Civilinė byla Nr. e3K-3-100-823/2024

Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01959-2022-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.9; 3.4.3.5.3

                                                                     (S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. balandžio 11 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės (pranešėja), Andžej Maciejevski ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Administratorių kontoros kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2023 m. spalio 11 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „VM Valda“ patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Administratorių kontorai dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Administratorių kontoros pusėje užsienio įmonė „Lloyd‘s Insurance Company S. A.“, veikianti per įgaliotą tarpininką bendrijos filialą uždarąją akcinę draudimo brokerių bendrovę „Colemont draudimo brokeris“.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių nemokumo administratoriaus civilinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė UAB „VM Valda“ prašė teismo iš atsakovės UAB Administratorių kontoros priteisti 9919,04 Eur nuostolių atlyginimą (negautas pajamas už laikotarpį nuo 2022 m. gegužės 1 d. iki 2023 m. vasario 28 d.), 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovė nurodė, kad su UAB „Mun foods“ 2021 m. rugpjūčio 23 d. ir 2021 m. rugsėjo 10 d. sudarė tris nekilnojamojo turto nuomos sutartis (toliau – ir Nuomos sutartys), kurių pagrindu išnuomojo UAB „Mun foods“ tris sandėlius. 2021 m. lapkričio 26 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3095-779/2021, kuri įsiteisėjo 2021 m. gruodžio 6 d., UAB „Mun foods“ buvo iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta UAB Administratorių kontora. Nemokumo administratorė ieškovei priklausančių sandėlių neatlaisvino, parengė BUAB „Mun foods“ administravimo išlaidų sąmatos projektą, šis 2022 m. vasario 4 d. BUAB „Mun foods“ kreditorių susirinkime buvo patvirtintas. Turto saugojimo išlaidoms administravimo išlaidų sąmatoje buvo skirta tik 1000 Eur suma, kuri yra tik šiek tiek didesnė nei vieno mėnesio sandėlių nuomos mokesčio suma. 2022 m. vasario 8 d. atsakovė ieškovei nurodė, kad už patalpų nuomą atsiskaitys po BUAB „Mun foods“ turto pardavimo, t. y. tik už trijų mėnesių, tačiau ieškovė su tuo nesutiko. 2022 m. kovo 17 d. ieškovė raštu pareikalavo atlaisvinti patalpas, paimant jose saugomą bendrovės turtą, ir nedelsiant sumokėti už patalpų nuomą, priešingu atveju nurodė besikreipsianti į teismą dėl nemokumo administratorės atsakomybės. 2022 m. balandžio 13 d. ieškovė pakartotinai kreipėsi į atsakovę, reikalaudama nedelsiant sumokėti už naudojamas patalpas 1742,40 Eur sumą pagal pateikiamą 2022 m. kovo 1 d. sąskaitą faktūrą ir pasiimti BUAB „Mun foods“ turtą, nurodė, kad, vadovaudamasi Nuomos sutarčių 9.4.1 ir 9.4.7 punktais, nuo 2022 m. gegužės 13 d. nutraukia Nuomos sutartis, o nuomininkė privalo atlyginti nuomotojos patiriamas išlaidas. 2022 m. rugpjūčio 25 d. ieškovė pateikė pretenziją atsakovei dėl neatlaisvintų patalpų ir neapmokėtos skolos. 2022 m. rugsėjo 28 d. atsakovė pranešė, kad sutinka tą savaitę padengti 1600 Eur nuomos išlaidas, ir prašė neskaičiuoti kitų papildomų išlaidų. 2022 m. spalio 10 d. ieškovė geranoriškai sutiko neskaičiuoti papildomų išlaidų ir leido toliau laikyti BUAB „Mun foods“ turtą nuomojamose patalpose su sąlyga, kad iki 2022 m. spalio 17 d. ieškovei bus sumokėta 1627,64 Eur skola. 2022 m. lapkričio mėn. atsakovė sumokėjo 1000 Eur skolą. 2022 m. gruodžio 6 d., t. y. jau po ieškinio pareiškimo, ieškovė gavo 900 Eur sumos apmokėjimą, tačiau likusi atsakovės neapmokėta skola yra 126,32 Eur delspinigių, skola už BUAB „Mun foods“ turto laikymą ieškovės sandėliuose nuo sutarties nutraukimo ir netesybos. 

4.       Ieškovė paaiškino, kad jos reikalaujamą priteisti nuostolių sumą sudaro negautos pajamos: nuo 2022 m. gegužės 1 d. iki 2023 m. vasario 28 d. – 182,67 Eur nuomos mokesčio už tris sandėlius, nuo 2022 m. gegužės 14 d. iki 2022 m. gegužės 31 d. – 418,05 Eur už tris sandėlius. Vėliau už kiekvieną mėnesį negautos pajamos sudaro po 290,40 Eur už kiekvieną sandėlį, todėl kas mėnesį ieškovė negavo po 871,20 Eur nuomos mokesčio, o tai už 9 mėnesius sudaro 7840,80 Eur. Be to, pagal Nuomos sutarčių nuostatas skolininkė turėjo pareigą mokėti netesybas, apie tai buvo informuota ir nemokumo administratorė. Susidariusių netesybų suma yra 435,60 Eur už kiekvieną nuomojamą sandėlį, o tai bendrai sudaro 871,20 Eur (už tris sandėlius). Taip pat už BUAB „Mun foods“ įrenginių nepaėmimą ir naudojimąsi išnuomotomis patalpomis 2022 m. sausio–kovo mėnesiais ieškovei liko nesumokėta 126,32 Eur delspinigių, ji taip pat patyrė ir 480 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Taigi, bendras ieškovei padarytos žalos dydis yra 9919,04 Eur.

5.       Atsakovė UAB Administratorių kontora su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad bankroto bylos iškėlimo dieną UAB „Mun foods“ priklausė kilnojamasis turtas – gėrimų gamybos įranga, kuri prieš nemokumo bylos iškėlimą ir po jo buvo sandėliuojama ieškovei priklausančiose patalpose. BUAB „Mun foods“ banko sąskaitose nesant jokių lėšų, su ieškove buvo susitarta, kad už sandėliavimo patalpų nuomą bus sumokėta tik po bankrutuojančios įmonės turto pardavimo. Atsakovė geranoriškai iš savo lėšų jau yra padengusi 1900 Eur sumą už sandėliavimo paslaugas, nors prievolė apmokėti turto sandėliavimo išlaidas kyla BUAB „Mun foods“. BUAB „Mun foods“ turtą, kuris buvo įkeistas, buvo planuojama realizuoti per 4 mėnesius nuo bankroto bylos iškėlimo, tačiau dėl kreditorių sprendimų, darančių įtaką turto pardavimo operatyvumui, šis procesas užsitęsė. Taigi turto pardavimo procesas užsitęsė (o kartu išaugo ir turto saugojimo išlaidos) ne dėl atsakovės veiksmų ar neveikimo, o dėl kreditorių veiksmų ir noro kuo didesne kaina parduoti turtą. 2023 m. kovo 3 d. BUAB „Mun foods“ atlaisvino ieškovės patalpas ir kartu išsiuntė ieškovei pranešimą dėl patalpų atlaisvinimo, jame buvo nurodyta, kad BUAB „Mun foods“ sutinka padengti patalpų nuomos išlaidas be priskaičiuotų delspinigių ir kitų nepagrįstų sumų.

