko netinkamo laikotarpio palyginamuosius objektus, kurių reikšmė dėl visuotinės ekonominės krizės turėjo lemiamą įtaką ekspertizės išvadoms. Pažymėtina, jog ginčijamas sandoris buvo sudarytas 2009 m. rugsėjo 10 d., kai palyginamieji sandoriai sudaryti 2009 m. vasario, 2008 m. gruodžio, 2007 m. gegužės mėnesiais. Taigi, bent dviejų palyginamųjų sandorių sudarymo data artima ginčijamo sandorio sudarymo datai. Kita vertus, kaip matyti iš ekspertizės akto tiriamosios dalies, šių palyginamųjų sandorių vertė, atsižvelgiant į laiko pokytį, buvo koreguota taikant specialias metodikas. Būtina pažymėti ir tai, jog apeliantai nesutikimą su ekspertės pasirinktais lyginamaisiais objektais grindžia deklaratyviomis prielaidomis, nepateikia konkrečių pasiūlymų, nenurodo, jų nuomone, tinkamesnių palyginamųjų objektų, kurie nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste turėtų įtakos ekspertizės išvadoms. Kiti apeliacinių skundų argumentai taip pat neturi esminės reikšmės vertinant byloje atliktos ekspertizės išvadų įrodomąją galią. Apeliantų subjektyvūs vertinimai, esą teismas turėjo vadovautis realiu laiku atlikto turto vertinimo išvadomis, kuriomis šalys rėmėsi sudarydamos ginčijamą sandorį, laikytini nepagrįstais, kadangi ta aplinkybė, jog turtas buvo įvertintas realiu laiku, nepaneigia retrospektyviu būdu atlikto vertinimo išsamumo, objektyvumo ir įrodomosios reikšmės. Tai, jog sandoris buvo sudarytas remiantis prieš pat jo sudarymą parengta turto vertinimo išvada, svarstant vien hipotetiškai (neatsižvelgiant į šios bylos faktines aplinkybes) gali turėti reikšmės analizuojant šalių sąžiningumą, kaip vieną iš subjektyvaus suvokimo požymių, tačiau nepaneigia teismo išvados dėl objektyvios aplinkybės, jog ginčo turtas buvo parduotas už žemesnę kainą, nei tuo metu buvo jo rinkos vertė. Nurodytų aplinkybių kontekste nesutinkant su apeliantų iškeltomis abejonėmis dėl  atliktos ekspertizės ir eksperto išvadų pagrįstumo, teisėjų kolegija taipogi atmeta G. V. ir L. V. prašymą dėl pakartotinės ekspertizės skyrimo ginčo turto vertei nustatyti. Be to, apskritai neaiški šių apeliantų pozicija, nes tam tikrais argumentais remdamiesi jie teigia, kad teismo ekspertizė buvo paskirta nepagrįstai, bet tuo pačiu pageidauja pakartotinės ekspertizės skyrimo. Pažymėtina, jog apeliantų G. V. ir L. V. subjektyvaus turinio prielaidomis grindžiamos pastabos dėl įmonės veiklos nuostolingumo, byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste neturi teisinės reikšmės ginčo turto, kaip specialios paskirties nekilnojamojo daikto, vertės nustatymui.

