Civilinė byla Nr. e2-834-881/2021

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01197-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.7.1  (S)

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2021 m. liepos 22 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Varanauskaitės ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „LDK investicijos“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 13 d. nutarties, kuria patikslintas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „LDK investicijos“ kreditorių sąrašas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „LDK investicijos“ bankroto byloje.

 

Teismas

 

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Projektų valdymo kompanija“ 2018 m. birželio 28 d. teismui pateikė ieškinį dėl 75 190,79 Eur skolos priteisimo iš UAB „LDK investicijos“. Ieškinio pagrindu Vilniaus apygardos teisme buvo iškelta civilinė byla
Nr. e2-4208-910/2018. Atsakovei per teismo nustatytą terminą nepateikus atsiliepimo į ieškinį ir esant ieškovės prašymui, Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 19 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo ieškovės ieškinį tenkino. Sprendimas įsiteisėjo 2018 m. gruodžio 11 d.

2.       Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-603-866/2021 atsakovei buvo iškelta bankroto byla. Nutartis įsiteisėjo 2020 m. vasario 17 d. Atsakovės bankroto byloje ieškovė pareiškė finansinį reikalavimą, kurį grindė įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimu už akių. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 25 d. nutartimi ir 2020 m. vasario 27 d. nutartimi dėl rašymo apsirikimo ištaisymo civilinėje byloje Nr. eB2-603-866/2021 buvo patvirtintas ieškovės 69 995,22 Eur dydžio trečiosios eilės finansinis reikalavimas.

3.       Atsakovė, atstovaujama nemokumo administratoriaus, 2020 m. kovo 20 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-4208-910/2018, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 27 d. nutartimi prašymo netenkino. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 17 d. nutartimi, minėta nutartis panaikinta, nutarta tenkinti atsakovės prašymą bei atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-4208-910/2018, išnagrinėtoje pagal ieškovės ieškinį atsakovei dėl skolos priteisimo.

4.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 20 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje
Nr. eA2-2920-934/2020, bylą perdavė atsakovės nemokumo bylą nagrinėjančiam teismui.  

5.       UAB „Projektų valdymo kompanija“ 2021 m. sausio 25 d. nagrinėjamoje byloje pateikė patikslintą prašymą, kuriuo prašė patvirtinti kreditorės UAB „Projektų Valdymo Kompanija“
52 031,15 Eur dydžio finansinį reikalavimą UAB „LDK investicijos“ bankroto byloje.

6.       Ieškovė nurodė, kad jos reikalavimas grindžiamas 2015 m. liepos mėn. projekto valdymo sutartimi (duomenys neskelbtini), išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktais. Nurodė, kad teikia sutarties priedus, kuriuos pavyko rasti, pažymint, jog nuo sutarties sudarymo praėjo jau beveik 6 metai, todėl kai kurių priedų nepavyko rasti. Ieškovė sutarties pagrindu išrašė atliktų darbų ir suteiktų paslaugų priėmimo–perdavimo aktų už bendrą 311 444,72 Eur sumą. Statybos rangos darbų priėmimo–perdavimo aktai yra žymimi „A“ raide, o projekto valdymo paslaugų priėmimo–perdavimo aktai yra žymimi „B“ raide. Ieškovė pateikė „A“ darbų priėmimo–perdavimo aktus (už statybos darbus) bendrai 272 163,67 Eur sumai bei paaiškino, kad statybos darbams iki 2018 m. liepos 26 d. buvo taikomas atvirkštinis PVM, todėl iki bankrutavusios UAB „LDK investicijos“ PVM mokėtojo buvimo (2018 m. liepos 26 d.), „A“ tipo aktuose prie mokėtinos sumos PVM nebuvo skaičiuojamas kaip atsakovės mokėtina suma. Paskutiniai du aktai (2018 m. spalio 11 d. aktas Nr. 10A ir 2021 m. sausio 22 d. aktas Nr. 11A) nebuvo pasirašyti atsakovo, todėl teikiami kaip vienašaliai aktai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.694 straipsnio 4 dalies nuostatomis. 2018 m.
spalio 11 d. aktas nebuvo pasirašytas atsakovės, nes ieškovės duomenimis, ieškovės tuometinis vadovas jau buvo išėjęs iš darbo, o 2021 m. sausio 22 d. aktas, akivaizdu, kad nebus nemokumo administratoriaus pasirašomas be teismo įsikišimo, nes nemokumo administratorius eilėje bylų laikosi nepagrįstos pozicijos, jog darbai neva nebuvo atlikti. Ieškovė pateikė ir „B“ tipo suteiktų paslaugų priėmimo–perdavimo aktus, kuriems nėra taikomas atvirkštinis PVM, todėl skaičiuojama suma su PVM, bendrai 39 281,05 Eur sumai. Visų 9 vnt. „A“ tipo priėmimo–perdavimo aktų sumos buvo surašytos į bankrutavusios UAB „LDK investicijos“ nemokumo administratoriui 2019 m. gruodžio 11 d. el. laišku pateiktas sąskaitas faktūras: 2017 m. kovo 14 d. sąskaita faktūra Nr. 0066 dėl 118 789,99 Eur sumos; 2017 m. balandžio 28 d. sąskaita faktūra Nr. 0072 dėl 19 264,40 Eur sumos; 2017 m. birželio 30 d. sąskaita faktūra Nr. 0077 dėl 52 388,34 Eur sumos; 2017 m. liepos 31 d. sąskaita faktūra Nr. 0078 dėl 31 604 Eur sumos; 2017 m. rugpjūčio 31 d. sąskaita faktūra Nr. 0080 dėl 7 750 Eur sumos. Sąskaitos faktūros pagal „B“ priėmimo–perdavimo aktus nebuvo išrašytos atsakovei. Sąskaitos minėtoms sumoms gali būti bet kada išrašytos ir tai bus padaryta, jeigu nurodytos sumos bus teismo pripažintos finansiniu reikalavimu. Ieškovė teikė ir duomenis, kurie, kaip ji teigia, patvirtina, jog bankrutavusios UAB „LDK investicija“ sumokėjo 155 750 Eur sumą, bei nurodė, jog trečiasis asmuo UAB „Studio Shape“ už atsakovę bankrutavusią UAB „LDK investicijos“ sumokėjo kreditorei dar 97 077 Eur sumą. Pastarosios lėšos buvo pervestos vykdant 2016 m. 
rugpjūčio 30 d. trišalės preliminariosios namo dalies su sklypo dalimi pirkimo–pardavimo sutartį Nr. LDK G-001 2.2. – 2.13 punktuose numatytas pareigas. Papildomai, ieškovės naudai, po Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 19 d. įsiteisėjusio sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-4208-910/2018, antstolis išieškojo ir pervedė 6 586,57 Eur sumą. Taigi, sutarties pagrindu ieškovė iš viso gavo 259 413,57 Eur sumą (155 750 Eur + 97 077 Eur + 6 586,57 Eur). Vadinasi, bankrutavusi UAB „LDK investicijos“ liko skolinga ieškovei 52 031,15 Eur sumą
(311 444,72 Eur – 259 413,72 Eur), todėl ieškovės finansinis reikalavimas UAB „LDK investicijos“ bankroto byloje yra 52 031,15 Eur dydžio.  