6.       Atsakovės vertinimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) nuostatomis, skolos suma yra bankroto procese patirtos administravimo išlaidos, kurios yra dengiamos iš bankroto proceso pajamų. Ieškovė net nebandė teisiniu keliu išsireikalauti skolos iš likviduojamos įmonės, su kuria ją siejo sutartiniai santykiai. Nagrinėjamu atveju nėra nustatytos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala. Ieškovė neįrodė patirtos žalos dydžio – ji kaip žalos atlyginimą už negalėjimą naudotis savo patalpomis prašo priteisti ne tik negautus nuompinigius, bet ir pagal sutartį numatytas papildomas išmokas, kurios iš viso sudaro sumą, lygią dvigubai nuompinigių sumai, tačiau nepaaiškina, kodėl tokią žalą patyrė, t. y. nepateikia jokių įrodymų, jog, turėdama galimybę naudotis savo patalpomis, jas būtų išnuomojusi už dvigubai didesnę, nei pagal sutartį sulygta, kainą.  

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

7.       Utenos apylinkės teismas 2023 m. balandžio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės UAB „VM Valda“ atsakovės UAB Administratorių kontoros naudai 4500 Eur už advokato teisines paslaugas. 

8.       Teismas nustatė, kad ieškovė su UAB „Mun foods“ 2021 m. rugpjūčio 23 d. ir 2021 m. rugsėjo 10 d. sudarė Nekilnojamojo turto nuomos sutartis Nr. 21-NVM/22, Nr. 21-NVM/29 ir Nr. 21-NVM/33. Šių sutarčių pagrindu UAB „Mun foods“ nuomos teise pradėjo naudotis trimis sandėliais, esančiais (duomenys neskelbtini), ir įsipareigojo kas mėnesį mokėti nuomos mokestį – 120 Eur ir pridėtinės vertės mokesčio sumą. Nuomos sutartimis šalys susitarė nuomos laikotarpį skaičiuoti nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. iki sutarties nutraukimo ir turto grąžinimo. Ieškovės prašomas priteisti 9919,04 Eur dydžio nuostolių atlyginimas yra apskaičiuotas už laikotarpį nuo 2022 m. gegužės 1 d. iki 2023 m. vasario 28 d. (iki patalpų atlaisvinimo), taigi už tą laikotarpį, kai UAB „Mun foods“ jau buvo iškelta bankroto byla. Ieškovė 9919,04 Eur dydžio žalos jai padarymą grindė atsakovės neveikimu, nesiimant veiksmų atlaisvinti patalpas ir kreiptis dėl administravimo išlaidų sąmatos pakeitimo, t. y. padidinimo, kad skiriamų lėšų visiškai pakaktų sumokėti už turto saugojimą.

9.       Teismas pažymėjo, kad, įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, bankrutuojančios įmonės turto režimas pasikeičia ir jis yra imperatyviai reglamentuotas JANĮ. Paprastai turto saugojimo ir tvarkymo išlaidos dengiamos iš administravimui skirtų lėšų nemokumo procese. JANĮ 75 straipsnis reglamentuoja bankroto proceso administravimo išlaidų nustatymą: administravimo išlaidų sąmatą tvirtina ir keičia kreditorių susirinkimas, įvertinęs išlaidų būtinumą ir pagrįstumą; jeigu kreditorių susirinkimas nepatvirtina bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos, nemokumo administratorius turi teisę kreiptis į teismą dėl bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo; teismas, tvirtindamas bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatą, įvertina išlaidų būtinumą ir pagrįstumą; teismo nutartis dėl bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo yra neskundžiama; nemokumo administratorius neturi teisės viršyti patvirtintos bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos; sąmatos viršijimo atveju kreditorių susirinkimas turi įvykti ne vėliau kaip per 20 dienų nuo bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos viršijimo ar šią sąmatą viršijusių įsipareigojimų priėmimo dienos, jeigu kreditorių susirinkimas (po to – teismas) nepatvirtina pakeistos bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos, sąmatą viršijančios išlaidos dengiamos iš nemokumo administratoriaus lėšų (JANĮ 75 straipsnio 8 dalis).

10.       Teismas nurodė, kad ieškovės reikalaujamą priteisti sumą iš esmės sudaro turto saugojimo išlaidos, jos priskiriamos administravimo išlaidoms, todėl jas privalo apmokėti (įvykdyti prievolę) prievolės šalis (skolininkas), t. y. LUAB „Mun foods“, nes bankroto procese susidariusios administravimo išlaidos yra dengiamos JANĮ 75 straipsnio nustatyta tvarka. Pagal JANĮ 75 straipsnio 8 dalies normas, nemokumo administratorius, spręsdamas, ar viršyti administravimo išlaidų sąmatą, turi įvertinti su tuo susijusias rizikas, nes nemokumo administratorius iš savo lėšų turi atlyginti nepatvirtintas administravimo išlaidas. Tačiau prievoliniuose santykiuose skolininkas negali pasikeisti be kreditoriaus valios (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.116 straipsnio 1 dalis). Teismo vertinimu, ši norma reiškia, kad tais atvejais, kai sąmata nėra padidinta, už prievolę kreditoriui lieka atsakingas bankrutuojantis juridinis asmuo (prievolės šalis), kuris ir turi apmokėti turto saugojimo išlaidas (įvykdyti prievolę), o sumokėtą sumą bankrutuojančiam asmeniui turėtų atlyginti nemokumo administratorius.

11.       Teismas pažymėjo, kad atsakovė, kaip likviduojamos dėl bankroto UAB „Mun foods“ nemokumo administratorė, neginčija ieškovės teisės į protingo dydžio turto saugojimo išlaidų atlyginimą. Administravimo išlaidų, į kurias teisę ieškovė įgijo po bankroto bylos iškėlimo, atlyginimą įsakmiai reglamentuoja JANĮ 75 straipsnis (pirmiau už kitus kreditorius, neturinčius teisės į tokio pobūdžio išlaidų atlyginimą). Nustatęs, kad šiuo metu LUAB „Mun foods“ bankroto byloje yra sprendžiamas klausimas dėl administravimo išlaidoms reikalingų lėšų sumos pakeitimo, teismas vertino, kad reikalavimas priteisti iš LUAB „Mun foods“, t. y. kitos prievolės šalies, ieškovei turto saugojimo išlaidų atlyginimą negalėtų būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, jo patenkinimas savaime nesukeltų materialiųjų teisinių padarinių, toks ieškinys nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), todėl ieškovei nebuvo siūloma atlikti veiksmų, nustatytų CPK 45 straipsnyje (netinkamos šalies pakeitimas tinkama).

