Civilinė byla Nr. 2-895-881/2020

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00120-2017-1 

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11

(S)

 

img1 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2020 m. gegužės 21 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Tvorų tiekimas“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-146-357/2020 pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Tvorų tiekimas“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Idėjų rinka“, pareiškimą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Tvorų tiekimas“ bankroto pripažinimo tyčiniu, dalyvaujant suinteresuotam asmeniui E. G. (E. G.).

 

Teismas

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Pareiškėja bankrutavusi UAB „Tvorų tiekimas“, atstovaujama bankroto administratorės UAB  „Idėjų rinka“, 2018 m. gegužės 28 d. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti UAB  „Tvorų  tiekimas“ bankrotą tyčiniu.

2.       Šiaulių apygardos teismas 2018 m. spalio 3 d. nutartimi pripažino UAB „Tvorų tiekimas“ bankrotą tyčiniu.

3.       Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. gruodžio 13 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį panaikino ir klausimą dėl UAB „Tvorų tiekimas“ bankroto pripažinimo tyčiniu perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

4.       Šiaulių apygardos teismas 2019 m. vasario 19 d. nutartimi bankroto administratorės pareiškimą dėl UAB „Tvorų tiekimas“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmetė.

5.       Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. rugsėjo 5 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kurioje atmestas prašymas pripažinti UAB „Tvorų tiekimas“ bankrotą tyčiniu pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktus, panaikino ir klausimą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Tvorų tiekimas“ bankroto pripažinimo tyčiniu perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kurioje atmestas prašymas pripažinti UAB „Tvorų tiekimas“ bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą bei 3 dalies 2 punktą, paliko nepakeistą.

6.       Prašyme, kiek tai susiję su ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktų taikymu, pareiškėja nurodė, kad įmonės valdymo organai laiku neinicijavo bankroto proceso ir bendrovės dalyvių neinformavo apie įmonės finansinę padėtį. 2016 metais įmonės nuosavas kapitalas buvo               203 003 Eur, tačiau įmonės vadovas E. G. nevykdė įstatymuose numatytų pareigų sumažėjus bendrovės nuosavam kapitalui, elgėsi nesąžiningai bendrovės kreditorių atžvilgiu ir leido susidaryti situacijai, kad civilinėje apyvartoje dalyvautų nemokus juridinis asmuo.

7.       Buvo sudaryti bendrovei nenaudingi sandoriai. 2015 m. vasario 5 d. pastatų, esančių:  (duomenys neskelbtini), pardavimo sandoris neatitiko įmonės ir jos kreditorių interesų, buvo ekonomiškai nenaudingas. Nekilnojamasis turtas buvo perleistas susijusiems asmenims, nors šie pastatai bendrovei buvo reikalingi: parduotus pastatus įmonė nuomojosi ir per metus susijusiems asmenims sumokėjo 30 270 Eur už nekilnojamojo turto nuomą. Po nekilnojamojo turto perleidimo sandorio sudarymo bendrovės finansinė padėtis prastėjo, gautos pajamas nebuvo naudojamos finansiniams įsipareigojimams dengti, o, perleidus paskutinį nekilnojamąjį turtą, nebuvo turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas. Bendrovė nekilnojamąjį turtą įsigijo už 500 000 Lt (144 810 Eur), nekilnojamasis turtas buvo pagerintas – aptverta tvora, įvestos dujos, tačiau po metų šis turtas susijusiems asmenims buvo perleistas už 130 200 Eur. Būtinybės perleisti nekilnojamąjį turtą nebuvo, kadangi bendrovė paskolą mokėjo laiku ir neturėjo finansinių sunkumų. Be to, bendrovė grąžino kreditą anksčiau laiko ir dėl to sumokėjo 1 655,68 Eur už kreditavimo sutarties nutraukimą.

8.       Bankrutuojančios įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos. Dalis bankroto administratorei perduoto turto yra debitorinės skolos, iki 2018 m. sausio mėnesio yra pavykę išieškoti tik 36 346,63 Eur skolų, neišieškotos skolos sudaro 128 379,45 Eur. Latvijos Respublikoje registruotos įmonės SIA „Baltic industrial group“ 68 690,36 Eur dydžio skola laikytina neperspektyvi. 2014–2017 metais visas vertingas įmonės ilgalaikis turtas, įskaitant registruotiną turtą, kuris reikalingas įmonės pagrindinių funkcijų vykdymui gamybai ar paslaugų teikimui, buvo parduotas susijusiems asmenims ar susijusių asmenų valdomoms įmonėms      UAB „Gorentas“ ir Esselen OÜ bei naudojamas bankrutuojančios įmonės veikloje nuomos pagrindais mokant susijusiai įmonei UAB „Gorentas“ nuomos mokesčius. Bendrovė 2014–2017 metais pardavė ilgalaikio turto už 226 676,14 Eur sumą, iš kurio net 96 proc. parduota susijusiems asmenims. Be to, atsiskaitymai buvo vykdomi neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje įtvirtintą reikalavimą dėl mokėjimo eiliškumo, pirmiausia atsiskaitant su susijusiomis įmonėmis.

9.       Papildomai 2020 m. vasario 14 d. pateiktame rašytiniame paaiškinime bankroto administratorė nurodė, kad įmonė tapo nemoki ir atitiko ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytus įmonės nemokumo kriterijus jau 2015 metais. Be to, vienintelis įmonės akcininkas ir buvęs įmonės vadovas E.  G. skyrė ir išsimokėjo sau 25 670,75 Eur dividendų, pažeisdamas Lietuvos  Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 601 straipsnio 5 dalies 4 punktą, o nuo 2015  m.  birželio 26 d. iki 2015 m. liepos 4 d., įmonei esant faktinio nemokumo būsenoje ir artėjant prie teisinio nemokumo būsenos, skyrė bei išmokėjo sau ženklią – 41 300 Eur – dydžio paskolą lengvatinėmis sąlygomis, be to, netinkamai vykdė savo, kaip paskolos gavėjo, prievoles ir liko skolingas įmonei. 2016 m. lapkričio 4 d. didesnioji dalis likusio įmonės ilgalaikio turto už 53 700 Eur kainą buvo parduota Estijos bendrovei Esselen OÜ, kurios vienintelis akcininkas bei vadovas tuo metu buvo suinteresuoto asmens brolis bei įmonės komercijos direktorius U.  G.. 2017 m. pradžioje dalis ilgalaikio įmonės turto už 4 421,49 Eur kainą buvo perleista UAB „Gorentas“. Vienu iš pagrindų pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu nurodoma aplinkybė, jog 2014–2017 metais (iki bankroto bylos įmonei iškėlimo) įmonė atsiskaitydavo su savo kreditoriais pažeisdama imperatyvų CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų eiliškumą.

10.       Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 10 d. nutartimi atsisakyta priimti 2020 m. vasario 14 d. pareiškime nurodomą papildomą faktinį pagrindą dėl paskolos, dividendų išmokėjimo, sandorių sudarymo.

 

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

 

11.       Šiaulių apygardos teismas 2020 m. kovo 25 d. nutartimi pareiškimą dėl UAB „Tvorų tiekimas“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmetė.

12.       Teismas, įvertinęs jam pateiktus duomenis, sprendė, kad 2016 metų pradžioje įmonė atitiko teisinį (formalųjį) nemokumo statusą, t. y. įmonės pradelstų įvykdyti įsipareigojimų suma sudarė apie pusę viso įmonės turto vertės. Įmonė atsidūrė teisinėje nemokumo būsenoje, t. y. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje reglamentuojamoje situacijoje, kuomet pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę faktinės įmonės turto vertės, 2015 metų pabaigoje–2016 metų pradžioje.

Dėl įmonės vadovo netinkamo pareigų vykdymo (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas)

13.       Teismas nustatė, kad įmonės vadovas 2017 m. vasario 23 d. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

14.       Teismas sutiko su suinteresuoto asmens argumentais, kad administratorė nepagrįstai teigia, jog įmonės vadovas laukė, kol įmonės nuosavas kapitalas bus neigiamas ir sudarys 203 003 Eur, dvejus metus iš eilės įmonės įsipareigojimai beveik siekė įmonės turtą, o 2016 metais beveik dvigubai jį viršijo. Suinteresuoto asmens vertinimu, administratorė skaičiuoja ne pradelstas bendrovės skolas, o visas skolas. Teismas sutiko su argumentais, kad 2015 metų balansas ir pelno (nuostolių) ataskaita patvirtina, jog pagal 2016 m. gegužės 6 d. turėtą informaciją (finansinių ataskaitų sudarymo datą), bendrovės 2015 metais duomenys: grynasis pelnas – 5 514 Eur, turto iš viso – 693 328 Eur, nuosavas kapitalas – 79 217 Eur, nepaskirstyto pelno rezervas – 76 321  Eur. Tik vėliau, sudarius 2016 m. balansą (kurio dalis yra ir praėjusio laikotarpio (2015 metų) duomenys), paaiškėjo, kad dėl vyriausiosios buhalterės netinkamai vykdytos apskaitos 2015  m.  balanso duomenys galėjo būti netikslūs.

15.       Teismas nurodė, kad vyriausioji buhalterė R. G. buvo atsakinga už buhalterinių įrašų teisingumą, pagal buhalterinius įrašus parengė ir pasirašė visus jos pareigų ėjimo metu sudaromus dokumentus, tarp jų 2013 m., 2014 m., 2015 m. balansus ir pelno (nuostolių) ataskaitas, kitas deklaracijas ir ataskaitą (PVM ir kt.). 2013–2016 metais valstybės institucijos nepareiškė jokių esminių pastabų dėl bendrovės buhalterinės apskaitos vedimo netinkamumo, nesumokamų ar netinkamai deklaruojamų mokesčių ar pan. Vadovui kilus įtarimų dėl įmonės finansinės būklės, buvo pareikalauta pateikti 2016 m. įmonės balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą, kuriuose buvo daug neatitikimų. Susipažinus su UAB „Sigera“ sudarytu 2016 m. įmonės balansu ir pelno (nuostolių) ataskaita, buvo kreiptasi į teismą dėl UAB „Tvorų tiekimas“ bankroto bylos iškėlimo.

