.png)
.png)
Civilinė byla Nr. 2-312-934/2024
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00415-2020-0
Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.7.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. balandžio 23 d.
Vilnius
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėję civilinę bylą pagal pareiškėjų E. S. bei E. S. ir atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Sinkeris“ atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. vasario 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų E. S. ir E. S. prašymą atnaujinti terminą finansiniam reikalavimui pareikšti ir jį patvirtinti likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Sinkeris“ bankroto byloje, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – R. S. ir Ž. S.,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kauno apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Sinkeris“ (toliau – ir atsakovė) iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Lausona“, vėliau ją pakeitė UAB „Nemokumo administratoriai“ (toliau – ir nemokumo administratorė). Nutartis įsiteisėjo 2020 m. rugsėjo 4 d.
2. Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 6 d. nutartimi patvirtintas atsakovės UAB „Sinkeris“ kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai, kurie vėlesnėmis teismo nutartimis patikslinti. Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 11 d. nutartimi UAB „Sinkeris“ pripažinta likviduojama dėl bankroto ir pakartotinai patvirtintas kreditorių sąrašas.
3. Nemokumo administratorė 2023 m. gruodžio 14 d. pateikė teismui prašymą dėl finansinių reikalavimų tvirtinimo. Nurodė, kad 2023 m. lapkričio 28 d. iš pareiškėjų E. S. ir E. S. (toliau kartu – pareiškėjai) buvo gautas raštas dėl praleisto termino kreditorių finansiniam reikalavimui pateikti atnaujinimo ir kartu prašymas patvirtinti pareiškėjų 77 170,78 Eur finansinį reikalavimą likviduojamos dėl bankroto UAB (toliau – LUAB) „Sinkeris“ bankroto byloje.
4. Pareiškėjai nurodė, kad finansinio reikalavimo per įstatyme nustatytą terminą nepateikė dėl objektyvių priežasčių. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2023 m. lapkričio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-403/2023, atmetė atsakovo, šioje byloje pareiškėjo, E. S. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. balandžio 20 d. sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovės, šioje byloje atsakovės, LUAB „Sinkeris“ ieškinys atsakovui E. S. dėl nuostolių atlyginimo, kuris buvo reiškiamas dėl dividendų išmokėjimo neteisėtumo. Pareiškėjų nuomone, atsakovės LUAB „Sinkeris“ pareiškėjui E. S. paskirti ir išmokėti dividendai, kaip pelno dalis, kurį atsakovė gavo iš neatlygintinio naudojimosi pareiškėjams priklausančiu turtu, nemokant nuomos mokesčio. Pareiškėjams iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 16 d. nutarties priėmimo, kai dividendų paskyrimas ir išmokėjimas pareiškėjui E. S. pripažintas neteisėtu, nebuvo tikslo kreiptis ir teikti finansinį reikalavimą atsakovės UAB „Sinkeris“ bankroto byloje, nes pareiškėjui E. S. išmokėti dividendai kompensavo neatlygintinį naudojimąsi pareiškėjams priklausančiu turtu, nemokant nuomos mokesčio, todėl teisme reikalavimo atsakovei UAB „Sinkeris“ dėl nepagrįsto praturtėjimo nebuvo poreikio pareikšti.
5. Pateiktą finansinį reikalavimą pareiškėjai sieja su tuo, kad atsakovė LUAB „Sinkeris“ nepagrįstai praturtėjo valdydama ir naudodama pareiškėjams priklausantį turtą, todėl pareiškėjai turi teisę į nepagrįsto atsakovės LUAB „Sinkeris“ sutaupymo atlyginimą. Pareiškėjai su atsakove UAB „Sinkeris“ 2016 m. vasario 26 d. sudarė panaudos sutartį, kuria perdavė atsakovei neatlygintinai naudotis jiems priklausančia patalpų dalimi. Marijampolės apylinkės teismas 2020 m. birželio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-163-985/2020 šią panaudos sutartį pripažino negaliojančia. Pripažinus panaudos sutartį negaliojančia, laikytina, kad atsakovė jomis neteisėtai naudojosi nuo 2016 m. kovo 1 d iki 2020 m. liepos 4 d., todėl sutaupė 65 678,29 Eur negauto nuomos mokesčio ekvivalentu ir gavo nepagrįstą naudą. Taip pat pareiškėjai priskaičiavo 11 492,49 Eur palūkanas. Pareiškėjai prašo teismo patvirtinti jų 77 170,78 Eur finansinį reikalavimą atsakovės bankroto byloje.
6. Nemokumo administratorė nurodė, kad pareiškėjai praleido įstatymo nustatytą terminą finansiniam reikalavimui pareikšti, be to, finansinis reikalavimas iš esmės nepagrįstas, todėl turėtų būti atmestas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
7. Kauno apygardos teismas 2024 m. vasario 27 d. nutartimi atnaujino terminą finansiniam reikalavimui pareikšti, o pareiškėjų prašymą patvirtinti jų kaip kreditorių finansinį reikalavimą bei įtraukti į atsakovės LUAB „Sinkeris“ kreditorių sąrašą – atmetė.
8. Teismas padarė išvadą, kad terminas pareikšti finansinį reikalavimą atsakovės UAB „Sinkeris“ bankroto byloje atnaujintinas, nes apie dividendų, kuriuos pareiškėjai įvardina kompensacija, grąžinimą jie sužinojo Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2023 m. lapkričio 16 d. galutinai išsprendus ginčą. Pareiškėjų finansinis reikalavimas nemokumo administratorei buvo pateiktas nedelsiant po priimtos nutarties – 2023 m. lapkričio 28 d.
9. Spręsdamas dėl pareiškėjų finansinio reikalavimo pagrįstumo pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Marijampolės apylinkės teismas 2020 m. birželio 22 d. sprendime nėra konstatuota, kad panaudos sutartis pripažįstama negaliojančia nuo jos sudarymo, todėl panaudos sutartis negalioja nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos (2020 m. liepos 23 d.). Atsižvelgiant į tai, teismas pripažino, kad atsakovė ginčo patalpomis iki 2020 m. liepos 23 d. naudojosi teisėtai ir pagrįstai neatlygintinos panaudos sutarties pagrindu. Jie tokią valią (poziciją) patvirtino visuose vėliau vykusiuose susijusiuose teisminiuose procesuose.
