Civilinė byla Nr. e2-1325-934/2022

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01307-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.5; 3.4.3.7.1

(S)

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2022 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Antano Rudzinsko ir Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo J. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 4 d. nutarties, kuria iš dalies patenkintas pareiškėjo J. B. prašymas patvirtinti jo finansinį reikalavimą bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Envorsta“ bankroto byloje.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I.                      Ginčo esmė

 

1.       Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 28 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Envorsa“ (toliau – ir bendrovė) iškelta bankroto byla, įmonės nemokumo administratoriumi paskirtas Vytautas Geležinis. Nutartis įsiteisėjo 2022 m. vasario 1 d.

2.       2022 m. gegužės 16 d. pareiškėjas J. B. pateikė prašymą atnaujinti terminą finansiniam reikalavimui pareikšti ir patvirtinti J. B. 31 802,54 Eur dydžio trečios eilės finansinį reikalavimą bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Envorsa“ nemokumo byloje.

3.       Vilniaus apygardos teismas 2022 m. birželio 17 d. netenkino pareiškėjo J. B. prašymo dėl termino finansiniam reikalavimui pareikšti atnaujinimo ir atsisakė tvirtinti jo finansinį reikalavimą BUAB „Envorsa“ bankroto byloje. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 17 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo J. B. prašymas dėl termino finansiniam reikalavimui pareikšti atnaujinimo, panaikino ir klausimą išsprendė iš esmės – atnaujino pareiškėjui J. B. terminą finansiniam reikalavimui UAB „Envorsa“ bankroto byloje pareikšti. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 17 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta tvirtinti pareiškėjo J. B. finansinį reikalavimą, panaikino ir klausimą dėl pareiškėjo J. B. finansinio reikalavimo tvirtinimo grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

4.       2022 m. rugsėjo 30 d. gauti pareiškėjo J. B. rašytiniai paaiškinimai, kuriais, be kita ko, prašoma patvirtinti 32 846,54 Eur finansinį reikalavimą, kurį sudaro 6 395,61 Eur neišmokėto darbo užmokesčio suma, 14 300,00 Eur negrąžintos paskolos ir palūkanų suma, 12 150,93 Eur negrąžinta suma už įmonės reikmėms išleistas nuosavas lėšas (7 t., b. l. 1–3).

 

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

 

5.       Vilniaus apygardos teismas 2022 m. lapkričio 4 d. nutartimi pareiškėjo J. B. prašymą tenkino iš dalies. Įtraukė J. B. į BUAB „Envorsa“ I eilės kreditorių sąrašą su 4 817,71 Eur finansiniu reikalavimu, atskaičius mokesčius: 716,45 Eur socialinio draudimo įmokų (pensijų ir socialinio draudimo), 322,22 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokos, 923,27 Eur gyventojų pajamų mokesčio. Netenkino pareiškėjo J. B. prašymo dėl 26 450,93 Eur finansinio reikalavimo patvirtinimo.

6.       Teismas nurodė, kad pareiškėjas reiškė reikalavimą dėl finansinio reikalavimo, susijusio su darbo užmokesčiu už 2020 m. spalio–2021 m. kovo mėn. laikotarpį, tačiau VSDFV duomenys patvirtina, kad pareiškėjo darbo pabaiga 2020 m. gruodžio 29 d. Teismas sprendė, kad 2020 m. spalio–gruodžio mėn. pareiškėjui turėjo būti išmokėtas 4 817,71 Eur darbo užmokestis, tuo tarpu mokesčius sudarė: 716,45 Eur socialinio draudimo įmokos (pensijų ir socialinio draudimo), 322,22 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmoka, 923,27 Eur gyventojų pajamų mokestis.

7.       Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo finansinio reikalavimo dalies, susijusios su 13 000,00 Eur dydžio paskolos suteikimu, nenustatė pinigų sumos perdavimo bendrovei fakto, todėl šio pareiškėjo reikalavimo netenkino ir atmetė. Be to, teismas nurodė, kad paskolos suteikimo faktą paneigia ir ta aplinkybė, kad tarp nemokumo administratoriui perduotų bendrovės archyvo dokumentų yra pateiktas būtent paskolos sudarymo dieną, t. y. 2020 m. lapkričio 30 d., bendrovės išrašytas kasos išlaidų orderis 13 000,00 Eur dydžio sumai. Šiuo kasos orderiu būtent bendrovė išdavė 13 000,00 Eur dydžio sumą pareiškėjui, o ne pareiškėjas bendrovei.

