Civilinė byla Nr. 3K-3-97-313/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01988-2013-7

Procesinio sprendimo kategorijos:  66; 126.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (pranešėja), Birutės Janavičiūtės ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Eglei Berželionytei,

dalyvaujant atsakovo likviduojamos akcinės bendrovės banko SNORAS atstovams  advokatams Žygimantui Pacevičiui ir Evaldui Valčiukui, ieškovo uždarosios akcinės bendrovės finansų maklerio įmonės „Orion Securities“ ir trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Continentals Investment Group“ atstovams advokatams Albertui Kručkauskui ir Povilui Gruodžiui,

žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo likviduojamos akcinės bendrovės banko SNORAS kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės finansų maklerio įmonės „Orion Securities“ ieškinį atsakovui likviduojamai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl lėšų priteisimo ir žalos bei nuostolių atlyginimo, dalyvaujant trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Continentals Investment Group“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo teisės klausimas, ar finansų maklerio įmonės kliento lėšoms, kurias finansų maklerio įmonė patikėjimo teise laiko banko sąskaitose, taikoma CK 6.56 straipsnio 8 dalyje nustatyta apsauga banko bankroto atveju.

Ieškovas UAB finansų maklerio įmonė „Orion Securities“ prašė pripažinti ieškovo depozitinėje klientų sąskaitoje esančias kliento lėšas (646 830,15 JAV dolerio, 58 407 183,50 Rusijos rublio, 5562,6 euro) ne atsakovo LAB bankas SNORAS nuosavybe ir įpareigoti atsakovą šias lėšas pervesti į ieškovo depozitinę klientų sąskaitą AB banke „Swedbank“; priteisti iš atsakovo 194 956 Lt delspinigių, 6 procentų dydžio procesines palūkanas. Ieškovas nurodė, kad 2011 m. rugsėjo 21 d. šalys sudarė mokėjimo sąskaitos sutartį Nr. BS110912V991409789, kurios pagrindu atsakovas suteikė ieškovui depozitinę sąskaitą , skirtą ieškovo klientų lėšoms saugoti. Be to, 2011 m. spalio 6 d. raštu dėl sąskaitų iššifravimo atsakovas papildomai pažymėjo ieškovui, kad klientų sąskaitoje saugomos lėšos yra laikomos patikėjimo pagrindais, atskirai nuo nuosavų ieškovo lėšų ir į šią sąskaitą negali būti nukreiptas išieškojimas pagal finansų maklerio įmonės skolas. 2011 m. lapkričio 16 d. klientų sąskaitoje buvo saugoma iš viso 6 498 531,68 Lt lėšų, priklausančių trečiajam asmeniui UAB „Continentals Investment Group“. Ieškovas 2011 m. gruodžio 8 d. kreipėsi į atsakovą, reikalaudamas grąžinti minėtas lėšas, tačiau atsakovas, jau būdamas nemokus ir veikdamas per bankroto administratorių, nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė grąžinti ieškovo depozitinėje klientų sąskaitoje saugomas trečiojo asmens lėšas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 18  d. nutartimi ieškinį patenkino iš dalies – pripažino, kad ieškovo kaupiamojoje depozitinėje sąskaitoje LAB banke SNORAS esančios lėšos – 646 830,15 JAV dolerio, 58 407 183,50 Rusijos rublio, 5562,6 euro – nėra atsakovo LAB banko SNORAS nuosavybė, įpareigojo atsakovą minėtą sumą pervesti į ieškovo depozitinę klientų sąskaitą  banke AB „Swedbank“, kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas atsakovo banke turėjo sąskaitas, joms šalių susitarimu buvo suteiktas kaupiamosios depozitinės sąskaitos statusas ir jose ieškovas klientų lėšas laikė patikėjimo pagrindais atskirai nuo nuosavų lėšų (Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPRĮ) 13 straipsnio 8 dalis). Lietuvos banko valdyba 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu paskelbė atsakovo veiklos apribojimą (moratoriumą), o 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu pripažino atsakovą nemokiu ir visam laikui atėmė banko licenciją. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi iškelta bankroto byla. Moratoriumo atsakovui paskelbimo momentu ieškovo sąskaitoje buvo 646 830,15 JAV dolerio, 58 407 183,50 Rusijos rublio ir 5562,6 euro, kurie, kaip nurodo ieškovas ir trečiasis asmuo, nuosavybės teise priklausė trečiajam asmeniui. Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl minėtų sąskaitų ir jose esančių lėšų teisinio statuso ir nuosavybės teisių į jas. Ieškovas teigia, kad minėtos lėšos priklauso trečiajam asmeniui ir kad atsakovas neturi nuosavybės teisių į jas, jos yra atskirtos nuo atsakovo turto, todėl turi būti grąžintos nesilaikant Įmonių bankroto įstatyme (toliau – ir ĮBĮ) nustatytos atsiskaitymo su kreditoriais tvarkos. Atsakovas teigia, kad šios lėšos yra atskirtos nuo ieškovo lėšų, tačiau nėra atskirtos nuo atsakovo turto. FPRĮ 13 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad finansų maklerio įmonė, saugodama klientams priklausančias pinigines lėšas, privalo imtis priemonių, užtikrinančių klientų nuosavybės teisės apsaugą ir užkertančių kelią neteisėtam naudojimuisi klientams priklausančiomis piniginėmis lėšomis. Draudimas naudotis kliento lėšomis netaikomas licencijuotoms kredito įstaigoms. Finansų maklerio įmonė klientų pinigines lėšas kredito įstaigoje privalo laikyti patikėjimo pagrindais atskirai nuo nuosavų lėšų. Klientų piniginės lėšos, perduotos finansų maklerio įmonei finansinėms priemonėms pirkti, ir klientų piniginės lėšos, pardavus klientui priklausančias finansines priemones, yra kliento nuosavybė, į kurią negali būti nukreiptas išieškojimas pagal finansų maklerio įmonės skolas. Finansų maklerio įmonė kliento lėšas valdo patikėjimo pagrindais, o klientas nuosavybės teisių į jas nepraranda. Taigi finansų maklerio įmonė, atsižvelgiant į CK 6.954 straipsnio 1 dalį, 4.106 straipsnį ir 4.109 straipsnio 2 dalį, nuosavybės teises į kliento lėšas gali perduoti kitiems asmenims tik tokiu atveju ir tik tokiomis sąlygomis, kurias nustato susitarimas su klientu. Teismas pripažino, kad ieškovas, neturėdamas nuosavybės teisės į ginčo lėšas, negalėjo jos perduoti atsakovui, nes trečiasis asmuo nebuvo suteikęs ieškovui teisės perduoti nuosavybę į lėšas saugotojui (kredito įstaigai). Atsakovo ir trečiojo asmens nesiejo jokie teisiniai santykiai, trečiasis asmuo nebuvo sudaręs su atsakovu sąskaitos tvarkymo sutarties. Pagal Mokėjimo sąskaitų atidarymo juridiniams asmenims instrukciją, patvirtintą atsakovo prezidento 2010 m. kovo 25 d. įsakymu, kaupiamoji depozitinė sąskaita paties atsakovo yra apibrėžiama kaip specialų statusą turinčio subjekto (pvz., finansų įstaigos, notarai, advokatai, antstoliai, pensijų kaupimo fondai, draudimo bendrovės) vardu atidaryta mokėjimo sąskaita, kurioje saugomos lėšos atskirtos nuo sąskaitos savininko lėšų (Instrukcijos II dalies 20 punktas). Pagal Instrukcijos 60 punktą, kaupiamosios depozitinės sąskaitos atsakovo banke atidaromos teisės aktuose nustatytoms institucijoms, valdančioms klientų lėšas patikėjimo teise, o skliaustuose vėl minimos tos pačios institucijos, kaip ir 20 punkte. Instrukcijos 60.5 punkte nurodoma, kad į šią sąskaitą draudžiama nukreipti bet kokius teismo, antstolio, muitinės, prokuratūros ir kitų kompetentingų institucijų išieškojimus. Teismas sprendė, kad atsakovo instrukcijoje nurodomas kaupiamosios depozitinės sąskaitos turinys yra panašus į nurodytą CK 6.56 straipsnyje. Teisės aktuose depozitinės sąskaitos apibrėžimas nenustatytas. Iš esmės tai yra sąskaita, atidaroma specialiems subjektams, kurie privalo laikyti joje lėšas atskirai nuo savo turto, ir tokios lėšos yra skirtos ne jos turėtojo prievolėms tretiesiems asmenims įvykdyti, o kreditorių ir skolininkų tarpusavio atsiskaitymams, kai jie dėl objektyvių priežasčių negali tiesiogiai atsiskaityti ir tokia apsauga taikoma siekiant užtikrinti tiek kreditoriaus, tiek skolininko teisėtus interesus. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovo sąskaita buvo naudojama trečiajam asmeniui atsiskaityti su kitais asmenimis, atsiskaitymai per ją vykdomi tarp trečiojo asmens ir kitų asmenų, bet vertybiniai popieriai perkami ieškovo vardu, dėl ko iš tikrųjų, kaip ir nurodo ieškovas, trečiajam asmeniui gali būti nežinomas jo kreditorius ar skolininkas. Teismas pažymėjo, kad FPRĮ 13 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas finansų maklerio įmonės klientų lėšų atskyrimo nuo finansų maklerio įmonės lėšų principas savo turiniu yra analogiškas depozitinės sąskaitos turiniui tiek pagal Antstolių įstatymą, tiek Notariato įstatymą. Teismas atkreipė dėmesį  į tai, kad FPRĮ įsigaliojo tik 2007 metais, todėl finansų maklerio įmonės depozitinės sąskaitos nenurodymas CK 6.56 straipsnyje laikytinas įstatymo spraga, tokios sąskaitos turėtojų subjektų ratas nėra baigtinis. Teismas pažymėjo, kad FPRĮ 13 straipsnio 8 dalis ir CK 6.56 straipsnis, vadovaujantis CK 6.928 straipsniu, laikytinos išimtimi iš CK 6.913 straipsnyje įtvirtintos  taisyklės dėl lėšų sąskaitoje nuosavybės teisės perdavimo kredito įstaigai, ir atmetė atsakovo argumentus, kad jis įgijo nuosavybės teisę į ginčo lėšas. Teismas pripažino, kad ieškovo turima atsakovo banke sąskaita yra depozitinė sąskaita, kurioje lėšos yra atskirtos tiek nuo ieškovo, tiek nuo atsakovo turto, todėl joms taikytina CK 6.56 straipsnio 8 dalyje nustatyta apsauga ir jos turi būti grąžintos, netaikant Įmonių bankroto įstatyme nustatytos atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo ir tvarkos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 30 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 18  d. nutartį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas likviduojamas AB bankas SNORAS prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 30 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 18 d. nutarties dalis, kuriomis ieškinys tenkintas iš dalies, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai netinkamai taikė ir aiškino CK 6.56 straipsnį ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčo sąskaita atitinka CK 6.56 straipsnyje įvirtintą apibrėžimą ir joje esančioms lėšoms taikytinas CK 6.56 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas teisinis apsaugos režimas, t. y. kad sąskaitoje esančios lėšos neįtraukiamos į bankrutuojančio atsakovo turtą, iš kurio tenkinami atsakovo kreditorių reikalavimai. CK 6.56 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta išimtis iš bendrosios taisyklės, nustatančios nuosavybės teisės į sąskaitoje esančias lėšas perėjimą bankui (CK 4.49 straipsnio 1 dalis ir CK 6.913 straipsnio 2 dalis).  Kasatoriaus nuomone, ne bet kokiai depozitinei sąskaitai ir joje esančioms lėšoms gali būti taikomas CK 6.56 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas teisinis apsaugos režimas. Šios nuostatos yra taikomos tik tuo atveju, kai į depozitinę sąskaitą įnešant ar pervedant lėšas yra įvykdoma skolininko prievolė kreditoriui CK 6.56 straipsnyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Galimybė skolininkui įvykdyti prievolę kreditoriui sumokant atitinkamą sumą į notaro, banko depozitinę sąskaitą, kai prievolė negali būti įvykdyta dėl CK 6.56 straipsnio 1 dalyje nustatytų aplinkybių, yra skirta sąžiningo skolininko interesams užtikrinti. Suteikus skolininkui išimtinę galimybę įvykdyti prievolę į depozitinę sąskaitą, privalo būti užtikrinta ir skolininko kreditoriaus interesų apsauga, nes dėl CK 6.56 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių kreditorius neturi galimybės disponuoti skolininko piniginės prievolės įvykdymu. Be to, CK 6.56 straipsnio 8 dalyje nustatytas lėšų depozitinėje sąskaitoje teisinis apsaugos režimas yra taikytinas tik tol, kol kreditorius nepriėmė prievolės įvykdymo. Kreditoriui priėmus prievolės įvykdymą ir įgijus galimybę disponuoti lėšomis depozitinėje sąskaitoje, tolesnis CK 6.56 straipsnio 8 dalyje nustatytas lėšų teisinis apsaugos režimas praranda savo prasmę ir tikslą – užtikrinti, kad kreditorius turėtų galimybę priimti prievolės įvykdymą. CK 6.56 straipsnio nuostatos negali būti aiškinamos plečiamai, suteikiant galimybę skolininkui įvykdyti prievolę kreditoriui į depozitinę sąskaitą esant kitoms nei CK 6.56 straipsnio 1 dalyje nurodytoms sąlygoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje  AB „Hanner“ v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-470/2013). Kasatoriaus nuomone, darytina išvada, kad CK 6.56 straipsnio 8 dalis taikytina ne bet kokiai depozitinei sąskaitai, o tik tai, kuri atitinka CK 6.56 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir į kurią, esant CK 6.56 straipsnio 1 dalyje nustatytiems pagrindams, sumokant atitinkamą sumą yra įvykdoma piniginė prievolė. Ieškovui sumokant atitinkamas sumas į sąskaitą nėra įvykdytos jokios prievolės CK 6.56 straipsnio 1 dalyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Kadangi ginčo sąskaita ir joje esančios lėšos netenkina CK 6.56 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl šiuo konkrečiu atveju CK 6.56 straipsnio 8 dalis netaikytina. Pažymėtina, kad depozitines sąskaitas, kuriose yra laikomos ne sąskaitos savininko (banko kliento) lėšos, o jo patikėjimo teise valdomos trečiųjų asmenų lėšos, atskirtos nuo sąskaitos savininko lėšų, gali turėti ne tik FMĮ (FPRĮ 13 straipsnio 8 dalis), bet ir kiti įvairūs asmenys. Pvz., advokatas (Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 5 dalis), energijos išteklių biržos operatorius (Energijos išteklių rinkos įstatymo 171 straipsnio 2 dalis), teismas, hipotekos įstaiga. Depozitinę sąskaitą iš esmės gali turėti bet kuris asmuo, valdantis turtą patikėjimo pagrindais (CK 6.961 straipsnio 1 dalis). Nors depozitinę sąskaitą galinčių turėti subjektų ratas yra labai platus, CK 6.56 straipsnio 1 dalyje aiškiai nurodyta, kad piniginė prievolė gali būti įvykdyta tik sumokant skolą į notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinę sąskaitą. Toks ribotas ratas asmenų, į kurių depozitinę sąskaitą gali būti įvykdoma prievolė, yra nulemtas siekio užtikrinti teisinį apibrėžtumą ir skolininko bei kreditoriaus interesų tinkamą apsaugą. Ieškovas nėra nei notaras, nei bankas, nei kita kredito įstaiga, todėl jo sąskaitai CK 6.56 straipsnio nuostatos nėra taikytinos. Nei FMĮ statusas, nei jo vykdoma veikla ir jos teisinis reglamentavimas nesudaro pagrindo FMĮ išskirti iš visų kitų asmenų, galinčių turėti ir praktikoje naudojančių depozitines sąskaitas, kurioms nėra taikomas CK 6.56 straipsnis, ir priskirti FMĮ prie CK 6.56 straipsnio 1 dalyje nustatytų asmenų. Pažymėtina, kad FMĮ, priešingai nei notarai ar antstoliai, nevykdo jokių jai specialiųjų įstatymų priskirtų funkcijų. FMĮ ir jos depozitinės sąskaitos negalima prilyginti notarui ar antstoliui ir jų depozitinėms sąskaitoms, nes pastarieji depozitines sąskaitas naudoja vykdydami jiems valstybės pavestas funkcijas ir  tokios depozitinės sąskaitos iš esmės skirtos pinigams saugoti iki jie bus grąžinti kreditoriams. O FMĮ sąskaitą naudoja turėdama tikslą atskirti FMĮ klientų lėšas nuo nuosavų lėšų ir, priešingai nei notaras ar antstolis, valdydama, naudodama ir disponuodama sąskaitoje esančiomis klientų lėšomis patikėjimo teise, tai yra įgyvendindama kliento nuosavybės teisę į sąskaitoje esančias lėšas ir naudodama lėšas kliento naudai vykdomoms operacijoms. Atsižvelgiant į tai, kad, pervedant lėšas į ginčo sąskaitą, jokia prievolė nėra įvykdyta CK 6.56 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka; sąskaita, kaip ir ieškinyje nurodo ieškovas, yra skirta tik ieškovo kliento patikėtoms lėšoms saugoti (laikyti), todėl ji neatitinka CK 6.56 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų depozitinei sąskaitai ir joje esančioms lėšoms nėra taikomas CK 6.56 straipsnio 8 dalyje nustatytas lėšų teisinis apsaugos režimas.