          Apeliantų G. V. ir L. V. apeliaciniame skunde teigiama, jog net ir tuo atveju, jeigu būtų konstatuotas ekspertizės išvadų dėl ginčo turto rinkos vertės pagrįstumas, šios vertės ir kainos, už kurią turtas buvo perleistas, skirtumas neleidžia daryti išvados dėl kreditorių interesų pažeidimo, kaip actio Pauliana sąlygos, egzistavimo. Šį argumentą apeliantai grindžia konkrečia kasacinio teismo praktika (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2007, 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2010 ir kt.). Apeliantų nuomone, nagrinėjamu atveju fiksuotas 25 proc. arba 220 000 Lt (63 716,40 Eur) suma sandorio kainos ir turto rinkos vertės skirtumas yra nežymus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiai apeliantų pozicijai. Pažymėtina, jog nėra pagrindo svarstyti galimybės vadovautis apeliantų nurodytais teisminiais precedentais, kadangi teisėjų kolegija konstatuoja ratio decidedi neatitiktį. Kaip teisingai atsiliepime į apeliacinius skundus nurodo ieškovas, apeliantų akcentuojamos išvados padarytos esant iš esmės kitokio pobūdžio teisminiams ginčams, teisinėms ir faktinėms situacijoms. Teisėjų kolegija pažymi, jog turto rinkos vertės ir kainos, už kurią jis ginčijamu sandoriu buvo perleistas, santykis bei šios aplinkybės įtaka kreditorių interesų pažeidimui yra vertinamasis dalykas. Kaip teisingai pastebi ieškovas, teismų praktikoje yra pavyzdžių, kuomet šios actio Pauliana sąlygos egzistavimas konstatuotas nustačius ir 20-35 procentų turto vertės ir kainos santykio pokytį. Pripažintina, jog vertinant to priežastis, būtina atsižvelgti į konkrečias faktines aplinkybes, lėmusias kainos sumažėjimą (pvz., turtas yra blogos fizinės būklės, rinkoje nepaklausus). Tačiau nagrinėjamu atveju tokių duomenų nepateikta, nėra duomenų, kad turto savininkams būtų nepavykę ilgą laiką turto parduoti, išviešinus pardavimo faktą. Tiek turto vertinimo, tiek ekspertizės išvadose nurodomi tik teigiami požymiai, lemiantys ginčo turto patrauklumą ir paklausą nekilnojamo turto rinkoje. Įvertinusi byloje nustatytus duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, jog analizuojamu atveju 220 000 Lt (63 716,40 Eur) kainos ir turto rinkos vertės skirtumas yra pakankamai žymus ir lemiantis kreditorių interesų pažeidimą.

            Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs aiškią turto kainos ir vertės neatitiktį, teisingai šiuo pagrindu konstatavo kreditorių interesų pažeidimo sąlygą. Kolegijos įsitikinimu, kreditorių interesų pažeidimą sąlygojo ne vien ši aplinkybė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėjęs šią bylą, sandorio šalių nesąžiningumo sąlygos kontekste akcentavo aplinkybę, jog turi būti vertinama ir tai, kad didelės vertės nekilnojamojo turto perleidimo sandorio sudarymu atsiskaitant grynaisiais pinigais (kuriuos pirkėja įnešė į įmonės kasą) buvo sudarytos palankios sąlygos tokių piniginių lėšų dingimui. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, ši aplinkybė taip pat vertintina, kaip pažeidžianti kreditorių interesus. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog dalimi gautų lėšų buvo atsiskaityta su įmonės hipotekos kreditoriumi, o likusi lėšų suma, esą skirta kreditoriui UAB „Limedika“, kurio interesais, kaip teigia apeliantai, ir buvo sudarytas ginčijamas sandoris, dingo iš įmonės seifo. Ir nors, kaip nurodė kasacinis teismas, galiojantis teisinis reguliavimas imperatyviai nenumatė pareigos tokią finansinę operaciją atlikti pavedimu ar mokėjimu per notaro depozitinę sąskaitą, kolegija vertina, jog kitos nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės (pvz., neviešas turto pardavimas artimos aplinkos asmenims, dalies kainos mokėjimas iki sandorio sudarymo, siekiant turto suvaržymo greito panaikinimo ir kt.) sudaro pagrindą išvadai, kad, sudarant palankias kreditoriui skirtų lėšų pradingimo sąlygas, buvo pažeistos įmonės kreditorių teisės. Nurodytų aplinkybių kontekste atmestinas ir tas apeliacinių skundų argumentas, jog kreditorių pažeidimą eliminuoja tai, kad realizavus turtą buvo gautas jo ekvivalentas piniginių lėšų pavidalu. Deklaratyvūs apeliantų teiginiai dėl atsiskaitymo su kreditoriumi strategijos, nepavykusių derybų su kreditoriumi, neįtikina G. V. noro ir siekio pardavus turtą gautas lėšas skirti finansinių įsipareigojimų mažinimui realumu. Pirmosios instancijos teismas kreditorių interesų pažeidimo sąlygos aspektu pagrįstai įvertino kitoje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2012 pagal bankrutavusios G. V. vaistinės ieškinį G. V., L. V. ir kt. dėl dovanojimo sandorių pripažinimo negaliojančiais nustatytas aplinkybes, patvirtinančias, jog dar iki ginčijamų sandorių sudarymo individualios įmonės savininkai, vengdami subsidiarios atsakomybės taikymo,  neatlygintinai perleido jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą. Nors ši nustatyta aplinkybė neturi tiesioginės įtakos šioje byloje vertinant, ar ginčijami sandoriai pažeidė kreditorių teises, tačiau papildomai pagrindžia apeliantų siekį išvengti atsakomybės prieš kreditorius. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog 2009 m. rugsėjo 10 d. sutartimi pardavus turtą už kainą, mažesnę nei jo rinkos vertė, sudarant sąlygas sandorio pagrindu gautų lėšų tikram arba tariamam dingimui, buvo pažeisti G. V. vaistinės kreditorių interesai.                           