12.       Teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog LUAB „Mun foods“ turėjo lėšų, tačiau dėl atsakovės neteisėtų kaltų veiksmų ieškovei nesumokėjo 9919,04 Eur (ar kitokio, atsakovės teigimu, protingo dydžio) administravimo išlaidų, kad šias išlaidas atsisakyta atlyginti ar kad LUAB „Mun foods“ bankroto procese nėra ir nebebus gauta lėšų tokio pobūdžio išlaidoms atlyginti. Taigi, ieškovė neįrodė, kad atsakovė yra tiesiogiai atsakinga ieškovei, kaip LUAB „Mun foods“ kreditorei, ir kad 9919,04 Eur sumą CK 6.249 straipsnio prasme yra pagrindas pripažinti ieškovės nuostoliais, dėl kurių atsiradimo yra atsakinga atsakovė.

13.       Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės UAB „VM Valda“ apeliacinį skundą, 2023 m. spalio 11 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškovės UAB „VM Valda“ ieškinį tenkino ir priteisė ieškovei iš atsakovės UAB Administratorių kontoros 9919,04 Eur nuostolių atlyginimą, 6 proc. palūkanas nuo priteistos sumos nuo ieškinio iškėlimo teisme dienos (2022 m. gruodžio 19 d.), 331 Eur žyminį mokestį, 1440 Eur teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą, 224 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą bei 800 Eur teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

14.       Teisėjų kolegija nustatė, kad 2023 m. gegužės 12 d. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. eB2-445-779/2023 priėmė sprendimą dėl UAB „Mun foods“ pabaigos, sprendimas įsiteisėjo 2023 m. birželio 13 d.

15.       Teisėjų kolegija vertino, kad nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog šioje byloje kilęs ginčas yra susiklostęs dėl sutartinių teisinių santykių, tačiau nepagrįstai nusprendė, jog nėra galimybės svarstyti nemokumo administratorės deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų. JANĮ nuostatos neįtvirtina ribojimo vykstant įmonės nemokumo bylos nagrinėjimui kreiptis į teismą dėl nemokumo administratorės deliktinės atsakomybės. Šiuo atveju ieškovė savo pažeistas teises pasirinko ginti remdamasi deliktinės civilinės atsakomybės nuostatomis, o ne JANĮ įtvirtinta tvarka. Dėl to skundžiamu sprendimu buvo padaryta nepagrįsta išvada, jog iš esmės nemokumo administratorė yra netinkama bylos šalis.

16.       Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal JANĮ 75 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą nemokumo administratorius iš esmės neturi teisės nukrypti nuo patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos, o esant būtinoms to sąlygoms turi imtis atitinkamų veiksmų – kreiptis į kreditorių susirinkimą (ar net teismą) dėl naujos sąmatos projekto patvirtinimo, kadangi priešingu atveju visos sąmatą viršijančios išlaidos bus dengiamos iš nemokumo administratoriaus lėšų. Nagrinėjamu atveju nustatyta ir dėl to iš esmės ginčas nekyla, kad nemokumo administratorė siekė užtikrinti sandėlių nuomos tęstinumą, bendravo su ieškove išdėstydama aplinkybes dėl galimybės mokėti už nuomą tik tuomet, kai bus parduotas bankrutuojančios įmonės turtas, taip pat sumokėjo dalį nuomos mokesčio ieškovei, prašė neskaičiuoti papildomų išlaidų, nurodė, kad renka lėšas ir ketina sumokėti, siūlė atsiųsti garantinį raštą, pripažino, kad skolos padengimo klausimas yra vienareikšmiškai teigiamas. Negana to, iš atsakovės 2023 m. kovo 3 d. Pranešimo dėl nuomos sutarties matyti, jog jau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nemokumo administratorė pripažino buvusius faktinius nuomos santykius, įsiskolinimą už nuomą ir nurodė atsiųsti sąskaitą už visą laikotarpį be neteisėtų priskaičiavimų, kurią apmokės nedelsiant. Tokie nemokumo administratorės veiksmai buvo atlikti nesant jokių įrodymų, pagrindžiančių tai, kad kreditorių susirinkimui ar teismui buvo teikti duomenys dėl administravimo išlaidų sąmatos padidinimo, nors JANĮ 73 straipsnio 2 dalies 4 punkte yra konkrečiai įvardyta, kad administravimo išlaidas sudaro ir turto, išskyrus ūkinėje komercinėje veikloje naudojamą turtą, išlaikymo, paieškos, išieškojimo, saugojimo, pardavimo, perdavimo išlaidos.

17.       Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė, kaip savo srities profesionalė, privalėdama žinoti įstatymo reikalavimus dėl nemokumo administratoriaus pareigos nedelsiant organizuoti juridinio asmens turto apsaugą; bankroto proceso administravimo išlaidų sudėties bei pareigos imtis atitinkamų veiksmų, viršijus patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą, nesiėmė jokių realių teisinę reikšmę turinčių veiksmų dėl administravimo išlaidų sąmatos dydžio pakeitimo ar įsiskolinimo priežasties pašalinimo. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad viena didžiausių bankrutuojančios įmonės kreditorių nežinojo apie nemokumo administratorės faktinį administravimo išlaidų sąmatos padidinimą dėl ieškovei priklausančių sandėlių neatlaisvinimo, taigi kreditorei nebuvo pateikta informacijos ir apie tai, kodėl klausimas dėl bankrutuojančiai įmonei priklausiusios įrangos saugojimo išlaidų nebuvo keliamas ir nagrinėjamas kreditorių susirinkime. Įstatymas konkrečiai nustatė nemokumo administratorės pareigą kreiptis į kreditorius, o šiems nesutinkant padidinti administravimo išlaidų, – ir į teismą, tačiau tai, byloje esančiais duomenimis, padaryta nebuvo. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija nusprendė, kad ta aplinkybė, jog kreditorių susirinkimai dėl sandėliavimo išlaidų patvirtinimo neįvyko, nepaneigia atsakovės, kaip nemokumo administratorės, netinkamų veiksmų. Kolegija taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad aptariami kreditorių susirinkimai buvo šaukiami jau po ieškovės kreipimosi į pirmosios instancijos teismą dėl skolos priteisimo, o atsakovė naudojimosi sandėliais aplinkybes bei apmokėjimo tvarką derino dar 2022 metais.

18.       Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovė, nesiimdama veiksmų ieškovei priklausančioms patalpoms atlaisvinti, nesikreipdama į kreditorių susirinkimą, faktiškai didindama skolą už turto saugojimą, nepranešdama to kreditoriams bei nesiimdama veiksmų dėl administravimo išlaidų sąmatos padidinimo, padarė JANĮ nuostatų pažeidimus, leidžiančius pripažinti neteisėtų veiksmų, kaip atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos, egzistavimą. Dėl atsakovės neteisėtų veiksmų būtent ir kilo turtinė žala ieškovei, o atsakovė, atlikdama nurodytus veiksmus, suprato ir suvokė savo elgesį bei tokių veiksmų teisines pasekmes. Taigi, ieškovė turėjo teisę siekti ginti savo pažeistas teises remdamasi civilinės atsakomybės instituto nuostatomis, o byloje esantys įrodymai patvirtina, kad egzistuoja visos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos.