2. Teismai netinkamai aiškino ir taikė FPRĮ 13 straipsnio 8 dalies nuostatas, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovo į sąskaitą pervedamos klientų lėšos nepereina atsakovo nuosavybėn ir yra atskirtos nuo atsakovo (banko) turto. Priešingai nei sprendė teismas, FPRĮ 13 straipsnio 8 dalies nuostatos nedaro jokios išimties iš CK 6.913 straipsnio 2 dalies ir CK 4.49 straipsnio 1 dalies nuostatų, numatančių nuosavybės teisės į banko sąskaitoje esančius pinigus perėjimo bankui, taikymo. FPRĮ 13 straipsnio 8 dalies nuostatos yra skirtos FMĮ ir jos kliento, o ne FMĮ ar FMĮ klientų ir kredito įstaigos civiliniams teisiniams santykiams reglamentuoti. FPRĮ įgyvendintos 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų 13 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad „Saugodama klientams priklausančias lėšas, investicinė įmonė imasi atitinkamų priemonių, siekdama apsaugoti klientų teises ir, išskyrus kredito įstaigas, neleidžia klientų lėšų naudoti savo sąskaita“. Taigi, įvertinus šias direktyvos nuostatas bei aiškinant FPRĮ 13 straipsnio 8 dalies nuostatas teleologiniu ir lingvistiniu metodu, darytina išvada, kad FPRĮ 13 straipsnio 8 dalies nuostatos yra skirtos apsaugoti klientų FMĮ perduotas lėšas nuo rizikų, susijusių su FMĮ veikla, ir nuo FMĮ kreditorių reikalavimų. Teismai nepagrįstai FPRĮ 13 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą FMĮ klientų lėšų atskyrimo nuo FMĮ turto principą išplėtė ir taikė bankams. Aiškinimas, kad FMĮ klientų lėšos, patikėjimo pagrindais laikomos banke, yra atskiriamos nuo banko turto, peržengia FPRĮ 13 straipsnio 8 dalyje įtvirtinto reglamentavimo tikslą – apsaugoti FMĮ klientų pinigines lėšas nuo FMĮ kreditorių reikalavimų ir su FMĮ veikla susijusios rizikos. Taigi, FPRĮ 13 straipsnio 8 dalies nuostatos yra skirtos klientų FMĮ perduotoms lėšoms nuo FMĮ veiklos rizikos ir FMĮ kreditorių jos nemokumo atveju apsaugoti. Ir šis tikslas yra pasiekiamas FPRĮ 13 straipsnio 8 dalyje nustatytomis priemonėmis – kliento lėšų laikymas patikėjimo pagrindais kredito įstaigoje atskirai nuo nuosavų lėšų. FPRĮ 13 straipsnio 8 dalis ir kiti teisės aktai nenustato, o ir minėtas tikslas nereikalauja FMĮ patikėjimo teise kredito įstaigoje laikomų lėšų atskirti nuo kredito įstaigos turto. Kitaip tariant, FPRĮ 13 straipsnio 8 dalis nesudaro pagrindo netaikyti CK 4.49 straipsnio 1 dalies ir CK 6.913 straipsnio 2 dalies nuostatų, numatančių nuosavybės teisės į sąskaitoje esančius pinigus perėjimą bankui. Priešingas aiškinimas FMĮ klientams suteikia nepagrįstą ir niekuo nepateisinamą pranašumą prieš kitus bankų klientus ir indėlininkus, kurių reikalavimai bankrutuojančiam bankui yra tenkinami ĮBĮ nustatyta tvarka ir eiliškumu.