10. Teismas įvertino, kad atsakovė nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2020 m. liepos 4 d. turėjo jiems įsiskolinimų, jie buvo pradelsti ir už juos pareiškėjai taikė palūkanas. Vienintelis atsakovės akcininkas pareiškėjas E. S. 2019 m. balandžio 30 d. priėmė sprendimą dėl 2018 m. atsakovės pelno paskirstymo, paskiriant sau dividendams išsimokėti 88 235,30 Eur, kuri viršija atsakovės gautą pelną ir nesutampa su atsakovės sutaupymais dėl nuomos mokesčio nemokėjimo naudojantis pareiškėjams priklausančiu turtu. Be to, panaudos sutartis negaliojančia buvo pripažinta 2020 m. birželio 22 d. teismo sprendimu, o sprendimas dėl dividendų išsimokėjimo buvo priimtas 2019 m. balandžio 30 d., t. y. galiojant panaudos sutarčiai.
11. Teismas nurodė, kad pareiškėjai nepagrindė, kodėl negalėjo būti taikomi kiti jų teisių gynimo būdai. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad jeigu turto savininkas mano, jog jo turtu naudojasi kitas asmuo, neturėdamas tam pagrindo, jis turi teisę savo teises reikšdamas ieškinį (reikalavimą) dėl nuostolių (žalos) atlyginimo priklausomai nuo konkretaus ginčo faktinių aplinkybių – sutartinės ar deliktinės atsakomybės, o ne nepagrįsto praturtėjimo pagrindu.
12. Teismas, be kita ko, nurodė, kad reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikytinas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytas trijų metų ieškinio senaties terminas, kuris taip pat praleistas ir baigėsi 2023 m. liepos 4 d.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
13. Pareiškėjai E. S. ir E. S. atskiruoju skundu prašo Kauno apygardos teismo 2024 m. vasario 27 d. nutarties dalį, kuria nepatvirtintas pareiškėjų finansinis reikalavimas atsakovės bankroto byloje ir iš pareiškėjų priteistos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų 2023 m. lapkričio 28 d. prašymą patvirtinti pareiškėjų finansinį reikalavimą atsakovės bankroto byloje ir įtraukti pareiškėjus į atsakovės kreditorių sąrašą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
13.1. Teismas, konstatuodamas, kad panaudos sutartis negalioja tik nuo teismo sprendimo pripažinti ją negaliojančia įsiteisėjimo momento, iškreipė teismų nustatytus šalių santykius, pažeidė prejudicinių faktų nustatymo ir taikymo taisykles bei ignoravo įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose padarytas išvadas.
13.2. Priimtoje teismo nutartyje padarytos klaidingos išvados dėl panaudos sutarties pripažinimo niekine, o pareiškėjų atžvilgiu pritaikytos tokios sandorio teisinės pasekmės, lyg sandoris būtų sukūręs numatytas teises ir pareigas ir būtų galiojantis. Pirmosios instancijos teismas nepaisė fakto, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta, jog atsakovė patalpų negrąžino ir patalpas valdė 2014 m. lapkričio 1 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 2014/11 (toliau – Nuomos sutartis), o ne panaudos sutarties pagrindu, patalpų negrąžino po Nuomos sutarties pabaigos. Restitucijos netaikymas rodo, kad panaudos sutartis laikytina nesudaryta, turtas atsakovei BUAB „Sinkeris“ nebuvo perduotas pareiškėjų panaudos sutarties pagrindu.
13.3. Teismas neteisingai aiškino ir taikė CK 1.95 straipsnio teisės normas dėl momento, nuo kurio pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu, dėl to neteisingai nustatė momentą, nuo kurio negalioja Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. birželio 22 d. sprendimu pripažinta negaliojančia 2016 m. vasario 26 d. panaudos sutartis.
13.4. Teismas be pagrindo Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. birželio 22 d. sprendimo pripažinti negaliojančia panaudos sutartį pasekmes vertina selektyviai (skirtingai) bendraturčių atžvilgiu, t. y. vienaip pareiškėjų E. S. bei E. S. atžvilgiu, kitaip trečiųjų asmenų R. S. bei Ž. S. atžvilgiu.
13.5. Teismas nepagrįstai sprendė, kad turėtų būti taikytinas nuostolių atlyginimo, o ne nepagrįsto praturtėjimo institutas. Padaręs išvadą, kad taikytinas nuostolių atlyginimo institutas, turėjo ex officio taikyti jo teisės normas.
13.6. Teismas neįvertino pareiškėjų teisės į ieškinį atsiradimo momento ir šios teisės atsiradimo priežasčių bei pagrindų, ko pasėkoje nepagrįstai nustatė, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas. Nors atsakovės BUAB „Sinkeris“ pareiškėjams priklausančios patalpų dalies naudojimas ir valdymas be teisėto pagrindo buvo konstatuotas Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. birželio 22 d. sprendimu, tuo metu pareiškėjai dar neturėjo teisės į ieškinį, kildinamą iš nepagrįsto praturėjimo, kadangi atsakovės BUAB „Sinkeris“ nepagrįstas sutaupymas buvo faktiškai kompensuotas pareiškėjams dividendų forma.
14. Atsakovė LUAB „Sinkeris“, atstovaujama nemokumo administratorės, atsiliepimu į pareiškėjų atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2024 m. vasario 27 d. nutartį, pakeistą pagal LUAB „Sinkeris“ atskirąjį skundą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
14.1. Panaudos sutartis sudaryta ir vykdyta abiejų šalių vardu veikiant tam pačiam asmeniui – pareiškėjui E. S.. Pareiškėjo sudaryti sandoriai sąmoningai nėra išsamūs ir dėl to yra klaidinantys, dviprasmiški, o atskirais atvejais ir neteisėti ir ši aplinkybė nustatyta įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Pareiškėjai sudarytų dokumentų turinį aiškina skirtingai priklausomai nuo civilinės bylos ir joje jų siekiamo rezultato, todėl tokius pareiškėjų argumentus yra pagrindas laikyti piktnaudžiavimu teise, nesąžiningu naudojimusi teise, o tai yra teismui savarankiškas pagrindas tokių teisių neginti (CK 1.137 straipsnio 4 dalis).
14.2. Pareiškėjų pateiktas faktinių aplinkybių ir įsiteisėjusių teismų sprendimų aiškinimas rodo, kad atskirajame skunde netinkamai nurodomos ir aiškinamos teisės normos dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinės ir res judicata galios, nuspręstus dalykus išimtinai aiškinant pagal pareiškėjų paimtą atskirą teismo sprendimo dalies formuluotę, nesiaiškinant jos turinio viso teismo sprendimo kontekste.
14.3. Nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuris patvirtintų, kad atsakovė UAB „Sinkeris“ laikotarpiu po Nuomos sutarties nutraukimo iki bankroto bylos iškėlimo šiai bendrovei patalpomis naudojosi nutrauktos Nuomos sutarties pagrindu.