8.       Teismas sprendė, kad pareiškėjo finansinio reikalavimo dalis (12 150,63 Eur), susijusi su pareiškėjo sumokėtomis sumomis UAB „Envorsa“ vardu yra nepagrįstas. Teismas nustatė, kad mokėjimus pareiškėjas atlikinėjo 2021–2022 metais, kai bendrovė jokios veiklos jau nevykdė, dėl to teismas sprendė, jog tikėtinai pats pareiškėjas savo ar su juo susijusių įmonių poreikių tenkinimui naudojo bendrovės turtą, kurį būtent jis, o ne buvęs bendrovės vadovas ir perdavė nemokumo administratoriui.

 

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

9.       Pareiškėjas J. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 4 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo J. B. prašymas dėl 26 450,93 Eur finansinio reikalavimo BUAB „Envorsa“ patvirtinimo ir pareiškėjo prašymą tenkinti visiškai. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

9.1.       Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo tvirtinimo, pareiškėjo prašymo apskritai neanalizavo, neįvertino, nieko nepasisakė dėl į bylą pateiktos paskolos sutarties ir jos ryšio su kitais byloje esančiais duomenimis – kasos išlaidų ir pajamų orderiais, kasos knyga ir kt., dėl ko priėmė visiškai neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą;

9.2.       Pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje negali būti nustatytas pinigų perdavimo įmonei faktas, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir yra absoliučiai nepagrįsta bei nemotyvuota. Pareiškėjas nurodė, kad byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pinigų perdavimo BUAB „Envorsa“ ir jų panaudojimo faktas atsispindi į bylą pateiktuose įmonės pirminiuose apskaitos dokumentuose – BUAB „Envorsa“ kasos knygoje, avanso apyskaitoje, taip pat mokėjimo nurodymuose iš pareiškėjo asmeninės banko sąskaitos. Be kita ko, kartu su 2022 m. birželio 15 d. rašytiniais paaiškinimais civilinėje byloje Nr. eB2-2358-861/2022, bei 2022 m. birželio 27 d. atskiruoju skundu pareiškėjas teismui buvo pateikęs Didžiosios knygos operacijų žurnalą, kurio 19 psl. yra nurodyta pareiškėjo BUAB „Envorsa“ suteikta 13 000,00 Eur paskola, taip pat kasos pajamų orderis Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinantis, kad 2020 m. lapkričio 30 d. pareiškėjas į BUAB „Envorsa“ kasą Paskolos sutarties pagrindu įnešė 13 000,00 Eur grynųjų pinigų. Tiek BUAB „Envorsa“ avanso apyskaitoje, tiek į bylą pateiktuose mokėjimų nurodymuose esanti informacija patvirtina, kad pareiškėjas BUAB „Envorsa“ tiekėjams (kreditoriams) už automobilio lizingą, biuro nuomą ir kitoms išlaidoms savo lėšomis yra sumokėjęs 12 150,93 Eur sumą;

9.3.       Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad paskolos suteikimo faktą paneigia aplinkybė, kad tarp administratoriui perduotų bendrovės archyvo dokumentų yra pateiktas būtent paskolos sudarymo dieną, t. y. 2020 m. lapkričio 30 d., bendrovės išrašytas kasos išlaidų orderis 13 000,00 Eur dydžio sumai ir šiuo kasos orderiu būtent bendrovė išdavė 13 000,00 Eur dydžio sumą pareiškėjui, o ne pareiškėjas bendrovei. Pareiškėjas paaiškino, kad pareiškėjo pinigų perdavimo faktą įmonei patvirtina kartu su 2022 m. rugsėjo 29 d. rašytiniais paaiškinimais teismui teiktas 2020 m. lapkričio 30 d. kasos pajamų orderis, jame nurodant, kad pinigai perduoti iš pareiškėjo įmonei, pinigų perdavimo pagrindas – paskola. Tik tuomet, kai pareiškėjo pinigai buvo įnešti į kasą, įmonė išrašė nemokumo administratoriaus į bylą pateiktą 2020 m. lapkričio 30 d. kasos išlaidų orderį, kuriuo pareiškėjui perduota 13 000,00 Eur suma, skirta įmonės ūkio išlaidoms, t. y. įmokoms padengti. Šiomis piniginėmis lėšomis pagal 2020 m. lapkričio 30 d. kasos pajamų orderį buvo apmokėta UAB „Mototoja“ 2020 m. lapkričio 25 d. išankstinė sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) už automobilį „Toyota Hilux“.