19.       Pasisakydama dėl turtinės žalos atlyginimo dydžio teisėjų kolegija padarė išvadą, kad, nors ieškovė ir buvo sutikusi geranoriškai neskaičiuoti papildomų išlaidų, tačiau tam buvo nurodžiusi konkrečias sąlygas, t. y. sumokėti visą susidariusią skolą ir atlikti avansinius mokėjimus. Atsakovė neįvykdė ieškovės nustatytų sąlygų, kadangi sumokėjo tik 1000 Eur, nors vien pagal 2022 m. kovo 1 d. PVM sąskaitą faktūrą už 2022 m. sausio–balandžio mėnesių nuomą buvo susidariusi 1627,64 Eur skola ir apskaičiuoti 262,05 Eur delspinigiai. Dėl to ieškovė buvo priversta kreiptis į teismą su ieškiniu. Tokia situacija, kolegijos vertinimu, neleidžia daryti išvados, kad ieškovės sutikimas neskaičiuoti papildomų išlaidų, net neįvykdžius nurodytų sąlygų, galėjo tęstis dar apie 3 mėnesius, kol atsakovė atlaisvino ieškovės patalpas. Kolegija pažymėjo, kad atsakovė žinojo Nuomos sutarties nuostatas, jas suprato ir derėjosi dėl jų netaikymo. Atsakovei toliau faktiškai tęsiant naudojimosi ieškovės turtu veiksmus, ieškovė pagrįstai taikė Nuomos sutartyse įtvirtintas nuostatas. Nors atsakovė ir nėra Nuomos sutarties šalis, tačiau faktiškai tęsė prievolinius santykius su ieškove, o prašydama neskaičiuoti papildomų išlaidų, faktiškai pripažino Nuomos sutarties nuostatų galiojimą išlaidų apskaičiavimo apimtimi. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija nusprendė, kad yra pagrindas ieškovės nurodomas sumas, kurių konkretaus apskaičiavimo atsakovė neginčijo, pripažinti ieškovės patirta žala.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

20.       Kasaciniu skundu atsakovė UAB Administratorių kontora prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2023 m. spalio 11 d. sprendimą ir palikti galioti Utenos apylinkės teismo 2023 m. balandžio 18 d. sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1.                      Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl CK 6.245 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto non cumul (asmuo neturi pasirinkimo teisės, kokį ieškinį reikšti) principo, kuriuo draudžiama šalių sutartiniams santykiams taikyti deliktinę atsakomybę, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sutartinės ir deliktinės civilinės atsakomybės taikymą.

20.2.                      Vadovaujantis sutarties uždarumo principu, ieškovė reikalavimus dėl sutarties pažeidimo gali reikšti tik kitai sutarties šaliai. Priešingu atveju nepagrįstai išplečiamos sutartinės atsakomybės taikymo ribos tretiesiems asmenims (šiuo atveju atsakovei) ir pažeidžiamas minėtas sutarties uždarumo principas. Ieškovė be jokios aiškios priežasties kreipėsi į teismą, kad šis priteistų pagal sutartį atsiradusią skolą ne iš nuomininkės, bet iš nemokumo administratorės. Atsakovė nėra skolininkė. Nuomos sutartis sudaryta tarp ieškovės ir UAB „Mun foods“, todėl būtent iš UAB „Mun foods“, o ne iš atsakovės, turi būti išieškoma skola. Jei dėl kokių nors priežasčių ieškovė neatgautų priteistos skolos, nuomininkės atstovė (atsakovė) turėtų atlyginti dėl jos kaltės atsiradusią žalą. Ieškovė, nesikreipusi į nuomininkę dėl skolos, vėliau tokią teisę prarado, nes skolininkė buvo išregistruota ir faktas, kad nuomininkė pasitraukė iš civilinių teisinių santykių, nėra atsakovės atsakomybė – tai yra dėsningas procesas, kurio ir buvo galima tikėtis, todėl, ieškovei nesikreipus dėl skolos išmokėjimo, po 2023 m. birželio 14 d. to padaryti nebeliko galimybės.

20.3.                      Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą, nukrypo nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu buvusios faktinės situacijos ir priėmė naują sprendimą pagal pasikeitusią situaciją, nulemtą, be kita ko, ir ieškovės neapdairių ir sąmoningai prieš atsakovę nukreiptų veiksmų. Apeliacinio skundo nagrinėjimas užtruko keletą mėnesių ir to proceso metu UAB „Mun foods“ buvo išregistruota iš viešo registro dėl bankroto, kadangi neturėjo jokių teisminių ginčų, įskaitant ir teisminį ginčą su ieškove dėl turėtų sutartinių nuomos teisinių santykių.

20.4.                      Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kurią negautos pajamos kaip nuostoliai yra asmens tikėtinos gauti lėšos, kurias asmuo būtų gavęs iš teisėtos veiklos, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, negautos pajamos kvalifikuojamos kaip turtinė žala, kai jos atitinka šiuos kriterijus: 1) pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo šios praktikos, aiškindamas, kad nemokumo administratorė žinojo, jog po Nuomos sutarties nutraukimo skaičiuojami dvigubi nuompinigiai, tačiau esant normaliai veiklai ieškovė dvigubų nuompinigių nebūtų gavusi. Visiškai neaišku, kaip ieškovė būtų gavusi už savo nuomojamas patalpas dvigubai didesnę nei rinkos kainą, jei atsakovė nebūtų sutrukdžiusi jai naudotis patalpomis.

21.       Ieškovė UAB „VM Valda“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Panevėžio apygardos teismo 2023 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

21.1.                      Atsakovė nepagrįstai teigia, kad ieškovė turėjo teisę kreiptis dėl patirtų nuostolių atlyginimo tik į BUAB „Mun foods“ ir kad šiuo atveju taikytina sutartinė atsakomybė. Ginčas šioje byloje kilo dėl to, kad UAB Administratorių kontora, paskirta nemokumo administratorė, nevykdė jai, kaip nemokumo administratorei, įstatymais nustatytų pareigų, dėl to ieškovė patyrė nuostolių.

21.2.                      JANĮ suteikia teisę nemokumo administratoriui per nustatytą 30 dienų terminą nuspręsti dėl iki bankroto bylos iškėlimo neįvykdytų prievolių vykdymo ekonominio naudingumo, ar bankrutuojanti bendrovė vykdys anksčiau sudarytas sutartis. Bankrutuojančios bendrovės sudarytų sutarčių galiojimas priklauso nuo nemokumo administratoriaus išimtinės teisės įgyvendinimo – pranešimo apie sprendimą šių sutarčių nevykdyti. Iškėlus bankroto bylą, atsakovė nepranešė ieškovei apie BUAB „Mun foods“ sudarytų Nuomos sutarčių ir jų pagrindu atsiradusių prievolių tolesnį vykdymą, neteikė šio klausimo svarstyti kreditorių susirinkimui, nesant šiuo klausimu kreditorių sprendimo melagingai informavo ieškovę apie prievolės mokėti nuomos mokestį tolesnį vykdymą, neperėmė bendrovės turto, todėl ieškovė, neturėdama teisingos informacijos dėl tolesnio sutarčių vykdymo, pagrįstai tikėjo, kad Nuomos sutartys bus vykdomos, laikė bankrutuojančios įmonės turtą.