7.       Bankrutavusi UAB „LDK investicijos“ atsiliepimu į ieškinį (pirminiai reikalavimai) prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad atsakovė ir ieškovė buvo nesąžiningos, priimant 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimą už akių, nes ieškovės vadovu buvo A. K., kuris tuo pačiu metu buvo ir atsakovės akcininku. Sprendimo priėmimo metu susidarė tokia situacija, kad atsakovės akcininko A. K. vadovaujama įmonė (ieškovė) pareiškė ieškinį įmonei (atsakovei), kurios akcininku buvo pats A. K.. Kitaip tariant, akcininkas kitos įmonės vardu pareiškė ieškinį savo valdomai įmonei, kuri neteikė atsiliepimo į ieškinį, dėl ko buvo priimtas sprendimas už akių. Taip pat nurodė ir tai, kad ieškovė teismui nepateikė atliktų darbų aktų, kurie įrodytų, jog ieškovė realiai atliko darbus atsakovei, kuriam tik pasirašius atliktų darbų aktus, turėjo atsirasti pareiga atsiskaityti su ieškove. Ieškovė su ieškiniu pateikė sąskaitas, tačiau nepateikė sąskaitose minimų atliktų darbų aktų. Be to, ieškovė nepateikė teismui visų duomenų, kokias sumas buvo gavusi iš trečiųjų asmenų už atsakovę ar atsakovės vardu.

8.       Trečiasis asmuo UAB „Studio Shape“ atsiliepime nurodė, kad ieškovės ir atsakovės sudaryta atskira, savarankiška trišale sutartimi buvo siekiama sukurti prielaidas pagrindinės sutarties sudarymui bei vėliau su trečiuoju asmeniu sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį. Šios sutarties pagrindu atsakovė įsipareigojo iki pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dienos nesiūlyti bei nesudarinėti jokių sutarčių su trečiaisiais asmenimis (t. y. kitais potencialiais pirkėjais), kurių pagrindu atsakovė sudarytų sąlygas perleisti ar būtų perleidžiamos nuosavybės teisės į trečiojo asmens pasirinktą bei joje apibūdintą turtą, o trečiasis asmuo įsipareigojo pagal sutarties nuostatas sumokėti avansą bei sudaryti pagrindinę būsimo turto pirkimo–pardavimo sutartį. Trišale sutartimi ją pasirašiusios šalys aiškiai susitarė dėl nekilnojamojo turto kainos ir mokėjimų tvarkos. Trečiasis asmuo įsipareigojo banko pavedimais sumokėti atsakovei į ieškovės sąskaitą iš viso 97 077 Eur, t. y. 100 proc. turto kainos (atėmus žemės sklypo dalies kainą), kas ir buvo padaryta.

