Civilinė byla Nr. 2-1229-781/2019

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01005-2009-3

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.7.1 

 (S)

 

img1 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2019 m. rugpjūčio 22 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Rudzinsko, Egidijos Tamošiūnienės ir Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo L. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-14-413/2019 dėl kreditorės akcinės bendrovės „Swedbank“ išbraukimo iš bankrutavusios L. K. individualios įmonės „Talka“ kreditorių sąrašo ir administravimo išlaidų paskirstymo. 

 

Teismas

 

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

 

1.       2009 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi L. K. individualiai įmonei (toliau – IĮ) „Talka“ iškelta bankroto byla. 2009 m. lapkričio 12 d. nutartimi patvirtintas įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuris patikslintas vėlesnėmis nutartimis. 2010 m. birželio 16 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

2.       Atsakovas L. K. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartį, kuria patvirtintas akcinės bendrovės (toliau – AB) „Swedbank“ patikslintas 37 110,79 Eur dydžio kreditorinis reikalavimas BIĮ „Talka“ bankroto byloje; priteisti solidariai iš AB „Swedbank“ ir bankroto administratoriaus BIĮ „Talka“ naudai 26 000,78 Eur dydžio administravimo išlaidas; AB „Swedbank“ ir bankroto administratoriui UAB „Stinkoma“ skirti po 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

3.       Nurodė, kad kreditorė AB „Swedbank“ 2016 m. gruodžio 1 d. rašte, kuriuo kreipėsi į BIĮ „Talka“ bankroto administratorių dėl kreditorinio reikalavimo patikslinimo, neteisingai nurodė, jog, vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.872 straipsnio 2 dalimi, L. K. kyla pareiga mokėti palūkanas ir netesybas iki visiško kredito grąžinimo, nepriklausomai nuo to, kad kredito sutartis nutraukta. Pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą įmonei iškėlus bankroto bylą, nutraukiamas netesybų ir palūkanų skaičiavimas už visas įmonės prievoles. Teigiama, kad AB „Swedbank“ piktybiškai toliau skaičiuoja palūkanas po to, kai įsiteisėjo teismo nutartis L. K. IĮ „Talka“ iškelti bankroto bylą.

4.       Atsakovas nurodė, kad bankroto administratoriaus ataskaitoje nurodyta, jog AB „Swedbank“ turėtų būti pervesta 26 000,78 Eur mažiau, nes pagal ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalį, pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurios mokamos iš įmonės visų rūšių lėšų, gautų pardavus turtą, įskaitant ir įkeistą turtą, t. y. 113 126,22 Eur (139 172,45 Eur – 26 000,78 Eur), tačiau bankroto administratorius bankui pervedė visą sumą (t. y. neatskaitęs administravimo išlaidų).

 

II.       Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

 

5.       Kauno apygardos teismas 2019 m. birželio 25 d. nutartimi atmetė L. K. prašymą dėl kreditorės AB „Swedbank“ išbraukimo iš bankrutavusios L. K. IĮ „Talka“ kreditorių sąrašo ir administravimo išlaidų paskirstymo.

6.       Teismas nustatė, kad kreditorė AB „Swedbank“ įtraukta į atsakovės kreditorių sąrašą ne kaip įmonės kreditorė, o kaip individualios įmonės savininko L. K. kreditorė, kurios reikalavimas sudaro 37 110,78 Eur (nesumokėtos palūkanos ir delspinigiai).

7.       Teismas konstatavo, kad individualios įmonės pabaiga nesudaro pagrindo pasibaigti jos savininko L. K. asmeninėms prievolėms jo kreditoriams, todėl individualios įmonės bankroto bylos iškėlimo faktas neturi įtakos jos savininko asmeninių prievolių vykdymui.

8.       Teismas sprendė, kad ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatos taikomos juridiniam asmeniui, kuriam iškelta bankroto byla, tačiau atsakovas L. K. nėra bankrutuojantis subjektas, todėl nurodytos ĮBĮ nuostatos tiek dėl reikalavimo pareiškimo momento, tiek dėl palūkanų skaičiavimo nutraukimo jam nėra taikomos. Teismas vertino, kad dėl hipotekos pabaigos pasibaigus individualios įmonės įsipareigojimams kreditorei, kreditorės reikalavimas yra tenkinamas iš atsakovo L. K. asmeninio turto. Atsižvelgiant į tai, kad grąžinti paskolą ir nuo suteiktos paskolos sumos mokėti palūkanas ir delspinigius yra atsakovo asmeninė prievolė, todėl minėtos ĮBĮ nuostatos atsakovo L. K. nėra taikomos.

