Civilinė byla Nr. 3K-3-97-219/2020

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00516-2018-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.1, 3.4.4.6

 (S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2020 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gedimino Sagačio, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Žvalguva“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutarties peržiūrėjimo atsakovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos cukrus“ restruktūrizavimo byloje, priimtos sprendžiant trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Žvalguva“ 145 891,51 Eur reikalavimo patvirtinimo klausimą.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių pirkėjo pareigą atsiskaityti su pirkėju, kai pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai grindžiami PVM sąskaitomis faktūromis, aiškinimo ir taikymo.

2.       Kauno apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi atsakovei UAB „Lietuvos cukrus“ iškelta restruktūrizavimo byla, nutartis įsiteisėjo 2018 m. rugsėjo 7 d. Atsakovės RUAB „Lietuvos cukrus“ administratorius pateikė teismui prašymą patvirtinti kreditorės UAB „Žvalguva“ 3 504 594,92 Eur dydžio pirmos eilės reikalavimą, susidedantį iš 3 239 407,28  Eur dydžio skolos ir 265 187,64 Eur palūkanų, bei 15 135 698,12 Eur dydžio antros eilės reikalavimą, susidedantį iš 14 252 003,51 Eur dydžio skolos, 619 276,63 Eur palūkanų ir 264 417,98 Eur delspinigių, apskaičiuotų iki 2018 m. rugsėjo 7 d.

3.       Šiame kasaciniame procese yra sprendžiama dėl trečiojo asmens UAB „Žvalguva“ antros eilės 145 891,51 Eur reikalavimo. Ginčo reikalavimas grindžiamas tuo, kad UAB „Žvalguva“ pardavė UAB „Lietuvos cukrus“ įvairių prekių (naudotų medinių padėklų, naujų medinių padėklų, baltojo cukraus, „Ranger XL“) ir už parduotas prekes laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 2 d. iki 2018 m. liepos 18 d. išrašė PVM sąskaitas faktūras, kurių bendra suma – 145 891,51 Eur. Atsakovė už parduotas prekes neatsiskaitė ir liko skolinga nurodytą sumą.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

4.       Kauno apygardos teismas 2019 m. birželio 3 d. nutartimi, spręsdamas kreditorės UAB „Žvalguva“ reikalavimų patvirtinimo klausimą atsakovės UAB „Lietuvos cukrus“ restruktūrizavimo byloje, atmetė kaip nepagrįstą 145 891,51 Eur reikalavimą.

5.       Teismas nurodė, kad trečiojo asmens pateiktos nuo 2018 m. sausio 2 d. iki 2018 m. liepos 18 d. išrašytos PVM sąskaitos faktūros nepasirašytos, nepatvirtintas jų gavimas, priėmimas. Administratoriaus pateikiami suvestiniai duomenys apie trečiojo asmens pateiktas prekes ir inventorių nepatvirtina fakto, kad atsakovė šias prekes gavo ir už jas privalo atsiskaityti. Krovinio važtaraščiai ir pajamavimo aktai nepasirašyti atsakovės asmens, atsakingo už jų gavimą. Pajamavimo aktai nepatvirtina naudotų padėklų pardavimo, nėra duomenų, kad prekes priėmusi produkcijos sandėlio vedėja V. G. yra atsakovės, o ne UAB „Žvalguva“ darbuotoja.

6.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 3 d. nutarties dalį dėl 145 891,51 Eur dydžio trečiojo asmens UAB „Žvalguva“ reikalavimo paliko nepakeistą. 

7.       Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis teisės normomis, padarė išvadą, kad trečiojo asmens UAB „Žvalguva“ antros eilės 145 891,51 Eur dydžio reikalavimo dalis nėra įrodyta, kadangi trečiojo asmens pateiktos nuo 2018 m. sausio 2 d. iki 2018 m. liepos 18 d. išrašytos PVM sąskaitos faktūros nėra pasirašytos atsakingų asmenų, nėra patvirtintas jose nurodytų prekių gavimas. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovė gavo PVM sąskaitose faktūrose nurodytas prekes ir turi už jas atsiskaityti.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

8.       Trečiasis asmuo UAB „Žvalguva“ kasaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 3 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartį ir papildomai patvirtinti trečiojo asmens UAB „Žvalguva“ 145 891,51 Eur reikalavimą atsakovės UAB „Lietuvos cukrus“ restruktūrizavimo byloje. Kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

8.1.       Netenkinus trečiojo asmens prašymo dėl jo 145 891,51 Eur dydžio finansinio reikalavimo patvirtinimo, buvo pažeistos materialiosios teisės normos, reglamentuojančios daiktų pirkimą ir pardavimą pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras, PVM sąskaitų faktūrų privalomus rekvizitus, išrašomų ir gaunamų PVM sąskaitų faktūrų tvarkymą.

