Civilinė byla Nr. e2-643-798/2020

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00680-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.3.11; 3.3.2.5 (S)

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2020 m. kovo 30 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs suinteresuotų asmenų L. B. ir S. B. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 20 d. nutarties, kuria bankrutavusios individualios įmonės „Tinkreta“ bankrotas pripažintas tyčiniu,

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl bankrutavusios individualios įmonės (toliau – BIĮ) „Tinkreta“ bankroto pripažinimo tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir 4 punkte nustatytais pagrindais.

 

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

 

2.       Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. vasario 20 d. nutartimi pripažino BIĮ „Tinkreta“ bankrotą tyčiniu ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

3.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog:

3.1.                      Pareiškėja įrodinėjo, kad tyčinį BIĮ „Tinkreta“ bankrotą lėmė per 2016 m. iš įmonės kasos 2016 m. vasario 12 d., 2016 m. kovo 30 d., 2016 m. birželio 29 d., 2016 m. liepos 29 d., 2016 m. rugpjūčio 25 d. paimti 318 111,82 Eur, iš kurių tik 32 407,78 Eur buvo panaudota įmonės ūkinėms reikmėms, o 285 704,04 Eur L. B. reikmėms. Suinteresuotas asmuo neginčija, kad šią pinigų sumą ji pasiėmė iš BIĮ „Tinkreta“ kasos, tačiau nurodė, kad tai įmonės sugeneruotas pelnas, kurį ji, kaip įmonės savininkė, turėjo teisę pasiimti.

3.2.                      Teismas, išanalizavęs bankrutuojančios bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus bei kitose bylose su bendrove susijusius teismų procesinius sprendimus, padarė išvadą, kad suinteresuotų asmenų teiginys, jog pinigų išėmimo metu bendrovė kreditorių neturėjo, neatitinka tikrovės. Tačiau sutiko, kad įmonė iš dalies kreditorinius įsipareigojimus dengė. Tačiau, pirmosios instancijos teismo vertinimu, šie duomenys nepaneigė fakto, kad įmonės veikla dėl piniginių lėšų išėmimo iš įmonės kasos buvo sutrikdyta, o tai lėmė jos nemokumą, kadangi įmonės didžioji dalis kreditorinių įsipareigojimų buvo pradelsti.

3.3.                      Teismas taip pat nustatė, kad BIĮ „Tinkreta“ realių debitorių, kuriems grąžinus pinigus įmonei būtų padengti kreditorių reikalavimai, nebuvo. ????????

3.4.                      Suinteresuotas asmuo L. B. atsiliepime į prašymą ir teismo posėdžio metu nurodė, kad jokių neteisėtų veiksmų ji neatliko, nes ji pasiėmė tik nepaskirstytą pelną, kuris jai nebuvo išmokėtas per 15 m. įmonės gyvavimo metų.?????? Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad sukauptas pelnas yra tik eilutė balanse, o savininkas privalo įmonės finansinę situaciją vertinti kompleksiškai, atsižvelgdamas į bendrą įmonės finansinę situaciją. Šios lėšos gali būti naudojamas kaip apyvartinės lėšos, skirtos medžiagų pirkimui, mokesčiams mokėti, atlyginimams, pan. Dėl atsakovės sandorių sudarymo (piniginių lėšų išsimokėjimo) įmonė akivaizdžiai tapo nemoki, dėl sandorių buvo prarasta reali galimybė įmonei visiškai atsiskaityti su kreditoriais.

3.5.                      Pareiškėja nurodė, kad 2015 m. gruodžio mėn. Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) pradėjo finansinį šios įmonės tyrimą, tad suinteresuotas asmuo L. B. sąmoningai ir tikslingai 2016 m. vasario 12 d. išsimokėjo 232 752,10 Eur pinigų sumą. Teismas sutiko su tokiais pareiškėjos argumentais. Baudžiamosiose bylose, kuriose suinteresuoti asmenys pripažinti kaltais, nustatyti prejudiciniai faktai patvirtina, kad suinteresuoti asmenys atliko laikotarpiais nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d. veiksmus, kurie iš esmės sąlygojo BIĮ „Tinkreta“ tyčinį bankrotą, nes kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos.