21.3.                      Atsakovė veikė JANĮ nustatytu pagrindu, todėl, ieškovei nutraukus Nuomos sutartis, atsakovė tiesiogiai atsako už ieškovės patirtus nuostolius. Nemokumo administratoriai bankroto procese turi teisę valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą ir juo disponuoti (JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taigi, nemokumo administratorei de facto (faktiškai) tenka atsakomybė už tai, kad turtas būtų realiai, taip pat tinkamai perimtas. Taip pat JANĮ reglamentuojamos teisinės pasekmės, jeigu kreditorių susirinkimas ar teismas nepatvirtina pakeistos bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos, – tokiu atveju sąmatą viršijančios išlaidos ir (ar) juridinio asmens vardu prisiimti įsipareigojimai dengiami iš nemokumo administratoriaus lėšų.

21.4.                      Atsakovės savarankiški veiksmai, neinformuojant bankrutuojančios įmonės kreditorių, lėmė tai, kad ieškovė, negalėdama naudotis savo turtu, ne tik buvo prievarta, nesant sutartinių įsipareigojimų, verčiama laikyti ir saugoti bankrutuojančios įmonės turtą, bet ir negavo pajamų už neatlaisvintų patalpų nuomą, kurias ji būtų gavusi, jei patalpos būtų buvusios laisvos, nes patalpų nuoma yra pagrindinė ieškovės veikla. Taigi, visi ieškovės patirti nuostoliai atsirado ne dėl bankrutuojančios įmonės, su kuria ieškovė buvo nutraukusi Nuomos sutartis ir jos negaliojo, veiklos, o dėl išimtinai atsakovės veiksmų, nevykdant įstatyme nustatytų pareigų.

21.5.                      Atsakovė pateikė nepagrįstus argumentus dėl ieškovės patirtų nuostolių atsiradimo pagrindų ir jų dydžio, neatsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes bei įstatymus. Nuomos sutarčių sąlygos sutarties šalims yra privalomos ir vykdytinos. Jos nebuvo užginčytos ar panaikintos įstatymų nustatyta tvarka, atsakovė žinojo (privalėjo žinoti) Nuomos sutarčių turinį, tai patvirtina atsakovės prašymai, kuriais ji prašė ieškovės neskaičiuoti papildomų išlaidų, susijusių su Nuomos sutarčių pasibaigimu ir bendrovės turto nepasiėmimu.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų

 

22.       Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio pirmąją dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.

23.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė su UAB „Mun foods“, kurios bankroto procesą administravo atsakovė, dar iki bankroto bylos iškėlimo buvo sudariusi ieškovei priklausančių sandėlių         Nuomos sutartis, pagal šias sutartis ieškovės sandėliuose buvo laikomas UAB „Mun foods“ priklausantis turtas – gėrimų gamybos įranga. Iškėlus UAB „Mun foods“ bankroto bylą (nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2021 m. gruodžio 6 d.), šis turtas toliau buvo laikomas ieškovei priklausančiuose sandėliuose iki 2023 m. kovo 3 d. Atsakovė iš esmės neginčijo, kad už sandėlių nuomą su ieškove nebuvo visiškai atsiskaityta. Reikalavimų BUAB „Mun foods“ bankroto procese ieškovė nepareiškė. Šios bylos nagrinėjimo metu (jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo) BUAB „Mun foods“ buvo pripažinta pasibaigusia dėl bankroto ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro.

24.       Ieškovė nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu reikalavo priteisti iš atsakovės, kaip BUAB „Mun foods“ nemokumo administratorės, žalą (negautas pajamas), kurią apskaičiavo kaip už laikotarpį po bankroto bylos iškėlimo susidariusią nuomos mokesčio skolą ir Nuomos sutartyse nustatytas netesybas (delspinigius ir dvigubos nuomos mokesčio sumos dydžio baudą). Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė konstatavęs, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė yra tiesiogiai atsakinga ieškovei, kaip BUAB „Mun foods“ kreditorei, ir kad būtent dėl neteisėtų ir kaltų atsakovės veiksmų nurodyta skolos suma nebuvo ir nebus atlyginta BUAB „Mun foods“ bankroto procese. Apeliacinės instancijos teismas priėmė priešingą sprendimą, konstatavęs, kad už ieškovės nurodyto dydžio žalą yra atsakinga atsakovė, kurios neteisėti veiksmai pasireiškė JANĮ įtvirtintų nemokumo administratoriaus pareigų netinkamu vykdymu: nesiėmimu veiksmų ieškovei priklausančioms patalpoms atlaisvinti ir faktiniu skolos už turto saugojimą didinimu, nesikreipimu į BUAB „Mun foods“ kreditorių susirinkimą dėl administravimo išlaidų sąmatos padidinimo.

25.       Atsakovė, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kasaciniame skunde kelia klausimus dėl netinkamo nemokumo administratoriaus deliktinę atsakomybę (konkrečiai – žalą (negautas pajamas), kaip vieną iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų) reglamentuojančių teisės normų taikymo ir nukrypimo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos dėl non cumul principo, pagal kurį draudžiama šalių sutartiniams santykiams taikyti deliktinę atsakomybę. Teisėjų kolegija, laikydamasi kasacinio skundo ribų, toliau pasisakys nurodytais teisės aiškinimo ir taikymo klausimais.   

 

Dėl sutartinės ir deliktinės atsakomybės atribojimo (non cumul principo taikymo)

 

26.       Atsakovė kasaciniame skunde teigia, kad ji nėra ieškovės ir BUAB „Mun foods“ sutartinių teisinių santykių dalyvė, todėl nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomas sutarties uždarumo principas ir būtent iš UAB „Mun foods“, o ne iš atsakovės, išieškoma pagal Nuomos sutartis susidariusi skola. Atsakovės vertinimu, nuspręsdamas priešingai, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos dėl non cumul principo taikymo. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta teisiškai nepagrįstais.

 

27.       CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pasisakydamas dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo procesinių aspektų, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2009; 2009 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2009). Taigi, kokiu būdu ginti savo teisę ar įstatymų saugomą interesą, pasirenka ieškovas, ieškinyje nurodydamas reikalavimą (ieškinio dalyką) ir aplinkybes, kuriomis jį grindžia (ieškinio faktinį pagrindą). Teismas, pripažinęs ieškinio faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes įrodytomis, atlieka jų teisinį įvertinimą (nustato ir taiko ginčo teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas) ir sprendžia, ar tokio pažeistų teisių gynimo būdo pagrįstai reikalaujama, ar jis taikytinas ir, jei taip, kokia apimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142-701/2017, 36 punktas).