16.       Teismas sprendė, kad administratorės nurodymas, jog įmonės vadovas privalėjo kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo ir to nepadarė, yra neteisingas. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimų teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Kompetentingas valdymo organas apie tai, kad įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), nedelsdamas privalo informuoti įmonės dalyvius arba per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus ir nustatyta tvarka sušaukti dalyvių susirinkimų. Taigi egzistuoja kelios sąlygos ir administratorė neįrodė, kad iki bendrovės vadovo kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo egzistavo visos trys nurodytos (kumuliatyvios) sąlygos. Byloje nėra įrodyta, jog bendrovės vadovas E. G. iki pateikdamas pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, sužinojęs, kad egzistuoja ĮBĮ  8  straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos, sąmoningai delsė ar atliko kitus neteisėtus veiksmus.

17.       Teismas pažymėjo, kad visuma įrodymų patvirtina, jog UAB „Tvorų tiekimas“ vadovas apie bendrovės nemokumą galėjo spręsti jau 2016 metais, ir ši situacija pasitvirtino 2017 metų pradžioje sudarius balansą, po ko vadovas kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas padarė išvadą, kad įmonės vadovas nepažeidė Įmonių bankroto įstatyme nustatytų pareigų.

Dėl sandorių sudarymo (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas)

18.       Teismas sprendė, kad pastatų pardavimo sandoris nelėmė įmonės galimybės toliau tęsti savo veiklą bei atsiskaityti su kreditoriais sumažėjimo, todėl tuo metu priimtas sprendimas parduoti pastatus ir gautomis lėšomis atsiskaityti su banku bei dalimi kreditorių atitinka įprastą verslo praktiką. Byloje nustatyta, kad gautos lėšos buvo paskirstytos finansinių įsipareigojimų mažinimui, įmonė galutinai atsiskaitė su hipotekiniu kreditoriumi, kuris kreditavo pastatų įsigijimą, buvo atsiskaityta su darbuotojais ir kt. Bendrovė gautas pinigines lėšas panaudojo atsiskaityti su kreditoriais, mokėjimai kreditorei UAB „Van Merksteijn Fencing Systems Baltics“ buvo tęsiami ir po sandorio sudarymo – 2015 m. sausio–balandžio mėn. bendra sumokėta suma buvo 85 000 Eur, už parduotus pastatus gauti pinigai buvo skirti ne kreditorių reikalavimams patenkinti, ne pajamoms ir išlaidoms subalansuoti. Administratorė neįrodė, jog turto pardavimas iš esmės pakeitė įmonės finansinius rodiklius. Kaip nurodo E. G., gauti pinigai padidino bendrovės trumpalaikį turtą, padidėjo jo apimtis ir sumažėjo skolos. Suinteresuotas asmuo nurodo, kad bendrovei trūko apyvartinių lėšų, trūkumą lėmė tvorų gamybos ir montavimo verslo sezoniškumas, dėl gamtinių sąlygų (dėl žemės įšalo) žiemą nėra galimybės įrengti tvorų pamatus ir pan., o taip pat įsipareigojimai bankui ir kitiems kreditoriams. Bendrovei trūkstant apyvartinių lėšų buvo būtina sudaryti sandorį verslo tęstinumui užtikrinti, papildomų kreditų ėmimas bendrovei būtų buvęs nepakeliama našta (periodiniai mokėjimai ir palūkanos), todėl net nebuvo bandoma skolintis iš kredito įstaigų.

19.       Teismas pritarė suinteresuoto asmens argumentams, kad sandoris buvo ekonomiškai pagrįstas, nes sandorio kaina nustatyta ir atitiko tuometinę rinkos kainą. Sudarant nuomos sutartį buvo nustatyta mažesnė nei rinkoje nuomos kaina, t. y. palankesnė bendrovei, žemės mokestį už sklypą, kuriame yra pastatai, mokėjo turto savininkai, o ne bendrovė, rinkoje yra įprasti tokio pobūdžio sandoriai. Kaip nurodo E. G., šalys sandorio kainą nustatė remdamosi sandorio, kuriuo bendrovė įsigijo pastatus iš trečiųjų asmenų, verte. Pirminio sandorio kaina buvo 500  000  Lt (144 810,01 Eur), o bendrovė po daugiau nei metų tuos pačius pastatus pardavė už iš esmės panašią kainą – 130 200 Eur. Buvo įvertinti rinkos sąlygų pasikeitimai, 2014–2015  metais nekilnojamojo turto kaina krito. Bendrovė 2013–2014 metais nuomojosi panašaus dydžio gamybines patalpas iš UAB „Talša“, pagal bendrovės ir UAB „Talša“ sudarytą sutartį tuomet buvo mokami 1 660,10 Eur (5 732 Lt) nuompinigiai, kai ginčo nuomos sutarties (dėl didesnio ploto patalpų) pagrindu buvo mokama 1 305 Eur + gyventojų pajamų mokestis. Nuomos sutartimi nustatyti nuompinigiai buvo mažesni nei bendrovės mokėtos kredito įmokos su kintamo dydžio palūkanomis. Sandorio ekonominį pagrįstumą patvirtina ir tai, kad turto pardavimo bei atgalinės nuomos sandorių sudarymas yra įprasta, verslo ir ekonomine logika pagrįsta praktika. Pardavimas ir atgalinė nuoma netgi yra orientuota į pardavėjo ir būsimo nuomininko (šiuo atveju – bendrovės) interesų apsaugą, nes šiam asmeniui užtikrinama teisė naudotis jam svarbiu turtu nenaudojant tam apyvartinių lėšų.

20.       Remdamasis E. G. pateiktais atestuotos auditorės L. G. paaiškinimais, UAB „Tvorų tiekimas“ sąskaitos Nr. 20110 žaliavų, medžiagų ir komplektavimo detalių įsigijimo savikainos apyvarta už laikotarpį nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2017 m. spalio 31 d., teismas nustatė, kad per nurodytą laikotarpį žaliavų, medžiagų ir komplektavimo detalių buvo įsigyta už 1  225 153,75 Eur.

21.       Teismo vertinimu, neįrodytas administratorės teiginys, kad fiktyvių sandorių įtraukimas į apskaitą ir atsiskaitymas už juos nepagrįstai sumažino įmonės turtą. Administratorė teigia, kad įmonė Esselen OÜ buvo įregistruota Estijoje, tačiau šios įmonės veikla buvo vykdoma iš Lietuvos. Suinteresuotas asmuo paneigia šias aplinkybes, nes visos prekės buvo pristatomos į UAB  „Tvorų  tiekimas“ veiklos vietą. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų teiginius, jog įmonei atitekdavo ir Esselen OÜ veiklos sąnaudos, t. y. prekių atsivežimas į savo gamybinę bazę ((duomenys neskelbtini)). Suinteresuoto asmens E. G. paaiškinimu, prekių atvežimui tam tikrais atvejais buvo perkamos paslaugos iš UAB „Naurida“. Nusipirktų prekių atsivežimas yra įprasta komercinė praktika, šiais sandoriais nebuvo padaryta žalos nei bendrovei, nei jos kreditoriams.

22.       Dėl turto perleidimo Esselen OÜ administratorė nepagrįstai teigia, kad 2016 m. lapkričio 4 d. sąskaitomis faktūromis TVT00916 ir TVT00917 susijusiai įmonei Esselen OÜ perleistas UAB  „Tvorų tiekimas“ ilgalaikis turtas bendrai 53 700 Eur sumai taikant įskaitymą. Administratorė nepagrindė, kad direktorius E. G. ilgalaikio turto pardavimais 2014–2017 metais atliko neteisėtus veiksmus ar UAB „Tvorų tiekimas“ padarė nuostolius perleisdamas dalį ilgalaikio turto UAB „Gorentas“.

23.       2019 m. lapkričio 18 d. Specialisto išvadoje nurodoma, kad UAB „Tvorų tiekimas“, atstovaujama pardavėjo atstovo R. G., 2015 m. vasario 2 d. pirkimo pardavimo sutartimi pirkėjams U. G., J. G. ir E. G. už 130 200 Eur pardavė nekilnojamąjį turtą: sandėlį, garažą, ūkinį pastatą, adresu: (duomenys neskelbtini). UAB  „Tvorų  tiekimas“ tiriamuoju laikotarpiu bendrovei „Gorentas“ ir fiziniams asmenims, surašytiems 2 priede pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartį, pardavė 57 vnt. ilgalaikio turto (transporto priemonių, įrankių, technikos) iš viso už 42 517,45 Eur (37 755,70 + PVM 4 761,75).

24.       Už parduotą nekilnojamąjį turtą UAB „Tvorų tiekimas“ atsiskaitymą iš pirkėjų gavo 2015  m.  sausio–vasario mėn. – bendrovės atskaitingam asmeniui R. G. sumokėta iš viso 15 840 Eur, ir tą pačią dieną gauti pinigai įnešti į bendrovės kasą, į sąskaitą pervesta 114  359,72  Eur. UAB „Tvorų tiekimas“ nuo 2015 m. sausio 22 d. iki 2015 m. vasario 28 d. pirkėjų už nekilnojamąjį turtą sumokėtas lėšas kartu su kitomis lėšomis naudojo bendrovės reikmėms: iš atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), sumokėjo: kredito davėjui UAB „Šiaulių banko lizingas“ – 84 473,51 Eur, apmokėjo tiekėjams iš viso 34 596,81 Eur, iš jų: UAB „Ven Merksteijn Fencing Systems Balt“, kitiems tiekėjams, įmokas VSDFV, darbo užmokestį, palūkanas už kreditą, sumokėjo banko mokesčius, iš kasos išmokėjo atskaitingiems asmenims – 5 439,80 Eur, išmokėjo darbo užmokestį – 836,24  Eur. Nustatyta, kad tiriamuoju laikotarpiu pirkėjai (fiziniai asmenys ir bendrovė „Gorentas“) už iš UAB „Tvorų tiekimas“ įsigytus 8 ilgalaikio turto vnt., suregistruotus 3 priede, sumokėjo bendrovės atskaitingam asmeniui E. G. pagal pinigų priėmimo kvitus. Bendrovės atskaitingas asmuo E. G. už parduotą ilgalaikį turtą gavo iš viso 8  006,03  Eur, kuriuos kartu su kitomis tuo pačiu laikotarpiu gautomis iš bendrovės lėšomis naudojo bendrovės reikmėms, tai yra: apmokėjo tiekėjams, įnešė į sąskaitą banke 10 292,40 Eur, įnešė į kasą 7 544 Eur, išmokėjo darbo užmokestį, perdavė atskaitingam asmeniui I.  G. 20 Eur.