3.6.                      Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad bendrovei priklausantis turtas buvo parduotas mažesne verte nei buvo nustatyta jo likutinė vertė. Suinteresuoti asmenys tokių veiksmų paaiškinti negalėjo.

 

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

4.       Suinteresuoti asmenys L. B. ir S. B. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartį panaikinti ir priimti naują– pareiškėjos prašymą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

4.1.                      Pirmosios instancijos teismas ydingai kvalifikavo teisinį santykį ir vadovavosi išskirtinai pareiškėjos argumentais, ignoruodamas suinteresuotų asmenų liudijimus ir parodymus.

4.2.                      Pareiškėjos argumentas, su kuriuo pirmosios instancijos teismas sutiko, kad pinigus L. B. išsiėmė FNTT pradėjus tyrimą dėl įmonės veiklos, nėra pagrįstas jokiais įrodymais, nepatvirtintas byloje esančia medžiaga. Teismas niekaip neargumentavo, kodėl ir kaip FNTT pradėtas tyrimas galėjo sąlygoti sąmoningą ir tikslintą nepaskirstyto pelno išsimokėjimą. Įmonės savininkė nurodė, kad išsimokėdama sau įmonės pelną neturėjo jokių kitų tikslų, išskyrus įgyvendintąjį.

4.3.                      Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai plečiamai aiškino Lietuvos Respublikos individualių įmonių (toliau – IĮĮ) 6 straipsnio 6 dalies 1 punkto nuostatas, nurodydamas, kad nepaskirstytas pelnas tai tik eilutė balanse. Teismas nenurodė jokio teisės akto, kuris įpareigotų įmonės savininką sumokėjus mokesčius nepaskirstytą pelną laikyti apyvartinėmis lėšomis, mokėti iš jo atlyginimus arba atsiskaitinėti su kreditoriais. Įmonės pelnas ir įmonės apyvartinės lėšos yra visiškai skirtingos sąvokos, jų paskirtis yra visiškai kitokia.

4.4.                      Teismas, konstatavęs, kad įmonės vadovė sąmoningai privedė bendrovę prie bankroto išsimokėdama nepaskirstytą pelną, pakeitė individualios bendrovės savininkės valią. Tačiau byloje nėra įrodyta, kad būtent tyčinio bankroto pasekmių įmonės savininkė siekė.

4.5.                      Pirmosios instancijos teismas niekaip nepasisakė ir nevertino aplinkybių, kad įmonė nemokumo būsenoje atsidūrė ne dėl pelno išsimokėjimo, o dėl apyvartinių lėšų trūkumo. Suinteresuoti asmenys paaiškino, kad per pastaruosius pusę metų iki bankroto bylos iškėlimo, įmonė atliko stambius darbus pagal subrangos sutartis, už kuriuos su BIĮ „Tinkreta“ nebuvo atsiskaityta, buvo dirbtinai randami trūkumai, kuriuos bendrovė turėjo savo lėšomis taisyti. Negaudama apmokėjimo už atliktus darbus, bendrovė turėjo mokėti darbo užmokestį darbuotojams ir mokesčius į valstybės biudžetą. Šių mokestinių prievolių vykdymas bei kreditorinių įsipareigojimų vykdymas iš nepaskirstyto įmonės pelno paneigtų jo prasmę ir prigimtį, bei pažeistų įmonės savininko teisę gauti pelną. Be to, po pelno išmokėjimo vadovei įmonė ir toliau atsiskaitinėjo su kreditoriais.

4.6.                      Suinteresuoti asmenys taip pat nesutinka su teismo išvadomis dėl turto pardavimo už mažesnę nei likutinė vertė. Automobiliai buvo įgyti JAV aukcionuose daužti. Jų vertė neatitiko faktinės jų būsenos ir vertės, todėl buvo parduoti už tokią kainą, kurią pavyko už juos gauti.