 

II.       Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

 

9.       Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gegužės 13 d. nutartimi tenkino patikslintą prašymą ir patvirtino bankrutavusios UAB „LDK investicijos“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, sumažindamas ieškovės (trečiosios eilės kreditorės) finansinį reikalavimą iki 52 031,15 Eur.

10.       Teismas nurodė, kad atnaujinus procesą, pareiškėja (ieškovė) pateikė prašymą dėl finansinio reikalavimo patikslinimo. Atitinkamai, atsižvelgiant į tai, kad nebeliko teismo sprendimo, kurio pagrindu buvo patvirtintas finansinis reikalavimas, į tai, jog reiškiamas reikalavimas bankrutavusiai įmonei dėl finansinio reikalavimo patikslinimo, bei į tai, kad bankroto byloje visi klausimai iki teismo sprendimo dėl įmonės pabaigos išsprendžiami priimant nutartis, teismas priėmė ne teismo sprendimą, o nutartį.

11.       Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog pagal šalių sutartį projektas buvo įvykdytas, pastatas pastatytas, 2018 m. liepos 18 d. pasirašyta deklaracija apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą, bei VĮ Registrų centro Nekilnojamo turto registre (toliau – Nekilnojamo turto registras) įregistruotas 100 proc. statinio baigtumas. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad atsakovė sumokėjo 155 750 Eur sumą (laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 14 d. iki 2017 m. rugsėjo 7 d.), o trečiasis asmuo UAB „Studio Shape“ už atsakovę sumokėjo ieškovei dar 97 077 Eur sumą. Pastarosios lėšos buvo pervestos vykdant 2016 m. rugpjūčio 30 d. trišalės preliminarios namo dalies su sklypo dalimi pirkimo–pardavimo sutartį 2.2. – 2.13 punktuose numatytas pareigas. Pagal šią sutartį, aptarta 97 077 Eur suma, šalims sulygus, buvo pervesta ne pardavėjai (atsakovei), bet projekto valdytojai (ieškovei). Papildomai, ieškovės naudai, po Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimo už akių civilinėje byloje
Nr. e2-4208-910/2018 priėmimo, antstolis išieškojo ir pervedė ieškovei 6 586,57 Eur sumą. Todėl teismas sprendė, kad sutarties pagrindu ieškovė iš viso gavo 259 413,57 Eur sumą
(155 750 Eur + 97 077 Eur + 6 586,57 Eur), todėl likusi atsakovės skola ieškovei pagal pateiktus atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktus bei atliktus mokėjimus sudaro 52 031,15 Eur
(311 444,72 Eur – 259 413,72 Eur).

12.       Darbų atlikimo apimties ir kainos, atspindėtų rašytiniuose įrodymuose, teismo vertinimu, negali paneigti argumentai susiję su tuo, kad nemokumo administratoriui kelia abejonių naujų atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktų pateikimas ir / ar jų ar gautų mokėjimų neįtraukimas į tarpusavio skolų suderinimo aktą. Teismas pažymėjo, kad skolos buvo suderintos 2017 m. gruodžio 31 d., bei įtrauktos visos PVM sąskaitos faktūros išrašytos pagal atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktus Nr. 1A – Nr. A. A. Nr. 10A ir Nr.11A, surašyti jau po skolų suderinimo akto ir jų pagrindu nebuvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros, beje kaip ir aktų
Nr. 1B-Nr.10B. Taigi, akivaizdu, kad skolų suderinimo aktu suderintos skolos pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras, bet ne pagal atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktus. Trečiasis asmuo UAB „Studio Shape“ mokėjimus atliko dalimis nuo 2016 m. iki 2018 m. gegužės mėn., todėl teismas darė išvadą, jog vien šių sumų neįtraukimas į tarpinį skolų suderinimo aktą negali lemti išvados dėl reiškiamo finansinio reikalavimo nepagrįstumo.

13.       Teismas pažymėjo, kad vien tai, jog atsakovei buvo iškelta bankroto byla, ir vietoje vadovo pradėjęs veikti nemokumo administratorius pareiškė iš esmės deklaratyvius argumentus dėl darbų neatlikimo ir / ar nebuvimo dalies dokumentų susijusių su šalių tarpusavio įsipareigojimais, negali lemti objektyvios išvados, jog darbai nebuvo atlikti ar jų kaina prasilenkia su šalių susitarimu dėl kainos. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad sutartis buvo vykdoma 2015–2018 metais, kurios vykdymo laikotarpiu tarp šalių nebuvo ginčo dėl atliekamų darbų apimties ir / ar darbų kainos. Su patikslinu pareiškimu dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo, ieškovė pateikė sutarties priedą dėl projekto vystymo kaštų, o tarp šalių nesant ginčų dėl tęstinių darbų apimties ir kainų, nurodytų atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktuose, kurie, be kita ko, iš esmės visi pasirašyti abiejų šalių vadovų, teismas nepritarė nemokumo administratoriaus argumentams, kad negalima nustatyti atliktų darbų apimties ir kainos. Atsižvelgdamas į pareikštų reikalavimų pagrindą ir dalyką, teismas laikė jokios teisinės reikšmės neturinčiais argumentus, susijusius su tuo, kad A. K. buvo ne tik ieškovės akcininku ir vadovu, bet ir atsakovės akcininku.

