Civilinė byla Nr. e2-237-553/2020

                                                                                    Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00113-2018-5

                                                                                    Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11

 (S)

 

img1 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2020 m. sausio 23 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo M. R. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo M. R. prašymas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Jėgainė 1“ bankrotą pripažinti tyčiniu, suinteresuotas asmuo G. M., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius ir uždaroji akcinė bendrovė „Daivilta“,

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

1.       Byloje sprendžiamas klausimas dėl pagrindų bankrotą pripažinti tyčiniu egzistavimo.

2.       Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartimi UAB „Jėgainė 1“ (toliau – ir bendrovė) iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Bankroto administravimo biuras“. 2018 m. lapkričio 26 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

3.       Pareiškėjas M. R., bendrovės 50 proc. akcijų turėtojas ir kreditorius, kreipėsi į teismą su prašymu pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu. Nurodė, kad bankroto bylos bendrovei iškėlimo nutartyje nustatyta, jog bendrovė nemoki buvo 2017 m. Nepaisant bendrovės nemokumo, bendrovės vadovas G. M. savavališkai 2017 m. gruodžio 29 d. įsakymu pasididino sau darbo užmokestį iki 1 316 Eur sumos. Pareiškėjo teigimu, tokie vadovo veiksmai buvo nukreipti į nuoseklų ir kryptingą nemokios bendrovės turtinės padėties bloginimą. Taip pat bendrovės vadovas buvo nesąžiningas ir siekė pasipelnyti bendrovės sąskaita, nes pats su savimi sudarė bendrovei nenaudingus sandorius, t. y. sutartis dėl ąžuolo rąstų pirkimo pardavimo (2018 m. vasario 1 d. PVM sąskaita faktūra ir 2018 m. sausio 12 d. sąskaita – faktūra), 2018 m. vasario 26 d. pirkimo – pardavimo sutartį. Pareiškėjo teigimu, bendrovei taip pat nenaudinga buvo ir 2018 m. sausio 9 d. sudaryta automobilio nuomos sutartis su bendrovės vadovo sutuoktine R. M., kurios pagrindu išsinuomotas automobilis Mercedes Benz (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Bendrovė šio automobilio degalų įsigijimo sąnaudas įtraukdavo į leidžiamus atskaitymus, tačiau deklaruotas automobilio panaudojimas bendrovės reikmėms ir nurodyta rida per 2018 m. sausio – vasario mėnesius, nesant kelionės lapų ir vertinant, kad bendrovė veiklą daugiausiai vykdė Panevėžio rajone, leidžia daryti prielaidą, kad buvęs vadovas šeimai priklausantį automobilį naudojo ne bendrovės poreikiams. Taip pat bendrovė 2018 m. vasario 27 d. už 206 Eur įsigijo akumuliatorių MUTLU, kurio garantiniame talone nurodoma, kad jis skirtas automobiliui – Iveco sunkvežimiui, nors tokio automobilio bendrovė neturėjo ir veikloje nenaudojo. Pareiškėjas nurodė, kad G. M. nepagrįstai grąžino sau 2 896,20 Eur (10 000 Lt), kurie buvo sumokėti už bendrovės turto vertinimo ekspertizę, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-7-400/2016. Be to, 2013 m. rugsėjo 16 d. PVM sąskaita faktūra, kurios pagrindu UAB „Vytėja“ bendrovė sumokėjo 2 277,89 Eur įsiskolinimą, yra fiktyvi ir sudaryta atgaline data, nes 2013 m. sąskaitose pinigų suma eurais nebuvo nurodama. Bendrovės vadovas nėra pareiškėjui grąžinęs 10 000 Lt paskolos ir 2 337,50 Lt už patalpų nuomą, kaip kad nurodoma 2013 m. gruodžio 30 d. kasos išlaidų orderyje Nr. 43 ir 2013 m. gruodžio 31 d. kasos išlaidų orderyje Nr. 44, nes orderiuose nėra pareiškėjo parašų. Nėra galimybės nustatyti akcininkų suteiktų paskolų likučių, nes nuo 2014 m. sausio 1 d. bendrovės buhalterinė apskaita tvarkyta aplaidžiai, bendrovė iki 2017 m. gruodžio mėnesio veiklos nevykdė. Nors abu akcininkai bendrovei skolino po 50 000 Lt (14 481,00 Eur), tačiau nesuprantama, kodėl G. M. sau grąžino didesnę paskolos dalį. Pareiškėjo vertinimu, G. M. bendrovės veiklą organizavo taip, kad likusių kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą būtų apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.9301 straipsnį kreditoriams (G. M.), žinant, kad likę kreditoriai (pareiškėjas) neturės į ką nukreipti savo išieškojimo. Visos šios aplinkybės sudaro pagrindą bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu.