             Dėl ginčijamo sandorio sudarymo privalomumo

          Apeliantai G. V. ir L. V. tvirtino, jog įmonėje susiklosčius finansiškai nepalankioms aplinkybėms, ginčijamą sandorį sudaryti jie privalėję.

           Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ginčijamas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu skolininkas jo neprivalėjo sudaryti. Pareiga sudaryti sandorį yra vienas iš imperatyvų, apribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Privalėjimas sudaryti sandorį actio Pauliana instituto prasme, teismų praktikoje traktuojamas kaip vienas iš imperatyvių reikalavimų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006). Tačiau tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis.

            Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, išsamiai įvertinęs įrodymus, nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu įmonės vadovo G. V. žinioje buvusių įmonės lėšų (pažymėtina, jog taip pat ir grynųjų pinigų pavidalu) būtų pakakę atsiskaityti su kreditoriumi UAB „Limedika“. Minėta, jog apeliantai G. V. ir L. V. būtinumą sudaryti ginčijamą sandorį siejo būtent su šio kreditoriaus reikalavimu padengti įsiskolinimą. Nurodytos pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumo apeliacinės instancijos teisme pateiktais procesiniais dokumentais neneigiant, teisėjų kolegija atmeta apeliantų argumentus, jog perleisti ginčo turtą buvo būtina (neišvengiama).

           Dėl 2009 m. rugsėjo 10 d. sutarties šalių nesąžiningumo vertinimo

           Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovų G. V. ir L. V. nesąžiningumą patvirtina iš turto pardavimo gautomis lėšomis neatsiskaitymo su kreditoriais faktas,  kitoje civilinėje byloje nustatyti neteisėti šių atsakovų veiksmai perleidžiant turtą. Pirmosios instancijos teismas taip pat akcentavo ir atsakovų, kuriems buvo perleistas ginčo turtas, tarpusavio ryšius: G. V. ir S. J. bei V. J. buvo bendramoksliai, juos siejo ne tik sena draugystė nuo mokslo laikų, bet ir toks pat vystomas verslas. Pastarieji neneigė žinoję įmonės finansinių sunkumų faktą. Teismas akcentavo aplinkybę, jog žinodami apie skolas, atsakovai, būdami sąžiningi ir rūpestingi asmenys bei suprasdami verslo santykius, pinigus už perkamą nekilnojamąjį turtą galėjo mokėti pavedimu, tačiau juos išgrynino, siekdami nuo įmonės kreditorių nuslėpti lėšų iš turto pardavimo gavimo faktą. Teismas paneigtu laikė V. J. ir S. J. argumentus, jog šie su ginčo turto įsigijimu siejo verslo plėtros tikslus. Teismo vertinimu, pirkėjų nesąžiningumą patvirtina ir ta aplinkybė, jog ginčijamo sandorio sudarymo dieną ginčo turtas buvo išnuomotas G. V. vaistinei. Atsakovai su šiomis teismo išvadomis nesutiko. Apeliantai V. J. ir S. J. nurodė, jog teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad sudarant ginčijamą sandorį buvo siekiama nuo skolininko kreditorių nuslėpti sandorio sudarymą. Nurodė, jog atsiskaitymas negrynaisiais pinigais sandorio šalims būtų sudaręs nepatogumų. Apeliantai G. V. ir L. V. skunde nurodė, kad jų nesąžiningumą paneigia argumentai dėl sandorio sudarymo privalomumo. Sandorio šalys, žinodamos apie atliktą turto vertinimą, esą negalėjo suprasti pažeidžiančios įmonės kreditorių interesus, o ta aplinkybė, kad atsakovai yra bendramoksliai, nesanti pakankama nesąžiningumui konstatuoti. Be to, pasak apeliantų, teismas, vertindamas nesąžiningumą, nepagrįstai vadovavosi kitoje civilinėje byloje nustatytomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija šiuos apeliantų argumentus atmeta.