14.       Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad teismui ieškinys, kuris buvo tenkintas priimant sprendimą už akių, buvo grindžiamas PVM sąskaitomis faktūromis, o atnaujinus procesą byloje buvo pateikti visi atliktų darbų perdavimo–priėmimo perdavimo aktai, įtrauktos visos gautos sumos, nesuponuoja išvados dėl pareikštų reikalavimų nepagrįstumo, juolab, jog kaip minėta ginčo dėl faktinio objekto sukūrimo nėra. Minėta, kad beveik visi aktai pasirašyti abiejų šalių, išskyrus aktus Nr. 10A ir Nr. 11A, bei aktą Nr. 10B, kurie vienašališkai pasirašyti tik ieškovės direktoriaus A. K.. Nekilnojamasis objektas visiškai užbaigtas 2018 m. liepos mėn., ir byloje dėl to ginčo nėra.

 

III.        Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

15.       Atsakovė bankrutavusi UAB „LDK investicijos“ atskiruoju skundu prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 13 d. nutartį; 2) išspręsti klausimą iš esmės teismo sprendimu – atmesti ieškinį dėl skolos priteisimo; 3) jei būtų laikoma, kad kartu turi būti išspręstas ir finansinio reikalavimo pagrįstumas – finansinio reikalavimo netvirtinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1.                      Teismas nepagrįstai klausimą išsprendė nutartimi, o ne sprendimu. Teismas turėjo priimti sprendimą dėl ieškinio pagrįstumo, o tada, atsižvelgęs į sprendimo rezultatą bankroto byloje, o ne šioje byloje, patvirtinti arba atmesti ieškovės finansinį reikalavimą. Teismas sujungė du procesus į vieną, dėl ko buvo netinkamai įvertinti įrodymai byloje ir buvo priimta nepagrįsta nutartis.

15.2.                      Teismas vadovavosi abejotinais atliktų darbų aktais, kurie neva sudarė pagrindą gauti apmokėjimą už atliktus statybos rangos darbus. Dalis atliktų darbų aktų buvo surašyta jau po bankroto bylos atsakovei iškėlimo, taip pat jie nėra pasirašyti atsakovės atstovo. Dalis sąskaitų faktūrų, nurodytų skolų suderinimo akte, negalėjo būti apskritai išrašytos ir fiksuotos tokiame skolų suderinimo akte, nes tuo metu nebuvo surašyti ir pasirašyti atliktų darbų aktai daliai neva atliktų darbų.

15.3.                      Reikšminga yra aplinkybė dėl ieškovės ir atsakovės sąsajų. Būtent šios aplinkybės ir lėmė, jog buvo išrašomos sąskaitos, neturint atliktų darbų aktų, buvo atliekami mokėjimai ne pagal sudarytas sutartis, dalis dokumentų buvo surašoma vėliau, nei jie turėjo būti surašyti pagal galiojančius teisės aktus. Vienos šalies vadovas ir kitos šalies akcininkas buvo tas pats asmuo.

15.4.                      Objektas yra pastatytas, tačiau be tinkamai suformintos dokumentacijos negalima daryti vienareikšmės išvados, kad visus darbus atliko būtent ieškovė, jog darbai atlikti be trūkumų ir kad būtent ši įmonė turi teisę gauti visą apmokėjimą.

15.5.                      Analizuojant trišalės sutarties tekstą, pagal kurią trečiasis asmuo UAB „Studio Shape“ atliko mokėjimus ieškovei, matyti, kad speciali mokėjimo tvarka buvo nustatyta tik avansiniam mokėjimui, aiškiai nurodant, į kokią sąskaitą jis turi būti atliekamas. Kitų tarpinių mokėjimų atveju, nuorodos, kad turi būti mokama ne į pardavėjo banko sąskaitą, nėra. Taigi mokėjimai buvo atliekami nesilaikant sutarties sąlygų, todėl priešinga teismo išvada yra nepagrįsta.

16.       Trečiasis asmuo UAB „Studio Shape“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir palikti skundžiamą nutartį nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

16.1.                      Trišale sutartimi buvo nustatyta atsiskaitymo už turtą tvarka, kuria remiantis trečiasis asmuo įsipareigojo banko pavedimais sumokėti atsakovei į ieškovės sąskaitą iš viso 97 077 Eur, ką tinkamai padarė, atlikdamas mokėjimus prieš pradėjus arba pasibaigus trišalėje sutartyje apibrėžtiems darbų etapams, o ne tik avansinį mokėjimą.

16.2.                      Teismas pagrįstai nagrinėjamu atveju priėmė nutartį, o ne sprendimą, nes ieškovė teismui pateikė prašymą dėl finansinio reikalavimo patikslinimo.

17.       Ieškovė UAB „Projektų valdymo kompanija“ atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.

 

Teismas

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV.        Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

18.       Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patikslintas bankrutavusios UAB „LDK investicijos“ kreditorių sąrašas, pagrįstumo ir teisėtumo. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų teisėjų kolegija nenustatė.