9.       Teismas konstatavo, kad iš asmeninės atsakovo prievolės kilusiam reikalavimui ĮBĮ nuostatos, reglamentuojančios kreditorių reikalavimų pareiškimo bankroto byloje terminą ir palūkanų bei delspinigių skaičiavimo nutraukimą, nėra taikomos.

10.       Nustatęs, kad L. K. 2011 m. balandžio 23 d. raštu pranešė AB „Swedbank“, jog jis nebevykdys įsipareigojimų pagal 2005 m. liepos 22 d. kreditavimo sutartį Nr. 05-046440-FA, nes jo įmonei yra iškelta bankroto byla, teismas sprendė, kad L. K. nemokėjo nei kredito sumos, nei palūkanų. Teismas sprendė, kad pagal 2005 m. liepos 22 d. kredito sutarties Nr. 05-046440-FA nuostatas ir pagal CK nuostatas sutartinės palūkanos už naudojimąsi paskolos pinigais yra skaičiuojamos visais atvejais iki paskolos suma bus grąžinta kredito davėjui. Pradine nutartimi patvirtintas AB „Swedbank“ reikalavimas sudarė tik negrąžinto kredito sumą, tačiau kredito sutarties sąlygose numatytas ir delspinigių skaičiavimas už vėlavimą laiku mokėti kreditą ir palūkanas.

11.       Teismas, įvertinęs bankroto administratoriaus veiklos ataskaitą už laikotarpį nuo 2016 m. vasario 19 d. iki 2016 m. lapkričio 7 d. (ataskaitą BIĮ „Talka“ kreditoriai patvirtino 2016 m. gruodžio 6 d. įvykusiame susirinkime), nustatė, kad už parduotą AB „Swedbank“ įkeistą turtą iš viso buvo gauta 310 311 Eur. Byloje patvirtinta administravimo išlaidų suma sudaro 39 930 Eur, iš kurios AB „Swedbank“ tenkanti mokėti administravimo išlaidų dalis yra 26 000,78 Eur, o AB „Swedbank“ teismo nutartimis patvirtintas finansinis reikalavimas sudarė 176 283,23 Eur (139 172,45 Eur + 37 110,78 Eur). Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas priėjo išvadą, kad bankroto administratoriui pardavus kreditoriui įkeistą turtą buvo gauta daugiau lėšų, nei patvirtintas AB „Swedbank“ kreditorinis reikalavimas, todėl bankui tenkanti sumokėti administravimo išlaidų suma paskaičiuota nuo gautos sumos už įkeistą turtą, t. y. nuo 310 311 Eur.

12.       Teismas nustatė, kad bankui, kaip įkaito turėtojui, 2016 m. lapkričio 28 d. buvo pervesta 139 172,45 Eur. Byloje nėra duomenų, kad kreditorei buvo pervesta ir papildomai patvirtinto finansinio reikalavimo suma – 37 110,78 Eur. Teismas vertino, kad nėra pagrindo teigti, jog kreditorės AB „Swedbank“ finansinis reikalavimas buvo patenkintas visa apimtimi, neatskaičius lėšų, skirtų administravimo išlaidoms apmokėti. Teismas priėjo išvadą, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti atsakovo L. K. prašymo dėl 26 000,78 Eur administravimo išlaidų iš kreditoriaus ir bankroto administratoriaus priteisimo.

13.       Teismas nenustatė požymių, kad bankroto administratorius ir kreditorė AB „Swedbank“ piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, todėl atmetė L. K. prašymą dėl baudos skyrimo.