14.4. Byloje esantys įrodymai patvirtina ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, kad atsakovė UAB „Sinkeris“, vadovaujama vieno iš pareiškėjų – E. S., naudojosi visomis patalpomis ir jose vykdė savo veiklą, o pareiškėjų nuosavybės dalimi naudojosi neatlygintinai, šiuos santykius įforminus panaudos sutartimi. Aplinkybė, kad pareiškėjai ir atsakovė UAB „Sinkeris“, vadovaujama vieno iš jų – E. S., neįformino įvykusio fakto priėmimo–perdavimo aktu, nekeičia teisinio vertinimo. Marijampolės apylinkės teismas 2020 m. birželio 22 d. sprendimu ir Kauno apygardos teismas 2019 m. birželio 13 d. sprendimu konstatavo, kad atsakovė UAB „Sinkeris“ naudojasi pareiškėjų nuosavybės į patalpas dalimi panaudos pagrindas, tuo pagrindu priėmė sprendimus dėl kilusių ginčų, todėl teismas neturėjo pagrindo kitaip aiškinti šių teismų sprendimų, konstatuotų teisinių santykių.
14.5. Pareiškėjai nepagrįstai atskiruoju skundu bando sudaryti įspūdį, kad Marijampolės apylinkės teismas 2020 m. birželio 22 d. sprendimu pripažino negaliojančia panaudos sutartį dėl to, jog apskritai negalimi panaudos santykiai tarp pareiškėjų kaip patalpų bendraturčių ir atsakovės UAB „Sinkeris“ kaip patalpų (jų dalies) naudotojos, dėl to jų tarpusavio santykiai nuo panaudos sutarties sudarymo turėjo būti vertinami lygiai taip pat kaip santykiai su kitais patalpų bendraturčiais – trečiaisiais asmenimis R. S. bei Ž. S..
14.6. Pareiškėjai atskiruoju skundu painioja sandorio pripažinimo negaliojančiu teismo sprendimu momentą su momentu, nuo kurio atsiranda tokio teismo sprendimo sukeliamos pasekmės. Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. birželio 22 d. sprendimas pripažinti panaudos sutartį negaliojančia minėtomis aplinkybėmis ir pagal šios sutarties šalimi nesančių asmenų (trečiųjų asmenų R. S. bei Ž. S.) reikalavimą savaime nereiškia, kad pripažintas negaliojančiu pareiškėjų leidimas atsakovei UAB „Sinkeris“ naudoti jų nuosavybę (patalpų dalį) neatlygintinai ar tokia valia prieštarauja įstatymui. Priešingai, Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. birželio 22 d. sprendimas dalyje dėl atsakovės UAB „Sinkeris“ iškeldinimo tik iš dalies patalpų, sudarančių R. S. bei Ž. S. nuosavybę, ir dėl restitucijos (t. y. jos netaikymas), rodo, kad tokio teismo sprendimo pasekmės taikomos tik nuo jo įsiteisėjimo.
14.7. Aplinkybė, kad pareiškėjų E. S. ir E. S. nurodomu laikotarpiu, aktualiu finansiniam reikalavimui, jie kartu su R. S. bei Ž. S. buvo patalpų bendraturčiai, nereiškia, kad jų teisių į trečiuosius asmenis, kurie turi interesą naudotis bendra nuosavybe, apimtis turi būti identiška. Pareiškėjai teismų sprendimais išnagrinėtose civilinėse bylose nekėlė klausimo, kad visų bendraturčių teisės ir pareigos būtų vienodos.
14.8. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo kaip asmens teisių gynimo būdas turi būti alternatyvus kitiems būdams dėl nurodytų aplinkybių. Jis negali būti vienintelis galimas teisių gynimo būdas, nes tokiu atveju yra pagrindas konstatuoti, kad teisė apskritai neginama. Tokios aplinkybės ir susiklostė pareiškėjų atveju – kaip jie nurodė, jų atžvilgiu nebuvo atliktas atsakovės neteisėtas veiksmas. Marijampolės apylinkės teismas 2020 m. birželio 22 d. sprendimu restitucijos dėl pareiškėjų netaikė, pareiškėjai nesiekė jos taikyti ir teismo sprendimui įsiteisėjus, tokią teisę prarado. Šios teisės praradimas reiškia negalimumą taikyti ir alternatyvių teisių gynimo būdų. Pareiškėjai be pagrindo tapatina teisių gynimo būdo pasirinkimą ir ginčui spręsti taikytino įstatymo parinkimą.
14.9. Atsakovė iki bankroto bylos iškėlimo naudojosi pareiškėjų nuosavybe – patalpomis (pareiškėjų dalimi) ir jų sutikimu, kai atsakovės UAB „Sinkeris“ vardu veikė vienas iš jų E. S. vadovo pareigose ir kaip vienintelis akcininkas. Jų teigimu, buvo sudarytas susitarimas pagal kurį UAB „Sinkeris“ neatlygintinai naudojasi pareiškėjų nuosavybės į patalpas dalimi, bet tuo pačiu turi pareigą išmokėti dividendus kaip „kompensaciją“ už neatlygintinį naudojimąsi turtu, rodo, kad UAB „Sinkeris“ teisėtai naudojosi pareiškėjų nuosavybe (jiems leidus ir sutikus) ir tai nebuvo paneigta teismo sprendimu pripažinus panaudos sutartį negaliojančia. Atsakovės praturtėjimas, jeigu ir buvo, turėjo teisinį pagrindą, pareiškėjai negavo pajamų būtent dėl to, kad sudarė iš dalies neteisėtus sandorius, juos neteisėtai naudojo prieš kitus patalpų bendraturčius ir tokiu būdu prisiėmė nuostolių atsiradimo (pajamų negavimo) riziką.
14.10. Pareiškėjų argumentai dėl panaudos sutarties ir atsakovės UAB „Sinkeris“ išmokėtų pareiškėjui E. S. dividendų teisinio ryšio pagrįsti abstrakčiais samprotavimais, kurie neatitinka nei panaudos sutarties esmės ir paskirties (neatlygintino naudojimosi turtu), nei dividendų esmės ir paskirties. Kad tokios sąsajos nėra, patvirtina tiek skirtingi laikotarpiai (nepagrįstas praturtėjimas skaičiuojamas už laikotarpį nuo Nuomos sutarties pabaigos iki 2020 m. liepos 4 d., tuo tarpu dividendai išmokėti 2019 m. už UAB „Sinkeris“ veiklos rezultatus 2018 m. gruodžio 31 d.), tiek sumų visiškas nesutapimas.