 

Dėl pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo rūšies

19.       Apeliantė vienu iš pagrindinių apeliacinio skundo argumentų nurodo tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo bylą, kadangi šioje byloje turėjo priimti sprendimą, o ne nutartį.

20.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad turtinių reikalavimų, pareikštų bankrutuojančiai įmonei, išsprendimas turi būti atliekamas bankroto byloje nutartimi išsprendžiant dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo pagrįstumo ir jo dydžio. Tai nulemia siekis bankroto bylas nagrinėti kuo operatyviau ir efektyviau, o galimybė nagrinėti atskirus reikalavimus ne bankroto byloje, nors ir tame pačiame teisme, reikštų neracionalų procesą ir būtų nesuderinama su bankroto proceso operatyvumu ir efektyvumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2014).

21.       Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad nagrinėjama byla buvo iškelta ieškovės ieškinio dėl skolos priteisimo iš atsakovės UAB „LDK investicijos“ pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kad proceso metu atsakovei buvo iškelta bankroto byla, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eA2-2920-934/2020 (atnaujinus bylos nagrinėjimą) civilinę bylą perdavė atsakovės nemokumo bylą nagrinėjančiam teismui. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas šią bylą pridėjo prie bankrutavusios UAB „LDK investicijos“ bankroto bylos ir, atsižvelgdamas, kad bankroto byloje jau buvo gautas prašymas dėl finansinio reikalavimo tvirtinimo, suteikė jai numerį ir kompleksiškai išnagrinėjo.  Toks reglamentavimas yra įtvirtintas CPK 163 straipsnio 1 dalies 5 punkte, nustatančiame, kad teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą, kai iki nutarties skirti nagrinėti bylą, kurioje atsakovui pareikšti turtiniai reikalavimai, teismo posėdyje priėmimo paaiškėja, jog jam iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla. CPK 163 straipsnio
1 dalies 5 punkte numatytais atvejais sustabdyta byla perduodama bankroto ar restruktūrizavimo bylą iškėlusiam teismui, o šis ją atnaujina ir prideda prie bankroto ar restruktūrizavimo bylos. Taigi, nagrinėjama civilinė byla buvo perduoda atsakovės bylą nagrinėjančiai Vilniaus apygardos teismo teisėjai, todėl laikytina, kad ieškovės reikalavimai toliau spręstini atsižvelgiant ir į įmonių nemokumo procesą reglamentuojančias teisės normas. Svarbu pažymėti, kad vien tai, jog nagrinėjamas klausimas buvo išspręstas atskiroje civilinėje byloje suteikus šiai bylai savarankišką, negu bankroto bylos, numerį, nereiškia, kad šis klausimas nepatenka į bankroto bylos nagrinėjimo ribas.  

22.       Taip pat negalima sutikti su apeliantės teiginiu, kad tai, jog nagrinėjamu atveju, išsprendus tarp šalių kilusį ginčą, buvo priimta nutartis, o ne teismo sprendimas, lėmė netinkamą įrodymų vertinimą byloje. Teisėjų kolegija pažymi, kad bankrutuojančios įmonės kreditoriaus finansinio reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, jei turi, tai kokia apimtimi, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo tvirtinimo savo esme atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės pasisakoma dėl kreditoriaus materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo. Nagrinėjamu atveju civilinė byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, taikant visas civilinio proceso taisykles (rungimasis, dispozityvumas, lygiateisiškumas ir kt.), būdingas atskirų kategorijų bylų nagrinėjimui, įskaitant ir įrodymų vertinimą, todėl apeliantės teiginiai apie neva netinkamą įrodymų vertinimą vien todėl, kad šiuo atveju buvo priimtas procesinis sprendimas – nutartis, yra visiškai nepagrįsti.

23.       Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai priėmė procesinį sprendimą – nutartį, kadangi ieškovės reikalavimai buvo perduoti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, o bankroto byloje visi klausimai iki teismo sprendimo dėl įmonės pabaigos, atsižvelgiant į nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, yra išsprendžiami priimant nutartis.

 

Dėl ieškovės finansinio reikalavimo (ne)pagrįstumo ir įrodymų vertinimo

24.       Kaip minėta, apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Jos teigimu, teismas vadovavosi abejotinais atliktų darbų aktais, kurie neva sudarė pagrindą gauti apmokėjimą už atliktus statybos rangos darbus.

25.       Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis).

26.       Teismo galimybės nustatyti faktines bylos aplinkybes yra ribotos. Kadangi byloje sprendžiamas ginčas paprastai kilęs iš praeities įvykių, kuriuose teismas nedalyvavo, praeityje buvusios aplinkybės yra nustatinėjamos įrodymų pagalba. Atsižvelgiant į tai, kuriai šaliai lengviau įrodyti vienas ar kitas aplinkybes, materialinės ir proceso teisės normos tarp šalių paskirsto įrodinėjimo pareigą. Įrodinėjimo pareigą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo pareiga pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo pareigos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal
CPK 179 straipsnio 1 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis CPK ir kitų įstatymų numatytais atvejais gali rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kitas įrodinėjimo pareigos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei ieškovo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo pareiga (negatyvusis įrodinėjimo pareigos aspektas). Negatyvusis įrodinėjimo pareigos paskirstymas sudaro sąlygas rasti išeitį iš procesinės aklavietės, kai įrodymų tiksliai nustatyti praeities įvykius nepakanka, o reikia išspręsti šalių ginčą (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-652/2012; 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-576-881/2020).