4.       Suinteresuotas asmuo G. M. su prašymu nesutiko. Nurodė, kad iki 2014 m. bendrovei vadovavo pareiškėjas, vėliau pastarasis įkalbėjo suinteresuotą asmenį tapti bendrovės vadovu. Nuo 2013 m. rudens iki 2017 m. gruodžio mėn. bendrovė veiklos nevykdė, todėl suinteresuotam asmeniui buvo mokamas minimalus atlyginimas. Bendrovei veiklos nevykdant, jos turtinė padėtis nuo 2013 m. rudens nepasikeitė, bendrovė turėjo nemažai turto bei neturėjo įsiskolinimų kreditoriams, kuriems būtų mokamos baudos ar palūkanos. Pareiškėjui bendrovės turtinė padėtis buvo žinoma, tačiau į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo jis kaip akcininkas nesikreipė. Bendrovė veiklą atnaujino 2017 m. pabaigoje. Suinteresuoto asmens sudaryti sandoriai bendrovei buvo naudingi, taip pat ir pareiškėjo nurodomas ąžuolo rąstų pardavimas, nes parduoti rąstai atitiko rinkos vertę. Automobilio nuomos sutartis taip pat buvo ekonomiškai naudinga bendrovei, nes automobilis realiai buvo naudojamas bendrovės veikloje, bendrovė lengvojo automobilio neturėjo. Akumuliatorius MUTLU buvo reikalingas automobiliui MAN, kuris priklausė bendrovei. Pinigai už teismo ekspertizės aktą buvo išmokėti pagrįstai, nes šio akto išvadomis bendrovė naudojosi savo veikloje, akto išvadų pagrindu buvo nustatytas faktiškas medienos kiekis, priimti atitinkami direktoriaus įsakymai. UAB „Vytėja“ 2013 m. birželio 14 d. sąskaita išrašyta už realiai suteiktas medienos džiovinimo paslaugas, ji apskaityta UAB „Vytėja“ 2013 m., tačiau bendrovė jos nebuvo apskaičiusi, o atnaujinus bendrovės veiklą, ši sąskaita buvo apskaityta ir apmokėta. Pareiškėjui 2013 m. gruodžio 31 d. grynais pinigais išmokėta 10 000 Lt suma, tačiau už tai, kad orderyje nėra gavėjo parašo yra atsakinga buhalterė. Ji taip pat atsakinga ir už parašo iš pareiškėjo nepaėmimą už patalpų nuomą, už kurią pareiškėjui buvo mokama grynais pinigais.

5.       Bendrovės bankroto administratorė atsiliepime nurodė, kad buvusio bendrovės vadovo veiksmai galėjo turėti įtakos bendrovės nemokumui. Pareiškėjo argumentai dėl G. M. veiksmų parduodant bendrovei priklausantį turtą – medieną, už žemesnę nei įsigijimo kainą, sudarant sandorius su savimi kaip fiziniu asmeniu, tarp bendrovės ir G. M. sutuoktinės sudarytos automobilio nuomos sutarties, pagal kurią automobilio degalų sąnaudos būdavo įtraukiamos į bendrovės leidžiamus atskaitymus, vertintini pagrįstais. Bankroto administratorė neturi duomenų, iš kurių galėtų spręsti, kad UAB „Vytėja“ sąskaita faktūra būtų sudaryta atgaline data. Buvusiam vadovui perdavus bankroto administratorei bendrovės turtą – medieną, buvo nustatyta, kad neperduota 20,31 m3 bendrovei priklausančios medienos. Dalis šios medienos perduota vėliau.

 

 

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

 

6.       Panevėžio apygardos teismas 2019 m. lapkričio 14 d. nutartimi pareiškėjo prašymo pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu netenkino. 