8.2.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad PVM sąskaitų faktūrų teisinę prigimtį apibrėžia Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau – PVMĮ). Tai specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo įforminamas įvykęs prekių tiekimas PVM apskaitos tikslais (PVMĮ 79 straipsnio 1 ir 2 dalys, 78 straipsnio 5 dalis). Vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, o PVM sąskaita faktūra nors savaime nėra sutartis, tačiau ji gali būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012, 2018 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-403/2018, 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008 ir kt.).

8.3.       PVMĮ 80 straipsnio 1 dalis nustato privalomus PVM sąskaitos faktūros rekvizitus, tarp kurių nei PVM sąskaitą faktūrą išrašiusio, nei PVM sąskaitą faktūrą gavusio asmens parašas nėra privalomas rekvizitas. Be to, Valstybinės mokesčių inspekcijos parengtame leidinyje „PVM sąskaitų faktūrų rekvizitai ir prievolės, susijusios su pridėtinės vertės mokesčiu“, kuris paskelbtas oficialiame šios įstaigos tinklalapyje, atkreipiamas dėmesys, kad PVM sąskaitų faktūrų neprivaloma pasirašyti. Tai, kad PVM sąskaitą faktūrą išrašiusio ir gavusio asmens parašas nėra privalomas PVM sąskaitos faktūros rekvizitas, patvirtina ir Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 8 dalies nuostatos.

8.4.       Trečiojo asmens išrašytos PVM sąskaitos faktūros yra įtrauktos į atsakovės buhalterinę apskaitą, o byloje nėra įrodymų dėl netinkamo prievolės šalių buhalterinės apskaitos vedimo. PVM sąskaitų faktūrų duomenys buvo įtraukti į Valstybinei mokesčių inspekcijai teikiamus atitinkamai išrašytų (gaunamų) PVM sąskaitų faktūrų registrus, o PVM buvo sumokėtas (atskaitytas). Šios aplinkybės patvirtina prekių atsakovei pardavimą ir jų gavimą. Be to, tarp bendrovių buvo susiklosčiusi praktika, remiantis kuria PVM sąskaitos faktūros neturėjo būti pasirašomos, toks reikalavimas nėra įtvirtintas ir teisės aktuose.

8.5.       Prekių pardavimo bei jų gavimo faktą patvirtina ir šie papildomi įrodymai: krovinio važtaraščiai, pajamavimo aktai, PVM sąskaitų faktūrų išrašai, atspausdinti iš i.MAS (išmaniosios mokesčių administravimo sistemos) portalo. Šie įrodymai patvirtina, kad prekės buvo nuvežtos būtent atsakovei jos adresu, atsakovė šias prekes gavo ir jas įtraukė į savo apskaitą. Tarp prievolės šalių nėra ginčo dėl to, kad trečiasis asmuo pardavė, o atsakovė nupirko ir gavo PVM sąskaitose faktūrose nurodytas prekes.

8.6.       Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nes visiškai netyrė ir nevertino, ar PVM sąskaitos faktūros, remiantis galiojančiais teisės aktais, privalo būti pasirašytos tiek PVM sąskaitas faktūras išrašančio, tiek jas gaunančio asmens, ar jos buvo įtrauktos į abiejų bendrovių buhalterinę apskaitą, ar prievolės šalys Valstybinei mokesčių inspekcijai teikiamuose atitinkamai išrašytų (gaunamų) PVM sąskaitų faktūrų registruose įtraukė pirmiau nurodytų PVM sąskaitų faktūrų duomenis bei atitinkamai sumokėjo (atskaitė) PVM.