15. Atsakovė LUAB „Sinkeris“, atstovaujama nemokumo administratorės, atskiruoju skundu prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2024 m. vasario 27 d. nutarties dalį, kuria tenkintas pareiškėjų prašymas atnaujinti terminą jų finansiniam reikalavimui pateikti atsakovės bankroto byloje, ir priimti nutartį atmesti pareiškėjų prašymą dėl termino atnaujinimo. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
15.1. Prašymas dėl finansinio reikalavimo tvirtinimo turėjo būti atmestas vien dėl to, kad praleistas jo pateikimo terminas, o nurodytos jo praleidimo priežastys nėra pateisinamos.
15.2. Pareiškėjams nebuvo nei teisinių, nei faktinių kliūčių pareikšti finansinį reikalavimą laiku, tad nėra ir vertinimo svarbiomis priežastimis dalyko. Pareiškėjų ir teismo nurodomas pareiškėjų „apsisprendimas“ nėra ir negali būti svarbi priežastis. Asmuo, pasirinkęs netinkamą savo teisių įforminimo ar gynimo būdą, atsako už visas tokio pasirinkimo pasekmes.
15.3. Atsakovės dividendų skyrimas, išmokėjimas pareiškėjui E. S. ar apskritai jų galimybė neturi ryšio su pareiškėjų deklaruojama jų kaip kreditorių reikalavimo teise tiek dėl to, kad dividendai nesusiję su juos skyrusios atsakovės pareiga atsiskaityti už naudojimąsi turtu, tiek dėl to, kad dividendų ir nepagrįsto praturtėjimo teisiniai santykiai nėra tarpusavyje susiję, tiek dėl to, kad nurodomų dividendų ir deklaruojamo nepagrįsto praturtėjimo teisinių santykių dalyviai sutampa tik iš dalies.
15.4. Pareiškėjai turėjo galimybę įsivertinti visas aplinkybes ir apsispręsti dėl savo teisinės pozicijos, savo teisių gynimo būdų, ką jie ir padarė, t. y. suprato, kad neturi reikalavimo teisės į atsakovę dėl jų turto naudojimo, tokių pretenzijų ir nereiškė, įskaitant ir tuo momentu, kai tą turėjo padaryti aktyviais veiksmais nustatytu terminu. Bylos faktinės aplinkybės rodo, kad terminas kreditorių reikalavimams pareikšti BUAB „Sinkeris“ bankroto byloje baigėsi 2020 m. spalio 8 d., pareiškėjai savo deklaruojamus kreditorių finansinius reikalavimus pareiškė praleidus šį terminą po beveik trijų metų, kai Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas (toliau – JANĮ) reikalauja operatyvaus bankroto bylos nagrinėjimo ir užbaigimo. Be to, atsakovė jau paskelbta likviduojama dėl bankroto ir bankroto byloje atliktos visos pagrindinės procedūros, veiksmai, reikalingi pradėti vykdyti baigiamuosius likvidavimo veiksmus, tad naujo finansinio reikalavimo pareiškimas tokioje stadijoje, nepriklausomai nuo jo pagrįstumo, yra pagrindas pripažinti, kad terminas praleistas per daug ilgą laiką, jo atnaujinimas prieštarautų ir įstatyme nustatyto termino paskirčiai.
16. Pareiškėjai atsiliepimu į atsakovės atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir palikti Kauno apygardos teismo 2024 m. vasario 27 d. nutarties dalį, kuria atnaujintas terminas pareiškėjams finansiniam reikalavimui pateikti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
16.1. Nors atsakovės pareiškėjams priklausančios patalpų dalies naudojimas ir valdymas be teisėto pagrindo buvo konstatuotas Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. birželio 22 d. sprendimu, bet, priešingai nei savo skunde teigia atsakovė, dar tuo metu pareiškėjai neturėjo teisės į ieškinį, kildinamą iš nepagrįsto praturėjimo, kadangi atsakovės nepagrįstas sutaupymas buvo faktiškai kompensuotas pareiškėjams dividendų forma, t. y. nebuvo sutaupymo pareiškėjų sąskaita. Tik Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2023 m. lapkričio 16 d. nutartimi iš esmės konstatavus, kad dividendų išmokėjimas buvo niekinis, prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo normoms, pareiškėjams atsirado teisė į ieškinį.
16.2. Pareiškėjams gavus „dividendus“ iš pelno, kuris susidarė būtent dėl atsakovės nepagrįsto sutaupymo neatlygintinai naudojant pareiškėjams priklausančią patalpų dalį, lygiagrečiai reikalauti atsakovės atlyginti iš nepagrįsto praturtėjimo gautas lėšas būtų nesąžininga ir nepagrįsta.
16.3. Tarp atsakovės nepagrįsto sutaupymo ir pareiškėjų nepagrįsto dividendų gavimo yra akivaizdus faktinis priežastinis ryšys. Nepagrįstų dividendų suma laikyta pagrįstai faktiškai kompensuojančia pareiškėjų praradimus dėl atsakovės nepagrįsto sutaupymo pareiškėjų sąskaita. Dividendai nors ir išmokėti tik pareiškėjui E. S., tačiau jie yra laikomi kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kas reiškia, kad pareiškėjos E. S. kaip turto savininkės teisės ne tik gali, bet ir turi būti pripažįstamos pažeistomis.
16.4. Pareiškėjų finansinis reikalavimas realiai ir negalėjo būti numatytas atsakovės buhalterinėje apskaitoje, nes tuo metu atsakovės sutaupymas buvo kompensuotas dividendų forma. Teisė į ieškinį (finansinį reikalavimą) pareiškėjams buvo nulemta išimtinai atitinkamų teismų sprendimų (nutarčių) sukeltų teisinių pasekmių šalių santykiams, o ne atsakovės neteisingai atspindėtos buhalterinės apskaitos rezultato.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
I. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskiruosiuose skunduose nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
18. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirųjų skundų ribas, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai). Dėl to teisėjų kolegija, nagrinėdama atskiruosius skundus, remiasi jų teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdama jų ribų.
Dėl naujų įrodymų ir papildomų paaiškinimų priėmimo
19. Atsakovė 2024 m. balandžio 10 d. apeliacinės instancijos teismui kartu su prašymu dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų nagrinėjant atskiruosius skundus atlyginimo pateikė papildomus įrodymus (pareiškėjo E. S., veikiančio per advokatą Roką Venslauską, 2024 m. kovo 21 d. prašymą, Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. B2-59-343/2024, antstolės Astos Lukšienės, pavaduojamos antstolio Lauryno Lukšio, 2024 m. kovo 19 d. patvarkymą) ir paaiškinimus, kuriuose nurodė papildomus argumentus.