2.       Atsiliepime į atskirąjį skundą BUAB „Envorsa“, atstovaujama nemokumo administratoriaus Vytauto Geležinio prašo atmesti pareiškėjo J. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 4 d. nutarties . Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

10.1.       Nemokumo administratoriaus vertinimu, būtent pareiškėjas, siekdamas, kad jo 14 300,00 Eur dydžio finansinis reikalavimas, susijęs su paskolos suteikimu, taip pat 12 150,93 Eur dydžio finansinis reikalavimas, susijęs su įmonės išlaidų apmokėjimu bankroto byloje būtų patvirtintas, turi pareigą teikti įrodymus šiam reikalavimui pagrįsti;

10.2.       Pareiškėjui nepateikus įrodymų, kad realiai suteikė bendrovei 13 000,00 Eur paskolą, kuri yra nurodyta paskolos sutartyje, šis pareiškėjo nurodytas finansinis reikalavimas negali būti tvirtinamas bendrovės bankroto byloje, ką pagrįstai atsisakė padaryti ir pirmosios instancijos teismas;

10.3.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodė, kad nenustatyta pinigų sumos perdavimo bendrovei fakto pagal paskolos sutartį, todėl šis pareiškėjo reikalavimas negali būti tenkinamas, dėl to atmestinas. Paskolos sutarties 1 punkte numatyta, kad paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjui nuosavybėn pinigus 13 000,00 Eur sumai, tačiau pareiškėjas įrodymų, kad ši suma buvo perduota bendrovei nepateikia, ką pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas atkreipdamas šalių dėmesį, kad paskolos sutarties sudarymas yra realinis sandoris;

10.4.       Paskolos suteikimo faktą paneigia ir ta aplinkybė, kad tarp nemokumo administratoriui perduotų bendrovės archyvo dokumentų yra pateiktas būtent paskolos sudarymo dieną, t. y. 2020 m. lapkričio 30 d., bendrovės išrašytas kasos išlaidų orderis 13 000,00 Eur dydžio sumai. Šiuo kasos orderiu būtent bendrovė išdavė 13 000,00 Eur dydžio sumą pareiškėjui, o ne pareiškėjas bendrovei. Paminėtina ir tai, kad šis dokumentas, kaip ir dauguma bendrovės archyvo dokumentų yra nepasirašytas nei pareiškėjo, nei bendrovės vadovo W. A., nors buhalterinėje apskaitoje yra apskaitytas;

10.5.       Nemokumo administratorius nurodė, kad jam abejonių kelia pareiškėjo ir bendrovės sudaryta paskolos sutartis, kuri yra sudaryta lietuvių kalba, nors bendrovės direktorius W. A. šios kalbos nesupranta ir tikėtina, kad negalėjo suprasti ir nesuprato, kokį dokumentą pasirašo. Nemokumo administratorius patvirtino, kad tarp J. B. perduotų archyvo dokumentų šios sutarties nėra. Be to, iš esmės visos bendrovės sudarytos ir tarp perduoto archyvo esančios sutartys yra sudarytos arba vokiečių, arba anglų kalbomis, arba ir lietuvių ir vokiečių kalbomis, todėl nemokumo administratoriui kyla abejonių ir dėl šios paskolos sutarties tikrumo;