4.7.                      Nenustačius priežastinio ryšio tarp įmonės vadovės veiksmų ir įmonės nemokumo bei atsižvelgiant į tai, kad kreditorių interesai jau yra apginti kitoje civilinėje byloje dėl žalos priteisimo, pareiškėjos prašymas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu turėjo būti atmestas.

5.       Pareiškėja BIĮ „Tinkreta“, atstovaujama bankroto administratoriaus S. G., pateikė atsiliepimą į apeliantų L. B. ir S. B. atskirąjį skundą, kuriuo prašo Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartį palikti nepakeistą, skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

5.1.                      Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas bankrotą tyčiniu, vadovavosi prejudiciniais sprendimais – Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-802-460/2018 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartimi, kuria paliktas galioti Klaipėdos apygardos teismo sprendimas. Šiuose sprendimuose yra aiškiai konstatuota, kad L. B., žinodama įmonės finansinę padėtį, tačiau išsimokėdama sau pinigines lėšas, ženkliai sumažino įmonės turto apimtį, eliminuodama galimybę atsiskaityti su kreditoriais ir tuo pažeidė jų interesus.

5.2.                      Šioje byloje nebuvo ginčijama įmonės savininkės teisė išsimokėti sau pelną. Tačiau dėl tokio jos veiksmo įmonė tapo nemokia.

5.3.                      Priešingai nei teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus, šalių paaiškinimus, todėl priėmė pagrįstą nutartį. Būtent apeliantai nepaneigė pareiškėjos nurodomų argumentų ir aplinkybių, o jų išsakyti teiginiai tėra gynybinė pozicija.

 

Teismas

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

6.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

7.       Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas (toliau – JANĮ). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu yra paduotas iki JANĮ įsigaliojimo, jo nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu taikomos ĮBĮ, galiojusio iki JANĮ įsigaliojimo, nuostatos.

Dėl atskirojo skundo netenkinimo

8.       Nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria BIĮ „Tinkreta“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo klausimas.

9.       Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. spalio 28 d. nutartimi BIĮ „Tinkreta“ iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratoriumi paskirtas S. G. Nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2016 m. lapkričio 8 d. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. sausio 20 d., 2017 m. vasario 10 d., 2017 m. kovo 17 d., 2017 m. kovo 22 d., 2017 m. rugpjūčio 7 d., 2017 m. rugpjūčio 17 d., 2017 m. rugpjūčio 21 d., 2017 m. lapkričio 10 d., 2018 m. gegužės 11 d., 2018 m. spalio 10 d. nutartimis patvirtintas (patikslintas) įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas. Teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutartimi BIĮ „Tinkreta“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

10.       CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą reglamentuoja ĮBĮ, kurio 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu, vykdant įmonės bankroto procedūras

11.       ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).

12.       Kasacinio teismo praktikoje, analizuojant tyčinio bankroto institutą, išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

13.       Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

14.       Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

15.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reglamentavimą bei aptartą teismų praktiką, sprendžia, kad suinteresuotų asmenų atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl BIĮ „Tinkreta“ tyčinio bankroto požymių egzistavimo.

16.       Pirmosios instancijos teismas BIĮ „Tinkreta“ bankrotą tyčiniu pripažino ĮBĮ 20 straipsnio       2 dalies 2 ir 4 punkte nustatytais pagrindais nustatytais pagrindais, t. y. buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai; įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.

17.       Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo šiuos motyvus: pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo teisinį santykį, vadovavosi išskirtinai pareiškėjos argumentais, ignoruodamas suinteresuotų asmenų liudijimus ir parodymus; neargumentavo, kodėl ir kaip FNTT pradėtas tyrimas galėjo sąlygoti sąmoningą ir tikslintą nepaskirstyto pelno išsimokėjimą; nepagrįstai plečiamai aiškino IĮ 6 straipsnio 6 dalies           1 punkto nuostatas, klaidingai sutapatindamas nepaskirstytą pelną su apyvartinėmis lėšomis; pakeitė individualios įmonės savininkės valią bei nenustatė priežastinio ryšio tarp savininkės veiksmų ir bendrovės nemokumo.