28.       Civilinių teisių gynimo būdai – tai materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimai, reiškiami asmens, kurio teisės pažeistos arba kuriam gresia jų pažeidimo pavojus, ir skirti pažeistoms civilinėms teisėms apginti arba civilinių teisių pažeidimui išvengti. Asmuo, norėdamas, kad jo civilinės teisės būtų apgintos, gali naudoti vieną ar iš karto kelis civilinės teisės gynimo būdus, jeigu įstatyme nenustatyta konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo. CK 1.137 ir 1.138 straipsniuose nustatytas teisinis reglamentavimas suponuoja bylą nagrinėjančio teismo pareigą įvertinti, ar ieškovo pasirinktas teisių gynybos būdas atitinka įstatyme įtvirtintą reglamentavimą, be kita ko, ar toks būdas gali būti taikomas konkretaus teisių pažeidimo atveju, ar egzistuoja alternatyvūs teisių gynybos būdai, ar įstatyme neįtvirtinta konkretaus teisių gynybos būdo taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022, 30 punktas).

29.       Atsakovė kasaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog pagal teisinį civilinės atsakomybės reguliavimą sutartinės ir deliktinės atsakomybės konkurencija negalima. CK aiškiai nurodoma, kada atsiranda sutartinė, o kada – deliktinė civilinė atsakomybė. Sutartinė civilinė atsakomybė atsiranda dėl to, kad padaromas sutarties pažeidimas, pasireiškiantis sutarties nevykdymu ar netinkamu jos vykdymu (CK 6.245 straipsnio 3 dalis), o deliktinė atsakomybė – dėl žalos, nesusijusios su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.292 straipsnio 1, 3, 4 dalys, 6.299 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012). Plėtodamas šią taisyklę ir pabrėždamas jos svarbą, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos teisėje laikomasi vadinamojo non cumul principo – asmuo neturi pasirinkimo teisės, kokį ieškinį reikšti. Pavyzdžiui, jeigu šalis sieja sutartiniai santykiai, pažeistas teises reikia ginti remiantis sutarčių teisės normomis; jeigu yra deliktas, turi būti reiškiamas ieškinys dėl žalos atlyginimo, bet ne dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-313/2019, 39 punktas).

30.       Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad sutartinės ir deliktinės atsakomybės konkurencija yra laikytina tokia situacija, kai reikalauti atlyginti žalą iš to paties subjekto būtų galima tiek sutartinės, tiek deliktinės atsakomybės pagrindu. Konstatavus, kad ieškovo ir atsakovo nesieja sutartiniai teisiniai santykiai, sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindų konkurencijos nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-313/2019, 83 punktas). Civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos nedraudžia ieškovui pasirinkti konkretaus savo teisių gynybos būdo – reikšti reikalavimą dėl sutartinės atsakomybės taikymo savo kontrahentui ar reikalauti deliktinės atsakomybės taikymo subjektui, su kuriuo ieškovo nesieja sutartiniai teisiniai santykiai. Tačiau galimybė įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą ir ginčo išsprendimo rezultatas priklauso nuo pasirinkto teisių gynybos būdo efektyvumo konkrečioje situacijoje, dėl to kiekvienu atveju ieškovo turi būti įvertintos ginčo aplinkybės, šalis siejančios teisės ir pareigos ir šių duomenų kontekste – pasirinkto teisių gynimo būdo tinkamumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-582-916/2015).

31.       Ieškovė nagrinėjamoje byloje įrodinėjo, kad jos patirti nuostoliai atsirado ne dėl bankrutavusios bendrovės, su kuria ją siejo sutartiniai nuomos teisiniai santykiai, veiksmų (netinkamo Nuomos sutarčių vykdymo), o dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, administruojant šios bendrovės bankroto procesą. Atsakovės veiksmų neteisėtumą ieškovė grindė JANĮ 59, 66 ir 75 straipsniuose įtvirtintų nemokumo administratorės funkcijų ir pareigų pažeidimu. Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė taip pat nurodo, kad ginčas šioje byloje kilo dėl to, jog atsakovė, paskirta BUAB „Mun foods“ nemokumo administratore, nevykdė jai, kaip nemokumo administratorei, įstatymais nustatytų pareigų ir būtent dėl to ieškovė patyrė nuostolių. Taigi, iš ieškovės procesinės pozicijos akivaizdu, jog ieškovė nagrinėjamoje byloje pasirinko savo pažeistas teises ginti reikalaudama deliktinės atsakomybės taikymo atsakovei. Kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė apeliacinės instancijos teismas, toks pažeistų teisių gynybos būdas pagal įstatymą nėra draudžiamas. Kadangi ieškovės su atsakove sutartiniai teisiniai santykiai nesieja, nėra pagrindo teigti, jog apeliacinės instancijos teismas, taikydamas atsakovei deliktinę atsakomybę, pažeidė non cumul principą ir nukrypo nuo kasacinio teismo šiuo klausimu formuojamos praktikos.

 

Dėl nemokumo administratoriaus civilinės atsakomybės sąlygų

 

32.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nemokumo administratoriui civilinė atsakomybė yra taikoma CK pagrindu, o JANĮ taikomas konkrečioms nemokumo administratoriaus pareigoms išsiaiškinti ir pagrįsti bei jo veiksmų teisėtumui įvertinti (žr. mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-653-695/2015; 2023 m. vasario 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-14-823/2023 28 punktą; 2024 m. vasario 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-34-313/2024 31, 33 punktus). Nemokumo administratoriaus civilinė atsakomybė priskirtina profesinės civilinės atsakomybės kategorijai, todėl civilinė atsakomybė nemokumo administratoriui gali kilti ne tik atlikus veiksmus, kurie prieštarauja teisės aktams, bet ir nevykdant ar netinkamai vykdant pareigas, kurių pagrindą sudaro teisės aktų nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, specialiosios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-32-823/2020, 38 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

33.       Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti skolininko veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, skolininko kaltė (išskyrus įstatymuose ar sutartyse nurodytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-34-313/2024, 31 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Teismas turi nustatyti faktinį (ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; lot. conditio sine qua non) ir teisinį priežastinį ryšį (ar žala teisiškai nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėto veiksmo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2006, kt.). 

34.       Kadangi įstatyme nurodytos sąlygos civilinei atsakomybei atsirasti taikytinos ir nemokumo administratoriaus civilinės atsakomybės atveju, bylose, kuriose nemokumo administratoriui reiškiami reikalavimai atlyginti žalą, teismai turi spręsti dėl kiekvienos iš jų. Tokio pobūdžio bylose iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Teismui nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2011).

35.       Negautos pajamos, kaip netiesioginiai nuostoliai, yra asmens pagrįstai tikėtinos gauti lėšos, kurias asmuo būtų gavęs iš teisėtos veiklos, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad negautos pajamos kvalifikuojamos kaip turtinė žala, kai jos atitinka šiuos kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008; 2022 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2022, 36 punktas). Negautos pajamos gali būti priteisiamos tik tuo atveju, jeigu ieškovas įrodo, kad jos realios, o ne tikėtinos, hipotetinės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306-916/2015).