7.       Teismas nustatė, kad bendrovė nuo 2013 m. rudens iki 2017 m. gruodžio mėnesio veiklos nevykdė. Pareiškėjas 2013 m. vasario 21 d. pardavė G. M. 50 proc. bendrovės akcijų, pastarasis 2013 m. vasario 20 d. sprendimu paskirtas bendrovės direktoriumi. Abu akcininkai 2013 m. kovo 1 d. sudarė paskolos sutartį, kurios pagrindu paskolino bendrovei po 50 000 Lt ir už šias lėšas nupirko medienos. Bendrovės veikla atnaujinta 2017 m. gruodžio mėn., bendrovė vykdė veiklą, gavo pajamų ir atsiskaitinėjo su kreditoriais. Bendrovės veikla nutrūko, kai Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. kovo 20 d. nutartimi pareiškėjo prašymu areštuotas bendrovės turtas. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad G. M., esant bendrovei nemokiai, atliko tyčinius veiksmus ir dar labiau pablogino bendrovės turtinę padėtį. Byloje nenustatytas priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir jos nemokumo ar nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo. Atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bendrovė privesta prie bankroto tyčia.

8.       Teismas sutiko, kad buvęs bendrovės vadovas neturėjo sudaryti sandorių tiek su savimi, tiek su sutuoktine. Nors neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad medienos pirkimas iš savęs ir automobilio nuomos sutartis buvo nenaudingi bendrovei, nepateikta. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad ąžuolų pirkimo-pardavimo sandoriai bendrovei buvo nenaudingi bei, kad UAB „Vytėja“ 2013 m. rugsėjo 16 d. sąskaita yra fiktyvi. Pareiškėjas žinojo, kad UAB „Vytėja“ atliko medienos džiovinimo paslaugas ir to neginčijo, todėl labiau tikėtina, kad minėta sąskaita nebuvo apskaityta. Lietuvos nepriklausomų medienos matuotojų asociacija 2018 m. spalio 24-26 d. atliko ekspertinį ąžuolo, uosio lentų, ąžuolo rąstų tūrio ir kokybės vertinimą ir padarė išvadą, kad sudaryti sandoriai bendrovei buvo ekonomiškai naudingi. Teismas vertino kritiškai pareiškėjo argumentus, kad pagal 2013 m. gruodžio 30 d. ir 31 d. išrašytus kasos išlaidų orderius Nr. 43, 44 jis pinigų negavo. Minėtuose orderiuose yra bendrovės vadovo ir buhalterės parašai, tačiau tai, kad pareiškėjas jų nepasirašė, nepaneigia atitinkamų sumų jam išmokėjimo. Priešingai, bendrovės 2015 m. vasario 18 d. VMI pateikta deklaracija patvirtina, kad 2013 m. pareiškėjui buvo grąžinta 10 000 Lt paskola. Teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog pagal nurodytus kasos išlaidų orderius pareiškėjas nurodytas pinigų sumas gavo. Be to, pareiškėjas šių aplinkybių neneigė tol, kol pamatė, kad orderiuose nėra jo parašo. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-7-400/2016 buvo paskirta bendrovės turto vertinimo ekspertizė, kuria nustatyta bendrovės ilgalaikio turto ir atsargų rinkos vertė, už jos atlikimą G. M. sumokėjo 10 000 Lt, o 2018 m. sausio 31 d. bendrovės direktoriaus įsakymu G. M. grąžinta 2 783 Eur. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad pagal minėtą teismo ekspertizės aktą buvo nustatyti bendrovės medienos likučiai, turtas ir atsargos, nesant akcininkų pritarimo, nesudaro pagrindo G. M. iš bendrovės lėšų sumokėti už 2015 m. atliktą ekspertizę. Kita vertus, šios sumos išmokėjimas, teismo vertinimu, neįtakojo bendrovės privedimo prie bankroto. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad akumuliatorių MUTLU G. M. panaudojo ne bendrovės veiklai, nes bankroto administratorė pretenzijų dėl neperduoto akumuliatoriaus nereiškė.

 

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

 

9.       Pareiškėjas (toliau – apeliantas) atskiruoju skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1.                      Teismas šališkai, paviršutiniškai ir neobjektyviai vertino apelianto nurodomus argumentus, ir todėl nepagrįstai neįžvelgė bendrovės tyčinio bankroto požymių visumos.