18.       Pirmiausia pažymėtina, kad teismas įvertina byloje surinktus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Aiškindamas šią procesinę normą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformulavo kelias nagrinėjamai bylai reikšmingas įrodymų vertinimo taisykles: pirma, civiliniame procese taikomas tikimybių pusiausvyros principas, pagal kurį teismas įrodytomis pripažįsta aplinkybes, kurios, vadovaujantis įrodymų visuma, įvertinamos kaip labiau tikėtinos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010); antra, vertindamas įrodymų visetą teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-248/2015); trečia, kilus abejonėms dėl įrodymų patikimumo, šias abejones pašalina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-686/2017).

19.       Nagrinėjamu atveju sutiktina su pareiškėjos argumentais, kad suinteresuoti asmenys tik deklaratyviai nurodo aplinkybes, kurios jų manymu patvirtina, jog bendrovės savininkė veikė teisėtai, tačiau nepateikia jokių tai patvirtinančių įrodymų. Pažymėtina, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju į bylą pateikta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, kad įmonės savininkės veiksmai (išimant bendrovės nepaskirstytą pelną) sąlygojo jos turtinės padėties pablogėjimą. Priešingai, apeliantai į bylą nepateikė (išskyrus deklaratyvius paaiškinimus) jokių įrodymų, kurie patvirtintų jų nurodomus argumentus apie pareiškėjos reikalavimų nepagrįstumą (CPK 178 straipsnis).

20.       Pagal CPK 12, 178 straipsnius kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodyti. Šiose proceso teisės normose nustatyta bendroji onus probandi (įrodinėjimo naštos) paskirstymo taisyklė. Kasacinis teismas, aiškindamas teismo sprendimo prejudicinę galią, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2008; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2009; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017).

21.       Taigi, pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-802-460/2018 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartyje, kuria paliktas galioti Klaipėdos apygardos teismo sprendimas bei Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-206-606/2019, kuria paliktas galioti Plungės apylinkės teismo 2019 m. balandžio 29 d. nuosprendis, nustatytos aplinkybės laikomos prejudicinėmis šioje civilinėje byloje, sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.

22.       Pagal IĮĮ 6 straipsnio 4 dalį individualios įmonės savininko teises ir pareigas nustato Civilinis kodeksas, šis bei kiti įstatymai, individualios įmonės nuostatai. Pagal IĮĮ 6 straipsnio 6 dalies 1–3 punktus individualios įmonės savininkas, be kita ko, turi teisę gauti individualios įmonės pelną, paimti įmonės kasoje esančius pinigus, kaip avansu išmokamą pelną, savo asmeniniams poreikiams, paimti iš individualios įmonės turtą. Remiantis IĮĮ 8 straipsnio         3 dalimi yra leidžiamas lėšų ir kito turto judėjimas tarp individualios įmonės ir jos savininko. Perduodamas individualiai įmonei arba paimdamas iš individualios įmonės pinigus ar kitą turtą individualios įmonės savininkas surašo ir pasirašo pinigų ar kito turto perdavimo (ar paėmimo) dokumentus. Pinigų įnešimo ir pinigų paėmimo dokumentai įforminami teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi individualios įmonės savininkas turi teisę paimti iš individualios įmonės lėšas ar kitą turtą savo asmeninėn nuosavybėn, ir, be kita ko, naudoti šį turtą atsiskaityti su savo asmeniniais kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo    3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2014). Tačiau taip pat savo veiksmais turi nepažeisti bendrųjų Civilinio kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