 

III.        Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

14.       Atsakovas L. K. atskirajame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2019 m. birželio 25 d. nutartį. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1.                      Individualios įmonės bankroto byloje dėl jos savininko prievolių gali būti skaičiuojamos palūkanos ir netesybos, taigi savininkas ir turi mokėti dėl jo asmeninių prievolių susidariusias palūkanas ir netesybas. Reikalavimai, susidarę dėl asmeninių individualios įmonės savininko prievolių ir įtraukti į individualios įmonės bankroto bylą, pažeistų individualios įmonės kreditorių teises, nes savininkas galėtų mokėti savo asmeniniams kreditoriams priskaičiuotas palūkanas bei delspinigius, o individualios įmonės kreditoriai tokios galimybės gauti palūkanas bei delspinigius nuo savo reikalavimų neturėtų teisės.

14.2.                      Teigiama, kad skundžiamoje nutartyje yra ginamos individualios įmonės savininko, o ne individualios įmonės kreditorių interesai, nors bankroto byla iškelta būtent individualiai įmonei.

14.3.                      Skundžiamoje nutartyje nustatyta, kad bankroto byloje individualios įmonės savininko asmeniniai kreditoriai turi daugiau teisių nei individualios įmonės kreditoriai, o tai prieštarauja ĮBĮ 23 straipsnio nuostatoms.

14.4.                      Apelianto teigimu, skundžiamoje nutartyje yra nepagrįstai cituojama kasacinio teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2009, nes minėta nutartis neatitinka nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių. Taip pat teigiama, kad kol nebus priimtas sprendimas dėl individualios įmonės likvidavimo, tol jokios palūkanos ir netesybos negali būti skaičiuojamos. Likvidavus įmonę dėl bankroto, individualios įmonės prievolės kreditoriams pasibaigia, tačiau tai neturi įtakos savininko, kaip fizinio asmens, prievolių pasibaigimui. Skundžiamoje nutartyje nebuvo vertinama ar individualios įmonės bankroto procesas yra pasibaigęs, nes tik tada kreditorius, kuris nepareiškė reikalavimo individualios įmonės bankroto byloje, įgyja teisę reikšti reikalavimus buvusiam įmonės savininkui. Be to, pirmosios instancijos teismas nevertino ar reikalavimas buvo pareikštas individualios įmonės bankroto byloje, ar individualios įmonės bankroto byloje reiškiamas reikalavimas dėl prievolių, atsiradusių iki bankroto bylos iškėlimo ir kt.

14.5.                      Apeliantas nurodo, kad asmeniniai jo kreditoriai yra pareiškę finansinius reikalavimus BIĮ „Talka“ bankroto byloje, todėl asmeniniams individualios įmonės savininko kreditoriams taikytinas ĮBĮ 27 straipsnio 3 dalies reikalavimas, t. y. asmeniniams individualios įmonės savininko kreditoriams palūkanos ir netesybos būtų pradėtos skaičiuoti nuo teismo nutarties nutraukti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, o tai reiškia, jog palūkanos bei netesybos esant iškeltai bankroto bylai neskaičiuojamos.

14.6.                      Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad kredito sutartis Nr.05-046440-FA buvo nutraukta 2011 m. birželio 14 d. AB „Swedbank“ iniciatyva. Nurodo, kad AB „Swedbank“ 2016 m. gruodžio 1 d. rašte Nr. SR/16-3739 nurodytos paskaičiuotos palūkanos bei netesybos prieštarauja CK 6.221 straipsnio 1 dalies reikalavimams, nes AB „Swedbank“ skaičiavo palūkanas bei netesybas po kredito sutarties nutraukimo.

14.7.                      Apeliantas sutiko, kad AB „Swedbank“ buvo pervesta 139 172,45 Eur (visas reikalavimas, patvirtintas 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartimi), taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog AB „Swedbank“ tenkanti administravimo išlaidų dalis sudarė 26 000,78 Eur, todėl AB „Swedbank“ turėjo būti pervesta ne visa 139 172,45 Eur suma, o suma, sumažinta administravimo išlaidomis (139 172,45 Eur – 26 000,78 Eur).

15.       Kreditorė AB „Swedbank“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

15.1.                      Atskirajame skunde cituojamos ĮBĮ nuostatos dėl palūkanų ir delspinigių skaičiavimo stabdymo bei draudimo vykdyti įmonės prievoles yra taikytinos IĮ „Talka“ prievolėms, tačiau negalioja L. K. asmeninėms prievolėms.

15.2.                      Prašymas panaikini Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartimi bankroto byloje patvirtintą kreditorės AB „Swedbank“ 37 110,78 Eur reikalavimą neteisėtas ir nepagrįstas, nes ši nutartis yra įsiteisėjusi ir per nustatytą terminą L. K. jos neskundė apeliacine tvarka.