10.6.       Nemokumo administratorius nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad pareiškėjas tiek mokėjimo pavedimais iš savo asmeninės banko sąskaitos, tiek asmeniniais grynaisiais pinigais atliko pavedimus bendrovės tiekėjams už automobilio lizingą, biuro nuomą ir kitoms išlaidoms už bendrą 12 150,93 Eur sumą, kuri pareiškėjui nebuvo grąžinta. Nemokumo administratorius pažymėjo, kad mokėjimus pareiškėjas už bendrovę atlikinėjo tuomet, kai bendrovė jokios veiklos jau nevykdė, kadangi pagal nemokumo administratoriui pateiktą bendrovės pardavimo sąskaitų registrą, paskutinė sąskaita už bendrovės suteiktas paslaugas buvo išrašyta 2021 m. balandžio 15 d., vadinasi po šios datos bendrovė jokios veiklos nebevykdė. Nemokumo administratoriaus nuomone, pareiškėjas pildavosi kurą bendrovės vardu ar naudodavosi bendrovės automobiliu savo asmeninių poreikių tenkinimui. Pareiškėjo atlikti mokėjimai už bendrovei priklausančio automobilio lizingą, tai tikėtina, kad yra pareiškėjo mokėjimai bendrovei už naudojimąsi bendrovės automobiliu pareiškėjo asmeninių interesų tenkinimui.

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

3.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

4.       Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria iš dalies tenkintas pareiškėjo J. B. prašymas dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo BUAB „Envorsa“ bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl ginčo esmės

5.       Lietuvos Respublikos juridinio asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 41 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kreditoriai savo reikalavimus ir jų pagrindimo dokumentus per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą paskelbimo priežiūros institucijos interneto svetainėje dienos pateikia paskirtam nemokumo administratoriui, taip pat nurodo, kaip yra užtikrintas šių reikalavimų įvykdymas. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nemokumo administratorius patikrina kreditoriaus reikalavimo teisės pagrindimo dokumentus ir ne vėliau kaip per 30 dienų nuo reikalavimų pateikimo termino pabaigos perduoda kreditorių reikalavimus tvirtinti teismui ir prideda savo nuomonę dėl kreditorių reikalavimų pagrįstumo.

6.       Tinkamas kreditorių finansinių reikalavimų dydžio ir / ar eilės nustatymas yra svarbus sklandžiam bankroto proceso vykdymui bei kreditorių tarpusavio santykiams. Kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti taip pat lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet ir turi įtakos patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai, todėl siekiant įgyvendinti minėtus bankroto proceso tikslus, svarbu įvertinti kiekvieno kreditoriaus teikiamo reikalavimo pagrįstumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-798/2022).

7.       Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima išvada, jog jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009). Taigi, teismas turi pareigą imtis priemonių, kad nebūtų patvirtinti nepagrįsti kreditorių reikalavimai ir būtų apsaugoti tiek visų kreditorių, tiek pačios bankrutuojančios įmonės interesai. Neįrodyto reikalavimo patvirtinimas neatitiktų bankroto proceso tikslų bei pažeistų kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių, pagrindusių savo reikalavimus ir turinčių teisėtą interesą į savo reikalavimo patenkinimą kuo didesne apimtimi, teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-435-910/2022).

8.       Ar reikalavimas pagrįstas, teismas sprendžia įvertinęs tokio reikalavimo pagrindą – sandorius, ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus esančius įrodymus, kuriais grindžiamas kreditoriaus būtent nurodyto dydžio reikalavimas į bankrutuojančią įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012). Reikšmingos byloje aplinkybės nustatomos ir įvertinamos, vadovaujantis CPK įtvirtintomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis ir jų aiškinimo bei taikymo klausimais suformuota kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-690/2018, 39, 40 punktai). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės buvimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017).

9.       Pareiškėjas J. B. kreipėsi į teismą, prašydamas patvirtinti 32 846,54 Eur finansinį reikalavimą BUAB „Envorsta“ bankroto byloje, kurį sudaro 6 395,61 Eur neišmokėto darbo užmokesčio suma, 14 300,00 Eur negrąžintos paskolos ir palūkanų suma bei 12 150,93 Eur negrąžintos sumos už įmonės reikmėms išleistas nuosavas lėšas (7 t., b. l. 1–3). Pirmosios instancijos teismas patenkino J. B. prašymą iš dalies – patvirtino 4 817,71 Eur dydžio finansinį reikalavimą BUAB „Envorsta“ bankroto byloje. Apeliantas nesutinka su patvirtinto finansinio reikalavimo apimtimi, nurodo, kad teismas, netenkindamas 26 450,93 Eur finansinio reikalavimo dalies, priėmė nemotyvuotą nutartį, esmingai prieštaraujančią byloje esančiai medžiagai. Taigi, apeliantas iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria buvo nepatvirtinti finansiniai reikalavimai, susiję su 14 300,00 Eur negrąžintos paskolos ir palūkanų suma bei 12 150,93 Eur negrąžinta suma už įmonės reikmėms išleistas nuosavas lėšas.