36.       Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovei, savo pažeistas teises pasirinkusiai ginti pareiškiant reikalavimą dėl deliktinės atsakomybės taikymo atsakovei, teko našta įrodyti, jog dėl jos nurodytų atsakovės veiksmų (konkrečių JANĮ įtvirtintų nemokumo administratoriaus pareigų nevykdymo (netinkamo vykdymo) ji negavo ieškinyje nurodyto dydžio pajamų, nors jas būtų gavusi, jei atsakovės neteisėtų veiksmų nebūtų buvę. Atsižvelgiant į ieškovės šioje byloje įrodinėtus atsakovės neteisėtus veiksmus, spręsdami dėl atsakovės civilinės atsakomybės bylą nagrinėję teismai, be kita ko, turėjo įvertinti: 1) ar ieškovė prašomą priteisti sumą turėjo gauti BUAB „Mun foods“ bankroto proceso metu kaip administravimo išlaidų atlyginimą, tačiau jos negavo dėl atsakovės, kaip BUAB „Mun foods“ nemokumo administratorės, neteisėtų veiksmų ir 2) ar atsakovės veiksmai, neatlaisvinant ieškovei priklausančio turto, yra neteisėti ir, jei taip, kokio dydžio pajamų ieškovė neteko dėl šio pažeidimo.

37.       Pasisakydamas dėl neteisėtų veiksmų, kaip atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovė, privalėdama žinoti įstatymo reikalavimus dėl nemokumo administratoriaus pareigos nedelsiant organizuoti juridinio asmens turto apsaugą bei jo pareigos imtis atitinkamų veiksmų viršijus patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą, viena vertus, neatliko jokių veiksmų, kad atlaisvintų ieškovei priklausančias patalpas, taip faktiškai didindama įsiskolinimą už turto saugojimą, kita vertus, nesikreipė į kreditorių susirinkimą dėl bankroto proceso administravimui skirtų lėšų sąmatos padidinimo ir tinkamai neinformavo kreditorių apie patiriamas turto saugojimo išlaidas bei jų poreikį. Tokius atsakovės veiksmus (neveikimą) apeliacinės instancijos teismas pripažino pažeidžiančiais JANĮ įtvirtintas nemokumo administratoriaus pareigas ir atitinkamai neteisėtais veiksmais deliktinės atsakomybės taikymo prasme.

38.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovė kasaciniu skundu kelia tik pačios civilinės (deliktinės ir sutartinės) atsakomybės rūšies atskyrimo klausimą, tačiau kasaciniame skunde iš esmės nepateikiama argumentų, kuriais būtų ginčijama apeliacinės instancijos teismo išvada dėl nurodytų atsakovės veiksmų neteisėtumo. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad byloje nustatyti ieškovės įrodinėti  atsakovės neteisėti veiksmai vykdant BUAB „Mun foods“ bankroto proceso administravimą. Kita vertus, teisėjų kolegija pripažįsta iš esmės teisiškai pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai patenkino ieškinio reikalavimus, tinkamai nenustatęs kitų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų – padarytos žalos dydžio ir atitinkamai priežastinio ryšio tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtos žalos. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinio nėra aišku, kaip ieškovės prašoma priteisti patirtų nuostolių suma (į kurią, be kita ko, patenka netesybos ir delspinigiai) koreliuoja su ieškovės įrodinėtais ir teismo nustatytais nemokumo administratorės neteisėtais veiksmais.

39.       Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai išlaidas sandėlių, kuriuose buvo saugomas bankrutuojančios bendrovės turtas, nuomai kvalifikavo kaip bankroto administravimo (turto saugojimo) išlaidas (JANĮ 73 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Tokio pobūdžio išlaidos bankroto proceso metu padengiamos pirmiau, nei tenkinami bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai (JANĮ 93 straipsnio 1 dalis). JANĮ įtvirtinta nemokumo administratoriaus pareiga pirmajam kreditorių susirinkimui pateikti bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatą ir motyvuotai pagrįsti, kodėl atitinkamos išlaidos yra būtinos ir kodėl būtent toks išlaidų dydis reikalingas, norint užtikrinti tinkamą bankrutuojančios įmonės administravimą. Nemokumo administratorius neturi teisės viršyti patvirtintos bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos ir (ar) juridinio asmens vardu prisiimti šią sąmatą viršijančių įsipareigojimų, išskyrus atvejus, kai dėl atsiradusių naujų aplinkybių būtina imtis skubių priemonių, siekiant apsaugoti juridinio asmens ir jo kreditorių interesus (JANĮ 75 straipsnio 4 dalis). Viršijus bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatą, nemokumo administratorius privalo sušaukti kreditorių susirinkimą ir pateikti argumentuotus paaiškinimus dėl bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos viršijimo ir (ar) juridinio asmens vardu prisiimtų sąmatą viršijančių įsipareigojimų (JANĮ 75 straipsnio 5 ir 6 dalys). Jeigu kreditorių susirinkimas ar teismas pakeistos bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos nepatvirtina, sąmatą viršijančios išlaidos ir (ar) juridinio asmens vardu prisiimti įsipareigojimai dengiami iš nemokumo administratoriaus lėšų (JANĮ 75 straipsnio 8 dalis).

40.       Atsakovė kasaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad reikalavimus dėl turto saugojimo išlaidų atlyginimo ieškovė turėjo reikšti BUAB „Mun foods“, o to nepadariusi, BUAB „Mun foods“ pasibaigus dėl bankroto, neteko galimybės šių išlaidų atlyginimo išsiieškoti dėl to nesant jokios atsakovės kaltės. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais atsakovės argumentais. Nors, kaip pagrįstai šioje byloje nurodė pirmosios instancijos teismas, tais atvejais, kai administravimo išlaidų sąmata nėra padidinta, sumokėti turto saugojimo išlaidas (įvykdyti prievolę) turi pats bankrutuojantis juridinis asmuo, su kuriuo sudaryta sutartis dėl turto saugojimo, o sumokėtą sumą bankrutuojančiam asmeniui turėtų atlyginti nemokumo administratorius, JANĮ nuostatos neįtvirtina specialios tvarkos, pagal kurią bankroto procese turėtų būti reiškiami reikalavimai dėl administravimo išlaidų atlyginimo. Pagal JANĮ įtvirtintą teisinį reglamentavimą administravimo išlaidos turi būti atlyginamos bankroto proceso metu (iš bankrutuojančios bendrovės arba nemokumo administratoriaus asmeninių lėšų), o už šios prievolės tinkamą įgyvendinimą yra atsakingas nemokumo administratorius. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pagrindas nemokumo administratoriui atsiskaityti su kreditoriais ir išsimokėti kintamąjį atlygį už bankroto proceso administravimą (JANĮ 99 straipsnio 5 dalis) bei užbaigti įmonės likvidavimo procedūras yra patvirtinta galutinė bankroto ataskaita, už kurios parengimą taip pat yra atsakingas nemokumo administratorius. Žinodama apie egzistuojančią BUAB „Mun foods“ skolą ieškovei ir dalies šios skolos neginčydama, tačiau, nepaisant to, parengdama ir teikdama tvirtinti galutinę bankroto ataskaitą kreditorių susirinkimui bei kreipdamasi į teismą dėl BUAB „Mun foods“ pabaigos, prieš tai neatsiskaičiusi su ieškove, atsakovė savo veiksmais nulėmė tai, kad atitinkami ieškovės reikalavimai nebuvo patenkinti BUAB „Mun foods“ bankroto proceso metu. Esant tokioms aplinkybėms ir teismams nagrinėjamoje byloje nustačius, kad nagrinėjamu atveju sąmatą viršijančios turto saugojimo išlaidos pagal JANĮ 75 straipsnio 8 dalį turi būti dengiamos atsakovės lėšomis, ieškovė apeliacinės instancijos teismo pagrįstai buvo pripažinta turinčia teisę savo reikalavimus dėl tokio pobūdžio išlaidų atlyginimo nukreipti tiesiogiai į atsakovę.