3. Teismai, spręsdami, kad ieškovas, neturėdamas nuosavybės teisės į FPRĮ 13 straipsnio 8 dalies pagrindu patikėjimo teise sąskaitoje laikomas klientų lėšas, negalėjo šios nuosavybės teisės perduoti atsakovui, pažeidė CK 4.106 straipsnio 1 dalį, kuri įtvirtina patikėjimo teisės turinį – patikėtinio teisę ne tik valdyti, bet ir disponuoti jam patikėtu turtu.               Remiantis FPRĮ 13 straipsnio 8 dalimi, FMĮ kliento lėšas kredito įstaigoje laiko patikėjimo teise atskirai nuo nuosavų lėšų, o klientas nuosavybės teisių į jas nepraranda. Pagal CK 4.106 straipsnį turto patikėjimo teisė – tai patikėtinio teisė patikėtojo nustatyta tvarka ir sąlygomis valdyti, naudoti perduotą turtą bei juo disponuoti. Pagal CK 6.953 straipsnio 2 dalį turto perdavimas kitam asmeniui patikėjimo teise nepakeičia turto nuosavybės teisės, perduoto turto savininku ir toliau lieka patikėtojas. Pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatą turto patikėtinis patikėjimo teise perduotą turtą valdo, naudoja ir disponuoja patikėtojo ar jo nurodyto asmens interesais, nurodydamas, kad veikia turto patikėjimo teise. Taigi patikėtinis, laikydamasis įstatymo ir sutartyje nustatytų sąlygų, įgyvendina turto savininko teises į jam patikėjimo teise perduotą turtą (CK 6.963 straipsnio 1 dalis). Sandorius dėl patikėjimo teise valdomo turto patikėtinis sudarinėja savo vardu, tačiau patikėtojo arba jo nurodyto naudos gavėjo interesais. Vadinasi, turto savininkas (patikėtojas) savo teises į jam nuosavybės teise priklausantį turtą įgyvendina per patikėtinį, pats sandorių dėl patikėjimo teise perduoto turto nesudarydamas. Visos teisės, kurias patikėtinis įgyja įgyvendindamas savininko teises, įskaitomos į jam perduoto turto sudėtį. Remiantis CK 4.109 straipsnio 2 dalimi, FMĮ valdo, naudoja klientų joms perduotą turtą bei disponuoja juo tiek, tokia tvarka bei sąlygomis, kaip nustatyta turto perdavimo patikėjimo teise sutartyje ir įstatyme, šiuo atveju – FPRĮ 13 straipsnio 8 dalyje. Patikėjimo teise valdomas, naudojamas ir disponuojamas trečiojo asmens lėšas ieškovas pervedė į ginčo sąskaitą vykdydamas teisės aktų nustatytus reikalavimus (FPRĮ 13 straipsnio 8 dalis, Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2007 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 1K-17 patvirtintų Finansų maklerio įmonių veiklos organizavimo taisyklių 58 punktas). Taigi, patikėjimo teise valdydamas, naudodamas bei disponuodamas trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausančiomis lėšomis, laikydamasis FPRĮ 13 straipsnio 8 dalies reikalavimų, ieškovas turėjo teisę savo vardu, tačiau trečiojo asmens naudai ir interesais, perduoti trečiojo asmens lėšas atsakovo nuosavybėn (pervesti lėšas į banko sąskaitą), patikėjimo teise trečiojo asmens naudai ir interesais įgydamas į atsakovą prievolinio pobūdžio teisę pareikalauti išmokėti sąskaitoje esančias lėšas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB finansų maklerio įmonė „Orion Securities“ prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

1. Atsakovas kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad ginčo sąskaitai netaikytinos CK 6.56 straipsnio 8 dalies nuostatos, nes ginčo sąskaita neatitinka CK 6.56 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Ginčo sąskaita atitinka visas CK 6.56 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, keliamas specialiajai depozitinei sąskaitai. Reikalavimą finansų makleriui klientų lėšas laikyti specialiosiose depozitinėse sąskaitose nustato FPRĮ 13 straipsnio 8 dalies nuostatos. Depozitinė sąskaita yra viena iš privalomų sąlygų vykdyti finansų maklerio veiklą. Finansų makleris depozitinę sąskaitą naudoja lygiai taip pat, kaip ir antstoliai ar notarai – vykdyti imperatyviosiomis įstatymų nuostatomis finansų makleriui pavestas funkcijas, todėl jam atidaroma specialioji depozitinė sąskaita negali būti išskirta nuo notarui ar antstoliui, taip pat advokatui ar kitiems specialiesiems subjektams atidaromų specialiųjų depozitinių sąskaitų. Aplinkybė, kad CK 6.56 str. 1 dalyje prie pavyzdinio asmenų, galinčių priimti prievolės įvykdymą į specialiąją depozitinę sąskaitą, sąrašo nėra expressis verbis nurodyta finansų maklerio įmonė, jokiu būdu negali būti vertinama kaip užkertanti kelią taikyti CK 6.56 straipsnio 8 dalies nuostatas ginčo sąskaitai. CK 6.56 straipsnio 1 dalyje pateiktas sąrašas negali būti vertinamas kaip baigtinis ar kaip draudžiantis kitiems specialiąsias įstatymo priskirtas funkcijas vykdantiems asmenims naudotis depozitine sąskaita ir atitinkamu šiai sąskaitai taikomu teisiniu apsaugos režimu. Finansų makleris neturi jokios sprendimo laisvės pasirinkti kitokią klientų lėšų laikymo ar saugojimo formą – klientų lėšos privalo būti laikomos ir saugomos kredito įstaigų depozitinėse sąskaitose, atskirai nuo finansų maklerio turto ir turi būti apsaugotos nuo bet kokių finansų maklerio prievolių, inter alia, ir prievolių, kylančių iš finansų maklerio ir banko, kuriame saugomos klientų lėšos, teisinių santykių.