9.2.                      Skundžiamą nutartį priėmusi teisėja nagrinėjo kitą civilinę bylą, kurioje buvo sprendžiamas apelianto ir G. M. ginčas dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu ir vykdomojo įrašo panaikinimo, kurioje priimtas Panevėžio apygardos teismo 2019 m. birželio 4 d. sprendimas buvo panaikintas Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 3 d. nutartimi. Taip pat skundžiamą nutartį priėmusi teisėja nepagrįstai atmetė prašymą dėl leidimo suteikimo atlikti bendrovės dokumentų ir kitos informacijos patikrinimą.

9.3.                      Bankroto bylos iškėlimo nutartimi pripažintas prejudicinis faktas, kad bendrovė nemoki buvo jau 2017 m., todėl tolesnė bendrovės veikla nuo 2017 m. gruodžio mėn. iki bankroto bylos iškėlimo buvo nukreipta dar labiau pabloginti jos turtinę padėtį bei taip, kad likusių kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą būtų apribotos arba panaikintos, t. y. pirmenybė buvo sąmoningai buvo atiduota G. M., žinant, kad kiti kreditoriai neturėtų į ką nukreipti savo reikalavimų.

9.4.                      Apelianto kreditorinis reikalavimas grindžiamas Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 20 d. teismo įsakymu dėl 2 279 Eur skolos už nuomą ir 12 481 Eur skolos už negrąžintą paskolą priteisimo. Tai paneigia teismo argumentus, kad labiau tikėtina, kad pagal 2013 m. gruodžio 30 d. ir 31 d. kasos išlaidų orderius Nr. 43, 44 apeliantas juose nurodytas sumas gavo.

9.5.                      Tai, jog G. M. veiksmai buvo nukreipti į esminį nemokios bendrovės padėties pabloginimą, patvirtina ir tai, kad buvo pardavinėjama 2013 m. bendrovės įsigyta mediena, sandorius sudarant su pačiu savimi, gautas lėšas išsimokant ir suteikiant pirmenybę savo asmeninių interesų tenkinimui. 2018 m. sausio 4 d. neįvykusio bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo metu buvo sutarta, kad bendrovė veiklos nevykdys, bet bus pardavinėjami bendrovės medienos likučiai ir tokiu būdu atsiskaitoma su bendrovės kreditoriais. Nepaisant to, bendrovė ne tik pardavinėjo medienos likučius, bet ir įsigijo medieną, esminį kiekį pirkdama iš G. M..

9.6.                      Iš 2013 m. kovo 1 d. apelianto ir G. M. paskolos sutarties matyti, kad jie abu bendrovei paskolino po 14 481 Eur (50 000 Lt), tačiau yra neaišku, kokiu pagrindu G. M., būdamas tos pačios eilės kreditoriumi kaip ir apeliantas, nusprendė suteikti sau prioritetą ir grąžinti sau didesnę paskolos dalį negu apeliantui.

9.7.                      G. M. nepagrįstai išsimokėjo sau 2 896,20 Eur sumą už 2015 metais atliktą ekspertizę. Teismas šios aplinkybės nevertino bendrame kontekste su kitomis iš bendrovės lėšų G. M. neteisėtai ir nepagrįstai išsimokėtomis sumomis, t. y. neteisėtu atlyginimo pasididinimu; nepagrįstomis išlaidomis bendrovės iš G. M. sutuoktinės nuomojamo automobilio kurui; išlaidomis, patirtomis 2018 m. vasario 26 d. pirkimo - pardavimo sutartimi iš savęs įsigyjant medieną. 

9.8.                      Bendrovei buvo vadovaujama sąmoningai blogai, nes jos veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros nustatymui turėjo būti pasitelkiamos ekspertizės, o tai reiškia, kad bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai ir netinkamai.

10.       Suinteresuotas asmuo G. M. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

10.1.                      Teismas tinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus, padarė pagrįstas išvadas, tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, todėl skundžiamos nutarties naikinti nėra pagrindo. Atskirajame skunde nauji argumentai nepateikiami, jame tik pakartojami argumentai, kurie buvo nurodyti pareiškime.  

10.2.                      Apelianto argumentas, kad bylą nagrinėjusi teisėja nagrinėjo ir kitą civilinę bylą, kurios šalimimis buvo apeliantas ir G. M., neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Be to, apeliantas nušalinimo teisėjai nereiškė.