20. Pareiškėjai 2024 m. balandžio 11 d. pateikė prašymą atsakovės 2024 m. balandžio 10 d. pateiktus duomenis, išskyrus įrodymus, susijusius su atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, pagrindimu, nepriimti.
21. CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus įrodymus, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-684/2021).
22. CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Pagal CPK 323 straipsnį, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Atsižvelgiant į CPK 17 straipsnyje įtvirtintą šalių procesinio lygiateisiškumo principą, pasibaigus atsiliepimo į apeliacinį skundą padavimo terminui, jį keisti (papildyti) taip pat yra draudžiama (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-645-467/2022). Pagal CPK 338 straipsnį, atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skirsnyje numatytas išimtis. Pagal CPK 335 straipsnio 1 dalį, atskirieji skundai paduodami per 7 dienas nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos, o pagal to paties straipsnio 2 dalį, atsiliepimai į atskiruosius skundus gali būti pateikiami pirmosios instancijos teismui per 14 dienų nuo atskirojo skundo kopijų išsiuntimo dienos.
23. CPK 323 straipsnio nuostatos lemia aiškinimą, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai, ar kuriuose nurodomi papildomi atsiliepimo į apeliacinį arba atskirąjį skundą argumentai, negali būti priimami, kai pasibaigia įstatymų leidėjo nustatytas terminas tokiam procesiniam veiksmui atlikti. Rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, taip pat negali būti priimami, nes apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus patį skundą bei atsiliepimą į jį, kuriems pateikti, be kita ko, yra nustatyti ir konkretūs procesiniai terminai (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-237-464/2022).
24. Nagrinėjamu atveju iš atsakovės pateikto procesinio dokumento turinio nustatyta, jog ji siekia papildyti savo atsiliepimo į pareiškėjų atskirąjį skundą pagrindą. Tačiau tiek 7 dienų terminas atskirajam skundui, tiek 14 dienų terminas atsiliepimui į ieškovo atskirąjį skundą pateikti yra pasibaigę. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija atsisako priimti atsakovės papildomai pateiktus paaiškinimus ir įrodymus, kuriais grindžiamos juose nurodytos aplinkybės, juolab kad pati atsakovė nurodė, jog pateikiami dokumentai neįtakoja ginčo sprendimo iš esmės – nėra įrodymai, turintys įtakos ginčo sprendimui iš esmės. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad pateikti įrodymai būtų reikšmingi teisingam ginčo išnagrinėjimui ta apimtimi, kurią apibrėžia pareiškėjų atskirojo skundo nagrinėjimo ribos, todėl jie nepriimami remiantis ir šiuo pagrindu (CPK 181 straipsnis).
Dėl termino pareiškėjų finansiniam reikalavimui pateikti atnaujinimo
25. JANĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditoriai savo reikalavimus ir jų pagrindimo dokumentus per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą paskelbimo priežiūros institucijos interneto svetainėje dienos pateikia paskirtam nemokumo administratoriui, taip pat nurodo, kaip yra užtikrintas šių reikalavimų įvykdymas. Nemokumo administratorius patikrina kreditoriaus reikalavimo teisės pagrindimo dokumentus ir ne vėliau kaip per 30 dienų nuo reikalavimų pateikimo termino pabaigos perduoda kreditorių reikalavimus tvirtinti teismui bei prideda savo nuomonę dėl kreditorių reikalavimų pagrįstumo (JANĮ 41 straipsnio 2 dalis). Kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Teismas ne vėliau kaip per 20 dienų nuo kreditorių reikalavimų gavimo dienos patvirtina kreditorių reikalavimus, kurie yra neginčijami (JANĮ 42 straipsnio 1–2 dalys).
26. Pagal JANĮ 41 straipsnio 4 dalį teismas turi teisę priimti iki nemokumo bylos iškėlimo atsiradusius kreditorių finansinius reikalavimus, pateiktus praleidus nustatytą terminą šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatyta tvarka, o taip pat po nemokumo bylos iškėlimo atsiradusius kreditorių finansinius reikalavimus, pateiktus praleidus nustatytą terminą šio straipsnio 8 dalyje nustatyta tvarka, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis.
27. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas 2024 m. vasario 27 d. nutartimi atnaujino pareiškėjams terminą prašymui dėl finansinio reikalavimo tvirtinimo pareikšti ir išnagrinėjęs ginčą iš esmės nutarė nepatvirtinti pareiškėjų 77 170,78 Eur finansinio reikalavimo. Teismas nustatė, kad apie dividendų, kuriuos pareiškėjai įvardina kompensacija, grąžinimą jie sužinojo Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2023 m. lapkričio 16 d. galutinai išsprendus ginčą. Pareiškėjų finansinis reikalavimas nemokumo administratorei buvo pateiktas nedelsiant po priimtos nutarties – 2023 m. lapkričio 28 d. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, atnaujino pareiškėjams terminą finansiniam reikalavimui pareikšti.
28. Atsakovė, atstovaujama nemokumo administratorės, pateikė atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo 2024 m. vasario 27 d. nutarties, skųsdama nutarties dalį, kuria atnaujintas terminas finansiniam reikalavimui pareikšti.
29. Nei CPK, nei JANĮ nėra taisyklės, leidžiančios skųsti visas be išimties pirmosios instancijos teismo priimtas nutartis. Pagal JANĮ 31 straipsnio 1 dalį teismo ir kitų nemokumo proceso dalyvių (juridinio asmens, kreditorių, nemokumo administratoriaus, kitų dalyvaujančių byloje ir procese asmenų) sprendimai ir (ar) veiksmai (neveikimas) nemokumo proceso metu gali būti skundžiami CPK nustatyta tvarka, išskyrus JANĮ nustatytas išimtis. Taigi klausimai dėl teismo nutarčių ir sprendimų, priimtų nemokumo procese, apskundimo sprendžiami vadovaujantis tokia logine struktūra: pirma, turi būti patikrinama, ar JANĮ nustato specialią taisyklę dėl teismo nutarties (ne)apskundimo; antra, jei tokios specialios taisyklės JANĮ nenustato, tuomet tikrinama, ar CPK normos nustato tokios nutarties apskundimo galimybę. Nustačius, kad įstatymų leidėjas nutarties apskundimo galimybės expressis verbis (tiesiogiai, aiškiais žodžiais) neįvardijo nei JANĮ, nei CPK, vertinama, ar tokia nutartis užkerta kelią tolesnei bylos eigai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-1075/2022, 23 punktas).