2.  Atsakovas nepagrįstai teigia, kad FPRĮ 13 straipsnio 8 dalies nuostatos nenurodo, kad ieškovo į sąskaitą pervedamos klientų lėšos nepereina atsakovo nuosavybėn ir yra atskirtos nuo atsakovo (banko) turto. FPRĮ 13 straipsnio 8 dalies nuostata imperatyviai reikalauja finansų maklerio įmonei, saugant klientams priklausančias pinigines lėšas, imtis priemonių, užtikrinančių klientų nuosavybės teisės apsaugą ir užkertančių kelią neteisėtam naudojimuisi klientams priklausančiomis piniginėmis lėšomis. Taigi finansų maklerio įmonės atidaroma specialioji depozitinė sąskaita, kurios tikslas yra užtikrinti finansų maklerio įmonės klientų lėšų atskirumą, saugumą ir apsaugoti jas nuo neteisėto naudojimosi šiomis lėšomis be kliento sutikimo, reiškia, kad sąskaita yra tik techninio pobūdžio instrumentas, skirtas techninio pobūdžio funkcijoms (atsiskaitymams pagal atskirą rašytinį finansų maklerio įmonės klientų pavedimą) vykdyti, kurios tikslas yra užtikrinti, kad finansų įmonės klientų lėšomis nebus naudojamasi be atskiros klientų valios. Dėl šios priežasties atsakovo teiginiai, kad sąskaitoje saugotos ieškovo klientų lėšos tapo atsakovo nuosavybe ir atsakovas turėjo teisę jomis disponuoti negavęs išankstinio atskiro rašytinio ieškovo klientų (kurių tapatybės atsakovas nurodo net nežinojęs) sutikimo,  prieštarauja FPRĮ 13 straipsnio 8 ir 11 dalių nuostatoms. Ieškovo klientų ir atsakovo nesieja nei prievoliniai, nei kitokio pobūdžio teisiniai santykiai, ieškovo klientai nėra pateikę jokio pavedimo atsakovui. Taigi atsakovas neįgijo teisės disponuoti sąskaitoje buvusiomis ir ieškovo klientams priklausiusiomis lėšomis ir minėtos lėšos netapo ir negalėjo tapti atsakovo nuosavybe. Finansų maklerio įmonė (nesvarbu, ar ji turi banko licenciją, ar tokios licencijos neturi) neturi teisės be atskiro rašytinio kliento sutikimo naudoti kliento lėšų, perduotų investicinėms paslaugoms teikti, – būtent tokia yra pavedimo ir patikėjimo teisinių santykių, kurių pagrindu finansų makleriui yra perduodamos ir valdomos kliento lėšos, esmė (FPRĮ 3 straipsnio 13 dalis). Atsakovas nepagrįstai remiasi CK 6.913 straipsnio 2 dalimi ir nepagrįstai teigia, kad jis turėjo teisę naudotis depozitinėje sąskaitoje esančiomis ieškovo klientų lėšomis. Ieškovas niekada nebuvo įgijęs nei disponavimo, nei nuosavybės teisės į ieškovui patikėtas ieškovo klientų lėšas, todėl ieškovas tokių teisių negalėjo perduoti ir atsakovui. Vadovaujantis FPRĮ nuostatomis, ieškovas teisę disponuoti savo klientų lėšomis gali įgyti tik gavęs specialų rašytinį savo klientų nurodymą atlikti tam tikrą operaciją. Šiuo atveju byloje nėra nustatyta aplinkybė, kad ieškovo klientai būtų davę rašytinį nurodymą ieškovui investuoti jų lėšas į atsakovo banką, šias lėšas padedant kaip indėlį. Būtent dėl to, kad finansų maklerio įmonei nėra perduodama nuosavybės teisė į klientų lėšas ir kitą turtą (turtas ir lėšos valdomos patikėjimo teisės pagrindais) ir finansų makleris neturi teisės jomis disponuoti savarankiškai be kliento pavedimo, finansų maklerio įmonės klientų lėšoms ir yra taikomas apsaugos nuo finansų maklerio įmonės nemokumo režimas, kurio pagrindinis tikslas ir paskirtis – užtikrinti, kad finansų maklerio įmonės nemokumas (visiškai nesvarbu, ar tai bankas) negalėtų paliesti finansų maklerio įmonei patikėtų klientų lėšų. Pažymėtina, kad atsakovas gavo atlygį už lėšų ginčo sąskaitoje saugojimą, t. y. atsakovas nemokėjo jokio mokesčio už tai, kad galėtų  naudotis ieškovo klientų lėšomis depozitinėje sąskaitoje. Be to, ieškovo klientų lėšos depozitinėje sąskaitoje nebuvo indėlių ir investicijų draudimo objektu, atsakovas nuo šių lėšų nemokėjo draudimo įmokų. Finansų maklerio įmonės depozitinės klientų sąskaitos apsaugą ne tik nuo finansų maklerio įmonės kreditorių, bet ir nuo banko, kuriame yra administruojama depozitinė sąskaita, lemia ir būtinybė užtikrinti sąžiningą ir teisingą finansų rinkų veikimą bei sąžiningą finansų maklerio licencijas turinčių įmonių konkurenciją. Finansų maklerio teikiamas finansines paslaugas gali teikti ne tik finansų maklerio įmonės, bet ir atitinkamas licencijas turinčios kredito įstaigos (bankai). Pagal atsakovo aiškinimą klientai, naudodamiesi analogiškas finansines investicines paslaugas teikiančio banko ir finansų maklerio įmonės paslaugomis, naudotųsi iš esmės skirtingo lygio teisių ir teisėtų interesų apsauga: tokias pačias investicines paslaugas kaip ir finansų maklerio įmonė teikiantis bankas turėtų galimybę užtikrinti savo administruojamos klientų depozitinės sąskaitos apsaugą nuo savo paties nemokumo, o tame pačiame banke depozitines sąskaitas turinti finansų maklerio įmonė negalėtų klientams užtikrinti visiško atsiskaitymo pagal savo prievoles, nes klientų lėšos nebūtų apsaugotos nuo banko, administruojančio depozitines sąskaitas, nemokumo. Tokiu atveju būtų iš esmės iškreipta finansų rinkų konkurencija ir finansų maklerių įmonių galimybė konkuruoti su tokias pačias paslaugas teikiančiais bankais.

3. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. nutartyse, priimtose civilinėje byloje Nr. 2A-2334/2012 ir civilinėje byloje Nr. 2A-2247/2012, taip pat ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1962/2013, CK 6.56 straipsnio 8 dalies nuostata aiškinama kaip specialioji teisės norma, nustatanti išimtį dėl depozitinėje sąskaitoje esančių lėšų nuosavybės teisės ir apsaugos nuo banko nemokumo, neatsižvelgiant į tai, kokiam subjektui priklauso depozitinė sąskaita (advokatui, antstoliui, notarui ar kitam depozitinę sąskaitą turinčiam teisę naudoti subjektui).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Byloje kilo ginčas, ar banko sąskaitos, kuriose finansų maklerio įmonė pagal FPRĮ 13 straipsnio 8 dalies reikalavimus patikėjimo teise laiko klientų lėšas, priskiriamos prie tokių sąskaitų, kuriose esančios lėšos pagal CK 6.56 straipsnio 8 dalį bankroto atveju neįtraukiamos į bankrutuojančio banko ar kitos kredito įstaigos turtą, iš kurio tenkinami kreditorių reikalavimai.

Dėl banko sąskaitos sampratos ir CK 6.56 straipsnyje įtvirtintos išimties

Kasacinio teismo jurisprudencijoje yra atskleista CK 6.913 straipsnyje įtvirtinta banko sąskaitos sutarties samprata. Kasacinis teismas išaiškino, kad pagal šios teisės normos nuostatas banko sąskaitos sutartimi bankas įsipareigoja priimti ir įskaityti pinigus į kliento (sąskaitos savininko) atidarytą sąskaitą, vykdyti kliento nurodymus dėl tam tikrų sumų pervedimo ir išmokėjimo iš sąskaitos bei atlikti kitokias banko atliekamas operacijas, o klientas įsipareigoja apmokėti bankui už suteiktas paslaugas ir operacijas (CK 6.913 straipsnio 1 dalis). Bankas gali disponuoti kliento sąskaitoje esančiomis lėšomis su sąlyga, jeigu užtikrina kliento teisę netrukdomai disponuoti tomis lėšomis (CK 6.913 straipsnio 2 dalis). Kolegija sutiko su teisės doktrinoje pateikta nuomone, kad „perdavus tam tikrą kiekį grynųjų pinigų bankui ir įrašius atitinkamą sumą į banko tvarkomą sąskaitą, tarp banko ir jo kliento susiklosto prievolinio pobūdžio teisiniai santykiai. Klientas netenka nuosavybės teisės į bankui perduotus banknotus ar monetas, vietoj to jis turi prievolinio pobūdžio teisę pareikalauti, kad bankas šalių sutartomis sąlygomis ir tvarka perduotų tam tikrą pinigų kiekį. Sąskaitoje įrašyti negrynieji pinigai yra naujas objektas, pažymintis sumą, kurią bankas privalo išmokėti (yra skolingas) klientui“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Meyer & John GmbH & Co. KG, atstovaujamas Meyer & John GmbH & Co. KG Vilniaus filialo v. bankrutavusi akcinė bendrovė bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-400/2014). Taigi pagal bendrąją taisyklę bankas gali disponuoti kliento sąskaitoje esančiomis lėšomis su sąlyga, jeigu užtikrina kliento teisę netrukdomai disponuoti tomis lėšomis, kas reiškia, kad klientas netenka nuosavybės teisės į bankui perduotus banknotus ar monetas, vietoj to jis turi prievolinio pobūdžio teisę pareikalauti, kad bankas šalių sutartomis sąlygomis ir tvarka perduotų tam tikrą pinigų kiekį, o banko bankroto atveju tokie banko klientai pagal bendrąją taisyklę tampa banko kreditoriais, kurių reikalavimai tenkinami ĮBĮ nustatyta tvarka.