23.       Taigi, galiojant aukščiau nurodytam reglamentavimui, įmonės savininko pelno išsimokėjimas savaime negali būti laikomas žalingu bendrovei ir neteisėtu. Tačiau dėl savininko veiksmų žalingumo ir jų sukeltų neigiamų pasekmių kiekvienu atveju sprendžiama individualiai, pagal susiklosčiusių aplinkybių visumą. Kiekvienu individualiu atveju yra įvertinama tai, kokia buvo įmonės finansinė padėtis tuo laikotarpiu kai didelės apimties nepaskirstytas pelnas buvo išmokėtas, ar įmonė turėjo daug pradelstų finansinių įsipareigojimų kreditoriams, ar galima pagrįstai manyti, kad ginčijamais sandoriais pažeistos individualios įmonės kreditorių teisės ir padaryta žala jų teisėtiems interesams, nes buvo atimta arba sumažinta kreditorių galimybė gauti visišką ar dalinį savo reikalavimų patenkinimą iš įmonės finansinio turto. Visos šios aplinkybės buvo įvertintos Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-802-460/2018 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartyje, kuria paliktas galioti Klaipėdos apygardos teismo sprendimas, kuriame yra aiškiai nurodyta, kad  visų nustatytų faktinių aplinkybių visuma, nurodytos teisinio reglamentavimo nuostatos, bei kasacinio teismo praktika, leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovė, žinodama įmonės finansinę padėtį, tačiau išsimokėdama sau pinigines lėšas (285 704,04 Eur), ženkliai sumažino įmonės turto apimtį, eliminuodama galimybę atsiskaityti su kreditoriais, tuo pažeidė jų interesus.

24.       Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas ginčo nutartimi konstatavo, kad FNTT pradėjus įmonės veiklos patikrinimą, suinteresuotas asmuo L. B. išsimokėjo 232 752,10 Eur pinigų sumą, tačiau byloje nėra įrodymų patvirtinančių, kad pinigai buvo išmokėti vadovei dėl FNTT patikrinimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai nėra itin reikšminga aplinkybė šio klausimo nagrinėjimo kontekste. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad prejudiciniais sprendimai kitose civilinėse ir baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės leidžia spręsti apie tai, kad įmonės vadovė savo veiksmais sumažino bendrovės turimo turto masę ir tai sąlygojo įmonės finansinės padėties pablogėjimą, o kas sąlygojo pačios vadovės sprendimą po 15 metų priimti sprendimą išsimokėti sau pelną, nėra turinti esminės reikšmės aplinkybė.

25.       Apeliantai taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai įmonės apyvartines lėšas sutapatina su nepaskirstytu pelnu. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais argumentais.

26.       Pagal IĮĮ 2 straipsnio 1 dalį individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo. Kaip aukščiau minėta individualios įmonės savininkas turi teisę paimti iš individualios įmonės lėšas ar kitą turtą savo asmeninėn nuosavybėn, ir, be kita ko, naudoti šį turtą atsiskaityti su savo asmeniniais kreditoriais. Tačiau įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Todėl metų metais kaupiamas ir neskirstomas pelnas, galėjo būti panaudojamas kreditoriniams įsipareigojimams padengti. Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad bendrovės vadovei išsimokėjus nepaskirstytą pelną atsiskaitymai su kreditoriais vyko, tačiau įvertinus pradelstus įsipareigojimus kreditoriams ir išmokamas sumas, darytina išvada, kad šios aplinkybės nėra pakankamos konstatuoti, kad bendrovė dėl išsimokėto pelno suinteresuotam asmeniui nepatyrė žalos.

27.       Apeliantų teigimu, bendrovės nemokumas atsirado ne dėl pelno išsimokėjimo, o dėl apyvartinių lėšų trūkumo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bet kokios bendrovės (ar ribotos civilinės atsakomybės, ar neribotos civilinės atsakomybės) turi elgtis sąžiningai, jis turi žinoti apie jam priklausančios įmonės turtinę padėtį, prisiimtus įsipareigojimus ir jų santykį. Sąžiningas įmonės savininkas, žinodamas, kad įmonės turto gali neužtekti atsiskaityti su kreditoriais, privalo atitinkamai elgtis, imtis priemonių įmonės turto ir skolų pusiausvyrai atkurti, jis nebegali didinti nei įmonės, nei savo turimų prievolių ar tikslingai mažinti turimo turto. Taigi, nagrinėjamo klausimo dėl tyčinio bankroto aspektu, suinteresuotas asmuo ne tik nesiekė atkurti įmonės turto ir skolų pusiausvyros, tačiau ir tikslingai sumažino įmonės turimą turtą.