10.3.                      Bankroto bylos iškėlimo nutartimi konstatuota, kad bendrovė 2017 m. buvo nemoki. Laikotarpis nuo bendrovės faktinio nemokumo nustatymo iki bankroto bylos iškėlimo yra trumpas, o iš byloje esančių įrodymų matyti, kad bendrovė po ilgos pertraukos tik 2017 m. pabaigoje pradėjo vykdyti veiklą. Visi sandoriai sudaryti 2018 m., jie bendrovei buvo iš esmės pelningi ir naudingi. Tik akcininkų nesutarimai lėmė bendrovės bankrotą.

10.4.                      Tai, kad bendrovė 2017 m. neturėjo finansinio turto, nerodo jos blogos padėties. Bendrovė turėjo turto ir buvo pajėgi atsiskaityti su kreditoriais. Suinteresuotas asmuo siekė išsaugoti bendrovę kaip veikiančią ir jos veikla 2018 m. buvo pelninga. Dėl vykdomos veiklos nuo 2018 m. sausio 1 d. direktoriui buvo paskirtas 1 000 Eur atlyginimas, nes 47,25 Eur atlyginimas per mėnesį neatitiko teisingumo ir protingumo kriterijų.

10.5.                      Abu akcininkai buvo paskolinę bendrovei pinigus, dalis jų tiek suinteresuotam asmeniui, tiek apeliantui buvo grąžinti, tačiau buhalterė per aplaidumą nepaėmė parašų ant kasos išlaidų orderių. Todėl nepagrįstas apelianto argumentas, kad buvo pažeistas atsiskaitymo eiliškumas.

10.6.                      Apeliantas nepagrįstai teigia, kad suinteresuoto asmens veiksmai buvo nukreipti į bendrovės turtinės padėties pabloginimą, nes 2018 m. sausio 14 d. akcininkų susirinkimo metu apeliantas nesutiko su sprendimu nutraukti bendrovės veiklą ir ją likviduoti.

10.7.                      2018 m. vasario 26 d. sandoris tarp bendrovės ir suinteresuoto asmens buvo bendrovei ekonomiškai naudingas. Tai, kad bendrovė nupirko medieną rinkos kainomis, konstatuota Lietuvos nepriklausomų medienos matuotojų asociacijos 2018 m. lapkričio 14 d. raštu. Ta aplinkybė, kad administratorė pardavė dalį medienos pigiau nei už pirkimo kainą, neįrodo, jog sandoris bendrovei buvo nenaudingas.

10.8.                      Už teismo paskirtą ekspertizę suinteresuotas asmuo sumokėjo savo lėšomis, o bendrovei pasinaudojus ekspertizės duomenimis, šios lėšos pagrįstai jam kompensuotos.

10.9.                      Apeliantui buvo žinoma bendrovės turtinė padėtis, jis, turėdamas pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kaip bendrovės akcininkas, to nedarė. Toks elgesys rodo, kad apeliantas tikėjo, kad bendrovė gali tęsti veiklą. Suinteresuotas asmuo buvo įsitikinęs, kad atgaivinus bendrovės veiklą, bendrovė galės dirbti, uždirbti pajamų ir atsiskaityti su kreditoriais. 

11.       Bendrovė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jo pagrįstumą spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

11.1.                      Apeliantas bylos nagrinėjimo metu nesinaudojo teise pareikšti nušalinimą bylą nagrinėjančiai teisėjai, todėl šis klausimas negali būti nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje dalyku.

11.2.                      Teismas netenkino apelianto prašymo dėl leidimo atlikti bendrovės dokumentų patikrinimą, nes toks prašymas gali būti reiškiamas bankroto byloje, o ne byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Teismo posėdžio metu apeliantui buvo išaiškinta jo teisė prašyti teismo ekspertizės, tačiau apeliantas šia teise pasinaudoti atsisakė.

11.3.                      Nors atskiri G. M. veiksmai tokie, kaip sandorių sudarymas su savimi, galėjo turėti įtakos bendrovės nemokumo padidinimui, tačiau yra abejotinas tokių veiksmų vertinimas, kaip sąmoningai nukreiptų į bendrovės nemokumo sukėlimą (ar padidinimą), lėmusių bendrovės nemokumą ar esmingą nemokumo padidinimą.