30. JANĮ nereguliuoja nutarčių, kuriomis sprendžiami termino atnaujinimo klausimai, apskundimo tvarkos, todėl šiuo atveju vadovaujamasi CPK teisės normomis. CPK tiesiogiai numatyta tik teismo nutarties, kuria atmetamas pareiškimas dėl praleisto procesinio termino atnaujinimo, apskundimo galimybė (CPK 78 straipsnio 6 dalis), o pats nutarties atnaujinti praleistą procesinį terminą priėmimas neužkerta kelio tolesnei bylos eigai, taigi teismo nutartis (rezoliucija), kuria atnaujinamas procesinis terminas, atskiruoju skundu neskundžiama (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1562-241/2015; 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1762-798/2017; 2017 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1108-407/2017, 2018 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-827-370/2018, 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-26-943/2021, 2022 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-466-302/2022, 2023 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1025-933/2023).
31. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą teismų praktiką ir išaiškinimus (žr. šios nutarties 29–30 punktus), taip pat į tai, kad atsakovė iš esmės neskundžia bylos išnagrinėjimo rezultato, o ginčija procesinio pobūdžio klausimą dėl termino atnaujinimo, daro išvadą, kad nutarties dalis, kuria atnaujintas terminas finansiniam reikalavimui pateikti, negali būti apeliacijos objektu, o atskirasis skundas dėl tokios nutarties negalėjo būti priimtas. Kadangi aplinkybė dėl apeliacinio proceso negalimumo paaiškėjo jau prasidėjus šiam procesui, jis aptartoje dalyje nutrauktinas (CPK 315 straipsnio 5 dalis, 338 straipsnis).
Dėl pareiškėjų finansinio reikalavimo, kuris kildinamas iš 2016 m. vasario 26 d. panaudos sutarties, (ne)pagrįstumo
32. Kreditoriaus finansinis reikalavimas bankroto byloje gali būti tvirtinamas tuomet, kai jis yra pagrįstas įrodymais. Neįrodyto reikalavimo patvirtinimas neatitiktų bankroto proceso tikslų bei pažeistų kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių, pagrindusių savo reikalavimus ir turinčių teisėtą interesą į savo reikalavimo patenkinimą kuo didesne apimtimi, teisėtus interesus. Gali būti tvirtinamas tik patikrintas kreditoriaus reikalavimas. Pirminį kreditorių pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankroto administratorius ir teikia teismui tvirtinti konkretų reikalavimą arba jį ginčija teisme. Nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkretaus reikalavimo, teismas tvirtina kreditoriaus reikalavimą tik tokiu atveju, jei jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014).
33. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bankroto byloje pareiškiami kreditorių finansiniai reikalavimai pagal jų apibrėžtumo lygį ir įgyvendinimo etapą gali būti skirtingi. Pirma, tai kreditorių reikalavimai, kurių pagrįstumas jau patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu arba įsigaliojusiu viešojo administravimo subjekto (mokesčių administravimo institucijos, socialinio draudimo institucijos ir kt.) administraciniu aktu. Tokiu atveju bankroto bylą nagrinėjančiam teismui perduodamas įsiteisėjęs teismo sprendimas arba įsigaliojęs viešojo administravimo subjekto administracinis aktas arba vykdomasis raštas, kurio pagrindu atliekamas išieškojimas iš skolininko. Antra, tai kreditorių reikalavimai, kurie pareikšti savarankiškose civilinėse bylose, kuriose teismų sprendimai nėra priimti iki skolininkui iškeliant bankroto bylą. Tokiu atveju bankroto bylą nagrinėjančiam teismui perduodama civilinė byla, kurioje skolininkui pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai. Aiškinant šią nuostatą atsižvelgtina ir į JANĮ 29 straipsnio reguliavimą. Trečia, tai nauji kreditorių reikalavimai, kurie nebuvo pareikšti iki bankroto bylos iškėlimo skolininkui dienos. Tokiu atveju teismui perduodamas kreditoriaus reikalavimas bei jį patvirtinantys dokumentai, o teismas sprendžia, ar reikalavimas yra visiškai ar iš dalies pagrįstas, ir jį visiškai ar iš dalies patvirtina arba atsisako tvirtinti. Pastaruoju atveju kreditoriaus pareikštas reikalavimas pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, kuris, jei skolininkui nebūtų iškelta bankroto byla, būtų pareiškiamas ir nagrinėjamas savarankiškoje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-823/2021, 48 punktas).
34. Aktualioje kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas).
35. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai nurodė, kad su atsakove 2016 m. vasario 26 d. sudarė panaudos sutartį ir jos pagrindu perdavė atsakovei neatlygintinai naudotis jiems priklausančią patalpų dalį. Marijampolės apylinkės teismas 2020 m. birželio 22 d. sprendimu pareiškėjų ir atsakovės sudarytą panaudos sutartį pripažino negaliojančia. Pripažinus panaudos sutartį negaliojančia, pareiškėjų įsitikinimu, atsakovė jomis neteisėtai naudojosi nuo 2016 m. kovo 1 d iki 2020 m. liepos 4 d., todėl gavo nepagrįstą naudą, kurią kaip pareiškėjų finansinį reikalavimą prašė patvirtinti atsakovės bankroto byloje. Taigi, pareiškėjams, pasirinkus aptariamą teisių gynimo būda, tenka procesinė našta įrodyti nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui būtinų sąlygų visumą. Todėl teisėjų kolegija toliau pasisako dėl nepagrįsto praturtėjimo sąlygų taikymo nagrinėjamo ginčo kontekste.
36. Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų. Antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Nepagrįsto praturtėjimo priteisti negalima, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių. Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016, 67 punktas; 2017 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2017, 18 punktas; 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018, 28 punktas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pirmiau įvardytos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos yra kumuliatyvios – bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja galimybę taikyti šį teisių gynimo būdą pažeistai materialiajai subjektinei teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-695/2020, 28 punktas).
37. Pareiškėjai finansinio reikalavimo atsiradimą sieja su Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. birželio 22 d. sprendimu, kuriuo teismas pripažino pareiškėjų ir atsakovės 2016 m. vasario 26 d. sudarytą panaudos sutartį negaliojančia, todėl, pareiškėjų įsitikinimu, atsakovė nepagrįstai praturtėjo naudodamasi pareiškėjams priklausančia patalpų dalimi, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai neįrodė, jog nagrinėjamu atveju negali būti taikomas kitas teisių gynimo būdas (pvz., nuostolių atlyginimo). Teisėjų kolegija su šiais apeliantų argumentais nesutinka.