           Sandorio šalių pareigą teisiniuose santykiuose elgtis sąžiningai numato įstatymas (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). Minėta, kad viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų yra skolininko nesąžiningumas, t. y. žinojimas ar turėjimas žinoti, kad sudaromas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus: vadovaujantis objektyviuoju kriterijumi sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyvusis kriterijus nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011, 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2009). CK 6.67 straipsnyje nustatyta nesąžiningumo prezumpcija, pagal kurią preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija) (CK 6.67 straipsnio 4 punktas). Minėta, jog remiantis šia nuostata, sandorio šalių nesąžiningumas preziumuojamas ir tais atvejais, kai turtas perleidžiamas aiškiai mažesne už rinkos vertę kaina. Nurodytais atvejais nesąžiningumo prezumpciją privalo paneigti atsakovas ir, remdamasis konkrečiomis įrodinėjimo priemonėmis, įrodyti savo sąžiningumą. Ankstesnėje nutarties dalyje konstatavus, kad ginčo turtas parduotas už reikšmingai mažesnę kainą, egzistuoja teisinės prielaidos preziumuoti ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumą. Kita vertus, atsižvelgiant į aplinkybę, jog ieškovas ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumą grindė ne šia prezumpcija, be to, ir teismas šios prezumpcijos taikymo galimybės nesvarstė, apeliacinės instancijos teismas turi pagrindą nurodytų apeliacinių skundų argumentų kontekste atlikti teismo išvadų šiuo klausimu kontrolę.

          Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje priimtoje 2014 m. birželio 26 d. nutartyje pripažino pagrįstomis bylą nagrinėjusių teismų išvadas dėl 2009 m. rugsėjo 10 d. sandorio šalių nesąžiningumo. Pažymėjo, jog ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumą pagrindžia tokios aplinkybės, kaip: įmonės savininkų elgesys, kai jie gautų iš ginčo sandorio ir kitų savo žinioje turėtų įmonės pinigų nepanaudojo atsiskaityti su įmonės kreditoriais; visi asmenys, dalyvavę sandoryje, susiję (draugystės, mokslo, vystomo verslo ryšiais); sandorio pagrindu įgytas turtas nuomos sutarties pagrindu buvo paliktas pardavėjo žinioje. Taigi, kertiniai argumentai, kuriais apeliantai neigė nesąžiningumo, kaip actio Pauliana sąlygos, egzistavimą buvo įvertinti tiek pirmą kartą bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtuose procesiniuose sprendimuose. Teisėjų kolegija įsitikinusi, jog apeliantams G. V. ir L. V. neabejotinai buvo žinoma ginčui aktualiu laikotarpiu buvusi įmonės padėtis, kuri, kaip jau nustatyta, atitiko nemokumo kriterijus. Perleisdami turtą ne viešojoje rinkoje (nesiūlydami turtą įsigyti neribotam asmenų ratui, pvz., per skelbimus visuomenės informavimo priemonėse), o sau artimiems asmenims, atsakovai suvokė pažeidžiantys kreditorių interesus. Dėl deklaruoto apeliantų lūkesčio ginčijamo sandorio pagalba pagerinti įmonės finansinę padėtį, sumažinti įsiskolinimų dydį, teisėjų kolegija jau pasisakė ankstesnėse šios nutarties dalyse. Priešingai nei teigia apeliantai, subjektyvūs ir nenuoseklūs paaiškinimai dėl susitarimo su kreditoriumi turinio ir atsiskaitymo su juo strategijos, nepagrindžia realaus įmonės savininkų siekio likviduoti ar sumažinti kreditoriaus finansinį reikalavimą. Nereikšmingu pripažintinas ir argumentas, esą kreditorius UAB „Limedika“ galėjo stebėti skolininko lėšų judėjimą per specialią kompiuterinę apskaitos programą, susietą su skolininko vedama apskaita. Net ir laikant įrodyta aplinkybę dėl tokios programos egzistavimo, kolegijos vertinimu, tokiu atveju kreditorius galėjo sužinoti tik apie jau įvykusį sandorį. Kita vertus, kaip jau minėta, nepaneigtos ir pirmosios instancijos teismo išvados, jog turėtų įmonės lėšų mastas nepagrindė poreikio parduoti ginčo turtą. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog šių asmenų nesąžiningumą papildomai pagrindžia kitoje civilinėje byloje nustatytas faktas, jog apeliantų veiksmai, kad ir sudarant kitokius savo esme sandorius, visgi buvo nukreipti į tikslą išsaugoti turimą turtą, išvengiant kreditorių reikalavimų tenkinimo. Todėl šių apeliantų nesąžiningumas yra akivaizdus. Pažymėtina, jog ginčo turto pirkėjai V. J. ir S. J. bylos nagrinėjimo metu neneigė bendravimo su pardavėjų šeima fakto, jiems buvo žinoma tiek apie prastą įmonės (skolininko) finansinę padėtį, tiek apie didžiausio jos kreditoriaus UAB „Limedika“ turtinius reikalavimus. Artimas socialinis ryšys su pardavėjais sudarė palankias sąlygas keistis turto pardavėjų neviešinama informacija apie įmonės veiklos sunkumus, galimą riziką netekti įmonės ir asmeninio turto. Todėl ginčijamo sandorio sudarymo metu, kaip verslo patirtį turintys asmenys, neabejotinai turėjo aktyvią pareigą domėtis, ar G. V. siūlomos ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybės nepažeis įmonės kreditorių interesų. Tokioje skolininko finansinėje padėtyje pirkėjai turėjo atidžiai domėtis, ar jiems žinomo kreditoriaus interesų nepažeis turto pardavimas, dalį gautų lėšų skiriant atsiskaitymui ne su pagrindiniu kreditoriumi, o atlaisvinant turtą nuo suvaržymo. Aplinkybė, jog pardavėjai pageidavo gauti, o pirkėjai sutiko sumokėti reikšmingą kainos dalį iki ginčijamo sandorio sudarymo, neturėdami jokių pagrįstų garantijų, jog turtas bus atlaisvintas nuo suvaržymų, jog esant sunkiai įmonės finansinei padėčiai neatsiras naujų turtinių apribojimų, sudaro prielaidas abejoti apeliantų deklaruojamomis ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybėmis. Minėta, jog šių asmenų nesąžiningumas pasireiškė ir tuo, jog turto kaina buvo sumokėta grynaisiais pinigais, nors verslo patirtį turintys pirkėjai, neabejotinai turėjo suvokti, jog tokiu būdu egzistuoja objektyvi grėsmė, jog pardavėjo deklaruojami siekiai atsiskaityti su kreditoriumi gali būti neįgyvendinti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog apeliantai V. J. ir S. J. nepagrindė argumentų, jog su ginčo objektu jie siejo verslo plėtros planus, kuriuos įgyvendinti sutrukdė tam tikros aplinkybės. Abiejų sandorio šalių nesąžiningumo vertinimo kontekste būtina akcentuoti ir sandorio sudarymo momentą. Bylos duomenys patvirtina, kad sandoris sudarytas praėjus mėnesiui po susitarimo su kreditoriumi sudarymo, likus kelioms dienoms iki termino, kuomet skolininkas turėjo sumokėti kreditoriui įsiskolinimo dalį, kad praėjus vos mėnesiui po sandorio sudarymo kreditorius inicijavo bankroto bylos skolininkui iškėlimą. Šios aplinkybės papildomai pagrindžia sandorio šalių nesąžiningumą. 

            Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino 2009 m. rugsėjo 10 d. sandorio šalių nesąžiningumą. Atskirų nesąžiningumo požymių neigimas, ignoruojant nustatytų faktinių aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismo išvados nepaneigia.

           Dėl 2009 m. rugsėjo 21 d. sandorio tariamumo ir kitų aplinkybių

           Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčijamos 2009 m. rugsėjo 21 d. sutarties sudarymo aplinkybes, nusprendė, kad atsakovai V. J. ir S. J. bei L. R. ir A. R. šia sutartimi nesiekė realių teisinių padarinių, todėl teismas konstatavo šio sandorio tariamumą. Teismas išryškino šias sandorio tariamumą pagrindžiančias aplinkybes: nei pardavėjai, nei pirkėjai neįrodė turėję verslo planų, susijusių su šiuo turtu, neįrodė kreditoriaus UAB „Limedika“ grasinimo veiksmų fakto. Teismas akcentavo aplinkybę, jog sandorį sudarė giminystės ryšiais susiję asmenys, jog pirkėjai neturėjo lėšų šiam turtui įsigyti, jog reikalingas tam lėšas pirkėjams skolino su pardavėju susiję asmenys, jog turtas buvo paliktas G. V. žinioje nuomos pagrindu, jog pastarasis nemokėjo nuomos mokesčio, o naujieji savininkai nesiėmė aktyvių ir efektyvių priemonių nuomos mokesčio įsiskolinimui išreikalauti. Teismas akcentavo ir pardavėjams V. J. bei S. J. nenaudingas sandorio sąlygas, visiško neatsikaitymo pagal sandorį faktą, atsiskaitymą grynaisiais pinigais. Sandorio šalių nesąžiningumą pirmosios instancijos teismas preziumavo CK 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Apeliantai su šiomis teismo išvadomis nesutiko. Apeliantai L. R. ir A. R. bei S. J. ir V. J. tvirtino, jog jų atžvilgiu netaikytina nesąžiningumo prezumpcija, nurodė tinkamai vykdę turto savininkų pareigas. Pabrėžė, jog teismas netinkamai įvertino atsakovų nurodytas šio sandorio sudarymo aplinkybes – kreditoriaus UAB „Limedika“ grasinimus, S. J. užimamų pareigų įtaką. Teisėjų kolegija nurodytus apeliacinių skundų argumentus atmeta.

            Pagal CK 1.86 straipsnį, kur pateikta tariamojo sandorio sąvoka, negalioja sandoris, sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių padarinių. Sudarydamos tokį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą. Kasacinio teismo išaiškinta, kad toks sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2005; 2003 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2003; kt.). Tariamojo sandorio (simuliacijos) šalių valia neturi defektų, nes sandorio šalys, sudarydamos sandorį, nesiekia sukurti kokių nors teisinių padarinių ir tą gerai žino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-974/2000). Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2014). Esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nevykdomas. Taigi, tokio sandorio negaliojimo pagrindas yra jo fiktyvumas. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bylose dėl tariamojo sandorio padarinių taikymo galioja bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo taisyklės: pareiga įrodyti sutarties tariamumą tenka ieškovui, t. y. šaliai, kuri tokia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje, o realų ginčijamo sandorio vykdymą – atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2014). Bylose dėl sandorių pripažinimo tariamais, siekiant patvirtinti ar paneigti sandorio fiktyvumą, nustatinėjamos dvi pagrindinės faktinių aplinkybių grupės: pirma, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2012). Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorį, nereikia apsiriboti tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, apskųstojo teismo sprendimo motyvaciją ir apeliacinių skundų argumentus, atkreipia dėmesį, jog šia apeliantų argumentų grupe (dėl sandorio tariamumo) tvirtinama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, kas lėmė neteisingą išvadą dėl sandorio tariamumo.

            Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011).