8.7.       Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, formuojamos dėl PVM sąskaitų faktūrų įrodomosios reikšmės, įrodinėjant tarp šalių susiklosčiusius sutartinius teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009 ir kt.).

9.       Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo tenkinti kasacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

9.1.        Administratorius, gavęs kreditorės UAB „Žvalguva“ reikalavimą ir jį patvirtinančius įrodymus, sutikrino pateiktus duomenis su atsakovės buhalterinės apskaitos duomenimis. Nenustačius jokių neatitikimų, teismui tvirtinti buvo teikiamas visas trečiojo asmens reikalavimas.

9.2.       Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus, siekdami nustatyti, ar šalių sudarytas pirkimo–pardavimo sandoris faktiškai įvyko. Abi sutarties šalys pripažįsta sandorio faktą, jo neginčija. Ginčas kilo dėl su sandoriu nesusijusio asmens UAB „Belor“ paduoto skundo. Tiek trečiasis asmuo, tiek atsakovė į bylą pateikė visus įmanomus rašytinius įrodymus sandoriams pagrįsti.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

III.                      Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo restruktūrizavimo byloje

 

10.       Iškėlus įmonės restruktūrizavimo bylą, prasideda restruktūrizavimo bylos nagrinėjimo stadija, kurios metu, be kita ko, tvirtinami kreditorių reikalavimai. Restruktūrizuojamos įmonės kreditorių finansinių reikalavimų įmonei patvirtinimo tvarka buvo nustatyta Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatyme (toliau – ĮRĮ), o nuo 2020 m. sausio 1 d. pradėtiems juridinių asmenų restruktūrizavimo procesams – Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatyme. Vadovaujantis ĮRĮ 23 straipsniu, restruktūrizuojamos įmonės kreditorių reikalavimai restruktūrizavimo byloje tvirtinami teismo nutartimi, kuri gali būti skundžiama atskiruoju skundu (ĮRĮ 23 straipsnio 5, 6 dalys). Kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su restruktūrizavimu, tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti ar sprendimą baigti įmonės restruktūrizavimo bylą (ĮRĮ 23 straipsnio 7 dalis).

11.       Vadovaujantis ĮRĮ 23 straipsnio 1 dalimi, kreditoriai per teismo nustatytą laikotarpį perduoda restruktūrizavimo administratoriui savo reikalavimus ir kartu pateikia juos pagrindžiančius dokumentus, taip pat nurodo, kaip įmonė yra užtikrinusi šių reikalavimų įvykdymą. Restruktūrizavimo administratorius, sutikrinęs teismo nustatytu laikotarpiu pateiktus kreditorių reikalavimus su įmonės buhalterinės apskaitos dokumentais, sprendžia, ar reikalavimai yra pagrįsti. Pripažinęs kreditorių reikalavimus pagrįstais, perduoda juos tvirtinti teismui. Jei restruktūrizavimo administratorius turi pagrindą manyti, kad kreditoriaus reikalavimas visas ar iš dalies yra nepagrįstas, jis apie tokį reikalavimą informuoja teismą, perduodamas teismui spręsti ginčijamo kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo klausimą (ĮRĮ 23 straipsnio 2, 5 dalys).

12.       Teismas, spręsdamas dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo, atlieka administratoriaus pateiktų tvirtinti ir jo ginčijamų kreditorių reikalavimų pagrįstumo patikrinimą. Teismo atliekamas kreditorių reikalavimų pagrįstumo patikrinimas yra būtina sąlyga, kad kreditoriaus reikalavimas galėtų būti patvirtintas teismo nutartimi, pripažįstant kreditoriaus reikalavimą pagrįstu arba atsisakant jį patvirtinti kaip nepagrįstą. Restruktūrizavimo bylą nagrinėjantis teismas tik tada tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, jog toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai.