11.4.                      Apelianto nurodomas medienos įsigijimo sandoris už žemesnę nei rinkos kainą patvirtina, kad G. M. siekė tęsti veiklą, atstatyti bendrovės prastą finansinę situaciją, nes šią medieną vėliau pastarasis ir perpardavinėjo. Faktas, kad G. M. neperpirko šios medienos bankroto proceso metu ją bankroto administratorei pardavinėjant, patvirtina, kad jis nesiekė atskirai vykdyti veiklos, kaip fizinis asmuo, o sudarydamas šiuos sandorius veikė būtent bendrovės interesais ir siekė jos veiklos tęstinumo ir finansinės situacijos pagerinimo.

11.5.                      Egzistuojant keliems pavieniams abejotino teisėtumo veiksmams bendrovės valdyme, bankroto administratorė, išsprendus klausimą dėl bendrovės (ne)pripažinimo tyčiniu, svarstys klausimą dėl atskirų bylų inicijavimo.  

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

12.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis numato bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, kurias sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

13.       Apeliacijos dalyką sudaro, pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta BUAB „Jėgainė 1“ bankrotą pripažinti tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

14.       Byloje nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartimi bendrovei iškelta bankroto byla. Pareiškėjas (apeliantas), turintis 50 proc. bendrovės akcijų, taip pat ir kreditorius, prašė bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu, nurodydamas, kad bendrovės buvusio vadovo G. M. veiksmai buvo nukreipti į esminį nemokios bendrovės turtinės padėties pabloginimą – darbo užmokesčio sau pasididinimas, nenaudingų sandorių sudarymas, piniginių lėšų išsimokėjimas, apeliantui negrąžintos lėšos už paskolą ir už patalpų nuomą, aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas, t. y. kad bendrovės veikla buvo organizuojama taip, jog likusių kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą būtų apribotos arba panaikintos. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir jos nemokumo ir (ar) nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo nebuvimą, prašymo dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu netenkino. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, padavė atskirąjį skundą.

 

Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo

 

15.       Skundžiamos nutarties teisėtumą apeliantas kvestionuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu – byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo. Atskirajame skunde teigiama, kad skundžiamą nutartį priėmusi teisėja buvo šališka, nes nagrinėjo kitą civilinę bylą, kurioje buvo sprendžiamas apelianto ir G. M. ginčas, taip pat nepagrįstai atmetė apelianto prašymą dėl leidimo atlikti bendrovės dokumentų ir kitos informacijos patikrinimą suteikimo. Su šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

16.       Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali, vadovaudamasis CPK 65, 66 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, teikti motyvuotą pareiškimą dėl teisėjo nušalinimo (CPK 68 straipsnis). Bylos duomenimis apeliantas nušalinimo skundžiamą nutartį priėmusiai teisėjai nereiškė. Be to, apeliantas nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad skundžiamą nutartį priėmusi teisėja turėjo išankstinį nusistatymą ar asmeninį suinteresuotumą bylos baigtimi, t. y. yra šališka subjektyviuoju aspektu. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjo nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais faktiniais duomenimis, o ne samprotavimais ir (ar) prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantės nurodomos aplinkybės – kitos civilinės bylos nagrinėjimas ir procesinio prašymo netenkinimas, savaime nelemia teisėjos, priėmusios nutartį, šališkumo. Vien apeliantui nepalankaus teismo procesinio sprendimo priėmimas nesuponuoja išvados dėl teisėjos šališkumo. Tokiu būdu atskirojo skundo argumentai, susiję su skundžiamą nutartį priėmusios teisėjos šališkumu, pripažįstami nepagrįstais.

17.       Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, numatyto CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nenustatė ir kitų CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 338 straipsnis).

 

Dėl bendrovės tyčinio bankroto požymių egzistavimo

 

18.       2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau – JANĮ), neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas su visais pakeitimais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardytas šio įstatymo nuostatas. Nagrinėjamu atveju pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu gautas iki JANĮ įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju taikytinos ginčo klausimo sprendimo pirmosios instancijos teisme metu galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) nuostatos.

19.       ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis). Kasacinio teismo praktikoje, analizuojant tyčinio bankroto institutą, išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-219/2018).