CK 6.56 straipsnyje, reglamentuojančiame prievolės įvykdymą sumokant skolą į depozitinę sąskaitą, yra išskirtos notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinės sąskaitos, į kurias sumokėdamas skolą skolininkas įstatymo nustatytais atvejais turi teisę įvykdyti piniginę prievolę. Šio  straipsnio 8 dalyje nustatyta, kai bankroto atveju depozitinėje sąskaitoje esančios piniginės lėšos neįtraukiamos į bankrutuojančio banko ar kitos kredito įstaigos turtą, iš kurio tenkinami kreditorių reikalavimai. CK 6.56 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta apsauga savo esme reiškia, kad bankas ar kredito įstaiga negali disponuoti CK 6.56 straipsnio 1 dalyje nurodytose depozitinėse sąskaitose esančiomis lėšomis, t. y.  CK 6.913 straipsnyje įtvirtintos bendrosios taisyklės išimtį. 

Įstatymuose ar jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nėra apibrėžta depozitinės sąskaitos sąvoka, tačiau depozitinė sąskaita įvardijama kai kuriuose teisės aktuose (pvz., Advokatūros įstatymo 50 straipsnis, Antstolių įstatymo 41 straipsnis, Energijos išteklių rinkos įstatymo 171 straipsnis, Notariato įstatymo 26 straipsnis ir pan.). Iš nurodytų teisės aktų analizės galima daryti išvadą, kad depozitine sąskaita vadinama sąskaita, kurioje sąskaitos savininkas laiko ne jam nuosavybės teise priklausančias lėšas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad lėšų pervedimo į depozitinę sąskaitą pagrindas, asmens, atidariusio sąskaitą, teisinis statusas ir kitos sąlygos yra skirtingi, sprendžia, kad tik tos depozitinės sąskaitos, kurių teisinis reglamentavimas pagrindžia CK 6.913 straipsnyje įtvirtintos bendrosios taisyklės netaikymą, gali būti priskirtos prie nurodytų CK 6.58 straipsnyje. Pažymėtina, kad CK 6.56 straipsnio 8 dalis, kaip specialioji teisės norma, kuri nustato CK 6.913 straipsnyje įtvirtintos bendrosios teisės normos išimtį, negali būti taikoma pagal analogiją arba aiškinama plečiamai.

Sprendžiant, ar finansų maklerio atidarytos sąskaitos, kuriose laikomos jo klientų lėšos, banko ir finansų maklerio susitarimu įvardytos kaip depozitinės, gali būti priskirtos prie depozitinių sąskaitų, nurodytų CK 6.56 straipsnyje, kuriose esančios lėšos neįtraukiamos į bankrutuojančio banko ar kitos kredito įstaigos turtą, iš kurio tenkinami kreditorių reikalavimai, būtina analizuoti investicinių lėšų atskyrimo principą, lemiantį finansų maklerio įmonės pareigas, susijusias su klientų lėšų laikymu.  

Dėl investicinių lėšų atskyrimo principo turinio

                            Investicinių lėšų atskyrimo principas yra įtvirtintas 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje dėl finansinių priemonių rinkų, iš dalies keičiančioje Tarybos direktyvas 85/611/EEB, 93/6/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/12/EB bei panaikinančioje Tarybos direktyvą 93/22/EEB (toliau – MiFID), iš kur jis yra perkeltas į FPRĮ nuostatas.

                            Pagrindiniai MiFID tikslai – nustatyti investicinėms įmonėms vienodas veiklos taisykles visoje Europos Sąjungos (toliau – ES) teritorijoje, siekiant sukurti bendrą investicinių paslaugų tiekimo rinką ir užtikrinti aukšto lygio apsaugą investuotojams. MiFID apskritai yra taikoma investicinėms įmonėms ir reguliuojamoms rinkoms (1straipsnio 1 dalis). Kredito įstaigoms, turinčioms leidimus veikti pagal Direktyvą 2000/12/EB ir teikiančioms vieną ar daugiau investicinių paslaugų, ir (ar) vykdančioms investicinę veiklą, taip pat taikomos kai kurios MiFID nuostatos, tarp jų ir nuostatos, susijusios su organizaciniais investicinių įmonių reikalavimais (1 straipsnio 2 dalis). MiFID preambulės 26 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad,  siekiant apsaugoti investuotojo teises į nuosavybę ir kitas panašias teises į vertybinius popierius ar įmonei patikėtas lėšas, šios teisės turėtų būti atskirtos nuo įmonės teisių; tačiau šis principas neturėtų drausti įmonei užsiimti verslu savo vardu, tačiau investuotojo naudai, pavyzdžiui, kapitalo skolinimasis atsargoms, kai tai būtina dėl sandorio pobūdžio ir investuotojas tam pritaria. Ši konstatuojamoji dalis susijusi su MiFID II antraštinės dalies Leidimas veiklai ir investicinių įmonių veiklos sąlygos I skyriaus Leidimo išdavimo sąlygos ir tvarka 13 straipsnyje išdėstytais organizaciniais reikalavimais, kuriuos turi atitikti investicinės įmonės. Pagal MiFID 16 straipsnio 1 dalį šie reikalavimai investicinėms įmonėms taikytini visą jų veiklos laiką. MiFID 13 straipsnio 8 dalyje yra nustatyta, kad, saugodama klientams priklausančias lėšas, investicinė įmonė imasi atitinkamų priemonių, siekdama apsaugoti klientų nuosavybės teises ir, išskyrus kredito įstaigas, neleidžia jų naudoti savo sąskaita. Pagal MiFID 13 straipsnio 10 dalį, konkrečias šio reikalavimo įgyvendinimo priemones nustato Europos Komisija ir jos yra išdėstytos 2006 m. rugpjūčio 10 d. Komisijos direktyvoje 2006/73/EB, kuria įgyvendinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/39/EB dėl investicinių įmonių organizacinių reikalavimų ir veiklos sąlygų bei toje direktyvoje apibrėžti terminai (toliau – Direktyva 2006/73/EB).