Dėl 14 300,00 Eur finansinio reikalavimo pagrįstumo

10.       Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo 14 300,00 Eur finansinis reikalavimas kildinamas iš paskolos teisinių santykių – byloje buvo įrodinėjamos aplinkybės, kad pareiškėjas suteikė bendrovei 13 000,00 Eur paskolą grynaisiais pinigais. Pareiškėjas nurodė, kad BUAB „Envorsta“ negrąžino jam paskolos sutartimi perduotos paskolos sumos, todėl prašo patvirtinti 14 300,00 Eur finansinį reikalavimą, kurį sudaro 13 000,00 Eur paskolos suma bei 1 300,00 Eur palūkanos.

11.       Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba kitos rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalis paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-378/2022, 17 punktas). Kadangi paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018, 22 punktas ir jame nurodyta praktika). 

12.       Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pinigų sumos (13 000,00 Eur) pagal paskolos sutartį perdavimo bendrovei fakto, pareiškėjo prašymą patvirtinti 14 300,00 Eur finansinį reikalavimą netenkino. Apeliantas kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo nutartį, nurodė, kad pinigų perdavimo pagal paskolos sutartį faktą patvirtina byloje esantys bendrovės finansiniai dokumentai, tame tarpe 2020 m. lapkričio 30 d. kasos pajamų orderis, Didžiosios knygos operacijų žurnalas. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatyta faktinė situacija ir procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai suteikia pagrindą nesutikti su apelianto atskirajame skunde išdėstytais argumentais.

13.       Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog šalys 2020 m. lapkričio 30 d. sudarė paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad J. B. perdavė paskolos gavėjui nuosavybėn 13 000,00 Eur sumą, o paskolos gavėjas įsipareigojo grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą, kartu sumokėdamas 5 proc. mėnesines palūkanas iki 2021 m. sausio 30 d. (2 t., b. l. 133–134). Tačiau minėtoje paskolos sutartyje pinigų perdavimo ir gavimo faktas neužfiksuotas. Tuo atveju, jeigu nėra tiesiogiai užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis bei kitais leistinais įrodymais, kurie vertinami pagal CPK įtvirtintas taisykles.

14.       Nuoseklioje ir išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019, 30 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

15.       Nagrinėjamu atveju apeliantas savo reikalavimą, be kita ko, grindžia byloje pateiktu 2020 m. lapkričio 30 d. kasos pajamų orderiu (6 t., b. l. 24). Minėtame dokumente nurodyta, kad UAB „Envorsa“ J. B. perdavė 13 000,00 Eur sumą, tačiau šis dokumentas nėra pasirašytas.

16.       Remiantis Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 (redakcija nuo 2018 m. birželio 1 d. iki 2022 m. balandžio 30 d.) (toliau – Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklės), nuostatomis, pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį; priėmus pinigus, išduodamas kasos pajamų orderio antras egzempliorius arba jo kvitas (3 punktas); atskaitingas asmuo gautus pinigus su jų gavimą įrodančiais dokumentais atiduoda į kasą; pinigų priėmimas į kasą įforminamas kasos pajamų orderiu, atskaitingam asmeniui išduodamas kasos pajamų orderio antrasis egzempliorius arba jo kvitas (10 punktas); jeigu kasos išlaidų orderyje arba mokėjimo žiniaraštyje nėra pinigų gavėjo parašo, laikoma, kad pinigai nėra išmokėti (19 punktas).

17.       Kasacinis teismas, aiškindamas Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių nuostatas, dėl kasos išlaidų orderio yra pasisakęs, kad tais atvejais, kai šalis teigia, jog pinigai buvo išmokėti, tačiau negali pateikti kasos išlaidų orderio, atitinkančio 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių reikalavimus, preziumuojama, kad pinigai nebuvo išmokėti, tačiau šalis, teigianti priešingai (kad pinigai buvo išmokėti), gali paneigti šią prezumpciją visomis CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-403/2018, 24 punktas). Nurodytas kasacinio teismo išaiškinimas pagal analogiją taikytinas ir sprendžiant dėl pinigų gavimo fakto nustatymo, kai kartu yra pateikiamas kasos pajamų orderis (kasos pajamų orderio kvitas). Tokiu atveju šalis, teigianti, kad pinigai buvo sumokėti, privalo tai įrodyti, pateikdama šią savo poziciją pagrindžiančius duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-334-823/2019, 43 punktas).