28.       Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad sprendime nurodyti automobiliai buvo parduoti už mažesnę kainą, nei jų likutinė vertė, kas rodo, kad suinteresuoti asmenys siekė turtą realizuoti už mažesnę kainą, nei jis galėjo būti parduotas. Atskirajame skunde apeliantai nurodė, kad transporto priemonės buvo pirktos JAV aukcione, daužtos, todėl jų vertė nebuvo reali. Šiuos apeliantų argumentus, pavyzdžiui, dėl transporto priemonės VW Jetta, paneigia Plungės apylinkės teismo 2019 m. balandžio 29 d. nuosprendis, kuriame yra detaliai analizuojamos aplinkybės dėl įvardytos transporto priemonės nuomos (manytina, kad daužta transporto priemonė negalėtų būti nuomojama ir už ją imamas adekvatus nuomos mokestis). Apeliantų nurodomos aplinkybės dėl likusių transporto priemonių verčių neatitikimo realioms jų vertėms byloje nėra įrodytos.

29.       Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas aptarė esmines, nagrinėjamam klausimui išspręsti svarbias aplinkybes, nurodė šiam klausimui aktualias teisės normas bei pateikė teismo padarytų išvadų motyvus, todėl nėra teisinio pagrindo spręsti, jog skundžiamas sprendimas priimtas pažeidžiant reikalavimą motyvuoti procesinį sprendimą arba įrodymų tyrimo taisykles. Pažymėtina, kad vien tik ta aplinkybė, jog nutartis ir jos motyvai neatitinka apeliantų pozicijos, automatiškai nereiškia, kad teismo priimta nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta ir turėtų būti naikintina.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

30.       Pareiškėja BIĮ „Tinkreta“, atstovaujama bankroto administratoriaus S. G., pateikė prašymą priteisti iš suinteresuotų asmenų 800 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą bei pateikimą teismui.

31.       CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. redakcija) 8.16 papunktyje nustatyta, kad už advokato teikiamas teisines paslaugas rekomenduojamas priteistinas maksimalus užmokesčio dydis už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai yra 0,4 (koeficientus, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių)).

32.       BIĮ „Tinkreta“, atstovaujama bankroto administratoriaus S. G., atsiliepimą į atskirąjį skundą pateikė 2020 m. kovo 3 d., todėl maksimalus užmokesčio dydis skaičiuotinas pagal 2019 m. III-ojo ketvirčio vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris buvo lygus 1 317,60 Eur. Todėl, maksimalus rekomenduojamas priteisti užmokestis už atsiliepimą į atskirąjį skundą, atsiliepimo pateikimo metu (2020 m. kovą) galėjo būti 527,04 Eur (1 317,60 Eur x 0,4).

33.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byla nėra itin didelės apimties, o pareiškėjos BIĮ „Tinkreta“, atstovaujamos bankroto administratoriaus S. G., pateikto atsiliepimo apimtis ir išsamumas nesudaro pagrindo vertinti, kad turi būti priteistas maksimalus ar didesnis nei maksimalus rekomenduotinas užmokestis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pakankamas užmokestis už atsiliepimo į suinteresuotų asmenų atskirąjį skundą parengimą yra 450 Eur. Šios išlaidos priteistinos BIĮ „Tinkreta“, atstovaujamai bankroto administratoriaus S. G., iš suinteresuotų asmenų lygiomis dalimis (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylos procesinės baigties

34.       Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios panaikinti atskiruosiuose skunduose nurodytais teiginiais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

35.       Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti lygiomis dalimis iš suinteresuotų asmenų L. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir S. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą ir pateikimą teismui bankrutavusios individualios įmonės „Tinkreta“ (juridinio asmens kodas 252688870) naudai.

 

 

Teisėjas                                        Antanas Rudzinskas