13.       Kadangi restruktūrizavimo bylų nagrinėjimui, vadovaujantis CPK 1 straipsnio 1 dalimi, taikomos CPK taisyklės, išskyrus išimtis, kai įstatymuose nustatomos kitokios šių bylų nagrinėjimo taisyklės, tvirtinant kreditorių reikalavimus įrodinėjimo procesui yra taikomos bendrose CPK normose įtvirtintos taisyklės. Įmonės restruktūrizavimo bylos nagrinėjimo procese esant pradėtam kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procesui, pirmenybė teiktina civiliniame procese dominuojančiam rungimosi principui, kuriuo remiantis įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys, o teismas, matydamas, kad pateiktų įrodymų neužtenka, gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Teismas taip pat gali naudoti duomenims iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

14.       Kita vertus, restruktūrizavimo bylos nagrinėjimo procese teismas turi galimybę imtis aktyvaus vaidmens įrodinėjimo procese ir savo iniciatyva rinkti įrodymus, kaip tai nustatyta CPK 179 straipsnio 2 dalyje, kadangi kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog restruktūrizavimo bylos yra susijusios su viešuoju interesu – siekiu sudaryti sąlygas laikinų finansinių sunkumų turinčioms įmonėms pasinaudoti restruktūrizavimo teikiamomis galimybėmis, tęsiant įmonės veiklą, išsaugant darbo vietas, o kartu ir apsaugant įmonės ir jos kreditorių interesus. Restruktūrizuojamos įmonės administratorius, siekdamas restruktūrizavimo procesui nustatytų tikslų įgyvendinimo ir gindamas įmonės bei jos kreditorių interesus, gina ir viešąjį interesą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2010; 2010 m. birželio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-270/2010; 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-684/2017 21 punktą; ir kt.). Todėl tuo atveju, kai kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procese įmonės restruktūrizavimo administratorius, laikydamasis civiliniame procese galiojančių rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principų, iš esmės įvykdo įrodinėjimo pareigą, kaip tai nustatyta CPK 178 straipsnyje, teismas, manydamas, kad byloje nėra pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo padaryti, turi imtis papildomų priemonių reikšmingoms bylos aplinkybėms išaiškinti, kad teisingai išspręstų nagrinėjamą klausimą, tuo tikslu įgyvendindamas teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus.

15.       Įsiteisėjusi teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo įmonės restruktūrizavimo byloje yra procesinis dokumentas, kuriuo patvirtinamas kreditoriaus reikalavimo restruktūrizuojamai įmonei pagrįstumas, o teismo nutartis, kuria atsisakoma patvirtinti kreditoriaus reikalavimą, – procesinis dokumentas, patvirtinantis, kad kreditorius neturi reikalavimo teisės restruktūrizuojamai įmonei. Taigi teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo ar atsisakymo jį patvirtinti įmonės restruktūrizavimo byloje yra privaloma ir pagal savo esmę prilygsta teismo sprendimui, kuris priimamas išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 18 straipsnis).

16.       Šiame kasaciniame procese sprendžiama dėl kreditorės UAB „Žvalguva“ antros eilės 145 891,51 Eur dydžio reikalavimo atsakovės RUAB „Lietuvos cukrus“ restruktūrizavimo byloje pagrįstumo ir jo patvirtinimo. Kauno apygardos teismas 2019 m. birželio 3 d. nutartimi atsisakė patvirtinti šį kreditorės UAB „Žvalguva“ reikalavimą, o Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi tą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį paliko nepakeistą. Restruktūrizuojamos įmonės administratorius, teikdamas tvirtinti teismui kreditorės UAB „Žvalguva“ antros eilės 145 891,51 Eur dydžio reikalavimą, jo atsiradimo teisiniu pagrindu nurodė tarp UAB „Žvalguva“, kaip pardavėjos, ir UAB „Lietuvos cukrus“, kaip pirkėjos, susiklosčiusius pirkimo–pardavimo teisinius santykius, kurių pagrindu pardavėja perdavė prekes pirkėjai, o pirkėja už jas neatsiskaitė. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai atmetė kaip nepagrįstą UAB „Žvalguva“ 145 891,51 Eur reikalavimą, kadangi sprendė, jog restruktūrizuojamos įmonės administratoriaus pateikti įrodymai nepatvirtina, kad pirkėja gavo prekes pagal pirkimo–pardavimo sutartį ir turi pareigą už jas atsiskaityti.

 

Dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ir pirkėjo pareigos atsiskaityti pagal pirkimo–pardavimo sutartį atsiradimo

 

17.       Vadovaujantis CK 6.154 straipsnio 1 dalimi, sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma (CK 6.159 straipsnis).