38. Pirma, pareiškėjai pasirinko savo pažeistų teisių gynimo būdą ir jiems tenka įrodinėti bei pagrįsti nustatytų būtinųjų sąlygų reikalavimui patenkinti egzistavimą, o teismas, atkreipdamas dėmesį dėl galimų kitų teisių gynimo būdų (pvz., nuostolių atlyginimo), neprivalėjo jų taikyti ir dėl jų pasisakyti, pareiškėjams jais negrindžiant savo pateikto tvirtinti finansinio reikalavimo.
39. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad nors teismas turi pareigą tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir pritaikyti faktinei situacijai aktualias teisės normas (teisinį ieškinio pagrindą), tačiau ši teismo pareiga neapima teismo teisės modifikuoti ar papildyti faktinį ieškinio pagrindą (kvalifikuoti kitas, nei nurodytos šalių, faktines aplinkybes), keisti ieškinio dalyką, įskaitant ieškovo pasirinktą teisių gynimo būdą, taip peržengiant pareikštus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-328-248/2020, 21 punktas).
40. Teismas gali teisiškai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius tik tuomet, kai, laikantis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės taisyklių, yra konstatuojamos įrodinėjimo dalyką byloje sudarančios faktinės aplinkybės. CPK įtvirtintos šalies naštos įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus, įgyvendinimas yra esminė prielaida teismo pareigai teisiškai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 25 punktas; 2024 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-916/2024). Taigi, ieškovui neįrodžius, o teismui neįsitikinus ieškovo reikalavimą pagrindžiančių faktinių aplinkybių egzistavimu, neatsiranda esminė prielaida teismui atlikti teisinį ieškovo ir atsakovo santykių kvalifikavimą.
41. Taigi, atsižvelgdama į formuojamą teismų praktiką (žr. šios nutarties 39–40 punktus) bei į pareiškėjų nurodytą faktinį pagrindą, kuriuo prašoma patvirtinti finansinį reikalavimą, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjų argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl kitų teisių gynimo būdų (nuostolių atlyginimo), turėjo nustatyti, ar egzistuoja civilinės atsakomybės sąlygos, tačiau to nepadarė. Priešingai, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pareiškimo pagrindą ir dalyką, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjai, įrodinėdami atsakovės nepagrįstą praturtėjimą, nepagrindė, jog nagrinėjamu atveju negali būti taikomi kiti teisių gynimo būdai. Šių aplinkybių neįrodžius, egzistuoja savarankiškas pagrindas atmesti pareiškėjų prašymą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo.
42. Antra, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė neįvykdė įrodinėjimo naštos ir nepagrindė, jog egzistuoja būtinos nepagrįsto parturėjimo sąlygos, o atsakovė įrodė, kad ieškovė naudojosi patalpomis panaudos sutarties pagrindu.
43. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog pareiškėjai ir atsakovė 2016 m. vasario 26 d. sudarė panaudos sutartį, atsakovė naudojosi patalpomis, pareiškėjai, galiojant panaudos sutarčiai, nereiškė pretenzijų ir tam neprieštaravo, kai atsakovės vienasmeniu akcininku ir vadovu visą laikotarpį buvo pareiškėjas E. S.. Panaudos sutartis buvo pripažinta negaliojančia, kaip pažeidžianti trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, – R. S. ir Ž. S. interesus. Marijampolės apylinkės teismas 2020 m. birželio 22 d. sprendimu pagal atsakovų, šioje byloje trečiųjų asmenų, priešieškinio reikalavimus, taikė restituciją tik trečiųjų asmenų atžvilgiu, t. y. iškeldino atsakovę iš žemės sklypo ir patalpų dalies, kurios pagal šį sprendimą priskirtos naudotis tretiesiems asmenims ar priteistos jiems nuosavybės teise. Restitucijos pareiškėjų atžvilgiu teismas netaikė ir nepaneigė pareiškėjų valios dėl leidimo atsakovei neatlygintinai naudotis jiems priklausančia patalpų dalimi. Ginčo šalims jo neapskundus, šis teismo sprendimas įsiteisėjo.
44. Nustatytos faktinės aplinkybės (žr. šios nutarties 43 punktą) leidžia daryti išvadą, kad buvo išreikšta pareiškėjų valia perduoti atsakovei laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis jiems priklausančia patalpų dalimi, t. y. atsakovė iki Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. birželio 22 d. sprendimo įsiteisėjimo naudojosi pareiškėjams priklausančiomis patalpomis esant teisiniam pagrindui – sudarytai panaudos sutarčiai ir pareiškėjai tam neprieštaravo. Jos pripažinimas negaliojančia, nepriklausomai nuo sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmių atsiradimo momento, nepaneigia egzistavus atsakovei teisinį pagrindą naudotis pareiškėjams priklausančia patalpų dalimi, o tai paneigia pareiškėjų argumentus, kad atsakovės praturtėjimui nebuvo teisinio pagrindo. Priešingai, aptartos aplinkybės įrodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovė iki Marijampolės apylinkės teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos patalpų dalimi naudojosi panaudos sutarties pagrindu, todėl pareiškėjų reikalavimas dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo atmestinas ir šiuo pagrindu.
45. Trečia, byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai, kaip patalpų dalies savininkai ir atsakovės atstovas E. S., kaip patalpų gavėjas, Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. birželio 22 d. sprendime pripažinti pažeidusiais CK 4.75, 4.78 straipsnių nuostatas, dėl to panaudos sutartis pripažinta negaliojančia, o tai sudaro papildomą pagrindą atsakovės praturtėjimo dėl naudojimosi pareiškėjams priklausančių patalpų dalimi, nelaikyti nepagrįstu ir nesąžiningu (CK 6.242 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, sutiktina su atsakovo nurodytu argumentu, kad atsakovės praturtėjimas, jeigu ir buvo, turėjo teisinį pagrindą, pareiškėjai negavo pajamų būtent dėl to, kad sudarė iš dalies neteisėtus sandorius, juos neteisėtai naudojo prieš kitus patalpų bendraturčius ir tokiu būdu prisiėmė nuostolių atsiradimo (pajamų negavimo) riziką.
46. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes formuojamos teismų praktikos kontekste, daro išvadą, kad pareiškėjai neįrodė nepagrįsto praturtėjimo taikymo sąlygų, todėl pirmosios instancijos teismas netvirtindamas finansinio reikalavimo teisingai išsprendė tarp šalių kilusį ginčą. Objektyvių duomenų, kurių pagrindu teisėjų kolegija analizuojamą situaciją galėtų vertinti kitaip, nei ją įvertino pirmosios instancijos teismas, apeliantai nepateikė, o vien tai, kad jie nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, juos interpretuoja kitaip, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą.