25.       UAB „Tvorų tiekimas“ į atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), bendrovės „Gorentas“ 2014 m. birželio mėn. pervestą 20 273,40 Eur atsiskaitymą už iš UAB „Tvorų tiekimas“ įsigytas transporto priemones ir kitą ilgalaikį turtą, atsargas kartu su kitomis 2014 m. birželio mėn. į sąskaitą gautomis lėšomis naudojo bendrovės reikmėms, tai yra: apmokėjo tiekėjams, išmokėjo darbo užmokestį, sumokėjo mokesčius Sodrai ir VMI, pervedė antstoliams, suteikė paramą, sumokėjo banko mokesčius. UAB „Tvorų tiekimas“ į atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), bendrovės „Gorentas“ 2014 m. lapkričio 14 d. pervestas lėšas kartu su kitomis 2014 m. lapkričio 14–28 d. į sąskaitą gautomis lėšomis naudojo bendrovės reikmėms, tai yra: apmokėjo tiekėjams 27  085,12  Eur, išmokėjo darbo užmokestį – 9 511,90 Eur, sumokėjo mokesčius Sodrai, VMI ir Šiaulių m. savivaldybei – 8 568,45 Eur, pervedė antstoliams – 350,50 Eur, sumokėjo banko mokesčių – 56,82 Eur.

26.       Pagal tyrimui pateiktą kliento „D. J.“ apyvartos žiniaraštį, 2014 m. liepos 31 d. D. J. įsiskolinimas UAB „Tvorų tiekimas“ buvo sudengtas su kitais pirkėjais, pagal tyrimui pateiktą kliento „V. G.“ apyvartos žiniaraštį, 2016 m. gruodžio 21 d. V. G. įsiskolinimas 318,58 Eur už automobilį Mercedes Benz buvo sudengtas, tai yra sumažintas UAB „Tvorų tiekimas“ įsiskolinimas V. G. 318,58 Eur.

27.       Taigi teismas sprendė, kad bendrovės ilgalaikis turtas buvo perleistas tretiesiems asmenims nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų ir kreditorių interesų, gautos lėšos panaudotos bendrovės tikslams, apmokėta tiekėjams, išmokėtas darbo užmokestis, sumokėti mokesčiai Sodrai ir VMI, pervesta antstoliams, sumokėti banko mokesčiai.

Dėl atsiskaitymo eiliškumo (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas)

28.       Teismas sprendė, kad administratorė neįrodė ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytos prezumpcijos sąlygų. Suinteresuotas asmuo E. G. pagrindė, jog bendrovė už prekes atsiskaitydavo ne piniginiais pavedimais, o prekėmis ir paslaugomis, kas mažino bendrovės skolą. Nei kreditorė UAB „Van Merksteijn Fencing Systems Baltics“, nei UAB  „Tvorų  tiekimas“ skolos nelaikė pradelsta ir privaloma nedelsiant padengti. Šią aplinkybę patvirtina faktas, kad, esant dideliam įsipareigojimų dydžiui, UAB „Van Merksteijn Fencing Systems Baltics“ ir toliau iki 2016 m. pradžios užsakė paslaugas, tiekė prekes skolon. UAB  „Van  Merksteijn Fencing Systems Baltics“ iki 2017 metų niekada netaikė nei palūkanų, nei delspinigių išieškojimo.

29.       Teismas sutiko su E. G. argumentais, kad, kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr.  3K- 3- 485/2010; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2012; 2015  m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-378/2015). CK 6.9301 straipsnis reglamentuoja atsiskaitymą grynaisiais ir negrynaisiais (naudojant mokėjimo pavedimus, akredityvus, čekius, vekselius, in kaso ir kitas įstatymų nustatytas atsiskaitymų priemones) pinigais, tačiau nereglamentuoja įskaitymo sandorių, todėl administratorė nepagrįstai tarp bendrovės ir        Esselen OÜ sudarytus sandorius vertina pagal CK 6.9301 straipsnyje numatytus kriterijus ir reikalavimus.

30.       Suinteresuotas asmuo savo poziciją pagrindžia auditorės L. G. paaiškinimu, kad permoka Esselen OÜ 2016 m. gruodžio 31 d. atspindėta; likusi skola šiam tiekėjui 2016  m.  gruodžio 31 d. buvo 14 075,54 Eur - 7 000 Eur. = 7 075,54 Eur.

31.       Administratorė teigia, kad 2017 m. kovo 23 d. balanse nenurodytas išankstinis apmokėjimas UAB  „Lietuvos parodų ir kongresų centrui“ Litexpo už dalyvavimų 2017 m. balandžio 26–29 d. organizuojamoje statybų parodoje, tačiau nepateikė įrodymų dėstomoms aplinkybėms pagrįsti. Suinteresuotas asmuo paaiškino, jog 2015 m. lapkričio mėnesį kreditorei UAB „Van-Merksteijn Fencing Systems Baltics“ įsipareigojimams dengti buvo skirta 7 000 Eur dydžio suma, nes siekdamas išgelbėti įmonę ir tikėdamas, kad gali būti išvengta nemokumo ir bankroto, E.  G. iki bankroto bylos iškėlimo priėmė pagrįstą ir protingą verslo sprendimą – dalyvauti didžiausioje su BUAB „Tvorų tiekimas“ vykdyta veikla susijusioje parodoje. Pagal parodos organizatorių sąlygas, už dalyvavimą parodoje turėjo būti sumokėta iš anksto. UAB  „Gormeta“ dalyvavimas parodoje padėjo UAB „Tvorų tiekimas“ išvengti baudos, kuri taikoma už neatvykimą į parodą, todėl buvo naudingas bendrovei ir jos kreditoriams.

32.       Taigi teismas sprendė, kad administratorė neįrodė ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto ir 3 dalies 2 punkto sąlygų, t. y. jog įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.

 

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

33.       Atskiruoju skundu pareiškėja bankrutavusi UAB „Tvorų tiekimas“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Idėjų rinka“, prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2020  m.  kovo  25  d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

33.1.       Teismas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas skundžiamą nutartį, netinkamai taikė įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo taisykles. Teismas, be kita ko, rėmėsi jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonės nepagrįstais (o daugeliu atveju ir byloje surinktais įrodymais paneigtais) suinteresuoto asmens paaiškinimais, pavyzdžiui, apie tariamai įmonės, atstovautos suinteresuoto asmens, ir bankroto byloje patvirtintą didžiausią finansinį reikalavimą turinčios įmonės kreditorės UAB „Van Merksteijn Fencing Systems Baltics“ (toliau – ir Van Merksteijn) sudarytą žodinį susitarimą, kuriuo įmonei neva buvo suteikti įprastos verslo praktikos neatitinkantys mokėjimų atidėjimai, kurių tariamas nutraukimas sąlygojo įmonės nemokumą. 

33.2.       Būtent dėl suinteresuoto asmens neteisėto veikimo ar neveikimo – netinkamai tvarkytos įmonės buhalterinės apskaitos ir, atitinkamai, neperduotų bankroto administratoriui teisės aktų reikalavimus atitinkančių įmonės buhalterinės apskaitos duomenų, o taip pat ir atskirų pradinių įmonės apskaitos dokumentų, įmonei (bankroto administratoriui) buvo esmingai apsunkintas įrodinėjimas byloje. Kasacinio teismo jurisprudencijoje yra suformuota speciali įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, esant tokioms faktinėms aplinkybėms, kokios nustatytos šioje byloje ir pripažįstamos paties suinteresuoto asmens, tokiose bylose (situacijose) įrodinėjimo našta yra perkeliama būtent buvusiam įmonės vadovui (Lietuvos  Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.  e3K- 3- 510- 915/2018). 

33.3.       Absoliuti dauguma pareiškime pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu nurodomų suinteresuoto asmens įmonės vardu sudarytų įmonei nenaudingų (nuostolingų) sandorių buvo sudaryti su pačiu suinteresuotu asmeniu ir (ar) su suinteresuoto asmeniu susijusiais fiziniais ir (ar) juridiniais asmenimis CK 6.67 straipsnio prasme. Todėl, vertinant tokius sandorius, kaip galimą įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu pagrindą, turi būti taikoma nesąžiningumo prezumpcija (CK 6.67 straipsnis), kurią paneigti – įrodyti atitinkamų sandorių naudingumą įmonei – tenka ne įmonei (bankroto administratoriui), o būtent suinteresuotam asmeniui.

33.4.       Priimdamas skundžiamą nutartį, teismas vertino kiekvieną bankroto administratoriaus nurodytą įmonei nenaudingą sandorį ir (ar) suinteresuoto asmens priimtą sprendimą atskirai, tačiau nevertino bendros visų šių sandorių bei sprendimų įtakos įmonės finansinei padėčiai – įtakos įmonės nemokumo būklės atsiradimui ir (ar) nuolatiniam įmonės finansinės būklės blogėjimui 2014–2017 metų laikotarpiu. Taip pat teismas nevertino šių sandorių ir (ar) sprendimų ryšio su kitais sandoriais ir (ar) sprendimais.

33.5.       Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nevertino ir nenustatė įmonės faktinio nemokumo atsiradimo momento, kuris itin reikšmingas sprendžiant įmonės bankroto (ne) pripažinimo tyčiniu klausimą, konstatuodamas tik teisinį įmonės nemokumo būklės (ĮBĮ  2  straipsnio 8 dalyje nurodytų požymių) atsiradimą ne vėliau kaip 2016  m.  sausio  1  d.

33.6.       Teismo išreikalautoje specialių žinių turinčio asmens – Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) Šiaulių ir Panevėžio apygardos valdybos Šiaulių ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto, 2019 m. lapkričio 18 d. išvadoje Nr. 04/13-2-9-12038 (toliau – ir Specialisto išvada) konstatuota, kad jau nuo 2013 m. pabaigos įmonė buvo nemoki, t. y. negalėjo tinkamai vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams. Specialisto išvada padaryta pagal įprastus bei ekonominį išsilavinimą turinčiam suinteresuotam asmeniui žinomus ekonominius kriterijus – einamojo likvidumo, kritinio likvidumo, bendrojo skolos koeficiento ir kt., kurie buvo nustatyti pagal įmonės apskaitos programos duomenų bazės duomenis bei jų pagrindų parengtas ir Juridinių asmenų registro tvarkytojui pateiktas įmonės finansines ataskaitas. Taigi, net ir, kaip nurodo suinteresuotas asmuo, klaidingi įmonės buhalterinės apskaitos, įskaitant paties suinteresuoto asmens pasirašytų bei Juridinių asmenų registrui pateiktų finansinių ataskaitų, duomenys suinteresuotam asmeniui, turinčiam ekonominį išsilavinimą, akivaizdžiai rodė įmonės nuo 2013 m. pabaigos patiriamus finansinius sunkumus (negalimumą tinkamai vykdyti prievolių kreditoriams) ir nuolatinį šių sunkumų didėjimą (atitinkamai, galimybių atsiskaityti su kreditoriais mažėjimą).