20.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu (žr. šios nutarties 19 punktas). Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).

21.       Atsižvelgiant į tai, kad bendrovės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingas teisines pasekmes asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą (ĮBĮ 20 straipsnio 6-8 dalys), todėl bankrotas turėtų būti pripažįstamas tyčiniu tik tuo atveju, jei teismui nelieka pagrįstų abejonių, kad bendrovės bankrotą lėmė tyčiniai jos valdymo organų veiksmai, kuriais buvo sukeltas įmonės nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios bendrovės turtinė padėtis (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-984-823/2018, 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1636-553/2018 ir kt.). 

22.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reglamentavimą bei aptartą teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais remiantis apelianto prašymas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu buvo atmestas. Pažymėtina, kad apelianto nurodyti bendrovės buvusio vadovo G. M. veiksmai nesuponuoja išvados dėl sąmoningo ir kryptingo bendrovės nemokumo siekimo ir (ar) nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo, t. y. nėra pakankamo pagrindo priežastinio ryšio konstatavimui (šios nutarties 19, 20 punktai).

23.       Byloje nustatyta, kad bendrovė nuo 2013 m. rudens iki 2017 m. gruodžio mėnesio veiklos nevykdė, veikla atnaujinta 2017 m. gruodžio mėnesį, dėl bankroto bylos iškėlimo į teismą kreiptasi 2018 m. gegužės 8 d. Byloje neginčijama apelianto nurodoma aplinkybė, kad bendrovė jau 2017 metais buvo nemoki. Tokiu būdu, atsižvelgiant į tai, kad atnaujinus veiklą bendrovės padėtis jau atitiko nemokumo būseną, nagrinėjamu atveju reikšminga, ar bendrovės buvusio vadovo tolesnė vykdoma veikla iki bankroto bylos iškėlimo buvo sąmoningai nukreipta dar labiau pabloginant bendrovės turtinę padėtį, kas tik tokiu atveju suponuotų išvadą dėl tyčinio bendrovės bankroto.  

24.       Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto. Vis dėlto, bankroto bylose vyraujantis viešasis interesas nepanaikina bendrojo civiliniame procese egzistuojančio rungimosi principo. Be to, pagal kasacinio teismo praktiką, vertinant šalių pateiktus įrodymus, teismai remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės konstatavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2014).

25.       ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte vienu iš tyčinio bankroto požymių nurodoma tai, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktu numatyta, jog teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai. Kaip pirmiau minėta, tyčinio bankroto nustatymui privalomi ne tik objektyvūs, įstatyme numatyti tyčinio įmonės bankroto pagrindai, bet ir valinis, sąmoningas bendrovės vadovo siekis pabloginti bendrovės finansinę padėtį (iki ir (ar) po tapimo nemokia).

26.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys nėra pakankami išvadai, kad buvęs įmonės vadovas G. M. atliko sąmoningus bei kryptingus veiksmus šios įmonės finansinės padėties pabloginimui. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nors G. M. sudaryti sandoriai dėl medienos pirkimo ir automobilio nuomos gali kelti tam tikrų abejonių, byloje  esantys įrodymai nepagrindžia aplinkybių, jog tokie sandoriai būtų buvę bendrovei nenaudingi ir jais būtų esmingai pabloginta bendrovės turtinė padėtis. Juo labiau kad Lietuvos nepriklausomų medienos matuotojų asociacijos 2018 m. spalio 24-26 d. atlikto vertinimo metu nustatyta, jog bendrovės sandoriai dėl medienos pirkimo buvo bendrovei ekonomiškai naudingi. Tai iš esmės patvirtina G. M. argumentus apie siekį vykdyti bendrovės veiklą. Be to, apelianto minimų suinteresuoto asmens G. M. veiksmų įvertinimui gali būti naudojamos kitos civilinių teisių gynimo priemonės – neteisėtų sandorių pripažinimas negaliojančiais, civilinės atsakomybės taikymas ir kt. (CK 1.138 straipsnis). 