18.       Teisėjų kolegija, vertindama byloje nustatytą aplinkybę, jog 2020 m. lapkričio 30 d. kasos pajamų orderis nėra pasirašytas (žr. šios nutarties 21 punktą), formuojamos teismų praktikos kontekste (žr. šios nutarties 24-25 punktus), sprendžia, jog pareiškėjo pateiktas 2020 m. lapkričio 30 d. kasos pajamų orderis nepatvirtina paskolos sumos perdavimo bendrovei fakto.

19.       Apelianto nurodytos aplinkybės, jog Didžiojoje knygoje yra fiksuotas pinigų perdavimas, taip pat neįrodo realaus jų gavimo fakto, kadangi byloje nėra pirminių duomenų, kurių pagrindu buvo atliktas įrašas. Todėl vien tuo pagrindu teisėjų kolegija negali daryti patikimų išvadų dėl fakto buvimo ar nebuvimo (CPK 185 straipsnis). Kiti atskirojo skundo argumentai, susiję su 14 300,00 Eur finansinio reikalavimo pagrįstumu nėra esminiai ir neturi teisinės reikšmės procesiniam rezultatui byloje, todėl atskirai dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

20.       Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, sprendžia, kad apeliantas nepateikė patikimų duomenų, pagrindžiančių 13 000,00 Eur pinigų sumos pagal ginčo paskolos sutartį realaus perdavimo (gavimo) fakto. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai nėra pakankami pinigų perdavimo faktui konstatuoti, o atskirojo skundo argumentai neteikia pagrindo daryti priešingą išvadą. Pareiškėjui nepateikus pagrįstų įrodymų, kad realiai suteikė bendrovei 13 000,00 Eur paskolą, pareiškėjo nurodytas finansinis reikalavimas (14 300,00 Eur) negali būti tvirtinamas bendrovės bankroto byloje. Vien tai, kad apeliantas turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesines teises normas bei nesudaro pagrindo priimtą nutartį šioje dalyje panaikinti ar pakeisti.

Dėl 12 150,93 Eur finansinio reikalavimo pagrįstumo

21.       Spręsdamas pareiškėjo 12 150,93 Eur dydžio finansinio reikalavimo, susijusio su įmonės išlaidų apmokėjimu iš savo asmeninės banko sąskaitos patvirtinimo klausimą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje nėra pakankamai įrodymų minėtam finansiniam reikalavimui pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad mokėjimus pareiškėjas atliko 2021–2022 m., tai yra tada, kai bendrovė jokios veiklos nevykdė.

22.       Iš byloje pateiktos Avanso apyskaitos (2 t., b. l. 118–119) matyti, kad laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 22 d. iki 2022 m. balandžio 28 d. pareiškėjas sumokėjo 32 786,74 Eur sumą už bendrovės ūkio išlaidas. Dalis išlaidų buvo padengta (20 635,81 Eur), likusią 12 150,93 Eur sumą pareiškėjas prašo patvirtinti bendrovės bankroto byloje kaip finansinį reikalavimą. Be to, apeliantas pateikė mokėjimo pavedimus (2 t., b. l. 135–151), iš kurių matyti, kad laikotarpiu nuo 2021 m. vasario 1 d. iki 2022 m. balandžio 28 d. jis pervedė AS Citadele Banka Lietuvos filialui bei SIA Citadele Leasing Lietuvos filialui pinigų sumas.

23.       Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatyta faktinė situacija ir procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai suteikia pagrindą pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apeliantas neįrodė 12 150,93 Eur finansinio reikalavimo pagrįstumo.