33.7.       Vertinant klaidingus įmonės apskaitos duomenis ir jų pagrindu parengtas bei Juridinių asmenų registro tvarkytojui pateiktas įmonės finansines ataskaitas, būtina atkreipti dėmesį, kad suinteresuotam asmeniui buvo žinoma ir jis pats sąmoningai prisidėjo prie klaidų šiuose duomenyse. Suinteresuoto asmens sąmoningai atliktas nepagrįstas įmonės turto struktūros bei jo vertės padidinimas reiškia, kad jam jau atitinkamu metu buvo žinoma, jog įmonės apskaitos duomenys apie įmonės turtą yra žinomai klaidingi, neatspindintys tikrosios įmonės turto vertės, taigi, ir turėjo būti suvokiama, kad įmonės finansinės būklės rodikliai – einamojo likvidumo, kritinio likvidumo, bendrojo skolos koeficiento ir kt. – yra dar blogesni, nei nurodoma žinomai klaidinguose įmonės apskaitos duomenyse. 

33.8.       Byloje surinkti įrodymai patvirtina aplinkybę, kad suinteresuotam asmeniui, kaip atidžiam ir rūpestingam įmonės vadovui, buvo žinoma ir tai, kad įmonės finansinį turtą (gautinas sumas) sudaro ne tik realiai įvykdytini įsipareigojimai, tačiau ir vadinamosios abejotinos skolos. Taigi faktinė (reali) įmonės trumpalaikio turto vertė (galima panaudoti atsiskaitymui su įmonės kreditoriais lėšų suma) suinteresuotam asmeniui, kaip ekonominį išsilavinimą turinčiam asmeniui, žinomai buvo mažesnė, nei nurodyta įmonės 2014  m.  gruodžio 31 d., 2015 m. gruodžio 31 d., 2016 m. gruodžio 31 d. balansuose, atėmus neperspektyvių skolų įmonei sumas. 

33.9.       Suinteresuotam asmeniui buvo žinoma ir apie 2013–2016 metais buvusius bei nuolatos tiktai didėjusius pradelstus įmonės įsipareigojimus kreditoriams. Suinteresuotam asmeniui, kaip įmonės vadovui, kuriam keliami aukštesni atidumo bei rūpestingumo standartai, turinčiam fiduciarines pareigas akcininkams ir kreditoriams užtikrinti teisės aktų reikalavimus atitinkančią įmonės veiklą, negalėjo būti nežinoma apie įmonės turimus įvykdyti, taigi, ir pradelstus įvykdyti, įsipareigojimus kreditoriams. Aplinkybę, kad suinteresuotam asmeniui buvo žinoma apie pradelstus įmonės įsipareigojimus, nurodė liudydama buvusi įmonės vyr. finansininkė R. G..

33.10.       Pats suinteresuotas asmuo yra pripažinęs, kad jam gerokai anksčiau – ne vienerius metus iki bankroto bylos iškėlimo – buvo žinoma apie įmonės faktinį nemokumą, t. y. įmonės patiriamus rimtus finansinius sunkumus ir negalėjimą tinkamai vykdyti įsipareigojimų kreditoriams. Šią aplinkybę suinteresuotas asmuo yra pripažinęs kitoje civilinėje byloje teiktame atsiliepime į ieškinį. 

33.11.       Teismas nepagrįstai suinteresuoto asmens pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo siejo su teisinio įmonės nemokumo atsiradimo momentu, t. y. situacija, kai pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į įmonės balansą įrašytos turto vertės. Priešingai skundžiamos nutarties argumentams, suinteresuotas asmuo žinojo apie faktinį įmonės nemokumą dar prieš kelerius metus iki teismo nurodomo momento (2017  m.  pradžios), pats pripažįsta žinojęs apie įmonės sunkumus vykdyti įsipareigojimus kreditoriams nuo 2014 m. pabaigos, vadinasi, ne vienerius metus nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. 

33.12.       Teismas neįvertino aplinkybės, jog suinteresuotas asmuo buvo ne tik įmonės vadovas, bet ir vienintelis akcininkas, todėl aplinkybė, kad įmonės akcininkų susirinkimas (vienintelio akcininko sprendimas) dėl finansinės pagalbos įmonei nebuvo inicijuotas ir (ar) priimtas, neturi jokios reikšmės suinteresuoto asmens pareigos inicijuoti įmonės bankroto procesą atsiradimui ir (ar) vykdymui.

33.13.       Nuo pat 2013 metų pabaigos įmonė turėjo ženklių pradelstų įsipareigojimų savo kreditoriams, t. y. tų įsipareigojimų, kurių pagal esamą finansinę situaciją negalėjo tinkamai įvykdyti, šių pradelstų įsipareigojimų suma nuo 2013 metų pabaigos iki bankroto bylos įmonei iškėlimo 2017 m. balandžio 4 d. nuolat tiktai didėjo, ir šios aplinkybės suinteresuotam asmeniui, kontroliavusiam visus atsiskaitymus su kreditoriais, buvo žinomos. Taigi teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog suinteresuotas asmuo, žinodamas apie jau 2013 m. pabaigoje buvusį faktinį įmonės nemokumą, neturėjo pareigos dar 2014 metais inicijuoti įmonės nemokumo proceso.

33.14.       Teismas neįvertino, kad sandoriai ir (ar) sprendimai, kuriais buvo mažinama ar laikinai mažinama įmonės turto vertė – transporto priemonių, įrankių, nekilnojamojo turto pardavimai, dividendų išmokėjimas ir paskolos suteikimas – buvo sudaromi (priimami) sistemingai nuo 2014 m. kovo mėn. iki 2015 m. liepos mėn., t. y. laikotarpiu, kai suinteresuotam asmeniui jau buvo žinoma apie faktinį įmonės nemokumą (įskaitant augančius pradelstus įmonės įsipareigojimus).

33.15.       Visi sandoriai ir (ar) sprendimai, kuriais buvo mažinama ar laikinai mažinama įmonės turto vertė, buvo nenaudingi įmonei – ne tik dėl to, kad įmonė pardavė iš esmės visą savo ilgalaikį turtą už kainas, kurios buvo mažesnės nei parduoto turto likutinė vertė, tačiau kartu prisiimdavo naujų (papildomų) įsipareigojimų šio turto pirkėjams pagal atgalinės nuomos sandorius, kurių finansinė vertė pakankamai trumpalaikėje perspektyvoje visiškai panaikindavo gautą įmonės naudą. Prisiimti nauji (papildomi) finansiniai įsipareigojimai pagal atgalinės nuomos sutartis buvo pakankamai dideli: transporto priemonių pardavimo atveju net dvigubai viršijo įmonės gautas už turto pardavimą pajamas, o nekilnojamojo turto pardavimo atveju tik nežymiai skyrėsi nuo vykdytinų bankui įsipareigojimų dydžio (vidutiniškai 303,95 Eur per mėnesį).

33.16.       Visi ginčo sandoriai buvo sudaryti (sprendimai priimti) santykiuose su pačiu suinteresuotu asmeniu ir (ar) su juo susijusiais asmenimis, t. y. preziumuojami buvę nesąžiningi (CK  6.67 straipsnis).

33.17.       Teismas nevertino bendros naudos (nuostolių) dėl 2014–2017 metais suinteresuoto asmens sudarytų sandorių ir (ar) priimtų sprendimų bei bendros jų įtakos įmonės finansinei padėčiai. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog įmonės pareiškimo pagrindu nurodyti sandoriai ir (ar) kiti verslo sprendimai neatnešė įmonei jokios naudos, t. y. sudarius minėtus sandorius ir (ar) įvykdžius priimtus sprendimus, įmonės galimybės atsiskaityti su savo kreditoriais nuolat ir nuosekliai mažėjo, o įmonės pradelstų įvykdyti įsipareigojimų suma nuolat didėjo.

33.18.       Teismas nevertino fakto, kad vien dėl bankroto administratoriaus procesiniuose dokumentuose nurodytų faktinių aplinkybių – turto pardavimo mažesnėmis nei likutinės vertės kainomis bei papildomų išlaidų už atgalinę parduotų daiktų nuomą, kitų nenaudingų įmonei sandorių ir (ar) sprendimų – įmonės turto vertė ir, atitinkamai, galimybės atsiskaityti su kreditoriais sumažėjo bendra 121 757,78 Eur suma.

33.19.       Byloje nesant ginčo dėl to, kad įmonės ilgalaikis turtas 2014–2015 metais buvo perleistas pačiam suinteresuotam asmeniui ir (ar) su juo susijusiems asmenims už kainą, mažesnę nei likutinė atitinkamo turto vertė, būtent suinteresuotas asmuo privalėjo įrodyti, jog atitinkamo turto pardavimo kainos atitiko realias šio turto rinkos vertes.

33.20.       UAB „Gorentas“ parduotos transporto priemonės buvo įmonės pradėtos naudoti nuomos pagrindais, už šių transporto priemonių nuomą sumokant minėtam su suinteresuotu asmeniu susijusiam juridiniam asmeniui 22 009,85 Eur, neįskaitant PVM, t. y. dvigubai daugiau, nei gauta šių transporto priemonių pardavimo kaina (11 874,42 Eur). Neperleisdama transporto priemonių, o naudodama jas savo veikloje, įmonė nebūtų patyrusi išlaidų už atgalinę transporto priemonių nuomą, t. y. neprisiėmusi papildomų finansinių įsipareigojimų, kurie sumažino kitų kreditorių galimybes realizuoti savo reikalavimus įmonei.

33.21.       Pažeisdamas savo, kaip įmonės vadovo, pareigą veikti įmanomai naudingai įmonei, suinteresuotas asmuo įmonei priklausiusias gamybos priemones (įrankius, įrengimus) pardavė susijusiam asmeniui UAB „Gorentas“ už žymiai mažesnę kainą nei likutinė jų vertė, ir šis sandoris buvo įmonei nuostolingas bei turėjo būti vertinamas kaip pažeidžiantis įmonės kreditorių teises.