18.       Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CK 6.311 straipsniu, pirkimo–pardavimo sutarties formą nustato sandorių sudarymo formos taisyklės. Atskiroms pirkimo–pardavimo sutartims įstatymai gali nustatyti specialias jų sudarymo taisykles.

19.       Bendrosios sandorių sudarymo taisyklės nustato, kad sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Kadangi įstatymas neįtvirtina, kad kilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartis turi būti sudaryta raštu (paprasta ar notarine forma), ji gali būti sudaryta šalių pasirinkta forma. Tačiau sudaromo sandorio formos pasirinkimas lemia įrodinėjimo dalyką ir paties įrodinėjimo proceso sudėtingumą, siekiant nustatyti pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas ir sprendžiant dėl jų įvykdymo.

20.       Pagal pirkimo–pardavimo sutartį pagrindinė pardavėjo pareiga – tai jo pareiga perduoti daiktus pirkėjui (CK 6.317 straipsnio 1 dalis), o pirkėjo pareiga – sumokėti daiktų kainą per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus ir nustatytoje vietoje (CK 6.344 straipsnio 1 dalis).

21.       Sutarčių teisėje galiojantis sutarties laisvės principas suteikia šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos (CK 6.156 straipsnio 1 ir 4 dalys). Pagal CK 6.156 straipsnio 5 dalį, jeigu sutarties sąlygas nustato dispozityvioji teisės norma, tai šalys gali susitarti šių sąlygų netaikyti arba susitarti dėl kitokių sąlygų. Jeigu tokio šalių susitarimo nėra, sutarties sąlygos nustatomos pagal dispozityviąją teisės normą. Pirkimo–pardavimo sutartyje ginčo šalims nesusitarus dėl kainos sumokėjimo terminų, teismas, nustatydamas kainos sumokėjimo sąlygas, turi remtis CK 6.314 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta dispozityvia teisės norma, nurodančia, kad jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečiu laiku, jis privalo ją sumokėti, kai pardavėjas pagal sutartį ar šį kodeksą perduoda pirkėjui daiktus arba disponavimo jais dokumentus (CK 6.314 straipsnio 2 dalis). Jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, pirkėjas privalo iš karto sumokėti visą kainą (CK 6.314 straipsnio 4 dalis).

22.       CK 6.189 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sutartis ir iš jos kylančios pareigos galioja tol, kol ji įstatymo nustatyta tvarka nėra pakeičiama, pabaigiama ar pripažįstama negaliojančia. Kai sudaryta sutartis ir viena jos šalis reikalauja sutartį vykdyti, tai kita šalis arba turi tam paklusti ir ją vykdyti, arba nuo vykdymo gintis tokiais teisių gynimo būdais, kurie leidžia sustabdyti ar panaikinti vykdymo prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2010).

23.       Kadangi nagrinėjamu atveju pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta raštu, o jos sudarymas buvo grindžiamas PVM sąskaitomis faktūromis, įrodinėjimo pareiga šiame kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procese apėmė pareigą įrodyti šalių susitarimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, šio susitarimo sąlygas dėl kainos dydžio, kainos sumokėjimo terminų, taip pat aplinkybes, susijusias su sutarties vykdymu, t. y. pirkimo–pardavimo sutarties dalyko (perkamų kilnojamųjų daiktų) perdavimą pirkėjui.

 

Dėl PVM sąskaitos faktūros įrodomosios reikšmės, sprendžiant dėl pirkėjo pareigos atsiskaityti pagal pirkimo–pardavimo sutartį atsiradimo

 

24.       Nagrinėjamoje byloje trečiasis asmuo nesutinka su teismų vykdytu civilinio proceso teisės normų aiškinimu ir taikymu, kiek tai susiję su PVM sąskaitų faktūrų, kaip įrodymų, patvirtinančių pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą ir vykdymą, vertinimu. Kauno apygardos teismas 2019 m. birželio 3 d. nutartimi, nustatęs, kad PVM sąskaitos faktūros yra nepasirašytos bei nepatvirtintas jų gavimas, bei įvertinęs jas su kitais byloje pateiktais įrodymais, sprendė, kad iš byloje pateiktų įrodymų nėra pagrindo daryti išvados, kad pirkėja prekes gavo ir privalo už jas atsiskaityti. Apeliacinės instancijos teismas, 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi šią pirmosios instancijos teismo nutarties dalį palikdamas nepakeistą, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jas pagrindė iš esmės tais pačiais motyvais. 