27.       Taip pat ir apelianto nurodomos aplinkybės, susijusios su bendrovės prievolių vykdymu (nevykdymu) akcininkams pagal 2013 m. paskolos sutartį bei apeliantui už patalpų nuomą pinigų (ne)mokėjimas, taip pat ir G. M. asmeninių išlaidų už kitoje civilinėje byloje atliktą teismo ekspertizę susigrąžinimas, iš esmės nesudaro pakankamo pagrindo priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo konstatavimui, o gali būti įvertinti bendrovės sutartinių prievolių (ne)vykdymo bei civilinės atsakomybės atsakingiems asmenims taikymo aspektu (CPK 185 straipsnis).

28.       Apeliantas nepagrindė, o apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nenustatė, kad bendrovės bankrotas būtų suinteresuoto asmens G. M. valdymo veiksmų pasekmė, o ne verslo nesėkmė ir (ar) tarp akcininkų kilę nesutarimai (CPK 178, 185 straipsniai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, rodančius, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nustatymui nėra pagrindo, taip pat nėra pagrindo išvadai, kad apelianto nurodomais veiksmais suinteresuotas asmuo G. M. siekė išvengti prievolių kreditoriams, tarp jų ir apeliantui, vykdymo (CPK 185 straipsnis).

29.       Apeliantas bendrovės tyčinį bankrotą taip pat siejo su netinkamu bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymu, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo nėra pagrindo pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu.

30.       Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas PVM arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas. Pažymėtina, kad netinkamas bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymas yra neteisėtas veiksmas, už kurį bendrovės vadovui gali būti taikoma teisinė atsakomybė, tačiau netinkamas apskaitos tvarkymas ne visais atvejais reiškia tyčinį bankrotą. Tokia išvada darytina atsižvelgus į kasacinio teismo praktiką, pagal kurią ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu (žr. šios nutarties 19 punktas). Tai reiškia, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pakankamo pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala bendrovės kreditoriams.

31.       Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad bendrovės buvęs vadovas G. M. dokumentus, kurie būtų reikšmingi nustatant bendrovės veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį, būtų paslėpęs, sunaikinęs bei sugadinęs ar jų neišsaugojęs. Be to, tokių aplinkybių apeliantas nei nurodė, nei įrodinėjo. Pažymėtina ir tai, kad finansinių dokumentų trūkumas ir (ar) piniginių lėšų neapskaitymas nepatvirtina bendrovės buvusio vadovo sąmoningai blogo valdymo. Tokiu būdu išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu.

 

 

 

Dėl bylos procesinės baigties

 

32.       Bendrovės bankroto pripažinimas tyčiniu nėra ir negali būti savitikslis. Šia procesine priemone suinteresuoti asmenys turi naudotis racionaliai, o ne siekdami vilkinti bankroto procesą bei padaryti nepatogumų kitiems bankroto procese dalyvaujantiems asmenims. Blogu bendrovės valdymu pažeistas teises suinteresuotieji asmenys gali ginti ir pareiškiant atskirus ieškinius dėl žalos atlyginimo ir (ar) konkrečių sandorių pripažinimo negaliojančiais. Pasinaudoti pastaraisiais teisių gynimo būdais galima net ir nepripažinus bendrovės bankroto tyčiniu, t. y. bendrovės tyčinio bankroto fakto konstatavimas nėra būtina sąlyga reikalauti pripažinti neteisėtais sandorius ar atlyginti padarytą žalą. Taigi, net ir nepripažinus tyčinio bankroto, administratorius ir kreditoriai gali inicijuoti atitinkamus veiksmus ir siekti padarinių, kuriuos sukelia tyčinis bankrotas – ginčyti neteisėtus bendrovės ir jos skolininkų sandorius, reikalauti žalos atlyginimo, kreiptis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir kt. Net ir nepripažinus bankroto tyčiniu, administratoriui nedraudžiama patikrinti ir ginčyti, jei yra pagrindas bei nepraleistas įstatymuose nustatytas terminas, bendrovės sandorius už daugiau nei 3 metus iki bankroto bylos iškėlimo. Bankrutuojančios įmonės sandorių patikrinimo gali reikalauti ir bendrovės kreditoriai (ĮBĮ 21-23 straipsniai), nepriklausomai nuo fakto, pripažintas įmonės bankrotas tyčiniu, ar ne.

33.       Apibendrinęs išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

34.       Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų atskirajame skunde išdėstytų argumentų, kaip neturinčių esminės reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui.

 Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a:

            

Panevėžio apygardos teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

 

 

Teisėja                                             Aldona Tilindienė

 

 

-->