33.22.       Teismas nevertino aplinkybės, jog parduodant nekilnojamąjį turtą už mažesnę, nei jo likutinė vertė, kainą, kaip ir transporto priemonių bei įrankių pardavimo sandorių atvejais, byloje nėra jokių įrodymų, kad nekilnojamąjį turtą buvo pabandyta pasiūlyti įsigyti rinkoje visiems to pageidaujantiems, tuo sudarant galimybę pabandyti gauti maksimalią kainą už nekilnojamąjį turtą.

33.23.       Spręsdamas dėl nekilnojamojo turto pardavimo bei jo atgalinės nuomos sandorių (ne) naudingumo įmonei ir jos kreditoriams, teismas nevertino aplinkybės, jog skirtumas tarp įmonės įsipareigojimų pagal su AB Šiaulių bankas sudarytą 2014 m. vasario 12 d. kredito su portfeline garantija sutartį buvo tik nežymiai didesnis nei įmonės prisiimti įsipareigojimai pagal atgalinės nuomos sutartį. Per likusį (nuo nekilnojamojo turto pardavimo) kredito grąžinimo laikotarpį bendras skirtumas tarp mokėjimų bankui bei už tą patį laikotarpį mokėtino nuomos mokesčio tesudarė 15 197,10 Eur (arba vidutiniškai po 303,95 Eur/mėn.).

33.24.       Teismas taip pat neįvertino, kad minėtas skirtumas tarp įmonės įsipareigojimų bankui bei pagal atgalinės nuomos sutartis pačiam suinteresuotam asmeniui bei su juo susijusiems asmenimis yra žymiai mažesnis nei suinteresuoto asmens sau vos prieš mėnesį iki nekilnojamojo turto pardavimo sandorio išsimokėtų dividendų suma – 25 670,75 Eur. Suinteresuotam asmeniui neišmokėjus sau dividendų (kurie buvo išmokėti pažeidžiant imperatyvią ABĮ 601 straipsnio 5 dalies normą, draudžiančią dividendų išmokėjimą, jeigu įmonė turi pradelstų įsipareigojimų), nei nekilnojamojo turto pardavimo, nei jo atgalinės nuomos sandoris nebūtų buvę reikalingi, ir įmonė būtų išsaugojusi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą.

33.25.       Vertindamas nekilnojamojo turto sandorius teismas nukrypo nuo kasacinio teismo jurisprudencijos, kurioje aplinkybė, kad po dividendų išmokėjimo įmonei trūko apyvartinių lėšų, todėl buvo skolinamasi iš pačių bendrovės akcininkų arba pardavinėjamas įmonės turtas, rodo, kad dividendų išmokėjimas buvo vienas iš veiksnių, sutrikdžiusių stabilią įmonės veiklą. Atsižvelgiant į tai, dividendų išmokėjimas, esant analogiškai situacijai, turi būti vertinamas kaip neabejotinai susijęs priežastiniu ryšiu su įmonės finansiniais sunkumais, o vėliau – ir nemokumu, todėl yra neteisėtas.

33.26.       Spręsdamas klausimą dėl CK 6.9301 straipsnyje nustatyto atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo, kaip tyčinio bankroto požymio, teismas neįvertino aplinkybės, kad prioritetas atsiskaitant su kreditoriais buvo teikiamas pačiam suinteresuotam asmeniui ir (ar) su juo susijusiems asmenims, o ne pradelstiems įsipareigojimams kitiems – nesusijusiems – kreditoriams padengti.

33.27.       Suinteresuotas asmuo jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepagrindė, kad mokėjimai kitiems kreditoriams buvo svarbesni, siekiant išsaugoti įmonės veiklą, mokumą, negu mokėjimai, pavyzdžiui, didžiausiai įmonės gamybinei veiklai reikalingų medžiagų ir komponentų tiekėjai Van Merksteijn, kuriai pradelsti įvykdyti įsipareigojimai susidarė dar 2012 m. pabaigoje ir vėliau tik didėjo.

33.28.       Akivaizdų CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų eiliškumo pažeidimą patvirtina ir tai, kad, įmonei nuolat turint pradelstų finansinių įsipareigojimų, suinteresuotas asmuo įmonės lėšas naudojo ne pradelstiems įsipareigojimams sumažinti, o su įmonės veikla nesusijusioms reikmėms: 2014 m. gruodžio 30–31 d. išsimokėdamas sau dividendus arba 2015 m. birželio 26–liepos 4 d. suteikdamas sau ilgalaikę paskolą. Suteikdama suinteresuotam asmeniui paskolą lengvatinėmis sąlygomis, įmonė laikinai prarado galimybę disponuoti suteiktos paskolos dydžio piniginėmis lėšomis (41 300 Eur) savo veikloje – negalėjo panaudoti šios sumos atsiskaitymui su savo kreditoriais, ir, atitinkamai, patyrė nuostolių – įgydama pareigą padengti netesybas ir (ar) nuostolius kreditoriams, su kuriais nebuvo laiku atsiskaityta.

33.29.       Teigdamas apie tariamo žodinio susitarimo su kreditore Van Merksteijn sudarymą, suinteresuotas asmuo nepateikė jokių šiuos jo teiginius patvirtinančių įrodymų, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178  straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo pareigą. Priešingai, byloje surinkti įrodymai paneigia jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepagrįstus suinteresuoto asmens paaiškinimus.

33.30.       Aplinkybė, jog įmonės įsipareigojimai kreditorei Van Merksteijn buvo pradelsti, o ne atidėti, kaip teigia suinteresuotas asmuo, yra patvirtinta įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, kuriuo UAB „Tvorų tiekimas“ bankroto byloje patvirtintas Van Merksteijn finansinis reikalavimas.

33.31.       Byloje esantys įrodymai, kad įmonė turėjo žymiai didesnę apyvartą su kitais kontrahentais, taip pat nustatyta santykinai nedidelė įmonės apyvartos su UAB „Biseris“ dalis bendroje įmonės apyvartoje (vos 3,3 procentai bendros vienerių finansinių metų apyvartos), paneigia suinteresuoto asmens 2020 m. kovo 12 d. teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, kad įmonės nemokumo priežastis buvo prarastas užsakovas UAB „Biseris“.

34.       Suinteresuotas asmuo E. G. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

34.1.       Profesionali administratorė neteisėtai ir nesąžiningai grindžia atskirąjį skundą aplinkybėmis ir įrodymais (dalimi jų), dėl kurių nepriėmimo pasisakyta Šiaulių apygardos teismo 2020  m.  kovo  10  d. nutartyje: dėl 41 300 Eur dydžio paskolos; dividendų išmokėjimo; transporto priemonių sandorių; įrankių sandorių; nekilnojamojo turto sandorių; sandorių su Esselen OÜ.

34.2.       Taikyti atskirajame skunde nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018  m.  gruodžio  20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018 išaiškinimo dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo nėra pagrindo, nes pastarojoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymu, o šioje byloje netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo pagrindas yra atmestas įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi. Taip pat šioje byloje netaikytina ir contra  spoliatorem (pažeidėjui nepalankus) taisyklė, nurodyta atskirajame skunde, nes byloje esantys perdavimo–priėmimo aktai patvirtina, kad suinteresuotas asmuo visus dokumentus administratorei perdavė. 

34.3.       Teismų praktikoje išaiškinta, jog reikšmingos neigiamos nutarties dėl bankroto pripažinimu tyčiniu pasekmės lemia tai, kad šios kategorijos bylose yra taikomas aukštesnis įrodinėjimo standartas. Todėl bankroto administratorius, reikalaujantis bankrotą pripažinti tyčiniu, privalo konkrečiais, tiksliais ir aiškiais abejonių nekeliančiais įrodymais įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis remiasi. Tačiau nagrinėjamu atveju administratorė, siekdama bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, nurodo tik selektyvius pavyzdžius, kurie neva patvirtina formalius tyčinio bankroto požymius. Tai bet kokiu atveju neatitinka naujausios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nes vien formalus ĮBĮ nurodytų pagrindų egzistavimas nereiškia tyčinio bankroto fakto.

34.4.       Byloje nėra jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad bendrovė jau 2014 m. buvo nemoki. Juo labiau nėra jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad suinteresuotas sąmoningai neinicijavo bankroto bylos. Administratorės nenuoseklumas dėl bendrovės tariamo nemokumo momento 2014 m. jau konstatuotas įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo 2019  m. spalio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-560-440/2019.

34.5.       Kadangi nemokumas šiuo konkrečiu atveju nustatinėjamas siekiant išsiaiškinti, ar bendrovės vadovas laiku kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo, akivaizdu, jog šiuo atveju turi būti taikomas būtent ĮBĮ, numatančiame tokią vadovo pareigą, įtvirtintas sąvokos „įmonės nemokumas“ apibrėžimas.

34.6.       Atskirajame skunde nurodomi samprotavimai, kad suinteresuoto asmens įgytas verslo vadybos išsilavinimas leido pačiam spręsti dėl bendrovės nemokumo yra nepagrįsti. Pirma, kiekvienas darbuotojas vykdo tas funkcijas, kurios jam priskirtos (be kita ko, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymą). Antra, verslo vadybos studijos nėra finansų ir (ar) apskaitos studijos, šios studijų kryptys yra skirtingos.

34.7.       Nors teismas, veikdamas aktyviai, ne kartą šiame procese akcentavo administratorei jos įrodinėjimo pareigą, administratorė įrodinėjimo pareigos nevykdė – sistemingai rėmėsi ne pirminiais dokumentais, o tariamai iš buhalterinės apskaitos programos atspausdintais duomenimis, pačios neaišku kokių dokumentų pagrindu sudarytomis suvestinėmis lentelėmis, kurių tikrumo neįmanoma patikrinti.

34.8.       Nors administratorė analizuoja bendrovės būklę 2013 metais, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad bendrovė 2013 metų pabaigoje buvo nemoki, išskyrus nepagrįstą FNTT  specialisto išvadą.

34.9.       Nors administratorius analizuoja įmonės būklę 2014 metais, tačiau nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, kad bendrovė 2014 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki ĮBĮ prasme. Administratorė įrodinėja nemokumą ne pagal ĮBĮ įtvirtintus kriterijus, tačiau remdamasi „faktinio nemokumo“ sąvoka, naudojama nagrinėjant actio Pauliana bylas, ir pagal „išsilavinimą atitinkančius nemokumo nustatymo metodus“, kurie neturi nieko bendro su ĮBĮ.