27.       Nagrinėjamu atveju apeliantė ginčijamą finansinį reikalavimą kildina iš 2015 m. liepos mėn. tarp ieškovės ir atsakovės sudarytos Projekto valdymo sutarties PVK 2015/07-01, kuria sutarties šalys susitarė dėl projekto, gyvenamųjų namų kotedžo tipo, lauko inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų (duomenys neskelbtini), žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sklypo plotas – 0,2490 ha valdymo paslaugų apimties ir teikimo.

28.       Ieškovė reikalavimui pagrįsti pateikė „A“ darbų priėmimo–perdavimo aktus (už statybos darbus), pagal kuriuos darbų kaina sudaro 272 163,67 Eur. Taip pat pateikė „B“ tipo suteiktų paslaugų priėmimo–perdavimo aktus, pagal kuriuos bendra darbų kainos suma – 39 281,05 Eur. Visi ieškovės pateikti darbų priėmimo–perdavimo aktai pasirašyti abiejų šalių, išskyrus
2018 m. spalio 11 d. aktą Nr. 10A (18 573,50 Eur), 2021 m. sausio 22 d. Nr.11A (23 793,44 Eur) bei 2021 m. sausio 22 d. aktą Nr. 10B (3 140,45 Eur), kurie vienašališkai pasirašyti tik
UAB „Projektų valdymo kompanija“ direktoriaus A. K.. Taip pat teismui su pirminiu ieškiniu buvo pateikta ir dalis ieškovės atsakovei išrašytų PVM sąskaitų faktūrų, 2017 m. gruodžio 31 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas, atsakovės 2017 m. gruodžio 31 d. balansas.

29.       Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus bei apeliantės skundo argumentus, padarė išvadą, kad apeliantė atskirajame skunde tik deklaratyviai teigia, jog teismas vadovavosi abejotinais atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktais. Apeliantė teismui nepateikė jokių rašytinių įrodymų, pavirtinančių ginčo aktų tariamumą / nepatikimumą. Kaip matyti, apeliantė nei pirmosios instancijos teisme, nei su atskiruoju skundu nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu galima būtų abejoti tarp ieškovės ir atsakovės pasirašytų dokumentų (atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktų) autentiškumu (CPK 178 straipsnis, 184 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju nėra duomenų apie tai, jog sutartis ar jos pagrindu sudaryti dokumentai (sutartis, priėmimo–perdavimo aktai, PVM sąskaitos faktūros) būtų pripažinti negaliojančiais, ar būtų ginčijami teismuose. Aptartų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie tai, jog ieškovės dokumentai, kuriais grindžiamas finansinis reikalavimas, yra nepatikimi (suklastoti, pasirašyti vėliau ar panašiai) apeliantė į bylą nepateikė, tokių faktų nenustatė ir teismas.

30.       Pasisakydama dėl 2018 m. spalio 11 d. akto Nr. 10A (18 573,50 Eur), 2021 m. sausio 22 d. akto Nr.11A (23 793,44 Eur) ir 2021 m. sausio 22 d. akto Nr. 10B (3 140,45 Eur), kurie vienašališkai pasirašyti tik UAB „Projektų valdymo kompanija“ direktoriaus A. K., pirmiausia teisėjų kolegija pažymi, kad bendroji taisyklė yra ta, kad darbų perdavimas ir priėmimas įforminamas aktu (CK 6.662 straipsnio 1 dalis). Taigi paprastai darbų perdavimo–priėmimo aktas yra dviejų šalių suderintos valios išraiška, dvišalis sandoris, sukuriantis šalims atitinkamas teises ir pareigas. Tačiau įstatymo taip pat nustatyta išimtis, kad jeigu viena iš šalių atsisako pasirašyti aktą, jį gali pasirašyti kita šalis (CK 6.694 straipsnio 4 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nurodytos nuostatos paskirtis – užkirsti kelią užsakovui nepagrįstai vilkinti darbų priėmimą ir vykdyti kitas sutartines pareigas (pvz., sumokėti sutartyje nustatytą kainą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010). Užsakovas, nesutikdamas su rangovo vienašališkai pasirašytu aktu, turi teisę jį ginčyti, įrodinėdamas, kad pagrįstai atsisakė pasirašyti aktą; vienašalis perdavimo aktas netenka galios tik tuo atveju, jei teismas jį pripažįsta negaliojančiu (CK 6.694 straipsnio 4 dalis).