                            Direktyvos 2006/73/EB preambulėje nurodyta, kad šios direktyvos nuostatos turėtų atitikti MiFID tikslus, jos turėtų būti taikomos vieningai, užtikrinant investicinių įmonių aukštą vientisumo, kompetencijos ir patikimumo lygį; jomis turi būti užtikrintas aukštas, vienodai taikomos investuotojo apsaugos lygis, nustatant aiškius standartus ir reikalavimus, reglamentuojančius investicinės įmonės ir jos kliento santykius, o valstybės narės, perkeldamos šią direktyvą, neturėtų įtraukti papildomų privalomų nuostatų, išskyrus atvejus, kai toks leidimas aiškiai nurodytas direktyvoje (preambulės 2, 4–5 ir 7 konstatuojamosios dalys). MiFID 13 straipsnio 8 dalies reikalavimui įgyvendinti skirti Direktyvos 2006/73/EB 5, 16 ir 18 straipsniai, kurie iš esmės detalizuoja investicinės įmonės lėšų atskyrimo nuo klientų lėšų principo turinį. Direktyvos 2006/73/EB 16 straipsnyje nustatyta, kad investicinės įmonės, siekdamos apsaugoti klientų teises jiems priklausančių finansinių priemonių ir lėšų atžvilgiu, be kita ko, privalo imtis reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrinta, jog kliento lėšos, įneštos pagal 18 straipsnį į centrinį banką, kredito įstaigą arba banką, kuris turi veiklos leidimą trečiojoje šalyje, arba į reikalavimus atitinkantį pinigų rinkos fondą, yra laikomos sąskaitoje arba sąskaitose, kurios nurodomos atskirai nuo bet kurių sąskaitų, naudojamų investicinės įmonės lėšoms laikyti (16 straipsnio 1 dalies e) punktas). Dar smulkiau lėšų įnešimo principas detalizuotas Direktyvos 2006/73/EB 18 straipsnyje Kliento lėšų įnešimas. Valstybės narės reikalauja, kad investicinės įmonės, gavusios kliento lėšas, nedelsdamos įneštų tas lėšas į vieną arba daugiau nurodytų sąskaitų, kurios gali būti atidarytos centriniame banke, kredito įstaigoje, kuriai suteiktas veiklos leidimas pagal Direktyvą 2000/12/EB (18 straipsnio 1 dalies b punktas), kituose tinkamuose subjektuose. Reikalavimas nedelsiant įnešti klientų lėšas į nurodytas sąskaitas netaikomas licencijuotai kredito įstaigai jos saugomų indėlių atžvilgiu (18 straipsnio 1 dalis). Valstybės narės taip pat reikalauja, kad tais atvejais, kai investicinės įmonės klientų lėšas įneša ne į centrinį banką, įmonės tinkamai, apdairiai ir stropiai pasirinktų, paskirtų ir periodiškai tikrintų kredito įstaigą, banką arba pinigų rinkos fondą, į kurį įneštos lėšos, ir susitarimus dėl tų lėšų laikymo. Valstybės narės turi užtikrinti, kad investicinės įmonės atsižvelgtų į tokių institucijų arba pinigų rinkos fondų kvalifikaciją ir reputaciją rinkoje, siekdamos užtikrinti klientų teisių apsaugą ir bet kuriuos teisinius arba norminius reikalavimus arba rinkos praktiką, susijusią su klientų lėšų laikymu, kuri galėtų neigiamai paveikti klientų teises (18 straipsnio 3 dalis).

                            Taigi MiFID nustato klientų lėšų atskyrimo reikalavimą tiek investicinėms įmonėms, tiek  kredito įstaigoms, teikiančioms investicines paslaugas, tačiau kredito įstaigoms nustatyta tam tikrų išimčių. Kredito įstaigoms nedraudžiama tokių lėšų naudoti savo sąskaita, investicines paslaugas teikiančios kredito įstaigos gali tokias lėšas laikyti savo įstaigoje, kai kitoms investicinėms įmonėms nustatyta pareiga klientų lėšas nedelsiant įnešti į centrinį banką, licenciją turinčią kredito įstaigą ar kt.                            Vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 288 straipsnio 4 dalimi, Direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvos įgyvendinimo formą ir būdus. Lietuvos Respublika MiFID direktyvą įgyvendino FPRĮ. Pasirinktas toks įgyvendinimo būdas, kad konkrečiose nuostatose kalbama tik apie investicines įmones, o kai kurios įstatymo nuostatos mutatis mutandis taikomos investicines paslaugas teikiančioms kredito įstaigoms (FPRĮ 2 straipsnio 2 dalis). MiFID 13 straipsnio 8 dalies reikalavimas įgyvendintas FPRĮ 13 straipsnio 8 dalyje, kur pasirinktas toks jo įgyvendinimo būdas: finansų maklerio įmonė, saugodama klientams priklausančias pinigines lėšas, privalo imtis priemonių, užtikrinančių klientų nuosavybės teisės apsaugą ir užkertančių kelią neteisėtam naudojimuisi klientams priklausančiomis piniginėmis lėšomis. Draudimas naudotis kliento lėšomis netaikomas licencijuotoms kredito įstaigoms. Finansų maklerio įmonė klientų pinigines lėšas kredito įstaigoje privalo laikyti patikėjimo pagrindais atskirai nuo nuosavų lėšų. Klientų piniginės lėšos, perduotos finansų maklerio įmonei finansinėms priemonėms pirkti, ir klientų piniginės lėšos, pardavus klientui priklausančias finansines priemones, yra kliento nuosavybė, į kurią negali būti nukreiptas išieškojimas pagal finansų maklerio įmonės skolas.

                            Reikalavimas atskirti investuotojo ir investicines paslaugas teikiančio subjekto lėšas detalizuotas 2007 m. gegužės 17 d. Vertybinių popierių komisijos nutarimu Nr. 1K-17 patvirtintose Finansų maklerio įmonių veiklos organizavimo taisyklėse (toliau – taisyklės), į kurias iš esmės analogiškai perkeltos atitinkamos Direktyvos 2006/73/EB nuostatos. Taisyklių 58 punkte įtvirtinta FMĮ pareiga gavus kliento lėšas nedelsiant pervesti jas į sąskaitą (-as), atidarytą centriniame banke, ES licencijuotoje kredito įstaigoje, trečiojoje šalyje licencijuotame banke arba tinkamame pinigų rinkos fonde. Taisyklių 63 punkte įtvirtinta analogiška Direktyvos 2006/73/EB 18 straipsnio 3 dalyje nurodytai pareiga FMĮ tais atvejais, kai klientų lėšos laikomos ne centriniame banke, rūpestingai ir kruopščiai pasirinkti kredito įstaigą, kurioje ji ketina saugoti klientų lėšas, ir periodiškai peržiūrėti jų tinkamumą bei susitarimus dėl šių lėšų saugojimo. FMĮ turi atsižvelgti į tokių kredito įstaigų patirtį, kitus teisinius ir priežiūros reikalavimus bei rinkos praktiką, susijusią su klientų lėšų saugojimu. Taisyklėse, kalbant apie kredito įstaigos pareigą atskirti investuotojų lėšas ir neprivalomumą tokias lėšas pervesti į sąskaitą, esančią vienoje iš nurodytų institucijų, nurodyta, kad taisyklių 58 punktas (reikalavimas pervesti lėšas į kitoje įstaigoje esančią sąskaitą) netaikomas Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje licencijuotoms kredito įstaigoms, kai kliento lėšos toje kredito įstaigoje laikomos kaip indėliai (59 punktas).