25.       Pagal PVMĮ 2 straipsnio 30 dalį PVM sąskaita faktūra yra PVMĮ nurodytus privalomus reikalavimus atitinkantis dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas. Vadovaujantis PVMĮ 79 straipsnio 11 dalimi, PVM sąskaitos faktūros gali būti rašytinės (išrašomos spausdintame blanke) ir elektroninės. PVM sąskaitos faktūros privalomi rekvizitai nustatyti PVMĮ 80 straipsnyje. Prekių tiekėjo (paslaugų teikėjo) arba asmens, kuris įformina PVM sąskaitą faktūrą, taip pat ir prekių arba paslaugų pirkėjo (kliento) parašas (elektroninis parašas) įstatymų leidėjo nėra priskirtinas prie privalomų PVM sąskaitos faktūros rekvizitų. Šią išvadą patvirtina ir Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 8 dalis, kurioje nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyti apskaitos dokumentų rekvizitai (dėl asmens, kuris turi teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus, vardo, pavardės, parašo ir pareigų nurodymo) yra neprivalomi PVM sąskaitai faktūrai. Pažymėtina, kad tiek popierinės, tiek elektroninės PVM sąskaitos faktūros turi tuos pačius rekvizitus ir tokią pačią teisinę galią.

26.       Įstatymų leidėjas, PVMĮ 79 straipsnyje reglamentuodamas prekių tiekimo arba paslaugų teikimo įforminimą PVM sąskaita faktūra, įtvirtino, kad asmuo, kuris pagal šį įstatymą privalo įforminti PVM sąskaitą faktūrą arba užtikrinti jos įforminimą, taip pat turi nustatyti būdus, kuriais užtikrinamas PVM sąskaitos faktūros kilmės autentiškumas, turinio vientisumas ir įskaitomumas. PVM sąskaitos faktūros kilmės autentiškumu šiame įstatyme laikomas prekių tiekėjo (paslaugų teikėjo) arba asmens, kuris įformina PVM sąskaitą faktūrą, tapatybės tikrumas. PVM sąskaitos faktūros turinio vientisumas – rekvizitų, kurie PVM sąskaitoje faktūroje nurodomi pagal šį įstatymą, pakeitimų nebuvimas. PVM sąskaitos faktūros kilmės autentiškumą, turinio vientisumą ir įskaitomumą asmuo gali užtikrinti bet kokiomis verslo kontrolės priemonėmis, kuriomis sudaroma galimybė patikimai patikrinti PVM sąskaitos faktūros ir ja įforminto prekių tiekimo arba paslaugų teikimo sąryšį. Elektroninės PVM sąskaitos faktūros kilmės autentiškumas, turinio vientisumas taip pat gali būti užtikrinamas ir tokiais būdais: 1) naudojant saugų elektroninį parašą, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos elektroninio parašo įstatyme; 2) taikant elektroninių duomenų apsikeitimo priemones, kaip jos apibrėžtos 1994 m. spalio 19 d. Komisijos rekomendacijos 1994/820/EB dėl apsikeitimo elektroniniais duomenimis teisinių aspektų 1 priedo 2 straipsnyje, jeigu susitarime dėl apsikeitimo elektroniniais duomenimis nustatyta taikyti procedūras, kuriomis užtikrinamas duomenų kilmės autentiškumas ir vientisumas (PVMĮ 79 straipsnio 11 dalis).