41.       Kita vertus, kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovė, reikšdama reikalavimą atsakovei deliktinės atsakomybės pagrindu, žalos dydžiui apskaičiuoti rėmėsi Nuomos sutartyse įtvirtintomis nuostatomis dėl dvigubų nuompinigių mokėjimo esant sutarties pažeidimui ir papildomai prašė priteisti sutartyse nustatytas netesybas ir delspinigius, t. y. jai padarytą žalą (jos dydį) įrodinėjo ne pagal deliktinės, o pagal sutartinės atsakomybės taisykles. Apeliacinės instancijos teismas, skundžiamu sprendimu taikydamas atsakovei deliktinę atsakomybę, nevertino, ar visos ieškovės reikalaujamos priteisti sumos gali būti pripažintos bankroto administravimo išlaidomis, ar ieškovės negautomis pajamomis, kurios turėtų būti ieškovei atlygintos dėl to, kad jai priklausančios patalpos dėl atsakovės neteisėtų veiksmų nebuvo atlaisvintos. Sprendimą visiškai patenkinti ieškinio reikalavimus apeliacinės instancijos teismas iš esmės pagrindė tuo, kad atsakovė, prašydama ieškovės neskaičiuoti papildomų išlaidų (netesybų ir delspinigių), faktiškai pripažino Nuomos sutarčių nuostatų galiojimą ir dėl šių išlaidų. Taigi, viena vertus, pripažinęs ieškovės teisę nagrinėjamoje byloje remtis deliktinės atsakomybės taisyklėmis ir konstatavęs, kad egzistuoja visos atsakovės deliktinės atsakomybės sąlygos, dėl ieškovei padarytos žalos fakto ir dydžio apeliacinės instancijos teismas nusprendė atsakovei faktiškai pritaikydamas sutartinę atsakomybę, tokiu būdu padarydamas prieštaringas išvadas ir nukrypdamas nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, kad sutartinė civilinė atsakomybė nesant sutarties negalima, o deliktinei atsakomybei atsirasti turi būti įrodytos visos būtinosios tokios atsakomybės atsiradimo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012).

42.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad sutartine teise iš esmės ginamas lūkesčių interesas. Tai reiškia, kad šalis tikisi atsidurti tokioje padėtyje, kurioje ji būtų, jei būtų tinkamai įvykdyta sutartis, todėl taikant sutartinę atsakomybę siekiama užtikrinti, kad nukentėjusi šalis tokioje padėtyje ir atsidurtų. Tuo tarpu deliktine teise ginamas tikrumo interesas, kuris reiškia, kad asmuo tikisi išlikti tokioje padėtyje, kokioje yra (tikisi, kad padėtis neblogės), taigi deliktinės atsakomybės taikymo tikslas – grąžinti asmenį į tą padėtį, kurioje jis būtų likęs, jei nebūtų delikto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-687/2015). Ieškovė nagrinėjamoje byloje neprašė taikyti atsakovei sutartinės atsakomybės, neteigė ir neįrodinėjo, kad pati atsakovė tapo Nuomos sutarčių, ieškovės sudarytų su BUAB „Mun foods“, šalimi, taigi, reikalaudama priteisti nuostolių atlyginimą iš atsakovės, negalėjo remtis Nuomos sutarčių nuostatomis, iš esmės siekdama tokios padėties, kuri būtų BUAB „Mun foods“ tinkamai įvykdžius sutartį. Kaip jau minėta, siekdama savo reikalavimų patenkinimo ieškovė turėjo įrodyti, kad atitinkamo dydžio pajamas būtų gavusi BUAB „Mun foods“ bankroto proceso metu (bet jų negavo dėl atsakovės neteisėtų veiksmų) arba iš trečiųjų asmenų, jei atsakovė būtų laiku atlaisvinusi ieškovei priklausančias patalpas.

43.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, pagal JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktus, nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos juridiniam asmeniui, be kita ko, draudžiama vykdyti juridinio asmens finansines prievoles, neįvykdytas iki teismo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos, įskaitant mokesčių, palūkanų ir netesybų mokėjimą, bei skaičiuoti netesybas ir palūkanas už juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki teismo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos. Ši aplinkybė yra reikšminga vertinant šalių atsiskaitymus pagal Nuomos sutartis ir sprendžiant dėl ieškovei padarytos žalos dydžio. Be to, turi būti įvertinta, ar po bankroto bylos iškėlimo Nuomos sutartys su ieškove galėjo būti tęsiamos tokiomis pat sąlygomis (JANĮ 61 straipsnis) ir kokios pagal šias sutartis sumokėtos (mokėtinos) sumos galėtų būti pripažintos administravimo (turto saugojimo) išlaidomis, ieškovei atlygintinomis pagal JANĮ 75 straipsnio 8 dalį. Galiausiai, kaip pagrįstai nurodoma kasaciniame skunde, įrodinėdama negautas pajamas dėl jai priklausančių sandėlių neatlaisvinimo, ieškovė negali remtis Nuomos sutarčių nuostatomis dėl dvigubų nuompinigių mokėjimo, o turi motyvuotai pagrįsti, kad jos reikalaujama priteisti negautų pajamų suma atitinka šios nutarties 35 punkte nurodytus kriterijus. Kadangi šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismo nebuvo tinkamai nustatytos ir įvertintos, skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

 

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

 

44.       Vadovaudamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė nemokumo administratoriaus deliktinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl sutartinės atsakomybės taikymo negalimumo, nesant tarp šalių sudarytos sutarties ir negautų pajamų, kaip netiesioginių nuostolių, aiškinimo, ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Kadangi ieškovės patirtų nuostolių dydžio nustatymas susijęs su faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu, kuris nepriskirtinas kasacinio teismo kompetencijai, panaikinus skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

45.       Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui atsižvelgiant į galutinį bylos išnagrinėjimo rezultatą.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. spalio 11 d. sprendimą ir perduoti bylą Panevėžio apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai        Goda Ambrasaitė-Balynienė 

 

 

        Andžej Maciejevski

 

 

        Antanas Simniškis