47. Pareiškėjai atskirajame skunde nepagrįstai sutapatina savo ir trečiųjų asmenų R. S. ir Ž. S. teisių gynimo būdus ir jų teisę gauti atlygį už naudojimąsi jiems priklausančia patalpų dalimi. Dėl trečiųjų asmenų turtinių interesų pažeidimo vertinimo pasisakyta Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. sprendime, kuriuo teismas pripažino egzistuojant visas civilinės atsakomybės sąlygas ir priteisė jiems iš atsakovės nuostolių atlyginimą. Šiuo atveju bendraturčių skirtingą vertinimą nulemia jų sudaryti sandoriai dėl jiems priklausančio turto naudojimo ir valdymo. Pareiškėjai, priešingai nei tretieji asmenys, nutraukus nuomos santykius, sudarė panaudos sutartį tarp pareiškėjų ir atsakovės (atstovaujamos E. S.), tokiu būdu išreikšdami valią perduoti atsakovei laikinai neatlygintinai naudoti ir valdyti jiems priklausančią patalpų dalį. Pareiškėjų reiškiamas finansinis reikalavimas dėl nepagrįsto praturtėjimo nėra tapatus trečiųjų asmenų pareikštam ir išnagrinėtam reikalavimui dėl nuostolių atlyginimo. Skirtingas ieškinio (pareiškimo) faktinis pagrindas lemia kitokį įrodinėjimo dalyką, todėl remiantis pareiškėjų nurodytais argumentais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo skundžiamą nutartį panaikinti ar pakeisti bei spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai aptartas aplinkybes vertino skirtingai.
48. Klausimai, kuriuos pareiškėjai kelia atskirajame skunde dėl panaudos sutarties pripažinimo niekine, jos negaliojimo teisinių padarinių taikymo, patalpų dalies perdavimo pagal panaudos sutartį, jų naudojimo ir jose vykdytos veiklos, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, kadangi šioje byloje sprendžiamas finansinio reikalavimo, o ne panaudos sutarties vykdymo pagrįstumo klausimai.
49. Teisėjų kolegijai pripažinus, kad pareiškėjų nurodomas reikalavimas dėl atsakovės nepagrįsto praturtėjimo yra nepagrįstas, ieškinio senaties terminų ir ieškinio atsiradimo momento vertinimas, siejant jį su teismo sprendimu, kuriuo neteisėtais pripažinti pareiškėjui E. S. atsakovės išmokėti dividendai, teisiniu požiūriu nėra reikšmingas, todėl teisėjų kolegija dėl šių aplinkybių plačiau nepasisako.
Dėl procesinės bylos baigties
50. Įvertinusi apskųstos nutarties turinį, atskirojo skundo ir atsikirtimų į jį argumentus, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurį panaikinti dėl pareiškėjų atskirajame skunde nurodytų argumentų nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Dėl to pareiškėjų atskirasis skundas atmetamas, o Kauno apygardos teismo 2024 m. vasario 27 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
51. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 40 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo
52. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnis). Atsižvelgiant į priimtą procesinį sprendimą, kuriuo pareiškėjų atskirasis skundas atmestas, pareiškėjų apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
53. Atsakovė LUAB „Sinkeris“ pateikė prašymą priteisti 1 548,80 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas už atsiliepimo į pareiškėjų atskirąjį skundą parengimą. Patirtas bylinėjimosi išlaidas už suteiktas teisines paslaugas atsakovė pagrindžia 2024 m. kovo 25 d. PVM sąskaita faktūra RIM Nr. 1274 ir atsakovės Swedbank, AB, 2024 m. kovo 26 d. mokėjimo pavedimu.
54. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
55. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų taryba 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas atstovavimo išlaidas. Pagal Rekomendacijų 7 punktą rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (toliau – VDU). Atsakovės teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme patirtos 2024 m. kovo 26 d. (apmokėta sąskaita už teisines paslaugas), todėl Rekomendacijose nustatyto koeficiento pagrindu nagrinėjamu atveju imamas 2023 m. III ketvirčio VDU, kuris pagal viešai skelbiamus statistikos duomenis buvo 2 018,20 Eur. Už atsiliepimą į atskirąjį skundą Rekomendacijų 8.16 papunktyje numatytas koeficientas yra 0,4. Atsižvelgiant į tai, už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą pagal Rekomendacijas maksimali priteistina suma gali būti 807,28 Eur.
56. Nagrinėjamu atveju, viena vertus, taikyta CPK įtvirtinta neįsiteisėjusių pirmosios instancijos teismo nutarčių, kuriomis išsprendžiamas finansinio reikalavimo (ne)tvirtinimo pagrįstumo klausimas, apskundimo procedūra (CPK 334–339 straipsniai). Kita vertus, sprendžiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pagrįstumo klausimą, be kita ko, nemažiau reikšminga įvertinti tai, kad kreditoriaus ginčijamo finansinio reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinio materialinių teisinių reikalavimų išnagrinėjimą. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2012). Teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas ir taikomas taip, kad būtų paneigta asmens, kurio naudai priimtas palankus procesinis sprendimas, teisė gauti jo patirtų pagrįstų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
57. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, sudėtingumą, atsakovės pateikto atsiliepimo apimtį, jo turinį, taip pat tai, kad prašomas priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimą į atskirąjį skundą parengimą dydis neviršija maksimalios priteistinos sumos pagal Rekomendacijų 8.11 punktą (Rekomendacijų 8.11 punktas nustato, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikomas 1,3 koeficientas, todėl maksimali priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sudarytų 2 623,66 Eur (1,3 x 2 018,20 Eur)), daro išvadą, kad šiuo atveju yra pagrindas priteisti atsakovės prašomą bylinėjimosi išlaidų dydį, jo nemažinant. Atsižvelgiant į tai, atsakovei iš pareiškėjų priteisiamos lygiomis dalimis 1 548,80 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, t. y. po 774,40 Eur.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 5 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
n u t a r i a :
Apeliacinį procesą civilinėje byloje pagal atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Sinkeris“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. vasario 27 d. nutarties nutraukti.
Kauno apygardos teismo 2024 m. vasario 27 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „Sinkeris“ (juridinio asmens kodas 151465479) iš pareiškėjų E. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir E. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 774,40 Eur (septynis šimtus septyniasdešimt keturis eurus ir 40 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Vilija Mikuckienė
Žilvinas Terebeiza