24.       Visų pirma, nei apelianto pateikti mokėjimo nurodymai, nei Avanso apyskaitos, kurios nėra pasirašytos ar patvirtintos atsakingo asmens parašu, neįrodo, kad atlikti mokėjimai buvo skirti būtent įmonės veikloje patirtoms išlaidoms, o ne paties pareiškėjo išlaidoms padengti. Iš mokėjimo paskirtyje nurodytų duomenų matyti, kad atitinkamos sumos buvo mokamos pagal skirtingas sutartis, skirtingiems gavėjams. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apeliantas nepateikė teismui patikimų duomenų, kurių pagrindu galima būtų daryti bent tikėtiną išvadą dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo.

25.       Visų antra, BUAB „Envorsta“ pateiktų į bylą mokėjimo nurodymų metu (laikotarpiu nuo 2021 m. vasario 1 d. iki 2022 m. balandžio 28 d.) veiklos nevykdė. Tai patvirtina Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) duomenys, kad BUAB „Envorsta“ PVM deklaracijose už 2021 m. sausio ir vasario mėn. nedeklaravo prekių tiekimų ar paslaugų teikimų, ar prekių įsigijimo iš kitų valstybinių narių, PVM deklaracijose nuo 2020 m. lapkričio mėn. iki 2021 m. vasario mėn. deklaravo tik grąžintiną iš biudžeto PVM, bendrovė nemokėjo deklaruotų PVM, o VA VMI Mokestinių prievolių departamento IV skyriaus 2021 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr.  (duomenys neskelbtini) UAB „Envorsa“ nuo 2021 m. balandžio 23 d. išregistruota iš PVM mokėtojų (1 t., b. l. 31). Duomenų, patvirtinančių priešingas išvadas, byloje nenustatyta.

26.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai nėra pakankami patvirtinti 12 150,93 Eur dydžio finansinio reikalavimo. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas, kitokia apelianto nuomonė dėl faktinių aplinkybių vertinimo, nesudaro pagrindo skundžiamą nutartį panaikinti ar pakeisti.

27.       Apelianto abstraktūs samprotavimai, jog pirmosios instancijos teismas turėjo būti aktyvus, turėjo ginti pareiškėjo teises, rengiant žodinį bylos nagrinėjimą ar apklausiant liudytojus, neįrodo, jog dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla, juolab kad byloje nėra duomenų, jog apeliantui būtų nepagrįstai apribota galimybė įrodinėti. Pažymėtina, kad nors bankroto bylos susijusios su viešuoju interesu, tačiau aktyvus teismo vaidmuo tokio pobūdžio bylose neatleidžia šalių nuo pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus. Taigi teismas tokio pobūdžio bylose taip pat yra saistomas šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principų.

Dėl procesinės bylos baigties

28.       Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas aukščiau nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

29.       Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

30.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

31.       Atskirąjį skundą atmetus, apeliantei nėra pagrindo priteisti jos patirtų bylinėjimosi išlaidų.

32.       Pagal Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalį advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose, o rengimas procesinių dokumentų, teikiamų apeliacinės instancijos teismui, nors juos pasirašo ir teismui pateikia atstovaujamasis, o ne advokato padėjėjas, reiškia atstovaujamojo vardu atliekamus procesinius veiksmus, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Įstatymas draudžia advokato padėjėjui atstovauti byloje dalyvaujančiam asmeniui apeliacinės instancijos teisme, todėl konstatuotina, kad advokato padėjėjas neturi teisės atstovaujamojo vardu apeliaciniame procese atlikti jokio procesinio veiksmo, už kurį turėtų būti atlyginama pagal CPK 98 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016, 73 punktas).

33.       BUAB „Envorsa“ pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į J. B. atskirąjį skundą parengimą (8 t., b. l. 27–31), kuriame nurodė, kad patyrė 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato padėjėjo teisines paslaugas parengiant procesinius dokumentus. Prie prašymo teikta advokato padėjėjo vardu išrašyta sąskaita už teisines paslaugas už atsiliepimo surašymą į atskirąjį skundą bei mokėjimo pavedimas, kuriame nurodytas pinigų pervedimas advokato padėjėjui Matui Lasauskui.

34.       Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į tai, kad teismui teikti įrodymai patvirtina, jog teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme suinteresuotam asmeniui suteikė advokato padėjėjas, bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Envorsa“ apeliaciniame procese patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos iš apelianto.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

nutaria:

 

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

 

Teisėjai                                                          Rasa Gudžiūnienė

 

                                                                          Antanas Rudzinskas

 

          Žilvinas Terebeiza