27.       Kaip matyti iš PVMĮ 79 straipsnio 11 dalyje įtvirtinto reglamentavimo, PVM sąskaitos faktūros kilmės autentiškumą, turinio vientisumą ir įskaitomumą asmuo gali užtikrinti bet kokiomis verslo kontrolės priemonėmis, kuriomis sudaroma galimybė patikimai patikrinti PVM sąskaitos faktūros ir ja įforminto prekių tiekimo arba paslaugų teikimo sąryšį. Iš šio įstatyme įtvirtinto reglamentavimo darytina išvada, kad egzistuoja prekių (paslaugų) tiekėjo pareiga užtikrinti, jog jo vardu ir jo naudai yra išrašyta PVM sąskaita faktūra, taip pat prekių (paslaugų) pirkėjo pareiga užtikrinti, kad PVM sąskaita faktūra yra gauta būtent iš to tiekėjo ar PVM sąskaitos faktūros rengėjo ir kad jis tas prekes (paslaugas) patiekė (pateikė). Sistemiškai aiškinant PVM sąskaitos faktūros rekvizitus ir prekių tiekimo arba paslaugų teikimo įforminimą PVM sąskaita faktūra reglamentuojančias teisės nuostatas, darytina išvada, kad nors asmens, kuris pagal PVMĮ privalo įforminti PVM sąskaitą faktūrą arba užtikrinti jos įforminimą, parašas (elektroninis parašas) nėra privalomas PVM sąskaitos faktūros rekvizitas, tačiau jis gali būti viena iš PVM sąskaitos faktūros kilmės autentiškumą ir turinio vientisumą patvirtinančių priemonių, tačiau ne vienintelė. Kitomis PVM sąskaitos faktūros kilmės autentiškumą ir turinio vientisumą patvirtinančiomis priemonėmis taip pat galėtų būti konkrečios PVM sąskaitos faktūros įtraukimas į ją išrašiusios (gavusios) įmonės buhalterinę apskaitą, gaunamų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų duomenų pateikimas mokesčių administratoriui, PVM pagal konkrečią PVM sąskaitą faktūrą sumokėjimas (atskaitymas) ir kt., jeigu šie duomenys yra patvirtinami atitinkamais įrodymais. Sprendžiant dėl PVM sąskaitos faktūros autentiškumo ir turinio vientisumo, turi būti vertinama įrodymų visuma.

28.       Nors įforminant PVM sąskaitas faktūras joms keliami kilmės autentiškumo, turinio vientisumo ir įskaitomumo reikalavimai yra nustatyti apmokestinimo PVM tikslais, kartu šie reikalavimai turi teisinę reikšmę ir sprendžiant dėl PVM sąskaitos faktūros kaip dokumento įrodomosios reikšmės, kai, nesant raštu sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties, PVM sąskaitų faktūrų pagrindu, kurių kilmės autentiškumas, turinio vientisumas teismui nekelia abejonių, reikia nustatyti pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei spręsti dėl pardavėjo pareigos perduoti daiktus įvykdymo ir pirkėjo pareigos sumokėti daiktų kainą atsiradimo.

29.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008). Remiantis PVM sąskaita faktūra, galima patvirtinti patį šalių sutartinių santykių faktą, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo–pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008; 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009, kt).

30.       Vadovaujantis PVMĮ 79 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta bendrąja taisykle, reglamentuojančia PVM sąskaitos faktūros išrašymo momentą, PVM sąskaita faktūra privalo būti išrašyta nedelsiant patiekus prekes ar suteikus paslaugas, išskyrus ilgalaikių paslaugų teikimą, taip pat ilgalaikį elektros energijos, dujų, šilumos ir kitų rūšių energijos tiekimą, kai PVM sąskaita faktūra gali būti išrašoma už visą per mėnesį suteiktų paslaugų arba patiektų prekių kiekį ne vėliau kaip iki kito mėnesio, einančio po mėnesio, kurį buvo suteiktos paslaugos arba patiektos prekės, 10 dienos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sistemiškai ir lingvistiškai nagrinėjant PVMĮ 79 straipsnio 1 ir 2 dalis, darytina išvada, kad asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes ar suteikus paslaugas. Taigi PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių tiekimą ar paslaugų suteikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020, 75 punktas).

31.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į PVM sąskaitai faktūrai įstatymo keliamus reikalavimus, daro išvadą, kad PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, skirtas įforminti įvykusiam prekių tiekimui apskaitos ir apmokestinimo tikslais, kuris kartu yra ir vienas iš įrodymų, kad pardavėjas perdavė, o pirkėjas gavo jame išvardytas prekes.

32.       Pažymėtina, kad, kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjami visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008; 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012 ir kt.).