          Teisėjų kolegija, įvertinusi faktinius bylos duomenis, pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinių skundų argumentus, laikosi nuostatos, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl įrodymų byloje tinkamumo, faktinių duomenų įrodomosios reikšmės bei jais patvirtinamų aplinkybių. Įvertinęs bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šalys, sudarydamos ginčijamą 2009 m. rugsėjo 21 d. sandorį, nesiekė realių teisinių padarinių, o šalių veiksmai buvo nukreipti į ginčo turto išsaugojimą nuo skolininko kreditorių finansinių reikalavimų. Pažymėtina, jog įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Todėl nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantų nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantų nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantai, kvestionuodami pirmosios instancijos teismo išvadas, iš esmės siekia, jog tų pačių įrodymų (teismo įvertintų) pagrindu būtų padaryta priešinga – apeliantams palanki išvada dėl ginčijamo sandorio turinio. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nuostatoms, jog ginčijamu sandoriu nebuvo siekiama realių teisinių padarinių. Teismas išsamiai įvertino įrodymus ir motyvuotai pagrįstai atmetė apeliantų argumentus, kuriais šie įrodinėjo aptariamo sandorio vykdymo aplinkybes. Apeliantų argumentai byloje esančių įrodymų visumos pagrindu padarytų teismo išvadų dėl sandorio tariamumo nepaneigia. Sandorio sudarymas tarp giminystės ryšiais susijusių asmenų, aplinkybė, jog pirkėjai neįrodė turėję tikslą įsigyti šį turtą, tai, jog sandoris sudarytas už tą pačią kainą ir pardavėjui nepalankiomis sąlygomis (išsimokėtinai), pirkėjui neturint lėšų, kurios pastarajam buvo skolinamos pardavėjo prašymu iš su pardavėju susijusių  trečiųjų asmenų, jog už turtą nebuvo visiškai atsiskaityta, jog nedelsiant po sandorio sudarymo buvo sudaryta nuomos sutartis su G. V. vaistine, o šią nutraukus – su kitu juridiniu asmeniu, kuriame dirbo G. V., be to, nenuoseklūs pirkėjų paaiškinimai dėl sandorio sudarymo ir vykdymo aplinkybių įtikino teisėjų kolegiją šio sandorio fiktyvumu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino šį sandorį negaliojančiu (CK 1.86 straipsnis).

            Teisėjų kolegija iš esmės pritaria apeliacinių skundų argumentui, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas sandorio šalių nesąžiningumą, nepagrįstai jį preziumavo CK 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Sutiktina, kad L. R. nėra V. J. artimas giminaitis. CK 3.135 straipsnyje nurodyta, jog artimaisiais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai (tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys). Aptariamu atveju nustatyta, kad pirkėjas yra pardavėjos pusbrolis. Kita vertus, vertinamoji prezumpcija taikytina actio Pauliana sąlygoms, kai šiuo atveju nesąžiningumas turėjo būti vertinamas tariamo sandorio prasme. Tokiu atveju prezumpcijos nėra numatyta. Tačiau, kolegijos įsitikinimu, ši aplinkybė nagrinėjamo ginčo faktinių aplinkybių kontekste nekeičia bylos procesinės baigties.