31.       Nagrinėjamu atveju matyti, kad iš tiesų byloje nėra duomenų, jog vienašalius perdavimo–priėmimo aktus ieškovė būtų teikusi atsakovei pasirašymui, o ši būtų atsisakiusi juos pasirašyti, tačiau teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikru įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą, o nagrinėjamu atveju byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad ir 2018 m. spalio 11 d. aktas Nr. 10A (18 573,50 ), 2021 m. sausio 22 d. aktas Nr.11A (23 793,44 Eur) ir 2021 m. sausio 22 d. aktas Nr. 10B (3 140,45 Eur) pagrindžia ieškovės finansinį reikalavimą atsakovei. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal šalių sutartį – projektas buvo įvykdytas, pastatas pastatytas, 2018 m. liepos 18 d. pasirašyta Deklaracija apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą, bei Nekilnojamo turto registre įregistruotas 100 proc. statinio baigtumas. Nors apeliantė skunde nurodo, kad be tinkamai suformintos dokumentacijos negalima daryti vienareikšmės išvados, jog visus darbus atliko būtent UAB „Projektų valdymo kompanija“, kad darbai atlikti be trūkumų ir kad būtent ši įmonė turi teisę gauti visą apmokėjimą, tačiau vėlgi – apeliantė nurodo tik deklaratyvius teiginius, tačiau bylos nagrinėjimo metu net nesiekė įrodyti, kad darbai pagal sutartį iš tiesų nebuvo atlikti
(CPK 178 straipsnis). Apeliantė tik neigia ieškovės nurodomas aplinkybes, kritikuoja ieškovės pateiktus dokumentus, tačiau teismui nepateikia jokių įrodymų, kurie pagrįstų jos skunde nurodomas aplinkybes. Nesant duomenų, kad ieškovė savo prievolių pagal Sutartį neįvykdė ar darbus atliko ne ji ar nekokybiškai, teisėjų kolegija neturi pagrindo vadovautis vien subjektyvia apeliantės nuomone ir daryti išvadą, jog ieškovė neįvykdė sutarties ir neįgijo reikalavimo teisės į atsakovę. Be to, pažymėtina, jog byloje pateikta sutartis, kurioje numatyta, kad šalys susitaria, jog preliminari projekto vykdytojo teikiamų projekto valdymo (įskaitant, bet neapsiribojant projektavimo, statybos bei projekto kainą) paslaugų kainą apskaičiuota pagal Sutarties priedus Nr. 1, Nr. 5-7. Su patikslintu prašymu ieškovė teismui pateikė priedą Nr. 7, kuriame nurodyti vystymo kaštai sudaro 927 288 Eur, kurie neviršija ieškovės atsakovei išrašytų atliktų darbų bendros kainos (311 444,72 Eur). Taip pat teisėjų kolegija pritaria skundžiamos nutarties motyvams, kad trečiojo asmens UAB „Studio Shape“ atliktų mokėjimų, taip pat dalies ieškovės išrašytų PVM sąskaitų faktūrų neįtraukimas į 2017 m. gruodžio 31 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą negali lemti išvados dėl reiškiamo finansinio reikalavimo nepagrįstumo, nes trečiojo asmens mokėjimai ieškovei buvo atliekami vėliau nei sudarytas minėtas tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas, taip pat dalis darbų priėmimo–perdavimo aktų buvo pasirašyti jau po atsiskaitymų suderinimo (2018 m. spalio 11 d. aktas Nr. 10A, 2021 m. sausio 22 d. aktas Nr. 11A ir 2021 m. sausio 22 d. aktas Nr. 10B). Kita vertus, pažymėtina, kad šiuo atveju sprendžiama dėl ieškovės reikalavimo egzistavimo, o tai, jog rangos darbai atlikti pagrindžia darbų priėmimo–perdavimo aktai (CK 6.694 straipsnis), priešingai nei kad tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas, kuris šiuo atveju vertintinas, siekiant nustatyti atsiskaitymo už atliktus darbus faktą. Taigi, visuma byloje esančių įrodymų leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad ieškovė darbus pagal sutartį atliko, todėl įgijo reikalavimo teisę į atsakovę pagal 2015 m. liepos mėn. sutartį (CPK 185 straipsnis).

32.       Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad nagrinėjamu atveju ieškovės ir atsakovės sąsajumas neturi jokios reikšmės. Apeliantė vėlgi tik deklaratyviai tvirtina, kad būtent ieškovės ir atsakovės sąsajumo aplinkybės lėmė, jog buvo išrašomos sąskaitos, neturint atliktų darbų aktų, buvo atliekami mokėjimai ne pagal sudarytas sutartis, dalis dokumentų buvo surašoma vėliau, nei jie turėjo būti surašyti pagal galiojančius teisės aktus. Byloje įrodymų, kurie patvirtintų apeliantės teiginius nėra, o vien tai, kad tas pats asmuo
A. K. buvo vienos iš sutarties šalių akcininkas, o kitos vadovas, nėra pagrindas teigti apie byloje esančių dokumentų nepatikimumą tol, kol nėra pateikta tai patvirtinančių įrodymų
(CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, kad apeliantės nurodomas CK 6.67 straipsnio 2 punktas, kuriame nurodyti atvejai, jog preziumuojamas skolininko nesąžiningumas, nagrinėjamu atveju nėra taikomas, nes byloje sprendžiamas klausimas dėl ieškovės finansinio reikalavimo pagrįstumo, o ne ginčijami ieškovės ir atsakovės tarpusavio sandoriai.