                            Teisėjų kolegija konstatuoja, kad investicinių lėšų atskyrimo principas skirtas reguliuoti finansų maklerio ir klientų santykius ir apsaugoti finansų maklerio klientus finansų maklerio bankroto atveju, o ne finansų maklerio santykius su trečiaisiais asmenimis, tarp jų ir  kredito įstaigomis, disponuojant kliento lėšomis, t. y. neskirtas apsaugoti finansų maklerio klientų kredito įstaigos, kuriame finansų makleris laiko kliento lėšas, bankroto atveju ir nelemia CK 6.913 straipsnyje įtvirtintos bendrosios taisyklės išimties. Priešingas aiškinimas neatitiktų nacionaliniuose teisės aktuose, įgyvendinančiuose atitinkamas ES direktyvų nuostatas, įtvirtintų investicinės įmonės pareigų, kai ši klientų lėšas įneša ne į centrinį banką, tinkamai, apdairiai ir stropiai pasirinkti, paskirti ir periodiškai tikrinti kredito įstaigą, į kurią įneštos lėšos, ir susitarimus dėl tų lėšų laikymo. Akivaizdu, kad jeigu kredito įstaiga negalėtų disponuoti tokiose sąskaitose esančiomis lėšomis ir kredito įstaigos bankroto atveju tokios lėšos nebūtų įtraukiamos į bankrutuojančios kredito įstaigos turtą (kaip nustatyta CK 6.56 straipsnyje), tai teisės aktai nenustatytų finansų maklerio įmonėms pareigos tinkamai, apdairiai ir stropiai pasirinkti, paskirti ir periodiškai tikrinti kredito įstaigą, į kurią įneštos lėšos. Aiškinimas, kad investicinių lėšų atskyrimo principas riboja finansų maklerio įmonės teisę perduoti nuosavybės teises į kliento lėšas bankui, kurio sąskaitos laikomos kliento lėšos, iš esmės reikštų, kad finansų maklerio įmonė negali perduoti nuosavybės teisių į kliento lėšas ir kitiems asmenims, t. y. negalėtų  atsiskaityti už perkamas klientui finansines priemones, kitaip sakant, finansų maklerio įmonė negalėtų teikti investicinių paslaugų.

                            Pažymėtina, kad finansų makleris klientų lėšas laiko patikėjimo  pagrindais ir šios sąskaitos savo teisiniu statusu nesiskiria nuo tų banko sąskaitų, kuriose patikėtinis laiko patikėtojo lėšas. Patikėtiniui tvarkant patikėtojo turtą, galioja turto atskyrimo reikalavimai (CK 6.961 straipsnis)  ir nuostatos, kad patikėjimo teise perduoto turto savininku ir toliau lieka patikėtojas (CK 6.953 straipsnio 2 dalis), kurie savo esme analogiški nustatytiems finansų maklerio įmonei, tvarkant klientų lėšas (FPRĮ 13 straipsnio 8 dalis). Tiek vienu, tiek kitu atveju lėšos pervedamos sutarties tarp finansų maklerio ir jo kliento arba patikėtojo ir patikėtinio pagrindu. Turto patikėjimo sutartimi viena šalis (patikėtojas) perduoda kitai šaliai (patikėtiniui) savo turtą patikėjimo teise tam tikram laikui, o kita šalis įsipareigoja tą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti patikėtojo ar jo nurodyto asmens (naudos gavėjo) interesais. Patikėtinis, disponuodamas patikėtojo lėšomis ir sudarydamas banko sąskaitos sutartį su banku, gali bankui perduoti teisę disponuoti šiomis lėšomis. Nei teisiniu reglamentavimu, nei teisės doktrinoje, nei teismų praktikoje patikėtinių atidarytos banko sąskaitos, kuriose šie laiko patikėtojų lėšas, nėra priskiriamos prie nurodytų CK 6.56 straipsnyje, kurioms netaikoma bendroji CK 6.913 straipsnyje įtvirtinta taisyklė. Pažymėtina, kad priešinga išvada reikštų plečiamąjį CK 6.56 straipsnyje įtvirtintos išimties aiškinimą ir prieštarautų bendrajam teisės principui, kad specialiųjų teisės normų, kurios nustato išimtis iš bendrųjų teisės normų, negalima taikyti pagal analogiją arba aiškinti plečiamai. Atsižvelgiant į tai, kad finansų maklerio įmonės sąskaitos, kuriose šis laiko klientų lėšas, savo teisiniu statusu nesiskiria nuo tų banko sąskaitų, kuriose patikėtinis laiko patikėtojo lėšas, o patikėtinio atidarytos sąskaitos nėra priskiriamos prie nurodytų CK 6.56 straipsnyje, kurioms taikoma CK 6.56 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta apsauga banko bankroto atveju, tai ir finansų maklerio įmonės sąskaitos, kuriose šis laiko klientų lėšas, nepriskirtinos prie tokių.

                            Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad banko sąskaitos, kuriose finansų maklerio įmonė pagal FPRĮ 13 straipsnio 8 dalies reikalavimus patikėjimo teise laiko klientų lėšas, nepriskiriamos prie tokių sąskaitų, kuriose esančios lėšos pagal CK 6.56 straipsnio 8 dalį bankroto atveju neįtraukiamos į bankrutuojančio banko ar kitos kredito įstaigos turtą, iš kurio tenkinami kreditorių reikalavimai. Teisėjų kolegija nepasisako, kokios garantijos taikytinos finansų maklerio įmonės klientų lėšoms, laikomoms banko sąskaitoje, pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.   

              Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad  teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), sprendžia, kad atsakovo kasacinis skundas tenkintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinio reikalavimus atmesti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Tenkinus atsakovo kasacinį skundą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme ir priteistinos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme.

Atsakovas patyrė 14 604,71 Lt (4229,82 Eur) išlaidų advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme. Jos, vadovaujantis Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, mažintinos iki 1515 Eur.

Atsakovas patyrė 9673,95 Lt (2801,77 Eur) išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Jos, vadovaujantis Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, mažintinos iki 1350 Eur.

Atsakovas patyrė 7078,50 Lt (2050,08 Eur) išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti. Jos, vadovaujantis Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, mažintinos iki 750 Eur. Iš viso atsakovui iš ieškovo priteistina 3615 Eur bylinėjimosi išlaidų.

              Kasaciniame teisme patirta 4,02 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 20 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), jos priteistinos valstybei iš ieškovo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 30 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 18 d. nutarties dalis, kuriomis pripažinta, kad ieškovo kaupiamojoje depozitinėje sąskaitoje AB banke SNORAS esančios lėšos – 646 830,15 JAV dolerio, 58 407 183,50 Rusijos rublio, 5562,6 euro – nėra atsakovo LAB banko SNORAS nuosavybė, atsakovas LAB bankas SNORAS įpareigotas minėtą sumą pervesti į ieškovo UAB FMĮ „Orion Securities“ depozitinę klientų sąskaitą AB banke „Swedbank“, ir priimti naują sprendimą – atmesti UAB FMĮ „Orion Securities“ ieškinio reikalavimus pripažinti ieškovo depozitinėje klientų sąskaitoje AB banke SNORAS esančias kliento lėšas (646 830,15 JAV dolerio, 58 407 183,50 Rusijos rublio, 5562,6 euro) ne atsakovo nuosavybe ir įpareigoti atsakovą šias lėšas pervesti į ieškovo depozitinę klientų sąskaitą AB banke „Swedbank“.

Kitas Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 30 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 18 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Priteisti atsakovui LAB bankui SNORAS (j. a. k. 112025973)  iš ieškovo UAB FMĮ „Orion Securities“ (j. a. k. 122033915) 3615 (tris tūkstančius šešis šimtus penkiolika) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovo UAB FMĮ „Orion Securities“ (j. a. k. 122033915) 4,02 Eur (keturis Eur 2 ct) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo. Valstybei priteistos sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                              Alė Bukavinienė

                                                                                                                                            Birutė Janavičiūtė

                                                                                                                                                          Antanas Simniškis