34.10.       Administratorės teiginiai dėl bendrovės tariamo nemokumo yra paremti nepagrįstai sumažintu bendrovės turtu ir nepagrįstai padidintomis pradelstomis skolomis.

34.11.       Aplinkybe dėl žodinio susitarimo su UAB „Van Merksteijn Fencing Systems Baltic“ dėl mokėjimų atidėjimo nėra pagrindo abejoti, nes ją patvirtino prisiekęs suinteresuotas asmuo.

34.12.       FNTT specialistas rėmėsi ne priminiais apskaitos dokumentais, o VĮ „Registrų centras“ pateiktais dokumentais, kuriuose yra klaidų, bei buhalterinės apskaitos programos duomenimis, kurių netikslumą akcentuoja pati administratorė. Ši aplinkybė savaime sudaro pagrindą konstatuoti, kad specialisto išvados dėl įmonės nemokumo momento nustatymo, padarytos remiantis netiksliais duomenimis, objektyviai negali būti teisingos ir patikimos. Be to, specialistas visiškai neanalizavo bendrovės mokumo situacijos pagal ĮBĮ nurodytus kriterijus, o rėmėsi finansinių rodiklių „Einamojo likvidumo koeficiento“, „Kritinio  likvidumo koeficiento“, „Bendrojo skolos koeficiento“ analize.

34.13.       Atskirajame skundė bendrovės nemokumas, be kita ko, grindžiamas situacija su UAB  „Talša“. Įrodymus, susijusius su UAB „Talša“, administratorė teikė kartu su 2020  m. vasario 14 d. prašymu, kurį Šiaulių apygardos teismas 2020 m. kovo 10 d. nutartimi atsisakė priimti. Todėl prie bylos neprijungtais įrodymais vadovautis nėra pagrindo. Be to, administratorės pateiktuose dokumentuose dėl UAB „Talša“ yra akivaizdžių klaidų.

34.14.       Byloje nebuvo įrodyta, jog pradelsti bendrovės įsipareigojimai viršijo pusę į bendrovės balansą įrašyto turto vertės anksčiau, nei suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Bendrovei esant mokiai suinteresuotas asmuo neturėjo nei pareigos, nei teisės kreiptis į teismą dėl mokios bendrovės bankroto inicijavimo. Vadovas veikė ir sprendimus priiminėjo vadovaudamasis tuo metu jo turima informacija, ir tik 2017  metais sudarius 2016 m. balansą (kurio dalis yra ir praėjusio laikotarpio (2015 metų) duomenys), paaiškėjo, kad dėl vyriausiosios buhalterės netinkamo pareigų vykdymo 2015  m. balanso duomenys galėjo būti netikslūs.

34.15.       Atskirajame skunde nurodoma interpretacija, neva suinteresuotas asmuo 2015 m. žinojo apie bendrovės nemokumą. Tačiau suinteresuotas asmuo teigė egzistuojant ne nemokumą, o apyvartinių lėšų stoką, kas yra skirtingos kategorijos.

34.16.       Suinteresuotas asmuo atsiliepime į prašymą pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu pateikė išsamius paaiškinimus dėl atsiskaitymų eiliškumo, o administratorė jų nepaneigė, t. y. savo įrodinėjimo pareigos neįvykdė. Be to, teismų praktikoje yra išaiškinta, kad ĮBĮ nuostatos tyčinį bankrotą sieja ne vien su formaliu CK 6.9301 straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymų eiliškumo pažeidimu, bet su sąmoninga bendrovės valdymo organų veikla, siekiant išvengti atsiskaitymo su visais ar dalimi bendrovės kreditorių (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-130-553/2019). Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad suinteresuotas asmens veiksmuose nebuvo sąmoningo blogo bendrovės valdymo.

34.17.       Atskirasis skundas yra paremtas pagrindiniu įrodymu – FNTT specialisto išvada, kuri, suinteresuoto asmens vertinimu, yra nepatikimas įrodymas. Net ir turėdamas itin ribotas galimybes patikrinti specialisto išvadų teisingumą (dėl laiko stygiaus ir nežinodamas, kokie dokumentai buvo pateikti / nepateikti specialistui), suinteresuotas asmuo jau šiuo metu nustatė, kad dalis specialisto išvadų yra akivaizdžiai neteisingos. Be to, svarbu įvertinti ir pačios FNTT specialisto išvados paskirtį bei momentą, kada baudžiamajame procese sprendžiama dėl tokio dokumento patikimumo.

34.18.       Bendrovei priklausiusių pastatų, esančių adresu: (duomenys neskelbtini), pardavimo sandorį administratorė jau ginčijo teismine tvarka. Galutine ir įsiteisėjusia Lietuvos  apeliacinio teismo 2020 m. sausio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.  e2A- 585- 450/2020 patvirtintas administratorės reikalavimų nepagrįstumas.

34.19.       Atskirojo skundo argumentai, susiję su transporto priemonių pardavimo ir atgalinės nuomos sandoriais, negali būti vertinami atsižvelgiant į Šiaulių apygardos teismo 2020  m.  kovo 10 d. nutartį.

34.20.       Atskirajame skunde niekaip neįrodinėjamas sandorių su Esselen OÜ ydingumas ar kitos negatyvios aplinkybės.

34.21.       Administratorės argumentai dėl UAB „Gorentas“ parduoto turto yra nepagrįsti ir neteisėti. Turto pardavimas nėra draudžiamas, todėl sudarydamas sandorius bendrovės vadovas veikė tinkamai, nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų. Tuo labiau kad administratorė nepateikė įrodymų, kad ilgalaikis turtas buvo parduotas už kreditorių interesus pažeidžiančią kainą, išskyrus deklaratyvius samprotavimus.

34.22.       Dėl paskolos vadovui ir dividendų išmokėjimo jau pasisakyta įsiteisėjusioje Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-585-450/2020.

34.23.       Įrodymus, susijusius su UAB „Biseris“, administratorė pateikė tik baigiamųjų kalbų metu, jie nebuvo prijungti. Bet kuriuo atveju administratorės nurodomos aplinkybės, susijusios su UAB „Biseris“, yra nepagrįstos. Administratorė, lygindama UAB „Biseris“ su UAB  „Van Merksteijn Fencing Systems Baltics“ ar Esselen OÜ, sąmoningai nutyli, kad pastarieji visiškai ar bent jau daugiausia buvo bendrovės tiekėjai, bet ne užsakovai kaip UAB „Biseris“.

34.24.       Nesilaikydama šios kategorijos bylose taikomo įrodinėjimo standarto, administratorė 2020  m. vasario 14 d. pateikė teismui eilę suvestinių lentelių, kurių autorius ir šaltiniai nežinomi, o turinys kelia pagrįstų abejonių dėl galimai padarytų akivaizdžių (tyčinių ar neatsargių) klaidų.

 

Teismas

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

35.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1  dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

36.       Apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas bankroto administratorės, atstovaujančios įmonei, prašymas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamų nutarčių negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK  329 straipsnio 2 dalyje, bei pagrindo peržengti atskiruosiuose skunduose nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

37.       Pirmosios instancijos teismo išnagrinėtos bylos ribas apibrėžia Lietuvos apeliacinio teismo 2019  m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-643-450/2019, kuria pirmosios instancijos teismui perduotas iš naujo nagrinėti apeliantės prašymas pripažinti UAB „Tvorų tiekimas“ bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktus.

 

Dėl tyčinio bankroto požymių vertinimo teismų praktikoje

 

38.       Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis). Pagal ĮBĮ  20  straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog yra bent vienas iš šioje dalyje nurodytų požymių, dėl kurių kilo bankrotas, šio straipsnio 3 dalyje yra apibrėžtos sąlygos, kurias nustačius tyčinio bankroto faktas yra preziumuojamas.

39.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiama tyčinio bankroto apibrėžtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017  m.  balandžio  24  d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

40.       Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai, įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinės, baudžiamosios atsakomybės taikymą ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017  m.  balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

 

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio

 

41.       ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte vienu iš tyčinio bankroto požymių nurodoma tai, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Bankroto administratorė ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu požymiu laikė tai, kad buvęs įmonės vadovas E.  G. netinkamai vykdė (pavėluotai) ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

42.       ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi ir šis nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsiant, o šio straipsnio 4 dalyje nustatyta įmonės vadovo, kitų asmenų pagal kompetenciją, kurie, esant ĮBĮ  8 straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti, civilinė atsakomybė.

43.       Aiškindamas ĮBĮ 8 straipsnį, kasacinis teismas yra nurodęs, kad įmonės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta todėl, kad vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017 20 punktą).

44.       Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), yra išaiškinęs, kad šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr.  3K- 3-297-915/2018, 27 punktas).

45.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad įmonė buvo nemoki, t. y. atitiko ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytus požymius, 2016 m. pradžioje. Įmonės vadovas apie įmonės nemokumą galėjo spręsti jau 2016 metais ir ši situacija pasitvirtino 2017 metų pradžioje sudarius įmonės balansą. Todėl teismas sprendė, kad įmonės vadovas, kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo 2017 m. vasario 23 d., ĮBĮ nustatytų pareigų nepažeidė.

46.       Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įmonės vadovo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo siejo su teisinio įmonės nemokumo atsiradimo momentu, t.  y.  situacija, kai pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į įmonės balansą įrašytos turto vertės, ir nevertino bei nenustatė faktinio įmonės nemokumo, atsiradusio dar 2013 metų pabaigoje.

47.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tyčinio bankroto nustatymo atveju, juolab kai vertinamas valdymo organo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo vykdymas (nevykdymas), tikslus įmonės tapimo nemokia momentas iš tiesų yra esminis (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1013-330/2018, 26  punktas). Tačiau bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2020  m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-783-381/2020, 17 punktas). Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas, vertindamas, kada įmonė tapo nemoki ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas.