           Pažymėtina, jog apeliantai L. R. ir A. R. savo poziciją dėl ginčo sandorio grindė sąžiningo įgijėjo institutu (CK 4.96 straipsnis). Civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo principas (CK 1.5 straipsnis), kuris, be kita ko, reiškia, kad kiekvienas asmuo yra laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Įrodinėjimo požiūriu kiekvienam asmeniui nereikia įrodinėti savo sąžiningumo, jeigu įstatymas nepreziumuoja konkretaus subjekto nesąžiningu arba kaltu. Jeigu asmuo yra turto valdytojas, tai jo valdymas laikomas atsiradęs sąžiningai, kol neįrodyta priešingai (CK 4.26 straipsnio 2 dalis). Asmuo, ketinantis nutraukti valdymą ar turintis kitokių reikalavimų turto valdytojui, jeigu tai yra nagrinėjamos bylos dalykas, turi įrodyti aplinkybę, kad valdymas nesąžiningas. Iš to išplaukia, kad turto valdytoju esantis asmuo preziumuojamas esąs sąžiningas. Jo nesąžiningumą turi įrodyti asmuo, tai teigiantis (CPK 178 straipsnis). Sąžiningumas gali būti nuginčytas, nes tai nuginčijamoji prezumpcija (CK 4.26 straipsnio 2 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006). Vertinant daikto įgijėjų sąžiningumą, visais atvejais būtina atsižvelgti į faktines sandorio sudarymo aplinkybes, įgijėjų teisinį statusą, tarpusavio santykius, jų subjektyvias savybes, veiklos specifiką, įsigyjamo turto panaudojimo galimybes ir tikslus, sutarties šalių elgesį iki ir po jos sudarymo, įsigyjamo turto kainą, vertę, pirkimo - pardavimo sutarčių sudarymo laiką ir kitas konkrečioje situacijoje reikšmingas aplinkybes, nes tai atitinka CK 1.5 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias reikia vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2007). Be to, kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad negalima pirkėjo laikyti sąžiningu, jeigu jis įgijęs turtą daug mažesne negu rinkos kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-861/2002; 2005 m. rugsėjo  28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2005; kt.). Teisėjų kolegija pažymi, jog nors pirmosios instancijos teismas nurodė preziumuojantis įgijėjų nesąžiningumą, visgi iš teismo sprendimo motyvacijos matyti, kad buvo pateikta eilė argumentų, kurie aptariamu atveju patvirtina (įrodo) įgijėjų nesąžiningumą, t. y. paneigia bendrąją sąžiningumo prezumpciją. Nors nustatytas giminystės laipsnis neleidžia nesąžiningumo preziumuoti, tačiau ginčo situacijoje ši aplinkybė laikytina vienu iš nesąžiningumo požymių. Minėta, jog toks ryšys leidžia keistis neviešinama informacija dėl sandorių sudarymo aplinkybių, galimų grėsmių turtiniams interesams ir pan. Šią išvadą patvirtina pačių įgijėjų paaiškinimai, kai šie teigė žinoję, jog sandorio nesudarius, kreditorius grasina šį turtą „atimti“ iš savininko. Nesąžiningumą pagrindžia ir jau minėtos ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybės (perleidimas už tą pačią kainą ir išsimokėtinai, pirkėjui neturint pinigų, kurių gavimu rūpinasi pats pardavėjas, neaiškūs turto įsigijimo tikslai, ginčo objekto palikimas ankstesniojo savininko žinioje nuomos pagrindu, pasyvus vaidmuo nuomos mokesčio išieškojimo procese (iš esmės šio proceso imitavimas), nevisiško atsiskaitymo faktas, sandorio sudarymas akivaizdžiai pardavėjui nenaudingomis sąlygomis, nenuoseklus ginčo objekto įsigijimo tikslo bei aplinkybių argumentavimas), kurios buvo įvertintos ankstesnėse šios nutarties dalyse. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant aptartoms aplinkybėms protingi ir apdairūs asmenys tokiomis sąlygomis ir tokios vertės sandorio nebūtų sudarę. Tokio fakto konstatavimas sudaro pagrindą atmesti apeliacinių skundų argumentus, kuriais ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl įgijėjų nesąžiningumo.

           Kiti atsakovų apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai taip pat neturi įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

            Esant išdėstytoms aplinkybėms konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias Pauliana ieškinį (CK 6.66 straipsnis), iš esmės tinkamai taikė tariamąjį sandorį ir sąžiningo įgijėjo institutą reguliuojančias teisės normas (CK 1.86, 4.96 straipsniai), atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartyje nurodytas pastabas dėl pakartotinio bylos nagrinėjimo ribų bei papildomai spręstinų klausimų, laikėsi įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių, suformuluotų CPK 177-185 straipsniuose, todėl tenkindamas ieškovo bankrutavusios G. V. vaistinės ieškinį išsprendė bylą teisingai (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai neteikia pagrindo naikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

          Atsakovai apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose prašė jų naudai priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atmetus apeliacinius skundus, atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Ieškovas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų teismui neteikė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                Gintaras Pečiulis

                                                                                                       Nijolė Piškinaitė

                                                                                                        Alvydas Poškus