 

Teismas

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV.        Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

16.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320, 338 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų teisėjų kolegija nenustatė.

17.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas L. K. prašymas dėl kreditorės AB „Swedbank“ išbraukimo iš bankrutavusios L. K. IĮ „Talka“ kreditorių sąrašo ir administravimo išlaidų paskirstymo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

18.       Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi L. K. IĮ „Talka“ iškelta bankroto byla. Ta pačia nutartimi į bankroto bylą atsakovu buvo įtrauktas įmonės savininkas L. K.. 2009 m. lapkričio 12 d. teismo nutartimi patvirtintas įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuris buvo tikslintas vėlesnėmis nutartimis. 2010 m. birželio 16 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartimi patvirtintas kreditorės AB „Swedbank“ 139 172,45 Eur (480 534,64 Lt) reikalavimas, kilęs iš 2005 m. liepos 22 d. kredito sutarties Nr. 05-04644-FA, sudarytos tarp AB „Swedbank“ ir L. K., o 2017 m. gegužės 24 d. nutartimi AB „Swedbank“ reikalavimas buvo patikslintas ir patvirtintas 37 110,78 Eur reikalavimas, kurį sudaro pagal 2005 m. liepos 22 d. kredito sutartį Nr. 05-04644-FA nesumokėtos palūkanos ir delspinigiai. Nagrinėjamu atveju 2005 m. liepos 22 d. tarp AB „Swedbank“ ir L. K. sudarytos kredito sutartis Nr. 05-04644-FA tinkamas vykdymas buvo užtikrintas Jūratės Karpalavičienės laidavimu ir nekilnojamojo turto, esančio Sporto g. 8-34, Vilniuje ir Gardino g. 83, Druskininkuose, įkeitimu. 2011 m. birželio 14 d. kredito sutartis buvo nutraukta, o likusi neapmokėta kredito dalis sudarė 139 172,45 Eur.

19.       Apeliantas siekia panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartį, kuria patvirtintas AB „Swedbank“ patikslintas 37 110,79 Eur reikalavimas, susidaręs dėl kredito sutartimi nesumokėtų palūkanų ir delspinigių. Skunde teigiama, kad individualios įmonės bankroto byloje dėl jos savininko prievolių gali būti skaičiuojamos palūkanos ir netesybos, todėl būtent savininkui kyla pareiga mokėti dėl jo asmeninių prievolių susidariusias palūkanas ir netesybas. Priešingu atveju, reikalavimai, susidarę dėl asmeninių individualios įmonės savininko prievolių, kurie įtraukti į individualios įmonės bankroto bylą, pažeistų individualios įmonės kreditorių teises. 

20.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama individualiai įmonei, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti ĮBĮ nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku (savininkais), kaip privačiu fiziniu asmeniu (privačiais fiziniais asmenimis), buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas. Šią išvadą, be kita ko, lemia individualios įmonės, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, atsakomybės už prievoles specifika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2009, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-86-381/2016). 

21.       Skundžiama nutartimi kreditorė AB „Swedbank“ įtraukta į bankrutavusios individualios įmonės kreditorių sąrašą ne kaip įmonės kreditorė, o kaip jos savininko L. K. kreditorė. Tokį kreditorės įtraukimą į atsakovės bankroto bylą lėmė jos, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, atsakomybės už prievoles specifika. Atsakovė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, o tai reiškia, kad jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis (CK 2.50 straipsnio 4 dalis). Atsakovė yra individuali įmonė, kurios turtą sudaro individualios įmonės nuosavybėn perduotas individualios įmonės savininkui asmeninės nuosavybės teise priklausęs turtas, taip pat turtas, įgytas individualios įmonės vardu (Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, kreditorė AB „Swedbank“ į atsakovės kreditorių sąrašą buvo įtraukta pagrįstai, kadangi AB „Swedbank“ buvo įkeistas atsakovės savininkui priklausantis turtas.