48.       Apeliantė, teigdama, kad įmonė tapo faktiškai nemoki jau 2013 m. pabaigoje, remiasi FNTT  specialisto 2019 m. lapkričio 18 d. išvada, kurioje konstatuota, kad įmonė buvo nemoki nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Tačiau, kaip matyti iš pastarosios išvados, šis įmonės nemokumo momentas (2013 m. gruodžio 31 d.) nustatytas pagal du finansinius rodiklius: einamojo likvidumo koeficientą ir bendrąjį skolos koeficientą. Trys finansiniai rodikliai: einamojo likvidumo koeficientas, kritinio likvidumo koeficientas ir bendrasis skolos koeficientas, pagal išvadą, rodo nepatenkinamą įmonės padėtį nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Taigi pačioje išvadoje nurodomi ne tik skirtingi įmonės nemokumo (nepatenkinamos įmonės padėties) momentai (priklausomai nuo to, pagal kuriuos ir kiek finansinių rodiklių vertinama), bet ir pats įmonės nemokumas vertinamas skirtingai, nei jis apibrėžtas ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje. Tuo tarpu, vertinant įmonės vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo vykdymą (nevykdymą), teisinę reikšmę, kaip minėta, turi pagal ĮBĮ  2  straipsnio 8 dalį nustatytas įmonės nemokumas.

49.       Dėl išdėstytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantės daroma išvada, kad suinteresuotas asmuo dar 2014 metais turėjo pareigą inicijuoti įmonei bankroto bylą. Darydama šią išvadą apeliantė remiasi faktinio įmonės nemokumo būsena, paaiškindama, kad faktiniam įmonės nemokumui įvertinti taikomi tokie ekonominiai kriterijai kaip einamojo likvidumo koeficientas, kritinio likvidumo koeficientas, bendrasis skolos koeficientas ir kiti, kuriais vertinamos įmonės galimybės tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams. Taigi, įrodinėdama kitokį, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, įmonės nemokumo (ir tuo pačiu įmonės vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo) atsiradimo momentą, apeliantė remiasi netinkama įmonės nemokumo samprata.

50.       Nors, anot apeliantės, pats suinteresuotas asmuo kitoje civilinėje byloje yra pripažinęs, kad apie įmonės patiriamus rimtus finansinius sunkumus ir negalėjimą tinkamai vykdyti įsipareigojimus kreditoriams yra žinojęs gerokai anksčiau nei vieneri metai iki bankroto bylos iškėlimo (vėliausiai 2014 m. pabaigoje), vis dėlto, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės cituojama suinteresuoto asmens procesinio dokumento ištrauka galėtų patvirtinti tik tai, kad suinteresuotas asmuo yra pripažinęs įmonės apyvartinių lėšų trūkumą 2015 m. pradžioje, tačiau ne įmonės nemokumą ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme.

51.       Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip teisiškai nepagrįstus apeliantės atskirojo skundo argumentus dėl netinkamai nustatyto įmonės nemokumo atsiradimo momento ir įmonės vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo 2014 metais, ir tuo pačiu konstatuoja, kad neturi pagrindo naikinti skundžiamos nutarties dalies, kuria įmonės bankrotas nepripažintas tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

 

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio

 

52.       Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai.

53.       Apeliantės teigimu, nuostolingais ir ekonomiškai nenaudingais įmonei sprendimais / sandoriais laikytini: 2014 m. kovo 4 d.–2014 m. birželio 16 d. dalies įmonės ilgalaikio turto (transporto priemonių ir įrankių) pardavimas UAB „Gorentas“; 2014 m. gruodžio 30–31 d. dividendų suinteresuotam asmeniui išmokėjimas; 2015 m. vasario 5 d. įmonės nekilnojamojo turto pardavimo ir atgalinė nuomos sutartys; 2015 m. birželio 26 d.–2015 m. liepos 4 d. lengvatinės paskolos suinteresuotam asmeniui suteikimas; 2016 m. lapkričio 4 d. įmonės ilgalaikio turto už bendrą 53 700 Eur kainą pardavimas Estijos bendrovei Esselen OÜ; ir 2017 m. pradžioje ilgalaikio įmonės turto už bendrą 4 421,49 Eur kainą pardavimas UAB „Gorentas“.

54.       Pirmiausia apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad dėl 2015 m. vasario 5 d. įmonės nekilnojamojo turto, esančio: (duomenys neskelbtini), pardavimo ir vėlesnės jo nuomos sandorių, be kita ko, ekonominio naudingumo įmonei kontekste, pasisakyta kitoje civilinėje byloje, kurioje bankroto administratorė prašė pripažinti šį (turto pardavimo) sandorį negaliojančiu CK 1.82 straipsnio (dėl prieštaravimo bendrovės tikslams) ir 6.66 straipsnio (dėl kreditorių teisių pažeidimo) pagrindu. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. sausio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-585-450/2020 padarė išvadą, kad pirkimo–pardavimo ir nuomos sandoriai atitiko ekonominę verslo logiką, jie nebuvo akivaizdžiai žalingi, nes bendrovė savo veiklą toliau tęsė perleistose patalpose nuomos teisės pagrindu, o gautomis lėšomis sumažino savo įsipareigojimus kreditoriams, darbuotojams ir valstybei. Iš esmės tas pačias aplinkybes nustatė pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad iš sandorio gautos lėšos buvo paskirstytos finansinių įsipareigojimų mažinimui, įmonė galutinai atsiskaitė su hipotekos kreditoriumi, buvo atsiskaityta su darbuotojais ir kt.; sudarant šio turto nuomos sutartį buvo nustatyta mažesnė nei rinkoje nuomos kaina, nuompinigiai taip pat buvo mažesni už bendrovės mokėtas kredito įmokas su kintamo dydžio palūkanomis, žemės mokestį už sklypą, kuriame yra pastatai, mokėjo turto savininkai, o ne bendrovė. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje įrodytas aptariamo sandorio ekonominis naudingumas įmonei, ir plačiau dėl šio sandorio nepasisako.

55.       Antra, Šiaulių apygardos teismas 2020 m. kovo 10 d. nutartimi atsisakė priimti apeliantės 2020  m. vasario 14 d. pareiškime nurodytą papildomą pareiškimo faktinį pagrindą dėl lengvatinės paskolos ir dividendų suinteresuotam asmeniui išmokėjimo. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šių sandorių (sprendimų) ekonominis naudingumas įmonei nėra apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas, todėl dėl jų nepasisako.

56.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad nors Šiaulių apygardos teismo 2020  m. kovo 10 d. nutartyje nurodoma, kad atsisakoma priimti ir 2020 m. vasario 14 d. pareiškime nurodytą papildomą pareiškimo faktinį pagrindą dėl sandorių sudarymo, dėl kokių konkrečiai sandorių, šioje nutartyje nėra nurodyta, o skundžiamos nutarties motyvuojamojoje dalyje minimi ir (ar) aptariami iš esmės visi bankroto administratorės nurodyti įmonės ilgalaikio turto (transporto priemonių, įrankių, technikos) perleidimo sandoriai. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas neturi pakankamo pagrindo sutikti su suinteresuoto asmens pozicija, kad šie sandoriai apskritai neturėtų būti vertinami.

57.       Trečia, kaip ekonomiškai nenaudingus sandorius įmonei apeliantė, kaip minėta, nurodo 2016  m.  lapkričio 4 d. įmonės ilgalaikio turto už 53 700 Eur pardavimą Estijos bendrovei Esselen  OÜ ir 2017 m. pradžioje ilgalaikio įmonės turto už 4 421,49 Eur pardavimą UAB  „Gorentas“. Tačiau jokių argumentų, kuo pasireiškė šių sandorių ekonominis nenaudingumas įmonei, apeliantė atskirajame skunde nenurodo ir plačiau dėl šių sandorių nepasisako. Dėl sandorio su Estijos bendrove Esselen OÜ apeliantė tik konstatuoja, kad pastarosios įmonės vienintelis akcininkas bei vadovas tuo metu buvo suinteresuoto asmens brolis bei apeliantės komercijos direktorius I. G.. Tačiau, kaip nustatyta Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-585-450/2020, šiuos asmenis siejo (-a) ne tik giminystės, bet ir verslo ryšiai. Be to, pati apeliantė, pasisakydama dėl prarastų įmonės užsakovų, nurodo, kad Estijos bendrovė Esselen OÜ buvo vienas iš didesnių apeliantės kontrahentų. Bet kuriuo atveju ir juo labiau nurodytų bylos aplinkybių kontekste vien turto pardavimo įmonei, kurios dalyvis bei vadovas yra turtą perleidžiančios įmonės vadovo giminaitis, faktas savaime sandorio nuostolingumo ir (ar) ekonominio nenaudingumo įmonei nepagrindžia. Todėl apeliantei nemotyvuojant, kodėl šiuos sandorius laiko ekonomiškai nenaudingais įmonei, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo jų vertinti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto kontekste.

58.       Atsižvelgdamas į apeliantės atskirojo skundo turinį, apeliacinės instancijos teismas plačiau pasisako dėl 2014 m. kovo 4 d.–2014 m. birželio 16 d. sudarytų įmonės ilgalaikio turto (transporto priemonių ir įrankių) pardavimo sandorių su UAB „Gorentas“.

59.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tiriamuoju laikotarpiu pirkėjai (fiziniai asmenys ir UAB „Gorentas“) už iš UAB „Tvorų tiekimas“ įsigytus 8-is ilgalaikio turto vienetus sumokėjo bendrovės atskaitingam asmeniui E. G. pagal pinigų priėmimo kvitus. Bendrovės atskaitingas asmuo E. G. už parduotą ilgalaikį turtą gavo 8 006,03 Eur, kuriuos kartu su kitomis tuo pačiu laikotarpiu gautomis iš bendrovės lėšomis naudojo bendrovės reikmėms, tai yra: apmokėjo tiekėjams, įnešė į sąskaitą banke 10 292,40 Eur, įnešė į kasą 7 544 Eur, išmokėjo darbo užmokestį, perdavė atskaitingam asmeniui I. G. 20 Eur.

60.       2014 m. birželio mėn. UAB „Gorentas“ pervestus 20 273,40 Eur už iš UAB „Tvorų tiekimas“ įsigytas transporto priemones ir kitą ilgalaikį turtą, atsargas kartu su kitomis 2014  m.  birželio  mėn. gautomis lėšomis bendrovė panaudojo savo reikmėms, tai yra: apmokėjo tiekėjams, išmokėjo darbo užmokestį, sumokėjo mokesčius Sodrai ir VMI, pervedė antstoliams, suteikė paramą, sumokėjo banko mokesčius.

61.       UAB „Gorentas“ 2014 m. lapkričio 14 d. pervestas lėšas kartu su kitomis 2014  m.  lapkričio  14– 28 d. gautomis lėšomis bendrovė taip pat panaudojo bendrovės reikmėms, tai yra: apmokėjo tiekėjams 27 085,12 Eur, išmokėjo darbo užmokestį – 9 511,90 Eur, sumokėjo mokesčius Sodrai, VMI ir Šiaulių m. savivaldybei – 8 568,45 Eur, pervedė antstoliams – 350,50 Eur, sumokėjo banko mokesčių – 56,82 Eur.