33.       Apeliacinius skundu taip pat nesutinkama su trečiojo asmens UAB „Studio Shape“ ieškovei atliktų mokėjimų teisėtumu. Apeliantės teigimu, analizuojant trišalės 2016 m. rugpjūčio 30 d. preliminarios sutarties tekstą matyti, kad speciali mokėjimo tvarka buvo nustatyta tik avansiniam mokėjimui, aiškiai nurodant, į kokią sąskaitą jis turi būti atliekamas, o kitų tarpinių mokėjimų atveju, nuorodos, jog turi būti mokama ne į pardavėjo banko sąskaitą, nėra. Taigi, apeliantė laikosi pozicijos, kad trečiasis asmuo UAB „Studio Shape“ be pagrindo pervedė už parduodamą turtą lėšas ne pardavėjui (apeliantei), o projekto valdytojui (ieškovei).

34.       Byloje pateikta 2016 m. rugpjūčio 30 d. preliminari namo dalies su sklypo dalimi pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta tarp ieškovės, apeliantės ir trečiojo asmens UAB Studio Shape“, pagal kurią apeliantė įsipareigojo iki pagrindinės sutarties sudarymo dienos nesudarinėti jokių sutarčių su trečiaisiais asmenimis, o trečiasis asmuo įsipareigojo sumokėti avansą sutartyje nustatyta tvarka. Sutarties 2.2 punkte nurodyta, kad trečiasis asmuo sumoka 20 000 Eur apeliantei į ieškovės banko sąskaitą. Sutarties 2.3–2.14 punktuose nustatyta likusios turto kainos mokėjimo tvarka, sąlygose nurodant tik tai, jog „pirkėjas perveda“, nedetalizuojant į kieno sąskaitą. Pirmosios instancijos teismas sistemiškai vertindamas nurodytas sutarties nuostatas, nurodė, kad negali pritarti argumentams, jog tik avansas turėjo būti pervedamas projekto valdytojui, nes tokia sąlyga nėra nurodyta, o sisteminis sąlygų vertinimas lemia priešingą išvadą, t. y. kad pirkėjas mokės dalimis būtent projekto valdytojui, juolab kad mokėjimai buvo atliekami kelerių metų laikotarpiu ir tarp šalių ginčo dėl mokėjimų tvarkos nebuvo, o vien tik nemokumo administratoriaus kitoks sutarties nuostatų aiškinimas negali paneigti šalių valios išraiškos vertinimo ne tik, sudarant atitinkamus susitarimus, bet ir juos vykdant. Teisėjų kolegija pritaria skundžiamoje nutartyje padarytoms išvadoms, nes byloje nėra duomenų, kad apeliantė būtų prieštaravusi dėl tokios mokėjimų tvarkos ir vien tai, jog kiekviename sutarties punkte nėra nurodoma į kieno sąskaitą atliekamas mokėjimas, nepaneigia 2.2 punkte sulygtos tvarkos, kad mokėjimas atliekamas apeliantei į ieškovės sąskaitą. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, svarbu paminėti, kad nagrinėjamu atveju yra sprendžiama dėl ieškovės finansinio reikalavimo dydžio, o ne dėl trečiojo asmens UAB „Studio Shape“ atliktų mokėjimų teisėtumo, t. y. byloje apeliantė nereiškė reikalavimų nei dėl atliktų mokėjimų, nei dėl 2016 m. rugpjūčio 30 d. preliminarios namo dalies su sklypo dalimi pirkimo–pardavimo sutarties teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad trečiasis asmuo UAB „Studio Shape“ apmokėjo dalį atsakovės įsiskolinimo, pagrįstai finansinį reikalavimą sumažino trečiojo asmens UAB „Studio Shape“ ieškovei sumokėtų 97 077 Eur suma (CK 6.51 straipsnis).

35.       Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, atskirojo skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, iš bylos duomenų darydamas teisiškai reikšmingą išvadą, kad ieškovė turi 52 031,15 Eur dydžio finansinį reikalavimą, kylantį iš rangos teisinių santykių, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų ir jų paaiškinimų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga. Kadangi pati atsakovė ieškovei sumokėjo 155 750 Eur sumą, taip pat vykdymo proceso metu ieškovės naudai buvo išieškota 6 586,57 Eur, o trečiasis asmuo UAB „Studio Shape“ už atsakovę sumokėjo ieškovei dar 97 077 Eur sumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovės reikalavimas atsakovei sudaro 52 031,15 Eur sumą (311 444,72 Eur – 155 750 Eur – 
97 077 Eur – 6 586,57 Eur) ir šį reikalavimą procesiniu sprendimu – nutartimi, patvirtino atsakovės bankroto byloje.

36.       Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

 

 

Teisėjai                                                         Vilija Mikuckienė

 

 

                 Jūratė Varanauskaitė

 

 

                 Vigintas Višinskis