22.       Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovui L. K. kilo pareiga pagal 2005 m. liepos 22 d. kredito sutartį sumokėti palūkanas ir delspinigius, kurie mokami iki paskolos suma bus grąžinta (CK 6.872 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas yra taikomas juridiniams asmenims, kuriems iškelta bankroto byla. Šiuo atveju L. K. sudarė 2005 m. liepos 22 d. kredito sutartį Nr. 05-04644-FA kaip fizinis asmuo ir iš šios sutarties kylančios prievolės yra jo asmeninės prievolės, todėl ĮBĮ nuostatos negali būti taikomos. Būtent tokią praktiką, kad iš asmeninės prievolės kilusiam reikalavimui ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatos nėra taikomos, kaip pagrįstai ir nustatė pirmosios instancijos teismas, yra suformavęs Lietuvos apeliacinis teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-575-241/2016). 2009 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi L. K. IĮ „Talka“ iškėlus bankroto bylą ir 2011 m. birželio 14 d. nutraukus kredito sutartį Nr. 05-04644-FA, atsakovui L. K. nepasibaigė prievolė mokėti kredito sutartimi numatytas palūkanas ir delspinigius. 2016 m. lapkričio 28 d. apmokėjus kreditorei AB „Swedbank“
139 172,45 Eur skolą iš varžytynėse parduoto įmonės turto (turtas, kuris buvo įkeistas kreditorei AB „Swedbank), atsakovui L. K. atsirado pareiga atlyginti AB „Swedbank“ 37 110,78 Eur palūkanas ir delspinigius, susidariusius nuo kredito sutarties nutraukimo dienos (2011 m. birželio 14 d.) iki visiško skolos grąžinimo.

23.       Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apelianto ginčijamas AB „Swedbank“ 37 110,79 Eur reikalavimas buvo patvirtintas Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartimi, kuri galėjo būti skundžiama per 7 dienas Lietuvos apeliaciniam teismui. Tačiau per teismo nustatytą terminą apeliantas L. K. šia teise nepasinaudojo ir minėtos nutarties neskundė, o su prašymu panaikinti 2017 m. gegužės 24 d. nutartį apeliantas į teismą kreipėsi tik 2019 m. balandžio 19 d. Kadangi pirmosios instancijos teismas šį prašymą priėmė ir išnagrinėjo, dėl šios nutarties teisėtumo pasisako ir apeliacinės instancijos teismas.

24.       Pirmosios instancijos teismas netenkino apelianto L. K. prašymo dėl 26 000,78 Eur administravimo išlaidų iš kreditorės ir bankroto administratoriaus priteisimo, nes nustatė, kad už varžytynėse parduotą kreditorei AB „Swedbank“ įkeistą turtą buvo gauta 310 311 Eur (už butą, esantį Sporto g. 8-34, Vilniuje gauta 165 500 Eur ir už pastatus, esančius Druskininkų m., Gardino g. 83, 85, gauta 144 811 Eur), o patvirtinta administravimo išlaidų suma sudarė 
39 930 Eur (AB „Swedbank“ tenkanti mokėti administravimo išlaidų dalis – 26 000,78 Eur). Apeliacinės instancijos teismas pritaria, kad už parduotą įkeistą nekilnojamąjį turtą buvo gauta didesnė suma nei AB „Swedbank“ patvirtintas kreditorinis reikalavimas, todėl kreditorei tenkanti mokėti administravimo išlaidų suma (26 000,78 Eur) turėjo būti paskaičiuota nuo gautos sumos už parduotą turtą (310 311 Eur) (ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalis).

25.       Atmestinas apelianto argumentas, kad skundžiamoje nutartyje nepagrįstai vadovautasi kasacinio teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2009 suformuota praktika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tam, jog būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma, o pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Tuo tarpu tapatumo arba esminio panašumo reikalavimai netaikytini toms teisiškai nereikšmingoms bylos aplinkybėms, kurios neturėjo teisinės reikšmės ir (arba) įtakos formuluojant atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-162/2009).

26.       Šiuo atveju, nagrinėjamos bylos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K-3-372/2009 faktinės aplinkybės ne visiškai sutampa, tačiau abiejose bylose iš esmės nagrinėjama individualios įmonės, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, atsakomybės už prievoles specifika.

Dėl procesinės bylos baigties

27.       Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 25 d. nutartį palikti nepakeistą. 

 

 

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Antanas Rudzinskas

 

 

Egidija Tamošiūnienė

 

 

Jūratė Varanauskaitė