62.       Remdamasis, be kita ko, šiomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad bendrovės ilgalaikis turtas buvo perleistas tretiesiems asmenims nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų ir kreditorių interesų, gautos lėšos panaudotos bendrovės tikslams, apmokėta tiekėjams, išmokėtas darbo užmokestis, sumokėti mokesčiai Sodrai ir VMI, pervesta antstoliams, sumokėti banko mokesčiai.

63.       Pirmosios instancijos teismo išvados, kad iš ginčo sandorių gautos lėšos buvo panaudotos bendrovės reikmėms, apeliantė neginčija.

64.       Įrodinėdama transporto priemonių ir įrankių (įrangos) pardavimo sandorių ekonominį nenaudingumą įmonei, apeliantė pažymi, kad šis turtas buvo parduotas už mažesnę kainą nei jo likutinė vertė, konkrečiai transporto priemonės – 12 355,22 Eur mažesne kaina, o įranga bei įrankiai – 7 392,38 Eur mažesne kaina. Be to, parduotos transporto priemonės pagal atgalinės nuomos sutartis buvo išsinuomotos iš UAB „Gorentas“, pastarajai už transporto priemonių nuomą sumokant 22 009,85 Eur. Taigi pagal apeliantės poziciją, iš šių sandorių apeliantė patyrė 41  757,45 Eur nuostolių.

65.       Kaip minėta anksčiau, esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki.

66.       Apeliantės nurodomi transporto priemonių ir įrankių pardavimo sandoriai su UAB „Gorentas“ buvo sudaryti 2014 m. kovo 4 d.–2014 m. birželio 16 d., t. y. laikotarpiu, kai įmonė, pagal byloje nustatytas aplinkybes, nebuvo nemoki. Po šių sandorių sudarymo įmonė dar beveik trejus metus (iki nustatyto nemokumo – 1,5–2 metus) vykdė veiklą, lėšas, gautas iš šių sandorių, panaudojo bendrovės veikloje, todėl nėra pagrindo spręsti, kad sudaryti sandoriai pagal jų apimtį turėjo esminės įtakos vėliau atsiradusiam įmonės nemokumui bei neigiamai paveikė įmonės galimybes tęsti veiklą.

67.       Atsižvelgdamas į tai, kad kitų įmonei nuostolingų ar ekonomiškai nenaudingų sandorių byloje nenustatyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad aptariami sandoriai (sprendimai), susiję su transporto priemonių ir įrankių (įrangos) pardavimu bei nuoma, gali (galėjo) būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinės atsakomybės taikymą ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia.

68.       Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad neturi pagrindo naikinti skundžiamos nutarties dėl netinkamo ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo.

 

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio

 

69.       Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.

70.       Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia sąmoningą blogą įmonės valdymą ir gali būti teisiniu pagrindu bankrotą pripažinti tyčiniu, tačiau tokiai teisinei išvadai turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr.  e3K- 3- 301- 219/2019).

71.       Nagrinėjamu atveju nėra ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytos prezumpcijos, kad UAB  „Tvorų tiekimas“ bankrotas tyčinis, nes nenustatytos visos šiame punkte įtvirtintos sąlygos. Dėl to pareiškimą dėl tyčinio bankroto pareiškusi apeliantė privalėjo įrodyti, kad vadovas, pažeisdamas atsiskaitymo tvarką, tyčia siekė išvengti atsiskaityti su kreditoriais, esmingai pabloginti įmonės turtinę padėtį ir sukelti įmonės bankrotą.

72.       Apeliantės teigimu, įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus ir pažeidė CK 6.9301 straipsnio nuostatas, nes prioritetą atsiskaitant su kreditoriais teikė sau pačiam ir (ar) su juo susijusiems asmenims, o ne pradelstiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams padengti (atskirajame skunde nurodomos UAB „Van Merksteijn Fencing Systems Baltics“ ir UAB „Talša“).

73.       Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad, net ir pripažinus CK 6.9301 straipsnio nuostatų pažeidimą, tokie suinteresuoto asmens veiksmai neturėtų lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia, nes tai neatitiktų teismų praktikoje pateikto ĮBĮ 20 straipsnių aiškinimo ir taikymo.

74.       Pagal teismų praktiką, atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017  m.  vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-324-915/2017).

75.       Pagal apeliantės nurodomus duomenis, apeliantės pradelsta skola UAB „Talša“ 2016  m.  gruodžio  31 d. buvo 1 815,04 Eur. Todėl galimas CK 6.9301 straipsnio nuostatų pažeidimas, susijęs su šia kreditore, atsižvelgiant į jo mastą, reikštų tik formalaus tyčinio bankroto požymio konstatavimą.

76.       Antra, byloje nustatyta, kad apeliantės nurodomu laikotarpiu atsiskaitymai su kreditore UAB  „Van Merksteijn Fencing Systems Baltics“ nebuvo visiškai nutrūkę: pardavus įmonei priklausantį nekilnojamąjį turtą, šiai kreditorei pervesta 20 000 Eur, 2015 m. lapkričio mėn. pervesta 7 000 Eur, iš viso 2015 m. sausio–balandžio mėn. kreditorei UAB  „Van  Merksteijn  Systems Baltics“ sumokėta 85 000 Eur (pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-585-450/2020 nustatytas aplinkybes, 2015 m. sausio–balandžio mėn. kreditorei iš viso sumokėta 95 000 Eur). Be to, ir pagal apeliantės nurodomus duomenis, apeliantės pradelsta skola UAB „Van Merksteijn Systems Baltics“ 2015 m. gruodžio 31 d. buvo 284 966,20 Eur, o 2016 m. gruodžio 31 d. – 258 284,01  Eur, t. y. sumažėjo (atitinkama dalimi buvo padengta).

77.       Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad UAB „Van Merksteijn Systems Baltics“, net ir esant dideliam apeliantės įsipareigojimų dydžiui, ir toliau iki 2016 m. pradžios užsakė paslaugas, tiekė prekes skolon, iki 2017 m. netaikė nei palūkanų, nei delspinigių išieškojimo.

78.       Taigi apeliantės nurodomu laikotarpiu su kreditore UAB „Van Merksteijn Systems Baltics“ tam tikra dalimi nuolat buvo atsiskaitoma, šalių bendradarbiavimas tęsėsi net ir esant dideliam apeliantės įsiskolinimui, kreditorė ilgą laiką nesikreipė dėl skolos išieškojimo.

79.       Tuo tarpu apeliantės akcentuojami nekilnojamojo turto, transporto priemonių bei įrankių nuomos mokėjimai susijusiems asmenims pagal savo pobūdį buvo nukreipti į įmonės veiklos tęsimą, todėl atitinka minėtus vertingus tikslus.

80.       Dėl atsiskaitymo su bendrove Esselen OÜ apeliantė pripažįsta, kad pastarajai iš 422 670,15 Eur skolos sumokėta 188 022,17 Eur, o likusi skolos dalis padengta taikant priešpriešinių reikalavimų įskaitymą. Tačiau, kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, CK  6.9301  straipsnis reglamentuoja atsiskaitymą grynaisiais ir negrynaisiais pinigais ir nereglamentuoja įskaitymo sandorių, todėl administratorė nepagrįstai įskaitymo sandorius vertina pagal CK 6.9301 straipsnyje numatytus reikalavimus.

81.       Dėl apeliantės nurodomų argumentų, susijusių su dividendų ir lengvatinės paskolos suinteresuotam asmeniui išmokėjimu, apeliacinės instancijos teismas atskirai nepasisako, nes, minėta, šios aplinkybės nėra apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas (žr. šios nutarties 55  punktą).

82.       Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad galimi suinteresuoto asmens padaryti teisės reikalavimų, susijusių su atsiskaitymų eiliškumu, pažeidimai gali (galėjo) būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones, todėl pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas įmonės bankroto tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas.

 

Dėl byloje taikytinų įrodinėjimo taisyklių

 

83.       Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad atsižvelgiant į tai, jog įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingas teisines pasekmes asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą (ĮBĮ 20 straipsnio 6–8 dalys), įrodinėjimo standartas šios kategorijos bylose yra aukštesnis ir lemia didesnę teismo aktyvumo pareigą siekiant nustatyti visas aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Įmonės bankrotas turėtų būti pripažįstamas tyčiniu tik tuo atveju, jei teismui nelieka pagrįstų abejonių, kad įmonės bankrotą lėmė tyčiniai jos valdymo organų veiksmai, kuriais buvo sukeltas įmonės nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios bendrovės turtinė padėtis (Lietuvos apeliacinio teismo 2018  m.  birželio  19  d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-984-823/2018; 2020 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-303-781/2020).

84.       Nagrinėjamos bylos kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apeliantės prašymas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu pirmosios instancijos teisme nagrinėtas trečią kartą. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nutartyje, antrą kartą grąžinant apeliantės prašymą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, konstatuota, kad, iškėlus įmonei bankroto bylą, bankroto administratorei buvo perduoti įmonės dokumentai, pateikti duomenys apie kreditorius ir debitorių skolas, kiti duomenys, kurie iš esmės leido administratorei žinoti ir nustatyti įmonės veiklos, jos turto, kreditorių ir debitorių dydį ir struktūrą, ir apeliantas prašymas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą (dėl apgaulingos ir netinkamos buhalterinės apskaitos tvarkymo) atmestas.

85.       Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, kad jai šioje byloje buvo esmingai apsunkintas įrodinėjimas. Kaip teisingai atkreipia dėmesį suinteresuotas asmuo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi išnagrinėtos civilinės bylos Nr. e3K-3-510-915/2018, kuria remiasi apeliantė, ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi (priešingai nei nagrinėjamoje byloje, minėtoje byloje įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu), todėl joje pateikti išaiškinimai dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje vertintus tyčinio bankroto požymius (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 punktai), yra teisiškai neaktualūs.

86.       Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad esminio įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo nagrinėjamoje byloje nenustatė.

 

87.       Kiti atskirajame skunde ir atsiliepime į jį išdėstyti argumentai neturi esminės reikšmės teisiniam rezultatui byloje, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.

 

Dėl procesinės bylos baigties

 

88.       Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

 

 

Teisėja                                                                Vilija Mikuckienė

 

-->