33.       Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, nevertindami prekių tiekėjo ir prekių pirkėjo atsakingų asmenų nepasirašytų PVM sąskaitų faktūrų, kai jomis įrodinėjamas šalių susitarimas dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, taip pat prekių pagal pirkimo–pardavimo sutartį perdavimas pirkėjui, nepagrįstai paneigė tokių PVM sąskaitų faktūrų įrodomąją reikšmę, kadangi byloje buvo pateikta ir kitų įrodymų, kuriais buvo įrodinėjamas PVM sąskaitų faktūrų kilmės autentiškumas ir turinio vientisumas, kurių nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai netyrė ir nevertino.

34.       Pažymėtina, kad prekių perdavimas pirkėjui pagal pirkimo–pardavimo sutartį buvo įrodinėjamas ne tik PVM sąskaitomis faktūromis, bet ir kitais byloje pateiktais įrodymais (krovinio važtaraščiais, UAB „Lietuvos cukrus“ pajamavimo aktais), tai įpareigojo bylą nagrinėjusius pirmosios ir apeliacinės instancijos teismus vertinti šių įrodymų visumą ir iš jų daryti išvadą dėl prekių pirkėjui perdavimo ir jo pareigos atsiskaityti už šias prekes atsiradimo. Kadangi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 29 straipsnio 1 dalimi, važtaraštis yra vežimo sutartį patvirtinantis dokumentas, kurio pagrindu vežėjui perduotas krovinys laikomas atiduotu gavėjui nuo gavėjo pasirašymo važtaraštyje momento (Kelių transporto kodekso 35 straipsnio 2 dalis), todėl aplinkybės dėl pirkėjo atsakingo asmens pasirašymo krovinio važtaraščiuose turėjo teisinę reikšmę, sprendžiant dėl pardavėjo pareigos perduoti daiktus pirkėjui pagal pirkimo–pardavimo sutartį tinkamo įvykdymo, o kartu ir pirkėjo pareigos atsiskaityti už perduotas prekes atsiradimo. Atsižvelgiant į teismui tenkantį vaidmenį įrodinėjimo procese, taip pat egzistuojantį viešąjį interesą šios kategorijos bylose, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas krovinio važtaraščius, kaip prekių perdavimą patvirtinančius įrodymus, dėl to, kad byloje nėra duomenų, jog prekes priėmusi ir krovinio važtaraščius pasirašiusi produkcijos sandėlio vedėja V. G. yra UAB „Lietuvos cukrus“ darbuotoja, neužtikrino, kad kilusios abejonės būtų pašalintos CPK 179 straipsnyje įtvirtintomis priemonėmis, apibrėžiančiomis teismo veiksmus įrodinėjimo procese, t. y. pasiūlant šalims ar kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus, pasinaudojant teismui prieinamų registrų duomenimis, taip pat pačiam teismui savo iniciatyva renkant byloje teisinę reikšmę turinčius įrodymus, atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą. Šie proceso teisės pažeidimai nebuvo pašalinti ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, o tai galėjo turėti įtakos neteisingam klausimo dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo įmonės restruktūrizavimo byloje išsprendimui.

35.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai, spręsdami kreditorės UAB „Žvalguva“ 145 891,51 Eur dydžio antros eilės reikalavimo patvirtinimo klausimą, neištyrė ir neįvertino įrodymų viseto, todėl nenustatė visų ginčui spręsti reikšmingų aplinkybių ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręstas kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo klausimas. Kadangi teisėjų kolegija aptartų trūkumų pašalinti negali (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl naikina skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį ir kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo klausimą grąžina šiam teismui apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis). Nagrinėjant bylą iš naujo, būtina pašalinti aptartus trūkumus ir nustatyti visas ginčui spręsti reikšmingas aplinkybes.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo

 

36.       Kasaciniam teismui nusprendus, kad naikintina apeliacinės instancijos teismo nutartis ir byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių bylinėjimosi išlaidų, taip pat išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai). Pažymėtina, kad kasacinis teismas patyrė 15,16 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniais,

 

n u t a r i a :

 

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutarties dalį, kuria nutarta palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 3 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta patvirtinti kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Žvalguva“ 145 891,51 Eur dydžio antros eilės reikalavimą atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos cukrus“ restruktūrizavimo byloje, ir perduoti klausimą dėl kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Žvalguva“ nurodytos reikalavimų dalies iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.  

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                        Gediminas Sagatys

 

 

Antanas Simniškis

 

 

Vincas Verseckas